2010 m. birželio 30 d., trečiadienis

Portretas Nr. A. D.-A., jos tėtis ir kiti...

Norėjau šį įrašą įdėti per Jonines, bet taip jau gavosi, kad pražiopsojau... :/ O pražiopsojau todėl, kad eilinį kartą užsimiršusi, jog ČIA viskas kitaip, ir vėl laukiau tų ilgų šviesių vasaros vakarų, primenančių, kad va, JAU...
ČIA to nėra. Ar žiema, ar vasara, 9 valandą vakaro jau tamsu... Tai apie kokias Jonines kalbame..?
Bet kokiu atveju, apie Jonus prabiliau neatsitiktinai, mat neseniai teko daryti internetinę svetainę-darbų galeriją vienos mano bičiulės tėtei, dailininkui, kurio vardas – Jonas. :) Kai darbo įkarštyje viena draugė užklausė, kam darau svetainę, prasitarusi išgirdau komentarą: „Ooooo... pačiam Daniliauskui...“ Pasirodo, užtaikiau ant šio menininko gerbėjos. :)

Žodžiu, turiu progą pasigirti užbaigtu darbu ir tuo pačiu padėkoti Dmitrijui, kuris pakonsultavo kai kuriais techniniais kausimais ir šiaip davė naudingų patarimų... ;)

Paprastai neapsiimu kurti internetinių svetainių, nes viena – nelabai seku jų kūrimo tendencijų, antra – mano programavimo (jei taip tą procesą galima pavadinti) žinios tikrai labai ribotos. Tačiau kadangi nuo vaikystės pažinota A. net ir po šių mano „išsisukinėjimų“ norėjo, kad svetainę jos tėčiui kurčiau aš, nebeliko nieko, kaip tik sutikti. :) Tiesa pasakius, patinka man tokie nedideli kūrybiniai darbeliai. Ypač, jei to, ką aš sugebu, užtenka norimam rezultatui, kaip kad buvo ir šį kartą. Tuo labiau, kad su A. jau buvo tekę bendradarbiauti prieš keletą metų, tad buvo nesunku prognozuoti, jog darbas eisis abipusiai sklandžiai...

Kadangi ši svetainė – ne koks nors naujienų portalas, ne kasdienių plepesių vieta, norėjosi ir padaryti jį kitokį nei pastariejį, mirgantys nuo reklamų ir antraščių gausos. Norėjosi ko nors lakoniško, paprasto, tiesiog kviečiančio užsukti ir susipažinti su šio menininko darbais...

Begalvodama, kokį motyvą pasirinkti šiai svetainei, iš pradžių niekaip negalėjau atsiplėšti nuo drobės tekstūros, kuri dominavo pirminiuose pasiūlymuose, nuo tapybiškų potėpių, kol galiausiai, betvarkydama man pateiktas darbų nuotraukas, atkreipiau dėmesį į molbertą, ant kurio buvo fotografuotos kai kurios drobės... Tai buvo tai, ko man reikėjo :) Juk neišeksponuoti darbai, sudėti vienas už kito menininkų dirbtuvėse, taip ir lieka tiesiog darbai, tylios pelytės, apie kurias niekas nežino... Tuo tarpu, vos tik paveikslai išeksponuojami parodose, pakabinami ar pastatomi ant molbertų, jie pradeda kalbėti... Žodžiu, man molberto idėja patiko, o tam pritarė ir A., tad jos ir ėmiausi. Na, o kai tik idėja išsigrynino, viskas natūraliai susistatė į savo vietas, ir štai... Galite apsilankyti. :)


Ši svetainė buvo A. dovana jos tėčiui jubiliejaus proga. Nuostabi dovanos idėja, tiesa? Vis tik menininkų vaikai išradingi... :)

