2008 m. lapkričio 29 d., šeštadienis

Avižiniai tinginių blynai

Paprastai šeštadinio rytais Darius kepa blynus. Tačiau aš turbūt esu iš tų, kurie nemėgsta ilgai užsitęsusių tradicijų :) Mėnesį-du – gerai, bet paskui duokit ką nors naujo :) Taigi, šįryt sugalvojau, kad blynai atsibodo. Ir prisiminiau vieną tokį prieš 10 metų, studijų laikais kažkur rastą avižinių blynų receptuką. Atradau jį tuomet, kai tik pradėjau gyventi viena, o dėl tinginystės eiti į parduotuvę šaldytuvas buvo tuščias... Valgyti visgi norėjosi :) Suradusi spintelėje avižinių dribsnių, lindau į namie buvusias kulinarines knygas (nes internetas tuomet dar nebuvo populiarus) ieškoti ko nors „valgomo“... Ir radau :)

Pavadinau šiuos blynus tinginių blynais, nes juos padaryti nerealiai paprasta. O rezultate Darius pasakė, kad tokius ir mirdamas galėtų valgyti... Tai va, jei tik turite namuose avižinių dribsnių, kiaušinių ir 15 minučių, šitie blynai – kaip tik jums :) Na, jei dar abai mėgstate, žiupsnelis cinamono skonio nepagadins.

Taigi. Reikės 3 kiaušinių, šaukšto cukraus, 7-8 šaukštų avižinių dribsnių ir cinamono.

Kiaušinius su cukrumi išplakame (persistengti ir plakti iki putų nereikia), sudedame avižinius dribsnius, cinamoną, ir viską išmaišome. Visa tai paliekame dešimčiai minučių, kad dribsniai kiek pabrinktų. Per tą laiką galima paserviruoti stalą, pasidaryti arbatos, išimti iš šaldytuvo grietinę, pažiovauti, užkaisti ant ugnies keptuvę su trupučiu aliejaus. Kai jau pasidarysite arbatos, išsižiovausite, o aliejus bus gerai įkaitęs (!), šaukštu į keptuvę dėkite tą kiaušinių-dribsnių masę, formuodami blynus :) Viena pusė turėtų kepti apie 1 minutę. Na gerai, 2 minutes. Bet antra pusė tai tikrai iškeps per 1 minutę, gal net greičiau. Valgoma su grietine.

Jei jūsų keptuvė tokia, kaip mūsų, o t.y. apie 30 cm diametro, tai griečiausiai gausis viso 10 blynų (2 keptuvės) Mums dviems tokio kiekio pusryčiams užteko. Na o jau jūs žiūrėkite pagal save :)
Skanaus, jei sugalvosite pasinaudoti kada šiuo tinginių receptu :)

Pažaidžiam... slėpynių..?

Jei, grįžtant į vaikystės prisiminimus, paminėčiau slėpynes, turbūt ne vienas prisimintume šį smagų žaidimą bei įvairių nepakartojamų su tuo susijusių istorijų, tiesa? Pamenu, kaip pas vienus tėvų pažįstamus, kur į gimtadienius susirinkdavo ne tik daug suaugusiųjų, bet ir panašus skaičius vaikų, mes, užsidarę viename kambaryje, žaisdavom slėpynių... tamsoje...
Vos šioks toks šviesos pluoštas sklisdavo pro faktūrinio stiklo duris iš už kampo esančios svetainės, bet šiaip kambaryje būdavo palyginti tamsu... O mes, smagiai visi nusiteikę, slėpdavomės kaip įmanydami išnadodami savo išradingumą... Ir į kilimą suvyniodavom vieni kitus, ir žiemą į balkoną išgrūsdavom, bet jau smagu būdavo nepakartojamai... Panašiai kaip tuomet, kai prieš keletą metų vienoje kompanijoje teko žaisti „degtukus“... Ne, ne, tai ne tas žaidimas, kurį taip mėgsta paaugliai, perdavinėdami degtuką iš lūpų į lūpas :) Čia tas, kur tamsoje turi surasti „degtukų dėžutę“ bei atsigulti šalia kitų degtukų, kol susirinks visa degtukų dėžutė... Visų taisyklių nepamenu, neklauskit, bet kai žaidžiau tai pirmą ir paskutinį kartą, buvo tikrai smagu :) Nuo to laiko prabėgo keletas rimtų, žaidimais beveik visai nepaįvairintų metų... Pagalvojau – subrendau... :)) Panašu, kad paskubėjau su išvadom, ir po vakar reikia pradėti galvoti iš naujo :)

