2008 m. birželio 30 d., pirmadienis

Visa tai - pasaulis

Vienas mano pažįstamas gegužės mėnesio paskutinėmis dienomis lankėsi didžiausiame pasaulyje gotų festivalyje Wave Gotic Treffen, kuris vyko Leipcige. Grįžęs atsiuntė daugybę neįprastų mūsų akiai nuotraukų, kuriomis leido pasidalinti ir su jumis. Taigi, tegu vaizdai kalba patys už save... (vaikams iki 14 metų žiūrėti, geičiausiai, nerekomenduojama...)

Pats jis apie visa tai parašė taip: „Pirmom valandom jaučiausi kaip kitoje planetoje...”
Pilnai tikiu :)

Amerikiečių tradicijos. Aš jose ir šalia jų...

Baby shower – tai amerikietiškas paprotys surengti šventę besilaukiančiajai, likus kelioms savaitėms iki mažylio gimimo. Taip jau nutiko, kad į tokią šventę buvau pakviesta ir aš – tam ir mezgiau prieš tai rodytus batukus ir kepurytę, mat į tokią šventę būtina atnešti dovanų, kurių būsimai mamytei prireiks ateityje.

Įtariu, jog Lietuvoje surengus tokią šventę, kiltų banga visokių kalbų, neva negerai taip iš anksto švęsti, nes niekada negali žinoti, kas ir kaip bus. Tačiau čia tai – visiškai normalu, tuo labiau, kad šventė sukasi ne apie gimsiantį kūdikį, bet apie būsimą mamytę, kuriai vakaro metu prirašoma daugybė palinkėjimų, žaidžiami įvairūs žaidimai, bendraujama. Iš pirmo žvilgsnio tai kažkuo panašu į mergvakarį – tuo, kad susirenka vien merginos (tiesa, dažniausiai su savo atžalomis) bei švenčia paskutines dienas be rūpesčių, kurie užklups atėjus į pasaulį naujajam gyventojui...

Man ši šventė buvo įdomi dar ir dėl kitų dalykų. Pirmiausiai dėl to, kad tai buvo pirmas kartas nuo mano atvažiavimo į JAV, kai važiavau kažkur be Dariaus. Kitas įdomus dalykas yra tas, kad vėl patekau į nepažįstamų žmonių draugiją, su kuriais buvo smagu susipažinti bei stebėti juos. Jolanta – būsima mamytė, dėl kurios ir buvo suruošta ši šventė, yra ištekėjusi už ukrainiečio Igorio, tad svečių tarpe buvo nemažai ukrainiečių. Jas papildė dvi amerikietės, keturios lietuvės ir viena latvė. Štai toks kontingentas. Dauguma jų – pakankamai ryškios karjeristės, iš gyvenimo reikalaujančios to, ko niekada nereikalavau aš... :) Nepaisant to, žiūrėdama į tas jaunas moteris, skaičiau jas tarsi atverstas knygas ir nejučia dėliojau savus pavadinimus ant jų viršelių...

Važiuodama namo galvojau apie praleistą vakarą erdviame trijų aukštų name, kuriame kambarių trigubai daugiau nei jame gyvenančių žmonių. Galvodama apie žmones, kurie turi tai, ko neturiu aš, bet tuo pačiu jie neturi to, ką turiu aš, klausiau savęs: ar galima tuos dalykus imti ir pasverti? Aš, sverdama savais svertais, supratau, jog nekeisčiau savo gyvenimo į nei vieną iš jų. Matomai tokie dalykai dar ryškiau padeda pamatuoti laimės kiekį, kurį nešiojiesi savyje. Kai kurie, kas mane pažįsta bent paskutiniuosius porą metų, supras, ką turiu omeny...

Seniai beturėjau tiek daug įspūdžių. Tokių, kurių nelabai net išeina aprašyti. Kurie padrikomis nuotrupomis vis dar nesusiveda į rišlias mintis. Tik va į sapnus pereina staigiai... Jų buvo kupinas visas nakties miegas...

2008 m. birželio 27 d., penktadienis

Aš irgi tokio noriu...