Kas kartą, darydama kokį darbą konkrečiai kuriam nors žmogui, nemažai apie jį galvoju. Gal todėl ir smagu tokius darbus daryti, nes jų dėka tarsi prisilieti prie tų žmonių ir jų šeimų gyvenimų. Vakystės prisiminimai staiga vėl nuskraidina į Pylimo gatvės butą nepaprastai aukštomis lubomis su bendra virtuve, kuriame gyveno dvi šeimos – mano suolo draugės L., bei A. Rodos, atgyja kiekviena medinė to namo laiptų pakopa, stiklinis stogas, per kurį prasibraudavo lietaus lašai, krisdavę ant šachmatinių juodai baltų pirmo aukšto plytelių, didelės dviverės medinės durys, bendras koridorius su veidrodžiu ir baltu telefono aparatu prie jo... Už dešinėje esančių durų gyveno A. šeima, su kurios nariais, dažnai besilankydama pas klasiokę L., natūraliai susipažinau. Barzdotas, kaip ir mano, tėtis, tyli, retai mano akiratyje atsidurdavusi mama, nuo kaktos plaukus išdidžiai bebraukiantis vyresnis A. brolis, mažoji visur belakstanti sesutė (beje, apie kurią buvau visai pamiršusi kurį laiką...) ir pati A. Likusios vienos tuose namuose, mes, trys mergičkos, visokių ciūdų prisigalvodavome... Visokias bezdžiones ant pas juos tarpduryje esančio ilgo skersinio mėgdžiodavome... :))) Smagu buvo... Pavienės vaikystės nuotrupos, ilgainiui pasimetusios tarp mokyklos baigimo ir universitetinių dienų... Tačiau panašu, jog tie ryšiai, kurie žmones susieja vaikystėje, dažnai tampa labai saviti ir jaukūs. Todėl kai po daugybės metų sulaukiau A. skambučio su prašymu padėti jiems įsirengiant butą naujai statomame name, tai buvo labai smagus seno bičiulystės siūlo ištraukimas į dienos šviesą... :)

Smagu, kad einame per gyvenimus tarsi atskirai, bet tuo pačiu it susiviję iš plonų gijelių į vieną didelę virvę, kurioje karts nuo karto iš naujo susiliečiam vieni su kitais...

2010 m. birželio 23 d., trečiadienis

Mamos receptai. Blyneliai su špinatais

Jau ne kartą taip nutiko, kad su mama bekalbėdamos telefonu ar per skaipą, nejučia pasikeičiame kokiais nors receptais. Tiesiog – pasakoji, pvz., ką gaminai vakar, o mama sako: „O kaip tu tai gaminai?“ Na, ir papasakoji... O štai prieš keletą savaičių mama pasakojo apie jos darytus pietus visai brolio šeimynai, kurių metu vienas iš patiektų dalykų buvo blyneliai su špinatais. Tąkart suklusau aš: „O kaip tu juos darai?“ Pasirodo, viskas labai paprasta.

1. Užmaišai tešlą paprastiems lietiniams (mano tešla paprastai tokia: 1 kiaušinis, žiupsnelis druskos, miltų ir vandens „iš akies“, o kai tešla tampa reikalingos konsistencijos, įpilu šaukštą-du aliejaus – kad nereikėtų papildomai jokių riebalų kepimui).

2. Smulkiai supjaustai vieną stambų arba du nedidelius svogūnus ir apkepini juos svieste. Įberi druskytės. Kol svogūnai kepinasi, susipjaustai gerą didelę saują (150-200 gr) špinatų ir meti į tą pačią keptuvę. Viską pakepini, o kai jau išjungi keptuvę, ant visos tos svogūnų-špinatų masės uždedi plonas riekeles sūrio (aš ėmiau Rokiškio sūrį) ir palieki tą sūrį lydytis.

3. Tuo tarpu kepa blynai, į kuriuos imi ir dedi įdarą, esantį keptuvėje, imdamas gražiai, kad ir svogūnų-špinatų masė būtų, ir sūris ant viršaus.