O buvo taip: vakar, švęsdami pas anytą Padėkos dieną, po to, kai sukirtom gerą gabalą troškinto kalakuto, sugalvojom (tiksliau ne mes, suaugusieji, bet aštuonmetis Dariaus sūnėnas) pažaisti slėpynių :) Ir, nepatikėsit, mes pasirašėm :) Ir žinot ką, prisipažinsiu, kad buvo tikrai smagu slėptis spintoj tarp rūbų, dėl viso pikto užsimaukšlinus ir kepurę, šiaip ne taip įsirangyti po kompiuterio stalu ar palįsti po lova, kur vaikystėje taip lengva būdavo įsirangyti, o dabar, žiūrėk, vos ne vos įsipaišai su savo gabaritais, kad ir kelegubai lankstytum savo 110 cm ilgio kojas... Ech, kaip nepritaikyti tie baldai slėpti suaugusiuosius... Neteisybė :)) Kai jau labai nepavykdavo, kai kas bandė apsimesti lempos stovu, ant galvos apsivožęs dubeniu, arba... apsimesti mokykline kuprine, numesta į kampą. Dar geriau yra slėptis duše ir apsimesti plona dušo užuolaida... Arba desperatiškai bėgti slėptis į tą dušo kabiną, kurios durelės permatomos, o tavo ryškus golfas tieisog pasakiškai kontrastuoja su pasteliškais rankšluoščių tonais... :)

Finale visi, suprakaitavę (visai kaip vaikystėje), vėl sėdom prie stalo ir, besidalindami smagiais kątik žaistų slėpynių įspūdžiais, sukirtom obuolių pyragą...

Pamenu, namie turėjom tokią knygą – „Žaidimai visai šeimai“. Tada, kaip vaikui, dauguma žaidimų atrodė labai paprasti, netgi nuobodūs – na koks įdomumas, pvz, gali būti užsimovus kumštines pirštines, pasiėmus į rankas peilį ir šakutę, išvynioti šokolado plytelę... Dabar gi pagalvojau, kad jei tą knygą (kurią stropiai kažkada aplenkiau kažkokio amerikietiško žurnalo viršeliu, kad ji galutinai nesusitrintų) ištraukčiau į dienos šviesą, daug kas atrodytų visai kitaip. Ir žaisti juos tikrai būtų nenuobodu... O kol tos ar panašios knygos neturiu, mes dar pažaisim slėpynių :)

2008 m. lapkričio 20 d., ketvirtadienis

Artėjant žiemai

Seniai seniai, kai dar gyvenau Vilniaus senamiestyje (vakar suskaičiavau, kad viso esu gyvenusi jau 9 vietose), svetainėje, o vėliau - koridoriuje stovėjo tokia komoda su dvejom durim. Vienoj pusėj puikavosi visokios smulkmenos, o kitą jos pusę užėmė visokiausi mamos megzti šalikai, kepurės, vilnonės kojinės ir pirštinės. Apskritai daug rūbų vaikystėje buvo mezgti. Todėl visuomet norėjosi ko nors nemegzto...

Šiandien gi atvirkščiai: kai daug paprasčiau yra ką nors nusipirkti, nei nusimegzti, tokie dalykai darosi rečiau sutinkami. O dėl to retumo imi žmogus ir jų pasiilgsti :) Taip nutiko ir man, todėl ėmiau ir nusimezgiau tam kartui pusę kepurės ir šaliką. Kepurės pusę todėl, kad nusipirkusi vieną tokią kepurę likau nelabai ja patenkinta. Nors jos dydis buvo geras (kas labai reta, nes visose pirktinėse mano maža galvelė visuomet paskęsta), tačiau jai kažko trūko. Tad primezgiau jai kraštą bei padariau dekoratyvinį dygsnį per jos vidurį. O jau tada užsimaniau ir šaliko :) Aišku, šita kepurė niekada neatstos mano „firminės“ vilnonės „budionovkės“, kurią negailestingai pasiglemžė prieš gerus metus Londono metro, bet... :(

Galvojau, nusimegsiu ir ramiai sau sėdėsiu, bet atsirado labai norinčių pamatyti mano genialiai paprastą „šedevrą“, tada teko traukti jį į dienos šviesą bei sėsti prieš kompiuterio kamerą :) Štai rezultatas:













Na o kad gyvenimas būtų linksmesnis, čia dar tokių va improvizuotų fotosesijos vaizdelių :)

2008 m. lapkričio 18 d., antradienis

Mano-tavo-mūsų svajonių šalis...

