Tuštybė

Ar jums taip nebūna – skaitai kažkieno mintis, ir regis, kad tai – tavo mintys, kurios sukosi tavo galvoje prieš keletą metų, arba atvirkščiai – skaitai ir galvoji: „na nerealiai išmąstyta...” Bet žiūrėk, praeina kiek laiko, ir dar kartą randi tas taip žavėjusias mintis, tačiau jos tavęs nei kiek nebestebina... Galbūt priaugai iki jų. Nebūna? Man tai būna :)

Vėl skaičiau Ekleziastą. Ne pirmą kartą stebiuosi, ir šypsausi: skaitai, va va, jau atrodo, kad bus kas parašyta optimistiško, bet sakinys ir vėl užbaigiamas tradicine pabaiga: bet ir tai – tuštybių tuštybė... :)

„Mano širdis įgavo daug išminties ir pažinimo. Aš nusprendžiau savo širdyje suprasti, kas yra išmintis ir kas beprotybė bei kvailystė, bet patyriau, kad tai taip pat vėjo gaudymas. Kur yra daug išminties, ten yra ir daug sielvarto; kuo daugiau išminties, tuo daugiau kančių.
Aš nusprendžiau mėgautis vynu, tačiau neatsisakyti išminties savo širdyje, ir suprasti, kas yra kvailystė, kol pamatysiu, ką gero žmonių vaikai galėtų daryti, gyvendami po dangumi per visas savo dienas. Aš ėmiausi didelių darbų, pasistačiau namų, užsiveisiau vynuogynų, sodų, parkų ir prisodinau juose įvairiausių vaismedžių. Pasidariau tvenkinių ir jų vandeniu laisčiau miško medžius.
Aš įsigijau sidabro, aukso ir kitų turtų iš karalių ir kraštų; pasirūpinau giesmininkų ir giesmininkių, to, ką mėgsta žmonių sūnūs, ir įvairiausių muzikos instrumentų.
Ko mano akys geidė, nieko joms neatsakiau, nedraudžiau savo širdžiai jokios linksmybės. Mano širdis džiaugėsi mano darbais, ir tai buvo atlyginimas už mano triūsą. Aš pažiūrėjau į visus savo darbus ir triūsą, ir štai, viskas buvo tuštybė ir vėjo gaudymas; iš to nebuvo jokios naudos po saule. Aš gręžiausi ieškoti skirtumo tarp išminties, kvailystės ir beprotybės. Ką darys žmogus, kuris gyvens po karaliaus? Tai, kas jau yra padaryta. Pamačiau, kad išmintis yra vertingesnė už kvailystę tiek, kiek šviesa už tamsą. Išmintingas turi akis, o kvailys vaikščioja tamsoje. Taip pat supratau, kad abiejų laukia toks pat likimas. Tada tariau širdyje: 'Jei kvailio likimas yra toks pat kaip mano, tai kodėl aš siekiu išminties?' Supratau, kad ir tai yra tuštybė. Išmintingo, kaip ir kvailio, neatsimins ateityje; tai, kas yra dabar, užmirš būsiančios kartos. Išmintingas miršta lygiai taip pat, kaip kvailys. Aš ėmiau nekęsti gyvenimo; man nepatiko, kas darosi po saule, nes viskas tuštybė ir vėjo gaudymas. Aš ėmiau nekęsti viso savo triūso šioje žemėje, nes turėsiu viską palikti žmogui, kuris bus po manęs. Kas žino, ar jis bus išmintingas, ar kvailys? Jis valdys visa, ką sukroviau savo darbu, naudodamasis savo išmintimi po saule. Ir tai yra tuštybė. Gailėjausi įdėjęs tiek triūso po saule. Žmogus, kuris dirbo išmintingai, protingai ir sėkmingai, turės viską palikti kitam, kuris niekuo neprisidėjo. Tai yra tuštybė ir didelė blogybė. Kokia nauda žmogui dirbti ir vargti pasaulyje? Visas jo gyvenimas pilnas vargo, sielvarto ir kančių; net naktį jis neturi poilsio. Tai taip pat tuštybė. Žmogui nieko nėra geresnio, kaip valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu.”
(Ekleziastas, 1:16-18, 2:3-8, 10-24)

Va taip ir gyvename... ;)