4. Kai ateina metas valgyti, apkepini blynelius ant sviesto, pasigardini grietine ar kuo kitu, kas patinka, ir voila :)

Žodžiu, kaip suprantate, prisiruošiau ir aš pagaminti šių blynelių, nes Darius vos išgirdęs apie tokius blynelius iš karto pasakė, kad turėtų būti skanu... Čia tik aš keletą savaičių niekaip nesugebėjau iki jų prisikasti... :)




Žodžiu, Darius, kaip pastovus mano ruošiamo maisto vertintojas, ilgai neištarė nei žodžio, nes vis tęsė tokį pasimėgaujantį „Mmmmmmm..... Mmmm...........“ Galiausiai pasakė: „Nu labai skanu....“ :)
Tai va, gal kartais patiks ir jums, nes, kaip suprantate, pasigaminti juos tikrai labai paprasta. :)

2010 m. birželio 20 d., sekmadienis

Žaidimai č... č... č... :)

Kaip jau buvau rašiusi, praeitą savaitę teko pasukti galvą mąstant, kokį įdomų objektą, prasidedantį č raide, galima nufotografuoti. Pasileidusi pas dantistę į Čikagą, prigriebiau savo juostinuką, tikėdamasi, kad ką nors „nušauti“. Kadangi atvykau kiek anksčiau, nutariau pasisukioti po kvartalą, tačiau nelabai ką ten įdomaus aptikau, apart šio, mano akimis tokio... lietuviško vaizdelio... :))

 ir tokio... tiesiog čiaupo – vieno iš tų, kuriuos rasi ant kiekvieno namo sienos...

Žodžiu, kaip suprantate, nieko verto dėmesio neradau... Kadangi po dantistės, kurios dėka nejaučiau kurį laiką pusės liežuvio bei pusės savo žabtų, norėjosi tik greičiau sėsti į automobilį bei skuosti namo, bandant neįsikąsti sau į žandą, taigi jau nebesistengiau surasti ką nors įdomesnio ne itin įdomiame tradiciniame gyvenamajame Čikagos rajonėlyje... Po valandos kelio namo, kai pagaliau pradėjau atgauti prarastus jutimo refleksus, o su jais kartu ir normalią savijautą, prisiminiau, kad netoli yra koks tai fontanas... Jei detaliau, tai galvojau apie jo čiurkšlę (kaip ten bebūtų, iš raidės č). Tačiau fontanas mane nuvylė, nes nieko ten ypatingo toje čiurkšlėje neįžiūrėjau :) Visgi šmirinėdama prie fontano radau savo žodyne dar vieną objektą, prasidedantį č raide, ir tai buvo čiurlenimas :) Bet irgi kažko blatno „nepagavau“...


Galiausiai mano akį patraukė įdomias vandens čiurkšles spajudants fontaniukas, kuriam atidaviau paskutiniuosius juostelės kadrus ir, pakeliui užsukusi į fotolaboratoriją išryškinti juostelės, smalsiai laukiau, norėdama sužinoti, ar bent vienas kadras bus vertas dėmesio. :)
Ir nors kadrai gavosi turbūt tik man pačiai smagūs (nes labai smagu buvo tupėti ir tykoti, kada ta srovė pasirodys, kad būtų galima nuspausti fotoaparato mygtuką), rodausi, kas tąkart gavosi. :)

Pradžiai – bendras vaizdelis įsivaizdavimui, kas ten buvo per fontanėlis:

Na, o čia – detalesni vaizdeliai :)



Na ir dar vienas, kuris kažkodėl man labiausiai patiko (nors dabar žiūriu, kad prieš tai įkeltas man daug smagesnis...) ir kurį nutariau nusiųsti vertinimui į FB. (tiesa, likau paskutinėj vietoj tarp kitų darbų :)))


Tokie tad buvo tos dienos žaidimai, po kurių nebebuvo daugiau laiko medžioti kitus „č“ objektus, besisukusius mano atmintyje: čipsus, čili pipirus ir Čikagą... :)

2010 m. birželio 19 d., šeštadienis

Skalbimo riešutai

Jau kuris laikas žinojau apie tokias ekologinas skalbimo priemones, kaip Eko rutuliai bei Muilo riešutai, bet žinote – kol prisiruoši ką nors įsigyti, kartais praeina amžinybė. :) Na bet: atėjo laikas, ir aš pagaliau nutariau išbandyti bent vieną iš tų priemonių. :) Tam kartui, pasiskaičius vienur kitur, kas prie ko, įsigijau muilo burbulus.

