Apie kantrybę, vilkus ir dar šį bei tą...

Pamenu, kad vaikystėje turėjau kalnus kantrybės. Mažiausiais kryželiukais nepavargdavau siuvinėti margaspalvių paveikslų, narplioti susivėlusių gordijaus mazgais siūlų, valandų valandas sėdėti prie kokio kito rankdarbio, reikalavusio susikaupimo, atsidėjimo ir kruopštumo. Be va, pakeliui visa tai kažkur gerokai pabarsčiau. Pati nepastebėjau, kada ir kur. Tiesiog, prabėgus vienam, kitam dešimtmečiui, staiga supratau, kad kažkokios tamsiosios, skuboto gyvenimo ir tingulio prisodrintos skylės pasiglemžė šias mano savybes, ir manyje pradėjo kauptis kažkokia nepasitenkinimo gniūžtė, tai vieną, tai kitą kartą atbaidžiusi nuo didesnio ar daugiau kantrybės bei laiko reikalavusio darbo.

Ir štai vieną dieną, kai daug visko prisikaupė, kai ramiai nebegalėjau žiūrėti į tokius tinklaraščius, kaip IRRI ar Rankų darbo gyvenimas, pusseserė dovanų man atsiuntė knygą „Bėgančios su vilkais“. Nutaikiusi progą, čiupau ją skaityti. O pradėjusi skaityti supratau, kur dingo tie visi mano išbarstyti daikčiukai... Ir ne tik tai. Apskritai laiku ir vietoj buvo ta knyga, nors jos visos ir neįveikiau. Gal ir nereikėjo visos – užteko ir pusės, kad susigaudyčiau savo kūno-sielos-dvasios labirinte ir vėl įgaučiau drąsos imtis kažko, dėl ko niežtėjo rankos.

Žodžiu, viso to pasekoje pastarosiomis dienomis „užsikaifavau“ palinkusi prie raižomo trafareto. Prieš tai, kaip visada, norėjusi išsisukti kaip nors lakoniškai ir paprastai, nusipiešiau keletą paprastų gėlyčių, tačiau kai pagavau save toje, jau minėtoje „juodojoje skylėje“, greitai persigalvojau – kiek gi galima? Reikia iššūkio. Reikia kažko didesnio. Kažko smulkesnio, kažko... va tokio... Taip gimė štai toks 80 puslapių nuotraukų albumas (30x26 cm). Kaip visada, prisikabinti prie ko turiu, rezultatas dar nėra toks, kokio idealiai norėjau pasiekti, bet... Ar tame gyvenimo laimė? :)

Atsinaujinkime

Pavasaris (kad ir per daug neskubantis ateiti) nori nenori išjudina galvą ir sukelia tą keistą minčių niežulį, kai norisi kažką keisti, atsinaujinti, daryti, perdaryti. Pastarasis žodis, turbūt, geriausiai tiktų tam kartui...

Žodžiu, prireikė čia mums komodos... Pasidairius jos parduotuvėse ir pamačius, kokios jų (net elementariausių) kainos (200-500 dolerių), fantazija atšoko, todėl ėmiau dairytis po skelbimus, kas ką parduoda. Yra čia pas mumi toks geras daiktas, craigslist'u vadinamas.  Labai „ekologiškas“ dalykas, išgelbstintis daug gėrio iš kelionės į sąvartyną bei išvaduojantis ne vieną žmogėną iš naujų daiktų pirkimo vergijos. Į jį ir landžiojau gerą mėnesį. Porą variantų pražioplinau, nes, kaip žinia, geri daiktai nesimėto, o jei kas ir susimyli kokį neblogą variantą pigiau „paleisti“, žiūrėk, skambini, o šis jau nupirktas...

Žodžiu, kas rytą uoliai tikrinau skelbimus, kol štai, praeito šeštadienio rytą pagaliau aptikau: nelakuota pušinė komodikė (na, kiek parūdijusiomis rankenėlėmis, bet tai smulkmena), ilgio ir aukščio kaip tik tokio, kokio ir ieškojom, viso labo už 30 dolerių!
Na, žodžiu, pasimokę iš patirties, suskubom kuo greičiau susisiekti su šeimininku ir vidurdienį jau turėjom šį „grobį“ savo namuose. Tiesa, pakeliui dar užsukom į parduotuvę naujų rankenėlių, tuo pačiu prigriebėm dar ir kitų numatytam planui reikalingų smulkmenų. Viskas vyko taip greitai, kad finale gavosi taip, jog rankenėlės buvo nusuktos man dar nespėjus nufotografuoti eksponato su jomis...

Toliau sekė linksmasis etapas – paversti šį daiktą į visą „konceptą“ įsipaišančiu daiktu. Idėja buvo nudažyti šią komodikę baltai, tad ėmėmės darbo...

Pirma buvo kruopščiai užmaskuotos senųjų rankenėlių skylės.

 

Tuomet dažėm, dažėm ir dar kartą dažėm... :)

Rezultatas gavosi štai toks. 

 

 Po viso to mūsų laukė lova, seniai kirbinusi mano mintis kažką su ja padaryti „negero“. Taigi ir ją ėmiausi dažyti baltai...

 

Kai viskas buvo baigta, tam kartui akį malonino visai šviežias, baltas vaizdelis...

Ir nors ten kažkur gale stovinti ruda komoda kol kas ne visai įspaišo į bendrą vaizdą, tam kartui mes ją praignoruosim... :) Su laiku kokios nors kitos šokoladinės detalės, apsigyvenę ant baltosios komodos, manau, ją puikiai atsvers... Bet ar turiu gi aš kantrybės laukti ir nepasirodyti visko dabar, kad ir be tų „atsvaros“ detalių? Taigi va, kad neturiu... :D Todėl per daug neteiskit. :D

Spalvoti pieštukai...

Paklauskit, kokią silpnybę turiu nuo vaikystės, ir neapsiriksite: spalvos ir viskas, kas susiję su jomis :) O ypač – spalvoti pieštukai...

Taip, kaip vaikykstėje svaigau dėl kiekvieno spalvoto pieštuko, nepatikėsite – taip svaigstu ir iki šiol... Žinote, kas tame vieninteliame lagamine, į kurį galėjau sutalpinti visą savo gyvenimą, važiuodama į JAV, būtinai turėjo tilpti? Spalvoti pieštukai... Taip, tie patys, kuriuos, išaugusi iš „vaikiškų“ pieštukų, įsigijau prieš 11 metų savo bakalaurinio išpildymui. Ir nors nuo to laiko jau praėjo nemažai metų, tie pieštukai vis dar su manimi. Negana  to, kas kartą varvinu seilę į visokias pastelių, pieštukų bei kreidučių lentynas parduotuvėje, tarsi ketindama jas visas įsigyti... Tiesa, vieną rinkinį pastelių neseniai įsigijau – vis galvojame su Dariumi pavažiuoti kur kokių neilgų atostogėlių, o į jas pasiimti piešimo sąsiuvinį bei šiuos spalvotus draugus ir, prisiminus studentavimo laikus, atsisėdus kokiame mažame miestelyje ar kokių kalnų papėdėje, duoti rankai pasilepinti tos akimirkos grožiu...

Visa ta rašau pavarvinusi seiles į italės dizainerės Marijos Kristinos Beluči (Maria Cristina Bellucci) darbus, kurie padaryti iš... spalvotų pieštukų :)

Daugiau jos darbų galite rasti www.klimt02.net galerijoje.