2008 m. rugpjūčio 29 d., penktadienis

Durnaropės ir mes


Pradėkime nuo to, kad mano anyta nepaprastai mėgsta gėles. Dėl manęs tai jos gali būti, gali jų ir nebūti :) Grožis grožiu, smagu, kai jo daug aplink, bet kas per daug, tas jau, kaip sakoma, nesveika :)

Taigi, ta proga, kad pas anytą pražydo... durnaropės (tiesa, tikrai skaniai kvepiančios), buvome priversti nusifotografuoti šalia jų.

Kitaip tariant, gražus vaizdelis tarp gražių žiedų :)
Na ir šuniukas dar spėjo pribėgti ir į tą fražų kadrą įlįsti :)

Muzika

Pamačiau ir negalėjau atsilaikyti neperkėlus čia :))
Pirma, metus akį, šovė mintis, kad keistai atrodo tas kūrinys. Na, pagalvojau, kompozitoriai rašo vis įmantresnius ir įmantresnius kūrinius. Tik perskaičiusi komentarus po šiuo vaizdeliu, buvau priversta dar kartą gerai įsižiūrėti, kad pilnais plaučiais užsikvatočiau :)
Muzikantai, kaip žinia, irgi nestokoja jumoro jausmo :)

Siūlau atkreipti dėmesį ne tik į natas, bet ir užrašus :)
Bet šiaip, žiūriu, ir įdomioj gi tonacijoj šitas kūrinys parašytas :|
Prie rakto re bemol? Įdomu, įdomu :)

2008 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Atmintis...

Visada nepaprastai žaviuosi žmonėmis, kurie turi gerą atmintį... Tiesa, kartais turiu tokios ir pati. Ypač tada, kai reikia prisiminti vaikystės darugų gimtadienius ar net jų namų telefono numerius, kuriuos rinkdavau prieš 15-20 metų keletą kartų į dieną. Vieną sykį tai pravertė, kai reikėjo susirasti vieną specialistą - vaikystės draugės tėtį. Pakėliau telefono ragelį, ramiai sau surinkau atminty sėdintį telefono numerį ir tvarkingai suradau tą asmenį, kurio ieškojau... :)

Tačiau dabar, prabėgus tiems 15-20 metų, vis dažniau pastebiu, kad atmintis mėgsta krėsti pokštus... Ypač kai kalba eina apie įvykius "čia ir dabar". Kartais tie pokštai labai mieli, paįvairinantys kasdienybę, kartais tokie, kad gali skradžiai žemę prasmegti, jei su kažkuo kažką sutarei, o paskui lyg niekur nieko užmiršai... Beprasmiška aiškinti, kad tu tikrai tai užmiršai, nes tai neatrodo įtikėtina, kai esi tokio amžiaus :)

Jau buvau pradėjusi galvoti, kad tai senatvė - nyksta pilkosios, ar kokios ten, smegenų ląstelės, su savimi sunaikindamos ir paskutinius atminties likučius... Tačiau kai prieš gerą pusmetį lankiausi pas vieną "krūtą" medicinos profesorę, ji mane nuramino, kad su atmintim tai nieko bendro neturi... Greičiau - su išsiblaškymu...

O jo, brangieji... Jo aš turiu į valias... Nuo pat gimimo. Žinau, kad kai kurie tėvai skundžiasi, kad jų atžalos išsiblaškę... Vaikystėje, kiek save pamenu (bent jau mokyklos laikais), tokį periodą praleidau, mat buvo daugybė reiklaų, burelių ir pan., ko nevalia būdavo užmiršti. Todėl nenuostabu, matomai, kad kai visa tai pasibaigė, aš įžengiau į antrosios vaikystės tarpsnį su visais savo pliusais ir minusais... O įžengus į jį padariau išvadą - per daug gerai gyvenu. Per mažai rūpesčių turiu... Gyvenu savajame laimės pasaulėlyje romantiškai skaičiuodama vasaros dienas, pastebėdama aplinkinių šypsenas, bet ne svarbius reikalus, užfiksuotus kažkur atmintyje :)

Na o Dariaus tuo tarpu nebestebina mano vis dažniau užduodamas klausimas: "Brangusis, ar nematei, kur padėjau žirkles?" (beje, kiek pamenu, vaikystėje namuose žirklės buvo labiausiai linkusių pradingti daiktų sąrašo viršuje). Jis tik nusišypso ir paklausia: "O tu neatsimeni, kur jas padėjai?"
- Nors užmušk, ne... - tenka atsakyti man ir toliau dūsauti jų beieškant bei turint vilties, kad vieną dieną išaugsiu iš tos antrosios vaikystės... Gal, tarkim po kokių... 30?.. 40?.. metų :)

