2010 m. rugpjūčio 23 d., pirmadienis

Šeimyniniai portretai...

Kurią tai dieną, užkrėtusi Darių ir visą jo šeimą giminės medžio sudarymu, skanavau senas jų giminės nuotraukas... Ir žinote – nuliūdau, kad su laiku dingo ta nuostabi tradicija (mano akimis žiūrint) – kas kiek tai laiko eiti į fotoatelje ir nusifotografuoti, o paskui imti ir tas nuotraukas išsiuntinėti savo artimiausiems bičiuliams, giminėms... Nes kai man pačiai iškilo klausimas, kokią savo nuotrauką galėčiau įdėti į giminės medį, turėjau gerai pasikuisti tarp visų savo buitinių vaizdelių... Ir tai – radau tik keturių metų senumo nuotrauką...

Ta proga vakar, kai bešvenčiant Dariaus mamos jubiliejų restorane sukiojosi kokis tai uždarbiaujantis fotografas, pagalvojau, kad gal visai ir nieko būtų išnaudoti progą turėti kokią tai bendrą nuotrauką... Aišku, pradžioje laužiausi, nes buvau kiek skeptiškai nusiteikusi – jau kuris laikas lieku ne itin patenkinta savimi tuose sustabdytuose vaizdeliuose. Bet štai – nutiko taip, kad šioje nuotraukoje sau labai patikau :)))

Nepaisant to, kad nuotraukos originalas buvo tragiškų spalvų, o ir fone buvo kokia tai beleberda, nugvelbiau iš to fotografo skaitmeninį nuotraukos variantą ir grįžus namo pasidariau švarų juodai baltą variantą... :)



Kai vaikystėje kaime užsukdavai į kokią trobą, joje ant sienos neretai rasdavai to namo šeimininkų nuotrauką. Niekada negali žinoti – gal praeis metai, ir koks vaikis, užsukęs į kokią kaimo trobą, žvelgs į šią nuotrauką ir galvos: „Ale matai, kokie jauni ir gražūs buvo šie senukai kažkada...“ :)

2010 m. rugpjūčio 21 d., šeštadienis

Faktūriniai žaidimai

Befotografuodama mažąjį Augustą, iš jo tėčio iširdau klausimą, kodėl nebesirodau savo fotografinių žaidimų....

Ups... Na gi tikrai – užmiršau pasirodyti savo pažaidimus, kurie tam kartui turėjo tilpti į temą „Faktūra“. Begalvodama, ką galėčiau tokiai tema pateikti, aišku, perkračiau galvoje įvairiausių turimų audinių ir rankdarbių faktūras, bet už kažko per daug neužsikabinau, norėjosi ko nors ne taip kasdieniško... O kadangi laiko buvo duotos net visos trys savaitės, tai per daug neskubėjau...

Pirmiausia, kas atėjo į galvą, buvo pirštų antspaudai - ta gyvenimo faktūra, kurią kiekvienas nešiojamės su savimi... :)
Daugiausiai, ką pavyko iš to išlaužti:
Mano gyvenimo faktūra

Paskui bandžiau pažaisti su grubia medžiaga ir staline lempa:
Kruvinoji banga

Žvilgesys

Na, o tada, kaip žinia, išvažiavome į gamtą švęsti gimtadienių, ir mane pasiglemžė ryto rasos piešinys, kartu su vos įžiūrimais voratinklio siūlais bei vasariška žaluma...

Ryto faktūra



Tokie štai buvo faktūrinai pasižaidimai. Šios savaitės tema – „Gėlės“, bet jas, kaip visada, pasirodysiu tik pasibaigus balsavimui... ;)

2010 m. rugpjūčio 13 d., penktadienis

Suknelių gelbėjimo metas

Jei pamenate, prieš trejus metus per vestuves dėvėjau savo bičiulės dizainerės Jūratės Morkūnaitės sukurtą megztą suknelę su „nepadoriai“ gilia iškirpte, kurią maskavom... po apačia apsivelkant kitą lygiai tokią pačią suknelę, tik nugara į priekį. :)Tiesiog tuomet nebuvo laiko galvoti apie ką kita, reikėjo „ant smūgio“ suktis iš padėties. :)