Internete, kaip visada, galima rasti įvairiausių nuomonių apie šias priemones, bet, kaip sakoma, kol pats nepabandei, ar gali ką nors pasakyti? :) Žodžiu, vakar išbandėm. Skalbia tikrai ne prasčiau nei mūsų turėti milteliai, o jei išskalbė ant Dariaus kelnių atsidūrusias uogų dėmes, vadinasi, visai neblogai...
Labiausiai, aišku, patiko tai, kad nėra jokio miltelių kvapo, vietoj kurio, gerai įkišus į skalbinius nosį, gali pajausti nestiprų salstelėjusį kvapą, panašų į medaus :) Kitas dalykas tas, kad riešutų maišiukas nedidukas, tad neužima pusės spintelės po kriaukle, o ir šiaip, pati idėja – skalbti tuo, kas auga ant medžio, man patiko. :)

Žodžiu, aš pabandžiau. Siūlau ir jums :)


Na, o kol aš taikiausi, kaip čia nufotografuoti tuos riešutus, čia priėjo Darius... :))))



Tiesa, tame pačiame informaciniame lapelyje, kuris buvo įdėtas mano nusipirktų riešutų maišelyje, dar yra parašyta, jog galima pasidaryti muilo riešutų ploviklį/skalbiklį. O ruošiamas jis labai paprastai: į 1,5 litro vandens reikia įdėti 10-12 riešutų ir virti juos 30 minučių. Viskas :) Patariama dideliais kiekiais to skysčio neprisigaminti, kad nesugestų bestovėdamas, nes jame juk nėra jokių konservantų. Reikės, įtariu, pabandyti pasigaminti ir pažiūrėti, kaip skalbia… :)

Rytietiškai lietuviškos salotos

Kai pagaunu save, kad užsiciklinau su tam tikrais kasdieniais patiekalais, ateina toks laikas, kai pradedu improvizuoti (nes, kaip žinia, labai nemėgstu receptų knygų :)

Taigi, pasukusi galvą, prisiminiau, kad spintelėje yra tokio daikto, kaip džiovinti jūros dumbliai, su kuriais labai seniai ką nors gaminau... Galvoje tuoj pradėjo knibždėti įvairiausi ingredientai, kurie, pasak mano nuojautos, turėjo tikti į kompaniją. Žodžiu, užmerkusi vandenyje gerą saują jūros dumblių, įlindau į spintelę ieškoti kito seniai beragauto produkto – perlinių kruopų. Jos keliavo į puodą virt. O kol tie du procesai tęsėsi, aš iš šaldytuvo išsitraukiau porą raugintų agurkėlių, kuriuos supjausčiau gabaliukais, susiradau dar sezamo sėklų, o čia po ranka pasipainiojo iš darbo grįžęs Darius su kokia tai šalto rūkymo lydekinių šeimos žuvele, vardu saira (man ji pasirodė panaši į sumažintą skumbrės variantą, nors vietoj jos, manau, kokie šprotai visai sueitų...) ir voila... Atvėsinau išvirtas perlines kruopas (sumetusi jas į sietelį ir perpylusi šaltu vandeniu), nusunkiau dumblius, pagardinau viską šlakeliu aliejaus, citrinos sultimis, šiek tiek druskos ir šaukštu medaus, o tada beliko apsivalgyti... :)

Ir ko ne rytietiškų salotų lietuviškas variantas? :)) Skanaus!

2010 m. birželio 17 d., ketvirtadienis

Pasaulio laikas

Radau štai tokį interaktyvų žemėlapį, kuriame bet kada galite pasižūrėti (kliktelėję su pelyte ant norimos vietos) kiek kur yra laiko :)

2010 m. birželio 16 d., trečiadienis

Vaizdelis nykoks...