Kiek kartų jums taip buvo, kad kažką pamatę pas kitus, pats užsimanėte to paties? Nebe pirmą kartą man susidaro toks įspūdis, jog tai tampa beveik žmogišku instinktu :) Nesvarbu, kas tai bebūtų – rūbas, naujas mobilus telefonas ar... papuošalas. Taigi, patekau ir aš į tokius spąstus. Tik kiek iš kitos pusės. Nes esu priversta išpildyti norus tų, kurie užsimanė tokio paties, kaip... pas mane :)

Negaliu pasakyti, kad man labiausiai patinka daryti tą patį dešimt kartų, bet tiek jau to – kad jau pažadėjau, tai niekur nebedingsi – užsakymas yra užsakymas... :) Juo labiau, kad tai, ką darau, man patinka, bet aišku, mieliau rinkčiausi padaryti ką nors kitaip, nei taip pat :)
Kita vertus, gerai, kad šiuo atveju tai – patys paprasčiausi papuošalai, kokius tik įmanoma padaryti :)

Taigi pristatau šios dienos grobį: užsakyti papuošaliukai dviems sesėms. O šalia – „tokių pačių“ visa šiuo metu turima kolekcija...

2008 m. birželio 26 d., ketvirtadienis

Logo

Na va, iškilmingiai pristatau savo „prekinį ženklą“ :)
Jei kur tokį pamatysit, žinokit, kad taip paženklinti – mano darbai :)

2008 m. birželio 25 d., trečiadienis

Ilgesys

Norėjau šia tema parašyti liepos viduryje, kai bus prabėgę lygiai metai nuo mano persikraustymo į šią vandenyno pusę. Tačiau ką ten gali žinoti – gal tuo metu bus visai kitokia nuotaika, ir apie tokius dalykus visai nesinorės rašyti. Tuo tarpu šiandien nuotaika kaip tik tokia...

Už lango lyja lietus. Rytiniai laiškai jau perskaityti, pusryčiai suvalgyti, darbai laukia savo eilės, ir viskas, rodosi, yra taip, kaip ir kiekvieną trečiadienį.

Bet mintys sukasi apie Lietuvą... Ne todėl, kad tai – skambus žodis, ne todėl, kad būčiau labai didelė patriotė, sugebanti duoti kažką daugiau Lietuvai būdama ten, nei čia. Sukasi, nes turbūt negali nesisukti, perskaičius daugtaškiais nusėtus ir tarp eilučių ilgesio pripildytus artimųjų laiškus, kai telefonu kalbėdama tegirdžiu visame kame vieną klausimą: „Kada grįšit?”, o ir pati sėdžiu ne mažiau ilgesio apimta, žinodama, kad nors ir kaip teoriškai gražiai ir nuosekliai viskas sudėliota, visi prioritetai nustatyti, bet nesu metalo gabalas, ir emocijos ima bei paima viršų vieną dieną – kai už lango prapliumpa kartu su tavim lietus.

Kita vertus – viskas šioj žemėj laikina. Net ir liūdesys, net ir ilgesys. Visa tai praeina, visa tai keičia kiti dalykai, auginantys viltį, brandinantys patirtį, suteikiantys jėgų judėti toliau...

2008 m. birželio 24 d., antradienis

Pabaiga yra gerai...

Na va, užsakytą dovanėlę pabaigiau. Labai mėgstu tą jausmą, kai kažkas yra pabaigta, nes pabaiga visuomet reiškia, kad galima bus pradėti kažką naujo :)
Taigi kepurytė gavosi tokia:

O visas komplektukas kartu atrodo štai taip:
Tikiuosi, kad draugė, kuriai tai dovanosiu, „neišbrokys“... ;)

2008 m. birželio 23 d., pirmadienis

Grįžkime prie...

Praktiškai nebepamenu, kada paskutinį kartą teko nerti kabliuku, kitaip dar vadinamu vąšeliu. Ale va, susiklosto aplinkybės, ir tenka grįžti prie seniai išbandytų dalykų. Šįkart tos aplinkybės yra tokios, jog buvau priversta (beveik tiesiogine to žodžio prasme:) nunerti batukus vienos pažįstamos būsimam kūdikiui. Nors visada galvojau, kad tai – pati banaliausia ir dažniausiai daroma dovana – toks stereotipas greičiausiai gimė iš to, jog viena mano draugė visuomet megzdavo batukus tokia proga... Pasirodo, klydau. Juo labiau, kad net jei tai būtų ir teisingas stereotipas, tai tik ne Amerikoj, kur rankdarbiai – dar vis retenybė. Tad vakar sėdau ir nunėriau štai tokius va...


Sėdi, darai tokius, ir pačiai norom nenorom maži vaikai galvoj suktis pradeda :) Juo labiau, kad į komplektą dar įeis ir nerta kepurytė, bet ja teks užsiimti kurią kitą dieną...