Tačiau nuo to rudens nuolat galvoje kirbėjo mintis, kad reikia kažkaip taisyti tos gilios iškirpės padėtį, nes pačios suknelės man labai mielos, norisi ir toliau jas dėvėti. Kartą kitą bandžiau tiesiog pasivilkti po apačia ką nors, tačiau žinot – pasivilkimas taip ir lieka pasivilkimu... Norėjosi kažko kito. Sukau mintį kada nors pasitelkiant frivolite techniką nusinerti kokius nėrinius ir taip ištaisyti visą reikalą, bet žinote – tas magiškas „kada nors“... Taip ir lieka kada nors... :))

Ir štai prispyrė reikalas... :) Artėja Dariaus mamos jubiliejus, ir aš pradėjau mąstyti apie tai, kuo galėčiau pasipuošti. Aišku, galvoje pirmiausiai perkračiau savo spintoje kabančius visus du variantus, bet kiekviename iš jų kažko trūko. Neliko kitos išeities, kaip tik leistis į „medžioklę“... Ištaikiusi progą užsukau į porą parduotuvių, kur tikėjausi rasti kokius nors gatavus nėrinius savo baltosios suknelės gelbėjimui, o jei nieko nerasiu, – galvojau, – tuomet bandysiu ieškoti tiesiog kitos suknelės. Besklaidant rūbų eiles ir besidairant į įvairiausių rūbų apykakles, apykaklėles, detalės detalėles, radau vieną variantą, kuris patraukė mano dėmesį. Na, žinote – toks agniškas agniškas variantas pasitaikė. :) Nebūdama tikra, kaip visgi tas nėrinys žiūrėsis prie suknelės, užsukau dar ir į kitą parduotuvę, kur savo nuostabai radau man nepaprastai patinkančią suknelę. Prigriebiau ir tą, su viltimi, kad namie įvertinusi visą situaciją, tikrai ką nors prisitaikysiu... O jei ne, pasinaudosiu populiariu amerikietišku variantu – lengva ranka grąžinsiu perkes į parduotuvę.

Ir ką jūs sau galvojat? Namie netikėtai atradau tarp savo papuošalų prie naujosios suknelės nepaprastai tinkančius aksesuarus, kas mane iš karto pradžiugino – nebesinorėjo tos suknelės nusivilkti, ir aš jau žinojau, kuo vilkėsiu per Dariaus mamos jubiliejų :)

Ir, nors baltoji suknelė tam kartui turės palaukti kitos progos, nutariau pasižiūrėti, kaip gi mano išsirinkti deriniai derėtų prie jos... Jūs nepatikėsit – nėriniai savo geometrija ir dydžiu tiko geriau, nei pati būčiau sugalvojusi... Tad suskubau nuardyti juos nuo pirktos bliuzelės, išplauti ir prisiūti prie saviškės suknelės :) Juodas megztas ažūras smagiai derėjo su juoda virvele „padalkose“, nuostabiai atliko savo iškirpės gelbėjimo funkciją ir suteikė suknelei naują charakterį. Likau nepaprastai patenkinta :)

Nors visumos ir nelabai matosi, bet...

Kitą baltą suknelę (ta, kuri per vestuves suėjo kaip gelbėtoja, vilkėta po apačia) pasilikau tokią, kokia ji ir yra, gal ir su ja ką nors ateityje sugalvosiu pasidaryti... :)

2010 m. rugpjūčio 7 d., šeštadienis

Giminės istorija. VI dalis. Kai tolima tampa artima...

Nuo tada, kai sudariau tiek mamos, tiek tėtės giminės medžius, vis tiek nerimstu... Vis mano akiratyje atsidūria tai vienokia, tai kitokia informacija, susijusi su genealogijos medžių sudarinėjimu – tai, žiūrėk, perskaitę įrašus mano dienoraštyje parašo elektroninį laišką tokie patys ar dar didesni genealogijos maniakai, tai vėl kas užlipa nat mazolio, taip ir vėl mano mintis prikaustydamas prie šių dalykų...

