Seni eilėraščiai

Prieš porą dienų bekalbėdama su vienu bičiuliu, prisiminiau savo eilėraščius. Tad susiradau savo paskutinįjį rinkinį, atsidariau, pradėjau skaityti nuo pabaigos. 2004-ųjų žiema. Prieš išvažiuojant į Daniją. Seniai berašyta... O juk iki tol jų tiek daug rašydavau... Matomai, mano meilės lyrikos laikai praėjo, viską, ką norėjosi, jau spėjau išsakyti... :)
Kita vertus, keletą eilėraščių įdomu ištraukti į dienos šviesą ir dabar. Tų, kuriuos gali įsprausti nebūtinai į meilės lyrikos rėmą.

tavo sekundė
prilygsta mano valandai...
tavo minutė
pripildo visą mano dieną...
ir pagalvoju –
kaip gerai būtų,
jei tavo valanda
užpildytų visą mano gyvenimą...

© „Kelyje“, Nr. 31. 2004 01 05, 19:54

- - - - - - - -

šonu praeina
prietemos svetimos
tavo tyla
manęs nepasiekia
byra---teška---eina---taškosi---
niekas nepastebi
kas---kaip---kur blaškosi...

daug tolerancijos
daug ignoravimo
pirštai neapglėbia
medžių svyravimo
rankos palaiko
rankos pargriauna
rankų per daug man
rankų taip maža...

prieštara---prietema---
priebėgom---priešokiais---
mokausi klupti
mokausi eiti
trupa---po trupinį---
truputis---trupintas---
žodžiai – tik raidės
sudėtos į gniužulus...

eina---praeina---
užeina---išeina
drasko sulipdo po žolę po snaigę...

byra---subyra---
dūžta---sudūžta
pirš-tų bel-di-mas
į są-ži-nės tuš-tu-mą---

© „Iš trupinių“, Nr. 39. 2003 04 02 16:02
- - - - - - - -

mano kojos – mano stalas.
mano pirštai – ryšys su pasauliu.
mano lūpos – ištroškusi taurė –
į ją liejas gyvenimo upės.

mano akys – užmerktos į miegą
žiūri tingiai...
po laiko bemiegio
aš tirpstu naktyje tartum snaigė,
tartum mintys...

lyg mirštanti sraigė
tingiai lenda žolė iš po ledo –
aš einu per beprotišką tiltą,
paramstytą nepamiršto meto...

ir ranka siekia. bet nepasiekia...
to beprotiško tavo pasaulio.
jame snaigės netirpsta – tik krenta.
ten tik tiltai į ateitį eina...

© „Iš trupinių“, Nr. 7. 2002 02 26