2008 m. birželio 19 d., ketvirtadienis

Laikrodžiai

Prieš metus, besibastydama su fotoaparatu po Londono gatves, sumaniau, kad smagu būtų surinkti laikrodžių fotokolekciją. Nuo to laiko, kur bekeliavau, bandžiau nepraleisti pro akis nei vieno šio tyliai laiką skaičiuojančio objekto...
Ne per daugiausiai buvo progų per šiuos metus „prasinešti“ su fotoaparatu, tačiau 30 laikrodžių kolekciją jau turiu savo galerijoje.

Na o vakar radau vieną nuorodą į iš viso labai įdomų pasaulio laikrodžių projektą, kurio tikslas - surinkti laikrodžius, kurie kas minutę rodytų visos paros laiką :) Kas tai per projektas, galite pasižiūrėti čia.

2008 m. birželio 18 d., trečiadienis

Portretas Nr. A.M.

Neseniai praėjusi birželio trylikta man iki šiol siejasi su viena netikėčiausių gyvenimo istorijų...
Todėl šiandien mano mintyse – portretas žmogaus, kurį gyvenime mačiau vos keletą dienų. Žmogus, apie kurį žinau nei daug, nei mažai, su kuriuo ir norėčiau dar kartą susitikti, o tuo pačiu ir ne. Žmogus, kuris kelia tiek smalsumą, tiek norą jo nepatenkinti. Žmogus, kurį kaip jau ir galima būtų užmiršti, prabėgus 7 metams nuo pažinties, tačiau jis – būtent tas, kurio užmiršti neleidžia kalendoriaus lapelis, taip glaudžiai susiejęs jį su manimi. Ir nieko daugiau. Nei vienos notraukos, nei vieno laiško, jokio telefono numerio, jokio elektroninio pašto adreso, vien vardas ir pavardė, kuriuos kasmet darosi vis sunkiau prisiminti...
Toks štai praeities portretas, į kurį mintyse žiūrėdama iš 3 metrų aukščio, girdžiu Vilnelės čiurlenimą, matau vakarėjančią saulę, užuodžiu žirgų ir žolės kvapą, liečiu medžio kamieną, o šeštas jausmas sako, kad tuoj kažkas nutiks...

2008 m. birželio 17 d., antradienis

Dovanos, dovanos, dovanos...

Na va, pradėk, vadinasi, verslą... :) Tai tuoj visi pradeda dovanų prašyti...
Ta proga vakar padariau dvi poras auskarų.

O visas pabaigtas rinkinukas, į kurį neįeina mažieji auskarai (mat juos pasilieku sau), atrodo štai taip:

2008 m. birželio 16 d., pirmadienis

Menininkai daro verslą...

Darius šį savaitgalį mane praminė verslininke. Viso to kaltininkas – mano mėlynasis papuošalas, kurį pasidariau penktadienį, ir tą pačią dieną gavau du užsakymus panašiems papuošalams padaryti. Negana to, kai šiandien „prasinešiau“ su juo bažnyčioje, gavau dar du pasiūlymus padribėti ties tuo reikalu...
Ta proga eilinį kartą nusiaubiau savo mėgstamą rankdarbių medžiagų parduotuvę, kur kaip mažas vaikas prisipirkau visokių stiklinių akmenukų ir karoliukų – o ką darysi – reikia kibti į darbą :)
Taigi, menininkai pradeda daryti verslą... Juk niekada negali žinoti :)

2008 m. birželio 11 d., trečiadienis

Staltiesė

Na va, pagaliau galiu pasigirti iki šiol didžiausiu savo gyvenime darytu rankdarbiu :)
Tai – 140 cm diametro staltiesė, daryta apskrito tinklelio rišimo būdu, su specialia rišimo adata. Dariau ją draugams kaip vestuvinę dovaną, tad negalėjau pasigirti anksčiau, nei jie ją gavo :)



Man asmeniškai ši technika nepaprastai maloni bei kerinti savo savotišku trapumu. Ieškodama informacijos internete apie ją, radau vos keletą nuorodų, o per vieną iš netgi susipažinau su itale Enza, kuri taip pat pamėgusi šią paprastą, bet pakankamai įspūdingą techniką.