Žodžiu, nutiko taip, kad susigundžiau įvesti savo platų giminės medį į elektroninę sistemą. Pasižaidusi su draugės rekomenduota www.geni.com sistema, netrukus užkliuvau už dar vienos – www.myheritage.com. Pastaroji man pasirodė mielesnė, savesnė, o ir funkcijų joje man pasirodė daugiau nei pirmojoje, todėl ir toliau po truputį suvedinėjau plačią giminę, kai staiga ties viena pussesere aptikau žalią mažą apvalų ženkliuką, kuris, kaip išsiaiškinau, rodė, jog tas žmogus yra ir kitos kažkokios šeimos medyje... Primetusi, kad tai gal ir pirmasis, bet nebūtinai paskutinis toks atvejis plačiame giminės medyje, darbavausi toliau. Beliko suvesti vos kelis mamos pusės giminaičius, kai netikėtai ties mamos senele, o t.y. mano prosenele, užsidegė tas pats žalias rutuliukas. Jo čia pamatyti tikrai nesitikėjau, todėl didelės nuostabos apimta spūstelėjau ant jo, atsidurdama man visiškai nieko nesakančios pavardės lankose, o dar ir skambančios ne lietuviškai... Kurį laiką nesupratau, kas čia vyksta, todėl suskubau susisiekti su to medžio sudarytoja, kuri, pasirodo, gyvena Australijoje... Kiek panaršiusi jos medį, atsilošiau apstulbusi... Mano metų mergina, administruojanti tos giminės medį, pasirodė beesanti mano trečios eilės pusseserė, mano senelio Kazimiero pusbrolio Česlovo anūkė... Jei pamenate mano pirmąjį įrašą apie mamos giminę, jame įrašiusi buvau savo mamos žodžius: „Dar gal tu prisimeni, atvažiuodavo toks senukas iš Australijos, Česlovas Paulėnas...“

Tai štai, dabar to „senuko iš Australijos“ anūkės Lisos dėka, kuri prieš porą metų į tą pačią myheritage.com sistemą suvedė savo giminės medį, dėka, aš atradau kurį laiką nežinioje pradingusią mūsų giminės šaką... Negana to, pasirodė, kad tas „senukas iš Australijos“ tebėra gyvas, o kitų metų kovo mėnesį dar, žiūrėk, ir savo 100-tojo gimtadienio sulauks...

Sunku nusakyti būseną, kai atrandi kažką tolimo, o kartu ir artimo. Kai tavo giminėje staiga atsiranda kažkas, kas visada buvo, tik tu apie tai nežinojai... Atrodo, tarsi tau kas gerą dozę šviežio kraujo supylė, ir tu jautiesi tarsi iš naujo gimęs...

Negaliu kol kas daugiau papasakoti apie Lisą ir jos gimines, nes kaip tik šiom dienos Lisos šeima kraustosi į naujus namus, tad teks palaukt, kol aš vėl su ja galėsiu susisiekti...

Bet... kadangi jau taip užsivedžiau su giminės paieškomis ir atradimais, ta pačia proga pribrendau pagaliau žengti ir dar vieną žingsnį... Vienos LGHD narės dėka pasiryžau užsiregistruoti dar vienoje tarptautinėje sistemoje – www.anchestry.com. Kadangi ši sistema dalinai mokama, vis nesiryždavau lįsti į ją, tačiau atradusi, kad joje yra ir nemokamas bandomasis periodas, griebiau jautį už ragų. Pasinaudojusi eksportavimo-importavimo funkcija, esančia myheritage.com svetainėje, netrukus turėjau visą savo giminės medį ir šioje, jau trečioje genealogijos svetainėje... Na, o čia, kur giminės medžius talpina milijonai vartotojų, lazda turi du galus. Vienas jų – gerasis – kad yra plati paieška, kitas gi galas – ta pati plati paieška, kuri tampa per plati, norint atrasti tai, kas priklauso konkrečiai tau... Ypač, jei ieškai giminaičio pakankamai dažnu vardu ar trumpa pavarde, kurių internete milijonai... Atrinkti, kuris iš jų yra tavo giminaitis, o kuris ne, tampa tikru rebusu... Bet, kaip sakoma, už tai, kad pabandysi, niekas per galvą netrenks...

Mano taikinyje šį kartą buvo jau kuris laikas galvoje besisukantys trys mano senelio broliai, tarpukaryje emigravę į JAV. Galvojau, būtų labai apmaudu būnant JAV praleisti progą bent pabandyti užgriebti kokį siūlo galą, vedantį į šią, toje pačioje JAV pradingusią giminės šaką...Buvau ne kartą bandžiusi atrasti vis minėtą senelio sūnėną Kęstutį, mano tėtės pusbrolį, iš kurio laiškų tėtė žinojo, kad Povilas Amerikoje su savo žmona susilaukė dešimties vaikų. Kęstutis buvo vienas iš jų. Tačiau iki šiol nebuvo pavykę apie Kęstutį atrasti nei vieno konkretaus įrašo jokiose duomenų bazėse... Nebuvau tikrai, ar šį kartą laimė nusišypsos labiau...