Nors nesu iš tų, kurie tikisi išgelbėti visą pasaulį, nes tikiu šios planetos neišvengiamu gedimu, ir paprastai ramiai reaguoju į visokias ekologines katastrofas, vykstančias dėl žmonių godumo/neapdairumo/piktybiškumo, tačiau tokie vaizdeliai vis tik trinkteli per galvą...

Ačiū Dariui P., atsiuntusiam man šiuos vaizdelius į el. paštą...

2010 m. birželio 15 d., antradienis

Dar vienos krikštynos

Na va, tam kartui baigiau krikštynų fotografavimo maratoną... :) Prie rezultato, kaip visada, galiu kabinėtis, kita vertus, vieną dalyką jau pastebėjau – kuo toliau, tuo mažiau tenka apkarpyti kadrus, kas man labai patinka... :) Kita vertus, vis dar kovoju su spalvomis, nes vieną dieną atrodo, kad norėtųsi vienaip, kitą dieną – kitaip... :) Na bet gal ir į šį lauką kada nors ateis didesnė branda :))

O tam kartui rodausi keletą kadrų iš mažosios Brianos krikštynų...

Lininė krikšto suknelė, atkeliavusi iš Lietuvos.

Batai batukai :)

Džiaugsmas apsirengus... :)

Laukia rimta diena...

Krikštynų svečiai

Su močiute

Mūsų vestuvinis skėtis gelbėjo krikštatėvius ir mažąją veikėją nuo lietaus...

Kavinėje

Tikra katalikė, nieko neprikiši... :))

Laikas parodyti balsą :)

Šventė tęsasi...

2010 m. birželio 10 d., ketvirtadienis

Rūgštūs žaidimai

Na ką, tęsiame savaitinius foto žaidimus :)

Praeitos savaitės tema buvo „Citrusiniai“, tad prisipirkusi visą bliūdą įvairiausių citrinų, apelsinų ir greipfrutų, puoliai mąstyt, ką čia padarius... Pati pirmoji idėja (kuri paskui pasirodė labiausiai vykusi), buvo suteikti citrinai kokią nors kitokią formą, pvz., – kubo :)

Taip ir padariau:

Tada pradėjau žaisti... Bandymas nr 1.

Žaidžiam toliau – bandymas nr 2.
Pavadinau jį „Paaugliškas citrinos maištas: nenoriu būti toks, kaip jie... Arba: kai gyvenimas apkapoja sparnus, belieka tikėtis, kad atsiras, kas nugludins kampus...“

Norėjau dar ką nors „išlaužt“, tačiau turiu prisipažinti, kad taip ir nespėjau nieko įdomesnio išgauti, nors bandžiau ir žongliruoti, ir visokius kitokius citrininius autoportretus daryti... Nebebuvo kada ilgiau žaisti, nes, kaip žinia, užklupo darbingas fotografinis savaitgalis, iš kurio tik ekspromtu dar štai tokį vieną citrininį vaizdelį parsivežiau :)


Žodžiu, finale nusiunčiau savaitės konkursui tą maištingą paauglišką citriną ir, ką jūs sau galvojate... ogi susirinkau taškų tiek, kad užimčiau antrąją vietą :) O ir ta praktiškai atsiliko tik vieno žmogaus balsu :) Aišku, konkursėlis ten nedidelis, ir darbų ne itin daug pateikiama per savaitę, bet vis tiek juk malonu, tiesa? :)

Temos kas savaitę turi pavadinimą iš eilės pagal abėcėlės raides. Tad šios savaitės tema: „Kas nors iš raidės Č“. O kad jau taip sutapo, jog važiuoju šiandien pas dantistę į miestą, tai pasiimu ir fotoaparatą, kuriame bandysiu nufotografuoti ką nors „Čikagoje...“ :D

2010 m. birželio 9 d., trečiadienis

Fotografinis savaitgalis

Užgriuvo paskutiniu metu kokia tai fotografavimo banga :) Visą savaitgalį praleidau su fotoaparatu rankose, mat šeštadienį vyko mano draugės sūnelio krikštynos, o sekmadienį – to paties piliečio pirmasis gimtadienis. Kitas savaitgalis nusimato su panašiu scenarijumi, tad suskubau susitvarkyti greitai su nuotraukom, kad, kaip sakant, neliktų jokių „galų“ :) O kad jau susitvarkiau, tai rodausi keletą... :)

Didžioji broliuko sesutė ruošiasi:

Prie bažnyčios, ant tėvelio rankų...