2008 m. birželio 6 d., penktadienis

Mano mažos silpnybės

Panašu, kad atėjo vasara. Paskutinė savaitė nepaprastai karšta, tvanki, vidurdienį, kai saulė atsisuka į langus, tiesiog norisi dingt iš namų, nes kondicionierių įsijungti prisiverčiu tik kraštutiniu atveju - nekenčių to šalto sauso pučiamo oro :)
Taigi visom priemonėm stengiuosi atrasti kuo daugiau progų ištrūkti į gryną orą. Vakar ta proga sėdau ant dviračio ir numyniau į šviežiai atrastą įvairiems hobiams skirtų medžiagų parduotuvę...
Kas kartą, atradusi tokias parduotuves, prisiminimais grįžtu į vaikystę, į Rūdininkų gatvės kanceliarinę parduotuvę, kurioje, apžiūrinėdama kiekvieną iki skausmo jau seniai pažįstamą prekę, galėdavau prabūti valandų valandas. Dažniausiai tokie vizitai pasibaigdavo taip nieko ir nenusipirkus, nes taip ir nerasdavau nieko naujo, ko norėdavosi – visos spalvinimo knygelės jau seniai buvo išspalvintos, visi spalvoti rašalai išbandyti, visi spalvoti tušinukai taip pat, o ir kapeikų, spaudžiamų delne, nebuvo per daug, kad galima būtų buvę dairytis į kąžką rimtesnio... Nepaisant to, ta parduotuvė mane traukė kaip magnetas.
Taip ir dabar... Niekas, pasirodo, nesikeičia. Lygiai kaip ir Londone, atradusi „Hobby crafts“ parduotuvę, taip ir čia - „Hobby Lobby“, jaučiuosi ir vėl traukiama to magneto bei negalinti atsispirti šiai savo silpnybei... Tiesa, tokias parduotuves sunku prilyginti tai mažai vaikystės laikų parduovėlei nei savo patalpų dydžiu, nei prekių gausa, tad man belieka tik svajoti, galvojant: „Įdomu, ar Lietuvoje kada nors bus tokio masto parduotuvė?..“, kurioje galima bus rasti tokią gausybę įvairiems rankdarbiams skirtų įrankių bei medžiagų, pradedant ilgiausiomis sveikinimo atvirukų lentynomis, įvairių vaikiškų žaidimų ruošiniais, baigiant milžiniškais sodo dekoravimui skirtais elementais...
Apie dekoratyvinio popieriaus pasirinkimą iš viso nekalbu... Nesugebėjau nusipirkti nei vieno lapelio, nes akys iš tiesų norėtų visko... :)
Todėl praklaidžiojusi po parduotuvę porą valandų (per tiek laiko sugebėjau šiaip ne taip tuos maždaug 500 kv. m. apeiti) galiausiai į savo kuprinę kukliai įsimečiau porą smulkmenų: tekstilinių klijų bei melsvų siūlų kamuoliuką siuvimui... Ne daugiau, nei iš tiesų reikėjo :) Visa kita liko vaizdinėje atmintyje iki kito apsilankymo :) Lygiai taip pat, kaip ir vaikystėje...

2008 m. birželio 5 d., ketvirtadienis

Į kolekciją...

Na va, „dirbam“ toliau...
Šį kartą – nedidelė dovanėlė draugei, turinčiai balerinų kolekciją.
Tiesa, pati balerina – ne mano darbas :) Mano – tik jos sijonėlis...

2008 m. birželio 4 d., trečiadienis

Inicialai

Na va, kol rankos vis dar niežti, sugalvojau pasidaryti savo inicialus. Viena draugė iš karto „prisikabino“, kad S raidę turėčiau jau kaip ir išmesti... Ką jau padarysi... Teks. Nors šiaip ją ir dariau ne sau, o vienai dovanėlei ;)

2008 m. birželio 2 d., pirmadienis

Kai rankos niežti...

Tokia jau esu – ateina laikas, kai pasineriu į ką nors visa galva. Šįkart tai – rankdarbiai...
Aišku, internetas daro savo – ieškai vieno, o atandi ką nors kito... Taip aš atradau vadinamą frivolite techniką, angliškai dar vadinamą tatting. Na o lietuviškai, kaip visada, tokiam žodžiui vertimo nėra, ir bent jau supermama.lt svetainėje merginos tai vadina nėrimu prancūziškąja šaudykle.

Nusipirkusi reikalingus darbui įrankius, šį savaitgalį pagaliau pabandžiau, puolusi perdarinėti savo vestuvinį papuošlą, kurį negailestingai išardžiusi perdariau į labiau kasdienį ;)
Aišku, mintyse jau krūvos kitų dalykėlių, ką norėčiau pritaikiusi šią techniką pasidaryti, tad bus matyt, kiek ilgai čia man tos rankos niežtės, tuo labiau, kad metų pradžioje prisiminiau ir dar vieną seną techniką – apskrito tinklelio nėrimą, apie kurią informacijos internete reikia ieškoti su žiburiu, nes jos nėra labai jau daug, na bet gal apie ją kiek vėliau parašysiu...