Vieną po kito pradėjau įvedinėti tėtės pusbrolių vardus. Povilas, Aleksandras, Feliksas. Turiu pripažinti, kad man pasisekė, jog šie vardai tarptautiniai, todėl nesunku buvo nuspėti, kad Povilas galėjo pavirsti į Paul, Aleksandras – į Alexander, o Feliksas – į Felix... Nes atsekti, kuo pavirto Aleksandro sūnus Vytautas, neturiu žalio supratimo...

Tuo tarpu dabar reikėjo išsiaiškinti, į ką Amerikoje galėjo pavirsti lietuviška Simanavičių pavardė. Žinojau, kad turėjo būti kažkas panašaus į Simon(d)s. Tačiau kaip ji galėjo būti rašoma? Ar taip, kaip ir girdisi, ar kaip nors kitaip? Pvz, su dviem m?.. Ėmiau įvedinėti įvairiausius variantus....

Felikso ir Aleksandro gimimo datas žinojau dienos tikslumu, todėl pradėjau nuo jų. Nepatikėsite, bet netrukus aptikau tarpukario natūralizacijos įrašus, iš kurių sužinojau, kaip rašoma ta jų pavardė. Ogi tikrai – tiesiog Simonds :)

Mano akiratyje atsidūrė štai tokie du dokumentai:

Aišku, labai nustebau, kad Felikso gimimo vieta yra įrašyta kaip Rusija, tačiau vardo, pavardės ir gimimo datos tikslumas mane įtikina, kad tai – tikrai tėtės pusbrolis. Tuo labiau, kad prirašytas antras felikso vardas – Leonardas – tai jo tėčio, mano prosenelio vardas... bet kokiu atveju, dėl to Rusijos dar reikės paklausti tėtės...

Žinodama tikslią pavardę, ėmiausi tolimesnių paieškų. Ir štai tarp krūvos kitų, paieškos aptiktų nuorašų, aptikau vieną dokumentą, kuris prikaustė mano dėmesį... Jame buvo įrašyta 9 asmenų šeima: šeimos galva Paul (Povilas), jo žmona Ellen (Elena), abu gimę Lietuvoje, ir septyni tuo metu jų turėti vaikai, gimę Masačiusetse ir Konektikute (kažkodėl šios dvi valstijos man atrodo susiję su jais, vėlgi reikės kamantinėti tėtį, kur gyveno Kčstutis, kai tėtėis su juo susirašinėjo): Walter, Albert, Kasty (!), Ruth, Leonard, William ir Mildred. Pagaliau sužinojau ir tai, į ką pavirto Kęstutis – į Kasty.

 Spauskite ant paveikslėlio, kad pasididintų.

Nežinau, ar galiu pasikliauti šiuo dokumentu 100 procentu, bet neabejotinai nuo jo atsispyrusi bandysiu ieškoti šių žmonių palikuonių ir aiškintis, ar tikrai šie žmonės, įrašyti registracijos lape, yra mūsų giminaičiai. Тurint omenyje, kad Kasty nėra angliškas vardas, o jei toks ir būtų, tai greičiausiai būtų Casty, o ne Kasty, viltis atrasti dar ką nors naudingo, užsidegė dar ryškiau...

Įvedusi dabar jau Kasty Simonds į paieškos sistemą bei žinodama, kad jis gimė apie 1919 metus, radau vienintelį mano paieškos kriterijus atitinkantį įrašą, kuriuo jei tikėti, Kasty gimė 1918 rugsėjo 16 dieną, o mirė 1983 metų gruodžio 28 – reikės pasitikslinti, bet manau, jog maždaug apie tą laiką nutrūko tėtės susirašinėjimas su Kasty...

Atradau ir kitų Kasty brolių gimimo bei mirties datas, todėl jei jos pasiteisins, bus galima atnaujinti giminės medį, papildant klaustukais užpildytus obuoliukus širdį šildančia informacija...

