Pradėkime nuo pradžių... 3 dalis.

Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių... Tuo daugiau punktų, kuriems galima prieštarauti, su kuriais galima nesutikti, apie kuriuos, galiausiai, galima pamąstyti. Tad – dar keletas punktų iš R. A. Laidlow minčių bei mano pačios atgarsiai.
- - - - - - -

Iš kur aš galiu žinoti, koks tas Dievas?

Geras detektyvas, gerai ištyręs jūsų atliktus darbus, gali pasakyti daug dalykų apie jūsų sugebėjimus, įpročius ar jūsų caharakterio bruožus, tiesa? Lygiai taip ir Dievas, gerai patyrinėjus visatą, Jo rankų darbą, gali būti pažintas.

Tačiau detektyvas, kuris tirs vien tai, ką aš esu atlikęs, niekada negalės teigti, kad mane pažįsta. Jis gali daug žinoti apie mane, bet prieš tai, kai jis galės pasakyti pažįstąs mane, turės praeiti visas procesas – mes turime pabendrauti. Aš turiu pasidalinti su juo mintimis apie tai, ką aš galvoju, ką jaučiu, ko aš noriu. Šis savęs apreiškimas gali būti pokalbio forma, raštu ar kokiu kitu būdu – kad tik tai padėtų jam mane pažinti. Lygiai taip pat, jei Dievas ar Jo mintys bei troškimai ir jo ketinimai kaip nors gali būti pažinti, Jis bent jau iš dalies tai turėtų kažkokiu būdu apreikšti žmogui.

Knyga

Tarp visų pasaulio knygų, yra viena, kuri sakosi esanti tiesiogiai Dievo apreikšta, pasakojanti mums apie Jį patį bei apie Jo tikslą mūsų atžvilgiu. Taip, atspėjote, tai – Biblija. Ir nors yra daugybė nuomonių tiek prieš, tiek už ją, pabandykime atmesti tuos visus UŽ ir PRIEŠ bei pažvelgti, kas tai per knyga.

Jei norime kažką apie ją pasakyti, turime ją bent jau perskaityti. Juk nei vienas teisėjas nedaro sprendimo dar neperskaitęs visos nagrinėjamos bylos. Lygiai taip neturėtume elgtis ir mes. Vietoj to, kad teistume, panagrinėkime įrodymus, pasiklausykime liudytojų, pasverkime ir įvertinkime kiekvieną detalę, siekdami įsigilinti. Juk vargiai, ar teisingą nuosprendį galime paskelbti pažiūrėję į jos viršelį ar spręsdami iš kieno nors pasakojimo apie ją. Be abejo, turint omeny Biblijoje skelbiamų tiesų svarbą bei norint įsigilint į 66 joje esančias knygas, kurios buvo parašytos 40-ties skirtingų autorių 1600 metų laikotarpiu įvariose Europos ir Azijos vietose, reikia laiko. Nenuostabu, kad tokioje margoje stilių kolekcijoje yra iš pirmo žvilgsnio vienas kitam prieštaraujančių dalykų – kaip bet kokioje sudėtingoje byloje, kurią tesiėjas turi išnarplioti. Tačiau stulbinantis dalykas yra tas, kad nepaisant tų prieštaravimų, visa yra tobulai sujungta į vientįsą junginį, kur knygos papildo viena kitą.

Galima tikėti arba netikėti, kad šios knygos buvo apreikštos žmonėms pačio Dievo. Tačiau prie didžiausio netikėjimo, žinant, kad Kristaus mirtis buvo išpranašauta dienos tikslumu prieš 700 metų iki įvykio bei gilinantis giliau ir giliau, vis mažiau lieka abejonių, kad visa tai tegalėjo būti Dieviško proto rezultatas.

(Pagal R. A. Laidlow)
- - - - - - -

Turbūt tai – viena daugiausiai klausimų bei ginčų keliančių temų. Vieni sau kelia klausimus dėl Biblijos dieviško įkvėptumo, kiti – dėl jos tikrosios knygų sudėties bei skaičiaus, tretiems tai visiškai nesvarbu, ketvirta kategorija žmonių iš viso ignoruoja ją, atmesdami bet kokį jos išskirtinumą, galiausiai dar kita žmonių kategorija kabinėjasi prie visko, norėdami arba paneigti viską, ka tik įmanoma, arba patvirtinti :) Vieni jų tiki ja, kiti – ne. Tradiciškai – kiekvienam savo... Bet kokiu atveju, manau, yra labai mažas procentas žmonių, kurie neturi apie ją jokios nuomonės.