Sėdžiu sau šitai namuose, geriu iš Lietuvos atsiųstą „mamos miško“ arbatą, į kurią dar įsimetu vyšnios dydžio amerikietišką spanguolę, ir, tyliai pasileidusi S. Rachmaninovo kocertą fortepionui Nr 2, mėgaujuosi vakaru (mat netikėtai atradau, kad peržengiau tą ribą, už kurios klasikinė muzika tapo mano mėgstamiausia)... Kambarį puošia graži baltų lelijų puokštė, kuria mane vakar pradžiugino Darius. Už lango krenta pirmosios snaigės, pro vos vos pravertą langą vėjas įpučia gaivų besibaigiančio rudens oro gūsį... Gyvenimas gražus... Ar gali būti gražesnis?..

Tokia jau žmogaus prigimtis – ieškoti geriausio. Juk nuo pat vaikystės esame lydimi pasakos apie asiliuką, kuris ėjo laimės ieškoti, vėliau – J. Biliūno „laimės žiburio“, dar vėliau – įvairių vesternų apie Klondaiką, na o jau suaugus – to mito, kad visur gerai, kur mūsų nėra...

Tačiau ar tikrai geriau yra kitur?.. Pvz., – JAV..? Taip, taip, žinau, kad sakoma, nespjauk į šulinį, iš kurio gali tekti gerti... Gal todėl kas dieną svajoju apie grįžimą į Lietuvą, dėl ko turbūt neretas iš mano pažįstamų pasukioja bent mintyse pirštą ties smilkiniu... Juk JAV – tai svajonių, galimybių ir beribės laisvės-laimės-sėkmės-ir t.t. ir pan. šalis!!!

Retas kuris tautietis, kaip suprantu, susilaiko neišliejęs savo nepasitenkinimo Lietuva, jos sistema, jos politikais ir visu kuo, kuo tik įmanoma nepasitenkinti, pradedant „surūgusiomis“ kasininkėmis prekybos centruose, grubiais troleibusų vairuotojais, baigiant aukštomis būstų kainomis... Beje, nežinau, kas tai yra pasakęs, bet... : „Kiekviena šalis nusipelno tokios valdžios, kokie yra jos žmonės.“ Manau, tai labai gražiai susisieja su dar vaikystėje rodytu multiplikaciniu filmuku apie upelyje gyvenančią „pabaisą“, kuriai tereikėjo nusišypsoti, kad ir ji tau nusišypsotų... Tačiau mes juk ir toliau linkę į viską žiūrėti piktai – keikdami savo atvaizdą veidrodyje, nesuprasdami, kad tas atvaizdas – tai mes – abejingi, galvojantys, kad viskas pasidaro savaime, arba, geriausiu atveju, kad viską už mus padarys „kažkas“, kad mes galėtume ateiti tiesiog „ant gatavo“... Tiesiog taip įpratom per laiką... Ir tik laikas čia gali kažką pakeisti, jei dar iš viso turime to laiko.. :)

Tokios mano mintys šį vakarą sukrito paskaičius gerb. Alg. Čekuolio straipsnį, apie prancūzų gimstamumą, kur ant popieriaus išdėstoma tai, apie ką ne per seniausiai gerbiamas eruditas kalbėjo savo TV laidoje, ir dviejų valandų trukmės filmas „Sicko“ – apie Amerikos medicinos sistemą. Ir ne tik apie tai. Tarp eilučių nesunkiai įskaitysite, manau, ir tai, ką filmo kūrėjas amerikietis Michael'as Moore'as, pažvelgęs į Kanados, Kubos, Prancūzijos bei Anglijos medicinos sistemas, išsako pačioje filmo pabaigoje:

„Man buvo sunku pripažinti, kad mes visi galiausiai esame toje pačioje valtyje. Ir nepaisant mūsų skirtumų, mes plaukiame arba skęstame visi kartu. Taip, atrodo, yra visur. Nepasiant to, kokie tarp kyla nesutarimai, jie rūpinasi vieni kitais...
Žinote, kai mes matome gerą idėją kitoje šalyje, mes ją pasičiumpame: jei jie sukuria geresnį automobilį, mes juo važiuojame; jei jie pagamina gardesnį vyną, mes jį geriame; jei jie atranda geresnį būdą teikti pagalbą ar mokyti vaikus, rūpintis kūdikiais ar paprasčiausiai būti gerais vieni kitiems... kur gi mūsų problema? Kodėl mes negalime to padaryti?..
Jie gyvena pasaulyje, kuris vadinasi „mes“, o ne „aš“. Ir mes nepakeisime nieko, kol nepakeisime šio pamatinio dalyko.“

Nors amerikietis nesilankė Lietuvoje, nors pas mus gimstamumas toli gražu net nepanašus į tokį, koks jis yra Prancūzijoje, nors yra daug problemų bet kurioje srityje, kurią bepaimsim, bet... Manau, kad mes sėdim vis dar toje valtyje, kuri dainuoja: „Ir už tai, kad mes dar galim... būti viens kitam geri...“, o ne tą, kurioje net nėra žodžio „mes“... Tiesiog pagalvok sekundę apie tai...

Arbata jau mano skrandyje, snaigės pamažu sugulė ant grindinio ir vis dar žalios žolės, nes gyvenimas vis dar gražus... Bitės, apie kurias kada nors vėliau norėsiu parašyti, gal bent Lietuvoje dar rado kelią į savo avilius bei pasiruošė žiemos miegui, baigėsi S. Rachmaninovo koncertas, automobiliai gatvėje irgi vos besigirdi, ore sklando ramybė ir ta pati besibaigiančio rudens gaiva...

Labankt. Susapnuokite savo svajonių šalį...

2008 m. lapkričio 17 d., pirmadienis

Filmai

Šeštadienį, bepietaujant pas anytą ir brolienę, kalbėjomės apie vandenį. Be abejo, tokia tema iš kalbos išejo pasižiūrėjus filmą „Vanduo“, apie kurį buvau užsiminusi anksčiau. Mat mano brolienė yra dirbusi su vandens filtravimo sistemomis, todėl tema apie vandenį jai tikrai artima ir suprantama.

Na o šiandien, ieškodama to filmo anglų kalba, atradau neblogą blog'ą (kaip paradoksalu bebūtų – lietuvišką), kuriame – įvairūs panašaus pobūdžio filmai ekonomikos, ekologijos, medicinos ir kt. temomis. Siūlau radus laiko pasidairyti po jį ;)

2008 m. lapkričio 14 d., penktadienis

Optinės iliuzijos

Perskaičiau tokį va straipsniuką apie optines apgaules...

Nežinau, kaip jūs, bet aš tai ir į tą, ir į aną pusę (dėmesį sukoncentravus)
galiu „pasukti“ tą merginą... Bet pirma, ką pamatau, be jokių pastangų,
mergina sukasi pagal laikrodžio rodyklę,
taigi panašu, kad vis tik daugiau dešinysis pusrutulis pas mane dirba :)
O jums kaip sekasi?
Beje, komentarose radau įdomią nuomonę - jei galvą pakreipi į vieną pusę,
mergina sukasi į vieną pusę. Jei galvą pakreipi į kitą pusę,
po keleto sekundžių mergina pakeičia kryptį :) Pabandykite :)

Na o aš manau, kad čia dar priklauso nuo to, į ką koncentruotas žvilgsnis.
Jei įsijungia periferinis matymas, mergina vėl keičia kryptį :)

O šiaip tai ši mergina primena man kažkada labai populiarias stereogramas, į kurias pasižiūrėdavai, ir atrodydavo iš pirmo žvilgsnio, kad tai – tik koks tai ornamentuotas fonas, tačiau įdėmiau į jį žiūrint atsiverdavo didingas trimatis vaizdas su kokiais nors delfinais ar dar kuo...

