Aš pats

Įdomią istoriją vakar išgirdau. Ją pasakojo penkiasdešimtmetis vyras, prisiminęs tai, kas su juo buvo nutikę kai jam buvo viso labo šešeri. Mama jį pasiuntė į kirpyklą, esančią kitapus ganėtinai judrios gatvės. Jis ilgai stovėjo prie kelkraščio, bandydamas sulaukti akimirkos, kai į vieną ir kitą pusę nevažiuos automobiliai. Tačiau mašinos nepaliaujamai judėjo abiejomis kryptimis, o jis vis laukė. Staiga, didžiulis atvažiuojantis autobusas ėmė ir sustojo prie pat jo. Iš jo išlipo vairuotojas, sustabdė į vieną ir kitą pusę lekiančias mašinas, paėmė berniuką už rankos ir pervedė jį per gatvę... „Tuo momentu pajutau neapsakomą saugumo jausmą, kurį prisimenu iki šiol” – taip užbaigė savo pasakojimą dabar jau suaugęs vyras.

Taip ir kiekvieno mūsų gyvenime – būna akimirkų, kai pro šalį lekia nesustodami įvykiai, neleisdami mums pereiti į tą „kitą gatvės pusę”. Kiekvienas renkamės skirtingą laukimo taktiką – vieni tikime, kad ateis kažkas ir mus išgelbės iš tos situacijos, kaip nutiko tam šešiamečiui, kiti – bėgiojame palei gatvę, bandydami rasti tarpelį bei prasmukti pro tą nesustabdomą laviną, treti laukiame, bet nepriimame tos pagalbos, kuri mums siūloma, galvodami, kad laikui atėjus tai padarysime savo jėgomis, iš visų jėgų šaukdami: „aš pats, aš pats...”

Kiekvieno valia rinktis... ;)
Tiksliau – išmokti išmintingai pasirinkti...