Aš asmeniškai niekada nekėliau sau klausimo dėl Biblijos kilmės. Nežinau, gal esu per daug naivi, kaip ir mokykloje skaitydama bet kurį istorijos, geografijos vadovėlį, nekeldama sau klausimų apie ten esančios informacijos teisingumą ar, tuo labiau, apie jos autorystę. Gal tiesiog esu pratusi į rankas imti knygą be išankstinio nusistatymo, o gal tai – vis dar paaugliška ambicija turėti tiesiog savo, o ne kito primestą nuomonę. Kaip ir pirmą kartą atsivertusi Bibliją (tai buvo tuomet, kai ji buvo išleista „Pasaulinės literatūros” serijoje, kažkur 9-ojo dešimtmečio pradžioje), aš apskritai nežinojau jokių niuansų nei apie jos sandarą, nei apie jos kilmę. Tiesiog žinojau, kad tai – stora knyga, kurioje rašoma kažkas tai apie žmonijos atsiradimą. Daugiau turbūt nieko tuomet ir nežinojau. Taip tuo metu atsivertusi perskaičiau berods Jobo knygą – kažkaip ten buvo, kad pirmiausiai buvo išleistas II tomas – tiksliai net nebepamenu. Pamenu tik tiek, kad nieko padoriai nesupratau, tad padėjau atgal į lentyną. Prabėgus geram dešimtmečiui, į mano rankas ta knyga papuolė antrą kartą. Dabar gi perskaičiau visą nuo pradžios iki pabaigos. Dėkingas buvo metas – kasdien važiuodama Londono metro į darbą, turėjau tam po porą valandų per dieną. Įdomu tai, kad metro vagone rytais vidutiniškai būdavo 3-5 žmonės, skaitantys Bibliją arba Koraną. Chebra, žodžiu... :)

Prisipažinsiu, kad tik ją perskaičiusi sužinojau apie jos įkvėptumą bei apskritai pradėjau plačiau domėtis jos kilme, sandara ir panašiais su tuo susijusiais dalykais. Iki tam tikro momento naiviai tikėjau, kad viskas, kas joje parašyta, yra teisinga, neginčytina. Tačiau vėliau, susidūrusi su skirtingais vertimais, supratau, kad ne viskas yra juoda, kas yra juoda, ir reikia gerai pasiknaisioti, kad atrinktum pelus nuo grūdų, o tai – ne mažas iššūkis...

Paprastai, manau, yra du būdai reaguoti į iškilusias problemas. Vienas jų – neigti viską, kas prieštarauja tavo supratimui, kitas – bandyti išsiaiškinti, kokios tai problemos ir kodėl jos kyla. Aš asmeniškai iš prigimties esu labiau linkusi išsiaiškinti, tad greičiausiai tai paveikė mane ir šiame procese.
Tuo labiau, visada tikėjau posakiu „kas ieško, tas randa...”

Ne tiek svarbu, kiek teisinga gali atrodyti iš šono (nes kiekvieno mūsų tiesa mums asmeniškai yra teisingiausia), bet manau, kad tai, ką man pavyko per porą metų išsiaiškinti Biblijos prieštaravimų tema, galėčiau pavadinti dideliu asmeniniu laimėjimu. Laimėjimu, kuris atnešė tikrai daug džiaugsmo, pasitenkinimo ir pasaulio bei savęs suvokimo. Suvokimo, kurio negavau mokykloje, negavau universitete, negavau bendraudama su įvairiais žmonėmis. Čia iš tos „serijos”, kai galvoji, kad visiems tie dalykai aiškūs, ir nedrįsti paklausti, galvodamas kvailai pasirodyti prieš kitus. Viena draugė guodėsi, kad priėjusi bažnyčioj prie vienos draugės, norėjo pasiteirauti dėl neaiškumo Biblijoje. Deja, vietoj atsakymo ji išgirdo pašaipų „tu ką – nežinai?..” Tai va taip ir aš – turbūt dėl tų užgaulių atsakymų tikimybės savu laiku daug ką praleidau manęs supančio pasaulio ir savęs, kaip žmogaus, pažinime.

