Šiandien aš TOKIA

Na, žinote, aš jau tokia – jei užsikabinu už kokios idėjos, ilgai nelaukus kimbu į ją (kol nepraėjo užsidegimas) ir darau... Taip įvyko ir šį kartą, kai užkliuvau už vienos nerealiai fainos idėjos (labai rekomenduoju pasižvalgyti) Irmos Perednės blog'e – įamžinti save ir savo rankinėje esančius daiktus. Pagalvojau, kad dabar toks metas, kurį kada nors tikrai bus įdomu prisiminti... :) Taigi, čiupau fotoaparatą, štatyvą, savo rankinę ir taip vat, nieko nelaukusi griebiau jautį už ragų.

Pradžioj galvojusi iš viso to padaryti tiesiog Photoshop'inį (kitaip tariant – skaitmeninį) skrebuką, galiausiai supratau, kad greičiau bus tiesiog paimti popieriaus lapą ir viską ant smūgio sudėlioti. Tuo labiau, kad tarsi tyčia po ranka daug negalvojant atsirado reikiamos šiam skrebukui detalės. Ryte į svečius užsukusi draugė Neringa su maža gimtadienio dovanėle turbūt net neįtarė, kad tos dovanėlės įpakavimo detalės – oranžiniais motyvais marginta juostelė su popierine gėle man čia „sueis“ kaip niekad, o anyta, gimtadieniui dovanodama mano mėgstamiausias gėles – saulėgrąžas – net minties neturėjo, kad savo autoportretui pasirinksiu jų „draugiją“. Na, o visa kita šioje „greitojo skrebinimo“ eigoje per pusvalandį susidėliojo štai taip:

Nieko blatno – tiesiog viskas minimaliai agniška – salotinė popierinė juostelė (kaip gi be jos), eilinis ranka rašytas užrašas, jau minėta juostelė ir gėlės žiedas na, ir nuotraukos... :)

Kalbant apie pačią idėją pateikti save ir savoje rankinėje esančius daiktus, manau, kad ilgainiui man tikrai bus įdomu prisiminti, ką nešiojausi šiuo savo gyvenimo periodu karštomis Čikagos vasaromis. Jei konkrečiau:
– metalinė 0,5 l talpos vandens gertuvė;
– maišelis su džiovintais vaisiais ir riešutais;
– piniginė;
– užrašų knygelė;
– mobilus telefonas;
– lietuviškos, nebegaliojančios vairavimo teisės :D ;
– prieš kelet dienų iš draugės, gyvenančios Londone, gautas sveikinimo atvirukas;
– vizitų pas gydytoją kortelė;
– raktai;
– mikrografas, tušinukas ir lūpų vazelinas;
– krūva žemėlapių su maršrutais, kaip nuvykti į vieną ar kitą vietą (atskiram rankinės skyriuje gyvena).

Tiek žinių. :) Bandysim sudalyvauti konkurse... :)

Nuotraukų albumai. Skrebinimo banga.

Panašu, kad paskutinis elementarus nuotraukų albumas, į kurį sukaišiojau nuotraukas, buvo iš kelionės į Maroką. Kada tai buvo?.. Kokiais 2004-ais? Senokai, vienok... Daugybė juostų negatyvų taip ir liko Vilniuje, na o atvažiavus čia ir kartu atsivežus visą „mantą“ elektroniniame pavidale, nuotraukų kaip ir beveik iš viso kurį laiką nespausdinau.

