Rodomi pranešimai su žymėmis šventės. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis šventės. Rodyti visus pranešimus

2012 m. gruodžio 26 d., trečiadienis

Šventės, šventės, šventės...

Na ką, mielieji, vaišinu jus Kalėdų proga štai tokiais miniatiūriniais imbierinukais (nes gi kuo mažesnis sausainis, tuo jis skanesnis, tiesa? :) ...


... ir skubu, kol nepamiršau, pasidalinti visu kuo, ko čia besibaigiant metams prikurpiau jums už nugarų, o paskui įgrūdau Kalėdų seniui į terbą, idant tas apdovanotų visus, kurie buvo mažiau ar daugiau geri, bet vienodai nusipelnę būti pasveikinti gražių baltų švenčių proga...

Žodžiu, šiemet, užuot ieškojusi kokio nors prabangaus dovanų popieriaus, į pagalbą pasitelkiau eilinį eskizavimo popierių, iš užatlantės blusų turgaus prižvejotų medžiaginių juostelių, tų pačių imbierinukų (tik kiek didesnių, nei prieš tai įdėtoje nuotraukoje) ir žiemiškų antspaudukų. Viską sudėjusi į krūvą gavau štai tokį rezultatą:


Na, o viduje viso to slėpėsi štai tokie daikčiukai:

Pora užrašinių paauglėms seserims, su jų vardo inicialais ir kitom suskrebintom smulkmenom:


Sutažiniai aussagai (klipsai), papildę ir užbaigę visą prabangųjį komplektuką:


Vilnonės blauzdinės, tapusios mano pirmuoju „blynu“ mezgant mašina:


Na, o tai, kas netilpo į anksčiau aprašytas pakuotes, buvo išsiųsta draugams į kitas valstybes. Jų tarpe buvo štai tokios simbolinės raidelės (kiekvienam šeimos nariui po vieną)


...ir toks štai eksperimentinis atvirukas, kurio gamybai pasitelkiau reljefinę mašininkę ir figūrinį skylamušį.


Kai su dovanomis buvo susitvarkyta, o už lango, kaip tyčia, spūstelėjo šaltukas, panižo rankos sukurpti man savo mažajam kokias nors šiltas kelnikes. Kadangi per pastaruosius mėnesius spėjau prisižiūrėti internete visokio plauko vaikiškų rūbelių, turiu prisipažinti, kad buvau pagauta masinės hareminių kelnių bangos. Taigi, pasičiupusi vilnonės medžiagos atraižą, iš „lubų“ iškirpau kelnikes, numezgiau joms atnaras (tapusias mano antruoju blynu mezgant mašina) ir gavau štai tokį rezultatą:



Nepatikėsite – gėris... Laisvos, lengvos, šiltos ir, mano akimis žiūrint, kalėdiškos – tokios, kokių ir norėjau... :))

Čia mano rankų niežulys nedingo, todėl jo apmalšinimui sumasčiau savo mažajam kunigaikščiui numegzti kepurę-šalmą. Turint omenyje tai, kad nemėgstu megzti pagal jokias schemas, o ir šiaip mėgstu eksperimentuoti, sukurpiau štai tokį šalmą savo kareivuikui:



Tai buvo trečiasis blynas, nubrūžintas mezgimo mašina. Blynas, nes klaidų dar vis tiek neišvengiau... Na bet, kaip savai atžalai, tam kartui sueis, o aš, tikiuosi, po truputį prisijaukinsiu tą žvėriuką, mintantį siūlais ir idėjomis. :)

Šąla rankos čia sėdint su jumis prie kompiuterio. Eisiu, gal kokias riešines sukurpsiu... :)

2011 m. gruodžio 18 d., sekmadienis

Artėjant Kalėdoms

Laikas taip greitai bėga, kad negaliu patikėti, jog jau už savaitės Kalėdos... Tik vienas po kito mane pradėję pasiekti įvairūs siuntinukai su dovanėlėmis ir sveikinimo atvirukai tarsi pagaliu trenkė per galvą – Kalėdos juk čia pat... Tai ir aš ta proga suskubai ruoštis, puoštis... Juo labiau, kad visas internetas mirgėte mirga visokių kalėdinių idėjų, iš kurių vieną, būdama visai neoriginali, nusigvelbiau ir sau:

O kad jau nusigvelbiau, tai ir pasirodysiu. Kalėdiniai burbulai iš audinio skiaučių, slepiančių viduje putų polistirolo kamuoliuką. Tam kartui padariau 5 mažesnius (5 cm skersmens) ir 5 didesnius (6,5 cm skersmens). Iš vaikystės prisimindama tą mistinį kalėdinių žaisliukų spindesį, kai kambaryje užgesdavo šviesos, papuošiau ir saviškius „blizgučiais“ – mažučiais sidabro ir stiklo karoliukais... Tai va, dabar tik eglutės betrūksta ir Kalėdos visai gali ateiti... :)




Na, o jei knieti sužinoti, kaip jie gaminami, siūlau pasižiūrėti čia. ;)

2011 m. vasario 15 d., antradienis

Valentinas paprastai

Mudu esame paprasti. Žiūrime į viską labai paprastai ir per tokias šventes, kaip „valentinas“, nesam linkę verstis per galvą, idant pažertume vienas kitam siurprizų / dovanų / romantiškų širdelės formos žvakių / kokių kitų, pavadinkim, blizgučių... Pas mus viskas kasdieniškai paprasta, iš anksto nesuplanuota, bet va, gaminant vakarienę, pagalvojau, kodėl paprasto vištienos karbonado nesuformavus į širdelės formą, o paprastos virtos bulvės nepavertus maža širdele?... :))


O dar, žiū, šaldymo kameroj užsiliko ledų nuo to karto, kai turėjom svečiuose smaližių, tai dar greitai ir toks paprastas desertas gavosi...


Su valentinu, mielieji! Nesiverskite per galvas, ieškodami vienas kitam dovanų – jos paprastai gyvena jei ne jūsų šaldytuve, tai kur nors arba vonioje (kokio į širdį susukto rankšluosčo pavidalu) ar ant durų kilimėlio, kur iš bet kokių namie esamų niekučių bet kada galite išdėlioti širdutę...

2010 m. gruodžio 26 d., sekmadienis

Su Šventėmis!!!

Na ką, brangieji, skubu pasveikinti visus jus, sulaukusius žiemos švenčių. Tikiuosi, nesušalote, tikiuosi, kad turėjote ką padėti ant Kūčių bei Kalėdų stalo, kad nestigo šilumos, kuria galėjote pasidalinti vieni su kitais, viliuosi, kad maži ir dideli stebuklai neaplenkė nei vieno iš jūsų ;) O jei netyčia aplenkė, linkiu su kaupu atsigriebti ateinančiais.

Nežinau, kaip jums, bet man didžiausia šventė visuomet yra pats pasiruošimas šventėms...

Tuomet, kai dar gyvenome senamiestyje, nepakartojamos būdavo tos Kūčių pavakario ar Kalėdų ryto valandos, kai su mama virtuvėje ruošdavom maistą, o Dalius su tėte statydavo eglutę, kurią paskui puošdavome, nuo antrasolės vonioje nusikėlę didžiulę seną dėžę su užrašu: „Eglutės žaisliukai“. Tiesa, šiemet pas mus tokio daikto kaip eglutė, nėra, o ir nelabai čia man jos trūksta, bet štai tą pasiruošimo skonį su kaupu patyrėme abu su Darium vakar visą dieną minkydami, kočiodami kalėdinio aguonų pyrago tešlą, formuodami pyragėlius su raugintais kopūstais, jau nekalbu apie koldūnus su mamos rinktais ir atsiųstais džiovintais baravykais, kurių gamyba į trasą ėjo ketvirtadienį... :)

Žodžiu, visu kuo apsiginklavę (į meniu įtraukę dar ir spanguolių kompotą bei salierų salotas), keliavome vakarieniauti pas anytą...