2008 m. lapkričio 13 d., ketvirtadienis

Draugei

Staigiai užklupęs vienas gimtadienis privertė mane į rankas vėl imti adatą
bei sukurpti štai tokį papuošaliuką:


Nieko per daug ypatingo nepadariau, bet tikiuosi, jai patiks :)

P.S. mano lūkersčiai pasiteisino, draugė visą vakarą šokinėjo iš laimės, pasak jos,
„turėdama tokį papuošalą, kokio niekas kitas pasaulyje neturi“ :)
Tai va. Kaip lengvai, pasirodo, galima pradžiuginti žmogų.. :)
Tiesa, į komplektą dar įėjo ir auskarai, kurių nenufotografavau ;)

2008 m. lapkričio 8 d., šeštadienis

Akivaizdu, bet neįtikėtina

Kažkada, pamenu, buvo tokia rusiška laida - «Очевидно, но невироятно».
Sakyčiau, kad filmas, į kurį nuorodą įdėjo mano pažįstamas savo dienoraštyje, yra kaip tik iš šios kategorijos... Iš savo pusės prisidedu prie rekomendacijų jį pasižiūrėti visiems, suprantantiems rusiškai.

Jau seniai žinojau, kad vanduo turi ne tik chemines savybes, bet ir struktūrines, nuo ko labai priklauso, ar jis „geras“, ar „blogas“. O ir pati ne kartą praktikavau geriamo vandens laikymą sidabriniame inde, vandens sušaldymą ir atšaldymą, tačiau niekada nežinojau, kodėl ir ką tie dalykai lemia/keičia vandenyje...

Pažiūrėjus filmą, dar kartą supratau: pasirodo, viskas, absoliučiai viskas mūsų gyvenime yra susiję...
Foto - Daliaus

2008 m. lapkričio 7 d., penktadienis

Portretas Nr. J.V.

Lapkričio 7-oji. Kažkada dovanojusi pažintį su žmogumi, kurio portretas šiandien vėl iškyla prieš akis...

Jei reikėtų po šiuo portretu prikalti lentelę su pavadinimu, joje būtų parašyta: „Stichija: Meilė“. Ta, kuri nušluoja viską, kuri atveria akis, kuri išmoko atrasti dar vieną matavimą, kuri išaugina sparnus ir išmoko visam likusiam gyvenimui, kaip reikia skristi. Ta, kuri susikauna su protu, žinodama, kad net ir pralaimėjimo atveju ji išeis nugalėtoja... Net ir suduždama į galybę mažų po visą kūną besiridenančių skausmo rutuliukų, visada liks tarsi ryto rasa – atgaivinanti, kerinti, užburianti, stebuklinga, išprovokuojanti atvirumui...

Tačiau šiandien visa tai - jau, tarkim, beveik dešimtmečio praeitis... Su savais atradimais, praradimais, virtusiais neįkainuojamomis gyvenimo pamokomis, su pabaiga, kuri neišvengiamai turėjo ateiti. Istorija, kuri tarsi pienės pūkas retkarčiais sukutena nosį ir vėl nuskrenda, paskęsta kitų prisiminimų verpetuose – šalia lietaus ir ašarų ant tilto, šalia paslaptingo rudojo ežero, šalia neaprėpiamų pavasario pievų ir šios dainos - „If this ain't love“...

Spiller - Groovejet (If This Ain't Love)

Holding you closer
It's time that I told you
Everything's going to be fine
Know that you're leaving
And try to believe it
Take me one step at a time


If this ain't love
Why does it feel so good?
If this ain't love
Why does it feel so good?

Think of tomorrow
We beg, steal or borrow
To make all we can in the sun
While we are moving
The music is soothing
Troubles we all have begun


If this ain't love
Why does it feel so good?
If this ain't love
Why does it feel so good?

Will you remember me boy?
Remember me
Boy will ya?

Just for this lifetime
You can be my past time
Here are the rules of our play
In it together
Till I know you better
Darling, Darling
What do you say?


If this ain't love
Why does it feel so good?
If this ain't love
Why does it feel so good?
If this ain't love
Why does it feel so good?


Foto - J.V.

2008 m. lapkričio 2 d., sekmadienis

Ruduo

Negalėjau atsilaikyti. Nušoviau keletą auksinio rudens vaizdelių prie namų...