Bažnyčioje. Viskas labai rimta... :)

Įdomiausia apeigų dalis, nes galima pažaisti vandenėliu...

Pas krikšto mamą ant rankų

Pasiskraidymai su mamyte.

Antroji šventės diena. Didžioji sesė ir vėl suskubo ruoštis pati pirmoji...

Dovanos broliukui...

Šventės kaltininkas...

Reikia susidaužt su tėveliu... :)

Kaip gi be torto...

Šokiai pokiai...

Balionai balionai...

P.S. Po visų šių fotografavimų didžiausias džiaugsmas buvo tas, jog PAGALIAU atradau, kur kokybiškai galima atsispausdinti nuotraukas! Mat iki šiol, patikėkite, keikiausi kas kartą, kai tekdavo susidurti su „greito maisto“ principais atliekamu nuotraukų spausdinimu... O taip, kaip žinia, man netinka... Smagu dar ir tai, kad ta foto laboratorija praktiškia visai prie pat mano namų... ;)

2010 m. birželio 3 d., ketvirtadienis

Balti žaidimai

Po praėjusių „Vandens žaidimų“ buvo pageidavimas daugiau tokių žaidimų, tai va – patys prisiprašėt... :)

O šiaip tai, jei rimtai, tai grįžusi po atostogų ir peržiūrėjusi atostogų nuotraukas supratau, kad tarp jų nematau nei vienos, kuri realiai man patiktų, kad va, pasakyčiau: jėga kadras... Žodžiu, atbukau tarp keturių sienų besėdėdama ir neturėdama ką fotografuoti... :/ Baisu...

Ta proga prisijungiau Facebook'e (FB) prie besimokantiems fotografuoti grupelės, tai bent kažkiek gal bus proga prasijudinti, galvą pasukti... Aišku, toli man iki fotogenijų, bet, matomai, turi būti pasaulyje visokių... Tiesiog tokių, kaip aš. :) Kitaip ir tie genijai juk neturėtų aplink tos pilkos masės, kurioje galėtų blizgėti tarsi perlai... :)

Na bet, užtenka čia sentimentų...
Žodžiu, FB besimokančiųjų fotografuoti grupė kas savaitę paskelbia temą, ties kuria dirbti turi laiko savaitę, ko pasekoje siunti jiems geriausią kadrą, kuris savo ruožtu yra talpinamas grupės albume, o atėjus laikui yra renkama geriausia savaitės foto ir skelbiamas nugalėtojas. Kadangi praeitos savaitės tema pavadinimu „Baltas baltame“ štai jau pasibaigusi, tai rodausi, ką namuose kankinau...

1 idėja: Sapnavau, kad lis... 
 (Norėjau šią nuotrauką ir siųst, bet kažkaip supasavau, kad bus per daug banalu... Dabar gailiuosi, nes bendrame kontekste būtų buvę gal kaip tik daug geriau nei tai, ką finale nusiunčiau...)


2 idėja: Pavasario žieduose.


3 idėja: Būties lengvumas


4 idėja:  Knyga.


5 idėja: Perlo ir popieriaus bičiulystė.
Čia, patikėkit, buvo žaidimo... Kol priverčiau popierių fotogeniškai susisukti,
kol priverčiau perlą neriedėti... :) Ir nors rezultatas neperspjovė kitų pateiktų darbų,
vis tiek esu juo pakankamai patenkinta... :)



Tokie štai buvo pasižaidimai fotografuojant baltus daiktus baltame fone, bandant išgauti taip vadinamus „aukšto rakto“ vaizdelius... :)