 

Mėgstu Kalėdas... :)

2010 m. spalio 20 d., trečiadienis

Ir... dar vienos krikštynos

Visa vasara spėjo prabėgti nuo tada, kai paskutinį kartą fotografavau krikštynas :)
Ir štai, taip gavosi, kad praktiškai vos ne paskutinę minutę „įsiprašiau“ fotografuoti dar vienas :)

Veidai kuo toliau tuo darosi vis labiau pažįstami, vietos nesikeičia, todėl ir vaizdeliai panašūs... Na bet, vis tiek rodausi, kad negalvotumėt, jog sėdžiu ir nieko neveikiu :)))

Įvykio kaltininkė Goda

Visai nesvarbu, kas vyksta aplink – juk užlipti ant pakylos taip smagu...

Kas čia diriguoja paradui?..

Kas čia dabar drįsta ant manęs vandenį pilti?..

Ceremonijos dalis – tėvų palaiminimas.

Žvakė, vienok, įdomus žaislas...

 Dovana tėvams nuo krikštatėvių.

Šviežiai iškepta katalikė.

Na, o čia keletas akimirkų iš neoficialiosios šventės dalies.
Skanėstai: lietuviška silkutė ir desertas.
 

 

 

Svečiai.


Didieji alaus bačkutės mylėtojai...

Mano akiratyje kažkada jau atsidūrusi mergaitė...



Vaikai linksminasi. Vieni...


 ...ir ne visai vieni... :)



 O čia ir mane prigavo bebendraujančią... :)

Buvau pasiėmusi ir savo juostinuką, tai išbandžiau ISO800 jautrumo juostelę. Turiu pripažinti, kad labai patiko... Kol buvau savo blykstę paskolinusi „pasižaidimui“, bandžiau ką nors „nušauti“ be blykstės...

Mano to vakaro „asistentė“ :)


Puota.

Kai darbą tenka derinti su motinyste.... :)

2010 m. spalio 7 d., ketvirtadienis

3

Na va, štai jau visi trys prabėgo nuo 2007-ųjų spalio. :)

O aš tęsiu tradiciją palikti įrašą šią mudviejų dieną, padedant trečią pėdą bendrame kelyje, nesvarbu, kad netoli dar tenueita... :)


O kol nespėjo įsidienoti (panašu, kad ši diena ir šiemet bus šilta bei saulėta), skubu kepti Dariaus mėgstamą desertą – juk kas gali būti smagiau, nei tokios dienos vakarą praleisti besimėgaujant prisiminimais, romantika ir skanumynais :)

P.S. tiesa, tiems, kurie teigia, kad pirmoji krizė santuoką ištinka po dviejų metų, telieka parodyti liežuvį – persiritom sau laimingi per tuos dvejus ir nei nemirktelėjom :P

2010 m. rugsėjo 2 d., ketvirtadienis

Rugsėjo pirmoji...

Nori nenori, kasmet, atėjus rugsėjo 1-ajai, mintimis grįžti į tuos mokyklinius prisiminimus, išvakarėse lyginamą uniformą, iškrakmolintų nertų uniformos kalnieriukų siuvimą, blizginamus naujus batus bei prie jų padėtas baltas kojines iki kelių... rugpjūčio gale rušiuojamus sąsiuvinius, pieštukus, parkerius, pirmosiomis mokslo metų dienomis lenkiamus sąsiuvinius, knygas ir tą naujo mokslo sezono pradžią su įsimintinomis laukimo akimirkomis...

Ir nors savo pačios pirmosios rugsėjo 1-osios nepamenu, tačiau ne mažiau jaudulio atnešdavo ir kitų metų rugsėjai, kurie kas kartą būdavo savotiški atspirties taškai, dar ir dabar, tarsi iš inercijos kas kartą sustabdantys ir sukeliantys nostalgišką šypseną...


Vis tik nuostabi ta rugsėjo 1-osios tradicija. Smagu būtų, jei lietuviai ją išlaikytų, nepaisant vis dažniau ir dažniau užtinkamų internete pasirodančių komentarų, kad tai tėra bereikalingas sovietmečio palikimas ir kad mokslo metus kiekviena mokykla galėtų pradėti skirtingomis dienomis... Aš pasakyčiau kitaip: tai yra graži tradicija, kurią verta puoselėti.