Liūdniausia, aišku, tai, kad taip ir neradau jokių įrašų, bylojančių apie bent kurio iš šių žmonių tolimesnius palikuonis. Atrastas įrašas apie Kasty žmoną Idamae irgi baigiasi jos mirtimi... Todėl iš tiesų smagu, kad atradau kažkokį siūlo galą, turėdama bent užuominą, kokie galėjo būti tėtės pusbrolių vardai, tačiau liūdna tai, kad tas siūlo galas ir baigiasi ten, kur prasidėjęs... Belieka tikėtis, kad tas genealoginis medis, kuris nugulė elektroninėje sistemoje, vieną dieną užklius kokiam tolimam mūsų giminaičiui, gyvenančiam Amerikoje ir beieškančiam savo šaknų Lietuvoje... O gal bandysiu parayšit laiškus adresais, kurie nurodyti kaip paskutinieji, kur tie asmenys gyveno - gal taip pavyks užčiuopti kokią naują gyslą, kad tai, kas dabar vis dar tolima ir neatrasta, vėl taptų sava ir artima...

2010 m. rugpjūčio 6 d., penktadienis

Dvigubas gimtadienis yra GERAI....

emanykite, kad per visus darbus likau neatšventusi gimtadienio... Atšvęsti tai atšventėm, tik va, po to vėl visokie darbai (ir ne tik) užgriuvo, kad tik dabar atgavau kvapą, idant prisėsčiau ir parašyčiau, kaip gi viskas praėjo... :)

Kaip žinia, Dariaus jubiliejaus (buvusio prieš porą gerų savaičių) proga nutarėm suorganizuoti ką nors tokio, kas būtų ne visai kasdieniška. O kadangi Darius nemėgsta jokių ten balių-festivalių, sugalvojom „ištempti“ jį ten, kur jam patiktų... Ir tai šiuo atveju buvo už 600 km ošiantys „lietuviški“ Viskonsino miškai su lietuviškai žuvingais ežerais...

Šiaip ne taip atlikę sunkiausią dalį - namuko tokiose vietose paiešką, laukėm rezervuoto sevaitgalio, kuris kaip tyčia sutapo ir su maniškiu gimtadieniu... Žodžiu, kaip suprantate, šovėm vienu šūviu du zuikius... O kai jau šovėm, tai taip smagiai, kad va, visą savaitę sunku atsigauti, kaip buvo GERAI... :)))

Viskonsino šiaurė tokia jau yra, kad iki skausmo primena Lietuvą. Lydekos ežere (jų Darius pagavo visas tris), grybų koks neblogas puskibiris (daugumoj  kazlėkai), gaivus ežero vandenėlis (į kurį net nemoku pasakyti, koks malonumas po keturių metų pertraukos buvo pasinerti) – viskas buvo tarsi perkelta vienas prie vieno iš Lietuvos čia... Uodai – ir tie – mus (ypač mane) labai mylėjo, prisiminimui palikdami ant mano menko kūnelio virš 60 įkandimų prisiminimui... :) Bet net ir jie nesugebėjo atimti to gerumo, kuris tvyrojo visą savaitgalį.... O kur dar Dariaus tortas, kurį jis, man dirbant iki paskutinės minutės prieš išvažiuojant, meistriškai sukurpė... Mmmmm skanumėlis... Per tokį skanumą net pamiršti žmogus, kad reikėtų kartkartėmis kokias tai kalorijas paskaičiuoti padorumo dėlei... :)

Žodžiu, kaip suprantate, sudėtinga žodžiais viską sklandžiai aprašyti, nes įspūdžiai tikrai neapsakomi... :)

Todėl iš karto metu pundelį nuotraukų, jos gal kiek aiškiau jums nupieš visą situaciją :)
Tiesa, labai nemuškit už skirtingas spalvas - bandžiau susidraugauti su fotojuostų skaneriu, kurį gavau gimtadieniui dovanų, bet kažkaip dar ne itin gerai įvaldžiau skanavimo procesą, tai teko pasikankinti kiek... :)

Mūsų namukas ir valtelės...


Pirmasis laimikis - lydekaitė, kuri rytojaus dieną drauge su kita mažute lydekaite 
tapo mūsų šventiniais pietumis :)

Žvejai :)

Sekmadienį išmušė šašlykų valanda

Kol berniukai metė paskutines meškeres, mes nutarėm pasifotografuoti... :)


Berniukai grįžę prisijungė prie mūsų... ir visi meiliai fotografavomės :))






Na, o visą skaitmeninį reportažą galite peržiūrėti čia...