Atsitrenkę į sieną, paprastai apsisukame 180 laipsnių kampu ir judame priešinga linkme. Taigi, jei nerandi atsakymo vienur, ieškai jo kitur. Pirmą kartą skaitydama Bibliją per daug nesigilinau, apie ką joje rašoma – skaičiau, pavadinkime, kaip eilinį romaną – man tiesiog buvo įdomu. Tačiau perskaičius vieną kartą, norėjosi skaityti antrą, trečią, ieškoti sąsajų, žodžiu, tai įtraukė kaip gerai suręstas detektyvas, kuriame iš tiesų atsirado tas „kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių” faktorius. Pakeliui teko bendrauti bei diskutuoti su ne vienu pastoriumi, su kitais tikinčiaisiais tiek iš Lietuvos, Anglijos, Amerikos, galiausiai – net iš Ukrainos ir Rusijos. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Tačiau, kaip ir visur, taip ir čia – visada yra bendraminčių, kuriuos tu natūraliai atrandi bei prie jų prisišlieji. Kurie, besidalindami savo atradimais, duoda ir tau impulsą ieškoti toliau, plačiau, giliau.
Rezultate, dėliodama visą tą Biblijoje esantį rebusą, atradau daugybę joje esančių pasaulio sandaros bei pačios Biblijos studijavimo principų, atmečiau nemažai nepasitvirtinusių teorijų, kurias pavadinčiau tais pačiais stereotipais, atsirandančiais dažniausiai iš informacijos trūkumo. Iš tiesų, pripažinsiu, kad su daugeliu išvadų paskubėjau, bet tokia jau esu – visada nekantraujanti pasidalinti net ir nepatikrinta informacija :) Bet... Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ta proga turėjau neįkainojamų pamokų, kurios praverčia ir dabar. Be to, manau, kad mano pašnekovai nėra kvaili, kad patys neatsirinktų, kas prie ko, ir kur buvo tiesiog paskubomis išsakytos ambicingos mintys, o kur – tie tikrieji grūdai, davę gal šiokios tokios naudos ir jiems.

Tačiau grįžime prie to ieškojimo ir radimo. Lygiai taip, kaip paauglystėje nepaprastai mėgdavau spręsti galvosūkius bei kryžiažodžius, taip dabar mano didžiausiu galvosūkiu yra Biblija. Nežinau, kaip vadinasi toks galvosūkio tipas, kai yra duota teisiginių bei neiginių seka, ir turi iš viso to išnarplioti „kas, su kuo, kada ką veikė”, tačiau būtent tokio tipo galvosūkiai kažkada man nepaprastai patiko, ir laukdavau kiekvieno naujo žurnalo „aha!” pasirodymo... Lygiai taip dabar kaskart džiūgauju tarsi mažas vaikas, kai viena ar kita tema pavyksta „išspręsti” gyvenimišką rebusą, pasitelkiant informaciją, esančią Biblijoje. Nesvarbu, kas tai bebūtų – ar pinigų tema, ar tos pačios sąžinės sąvoka, ar santykiai su žmonėmis – atsakymai visada pranoksta patys save.

Gal todėl ir nekeliu sau klausimų apie šios knygos autorystę ar jos sandarą, nes gavosūkis, kuris joje užmintas – pernelyg daugialypis, kad jį būtų galėjęs sugalvoti paprastas žmogiškas protas... Tiesiog tikiu, kad tai yra taip, kaip yra, tiesiog tikėdama, kad Dievas nėra koks durnelis, nesugebėjęs rasti būdų, kaip savo žinią perduoti bei išsaugoti žmonėms. Nesvarbu, kad ne viską suvokiu, kad ne viską mano fantazija „išneša” – tiesiog tikiu, jog žmogaus protui neduota visko suvokti, ką suvokia Dievas. O ta dalelė, kurią duota suvokti, mano manymu, yra per daug įdomi, kad reikėtų švaistyti laiką tam, ko bet kokiu atveju vis tiek niekada nesuvoksi...