Su naujais mokslo metais, brangieji! Juk visas gyvenimas ya viena didelė mokykla, kurios niekada nepabaigsime, kol gyvi būsime :)

Na ir, aišku, labai sveikinu savo krikštasūnį Adomą, kuris šiemet tapo pirmokas :)

Foto iš http://www.tautairtevyne.lt

2010 m. rugpjūčio 6 d., penktadienis

Dvigubas gimtadienis yra GERAI....

emanykite, kad per visus darbus likau neatšventusi gimtadienio... Atšvęsti tai atšventėm, tik va, po to vėl visokie darbai (ir ne tik) užgriuvo, kad tik dabar atgavau kvapą, idant prisėsčiau ir parašyčiau, kaip gi viskas praėjo... :)

Kaip žinia, Dariaus jubiliejaus (buvusio prieš porą gerų savaičių) proga nutarėm suorganizuoti ką nors tokio, kas būtų ne visai kasdieniška. O kadangi Darius nemėgsta jokių ten balių-festivalių, sugalvojom „ištempti“ jį ten, kur jam patiktų... Ir tai šiuo atveju buvo už 600 km ošiantys „lietuviški“ Viskonsino miškai su lietuviškai žuvingais ežerais...

Šiaip ne taip atlikę sunkiausią dalį - namuko tokiose vietose paiešką, laukėm rezervuoto sevaitgalio, kuris kaip tyčia sutapo ir su maniškiu gimtadieniu... Žodžiu, kaip suprantate, šovėm vienu šūviu du zuikius... O kai jau šovėm, tai taip smagiai, kad va, visą savaitę sunku atsigauti, kaip buvo GERAI... :)))

Viskonsino šiaurė tokia jau yra, kad iki skausmo primena Lietuvą. Lydekos ežere (jų Darius pagavo visas tris), grybų koks neblogas puskibiris (daugumoj  kazlėkai), gaivus ežero vandenėlis (į kurį net nemoku pasakyti, koks malonumas po keturių metų pertraukos buvo pasinerti) – viskas buvo tarsi perkelta vienas prie vieno iš Lietuvos čia... Uodai – ir tie – mus (ypač mane) labai mylėjo, prisiminimui palikdami ant mano menko kūnelio virš 60 įkandimų prisiminimui... :) Bet net ir jie nesugebėjo atimti to gerumo, kuris tvyrojo visą savaitgalį.... O kur dar Dariaus tortas, kurį jis, man dirbant iki paskutinės minutės prieš išvažiuojant, meistriškai sukurpė... Mmmmm skanumėlis... Per tokį skanumą net pamiršti žmogus, kad reikėtų kartkartėmis kokias tai kalorijas paskaičiuoti padorumo dėlei... :)

Žodžiu, kaip suprantate, sudėtinga žodžiais viską sklandžiai aprašyti, nes įspūdžiai tikrai neapsakomi... :)

Todėl iš karto metu pundelį nuotraukų, jos gal kiek aiškiau jums nupieš visą situaciją :)
Tiesa, labai nemuškit už skirtingas spalvas - bandžiau susidraugauti su fotojuostų skaneriu, kurį gavau gimtadieniui dovanų, bet kažkaip dar ne itin gerai įvaldžiau skanavimo procesą, tai teko pasikankinti kiek... :)

Mūsų namukas ir valtelės...


Pirmasis laimikis - lydekaitė, kuri rytojaus dieną drauge su kita mažute lydekaite 
tapo mūsų šventiniais pietumis :)

Žvejai :)

Sekmadienį išmušė šašlykų valanda

Kol berniukai metė paskutines meškeres, mes nutarėm pasifotografuoti... :)


Berniukai grįžę prisijungė prie mūsų... ir visi meiliai fotografavomės :))






Na, o visą skaitmeninį reportažą galite peržiūrėti čia...