Prieš porą metų tik va, atsispausdinusi pirmųjų atostogų Amerikoje nuotraukas, vis po truputį (bet jau laaaabai lėtai:) dėliojau jas į atskirą albumą, aprašant trumpai kartu ir tos kelionės įspūdžius. Ir štai pastaruoju metu kažkaip „užšokau“ ant nuotraukų tvarkymo bangos... :) Kadangi kelionės įspūdžiai jau gerokai pablėsę, tai pasistengiau visą albumą sutvarkyti minimaliai – įmetant vieną kitą užrašiuką, pamarginant vieną kitą puslapį kokiu rėmeliu ar akcentu, ko pasekoje albumą per porą dienų sutvarkiau, o jo puslapiai atrodė plius minus taip:

Artimiausias planas – tokiu pat greituoju būdu susitvarkyti ir kitų trijų kelionių po Ameriką nuotraukas. Bo kažkaip užsikabliavau... Tačiau tai dar ne viskas... :)

Jei kada susidūrėte su tokiu dalyku, kaip skrebukingas (toks nuotraukų albumų dekoravimo būdas), tai nusiteikite – toliau kalba pakryps šita linkme... :) Taip taip, ilgai nesiėmusi rimčiau šito meno, nutariau pagaliau išbandyti ir jį. Na, manau, jis toks pas mane kol kas labai „agniškai“ griežtas ir nežinia, ar kada persilaušiu, kad jis taptų bent kiek panašus į tą tikrą amerikietišką skrebinimą – paprastai laisvą, pakankamai eklektišką ir pilną skirtingų, o kartu ir derančių tarpusavyje detalių... Na bet, nesuku per daug dėl to galvos – laikas parodys...

O tam kartui pradėjau nuo mudviejų su Darium istorijos, kuri, be abejo, neapsiribos vienu lapu. Bet, apie viską iš eilės.

Jei pamenate ne per seniausiai darytą mano albumą, tai va, skrebukai suguls būtent jame. Pirmojo lapo skrebinimą tam kartui turiu atidėti, nes trūksta šiokios tokios vaizdinės medžiagos ir keleto faktų, kurie kitą mėnesį turėtų susidėlioti į vietas, pirmojo atverstinio lapo (kuris bus tarsi įžanga į visą įstoriją) irgi tam kartui visiškai pabaigto negaliu rodyti, nes trūksta vienos nuotraukos, bet štai antrąjį atverstinį lapą, nuo kurio pati istorija ir prasideda, galiu jau pristatyti... :)

Nuo ko prasideda visos gražios istorijos? Nagi aišku, kad nuo „Gyveno kartą...“ :) Tai va, iš tiesų visa šio skrebuko mintis ir prasidėjo nuo šios frazės, prie kurios, mano supratimu, labai derėjo ta pernykštė mudviejų su Darium nuotrauka – tokia, kokią galima kabinti „troboj“ ant sienos... Vedina tokios plius minus sentimentalios minties, susiradau kiek į tapetų raštą panašų foną (tai buvo sunkiausia) ir po truputį viskas pradėjo lipdytis. Istorijos nuotrupas atspaudinusi ant gelsvo popieriaus, sugalvojau apiplėšyti jas ir „pasendinti“ (ką sėkmingai padariau rudo tušo ir kempinėlės pagalba), tuomet tekstinei daliai pailiustruoti įkomponavau mudviejų vestuvinę nuotrauką, kuriai uždėjau kiek su užrašu „Gyveno kartą“ susišaukiantį rėmelį, tuomet tai vestuvinei nuotaikai atspindėti įmečiau faktūrėlę (pasidariau ją ne per seniausiai įsigyto Cuttlebug aparačiuko pagalba iš to paties gelsvo popieriaus), tuomet beliko sukurpti keletą šmaikščių eilėraštukų (nes tokių visokių nemažai rašėme vienas kitam mudviejų pažinties pradžioje), ir viskas taip va sugulė... Ten, kur kompoziciškai tarsi kažko trūko, užlipinau keletą apvalių „konfeti“ rutuliukų ir... panašu, kad tam kartui viskas buvo baigta...

Ir žinot, nors ilgai į skrebinimą žiūrėjau pakankamai skeptiškai (pagrinde dėl to, kad įsivaizdavau, jog tai turėtų būti ganėtinai didžiulis laiko vagis), turiu, pripažinti, man visai patiko... :) Ta proga albume šiai dienai jau guli 7 pabaigti skrebukai, bet... kantrybės, kantrybės, ir viską pamatysit... :)