Tokios tokelės... Pamenu, kažkada ši mano silpnybė buvo įgavusi gan sunkią formą, todėl nevengdavau pasakyti darugams, kad jei aš ko nors nepadariau, ką žadėjau, te man nesidrovėdami primena. Nes tai nereiškia, jog aš laiko neturiu - tai greičiau reiškia tai, kad aš paprasčiausiai užmiršau... :)

2008 m. rugpjūčio 26 d., antradienis

Šimtas

Tai - šimtasis įrašas šiame dienoraštyje... Tuo pačiu ši diena ženklina ir metus, prabėgusius nuo dienos, kai apsigyvenome bute, kuriame sėdėdama šiandien beriu raides į ekraną... Greitai apsisuko dar vieno įvykio ratas. Ruduo dovanos dar vieną sukaktį.

Taigi - šimtas. Tegu į jį telpa pačios abstrakčiausios mintys, kurios kitiems lieka ne iki galo perskaitomos...
Į jas telpa ir dar vienas apsisukęs ratas. Septynių metų ratas, kuris taip pat prasideda ir baigiasi rugpjūčiu. Kuris talpina savyje ir didžiausius gyvenimo praradimus, ir dar didesnius atradimus, kuris ženklina lūžių taškus ir atsitiesimo kreives. Kuris paruošia rudeniui - paprastai pačiam reikšmingiausiam visais mano gyvenimo metais laikui...

Iš Lietuvos atėjo siuntinys. Užsisakytos knygos, tarp kurių ir "Motinystės paslaptys. Iš širdies į širdį." Leidėjų sąraše - kaip niekada daug pažįstamų pavardžių, dar ir dar įrodančių, jog gyvenimas - tai didelė paslaptis, kurią po lapą atskleidžiame vis daugiau ir daugiau kas dieną tam, kad perskaitę užverstume...

2008 m. rugpjūčio 22 d., penktadienis

Sala Baltijos vidury

Nuoroda, kurią man šiandien atsiuntė, vėl sugrąžina mane į 2005-uosius... Tai - nuoroda į filmuką apie fantastišką Bornholmo salą Baltijos jūros viduryje. Ne tik apie ją. Taip pat apie joje esančią Bornholmshojskole - unikalią mokyklą. Mokyklą, kurios turbūt nepamiršiu visą gyvenimą. Mokyklą, kurią dabartinė direktorė Lillian Hjorth-Westh (tada buvusi tiesiog literatūros ir fotografijos mokytoja) pavadina "erdve, kurioje gali augti"...



Ačiū, Giedriau, už filmuką... :)

2008 m. rugpjūčio 11 d., pirmadienis

Olimpiada

Kaip ir būtų laikas parašyti apie prieš keletą dienų prasidėjusią Olimpiadą...

Pirmą kartą pamačiusi šios olimpiados logo, susimėčiau: kokiame sakote, mieste vyksta olimpiada? Kažkokiame Beijinge?.. Hm... Gerai, kad paskui „dašilo“, jog Beijingas angliškai tai tas pats, kas Pekinas lietuviškai :)

Matomai dėl to, kad turiu galimybę stebėti viską, kas transliuojama per TV, šiemet labai susidomėjau šiuo renginiu. Gaila, aišku, kad čia transliuojama viskas, kas susiję su JAV sportininkais, ir neteko matyti nei vieno lietuvio pasirodymo, tačiau tai nenumuša noro ir toliau stebėti įspūdingus sportininkų pasirodymus...

Vakar stebėjome gimnasčių programą, nepakartojamą JAV ir Prancūzijos vyrų plaukimo komandų dvikovą, keletą tinklinio rungtynių. Labiausiai sirgom už Latvių paplūdinio tinklinio komandą, kuri laimėjo prieš du „pasikėlusius“ amerikiečius. Labai smagu buvo už „braliukus“... :)

Beje, komentatoriai, kaip įprasta, dažnai pateikia įdomių faktų tiek apie pačius sportinikus, tiek apie jų tėvus. O aš vis dažniau tuo tarpu pagalvoju: „Ar aš norėčiau, kad bent vieno iš tų sportininkų vietoje ateityje būtų mano sūnus ar dukra?“ Ir sau tyliai atsakau: „Greičiausiai ne...“ Nors, kaip sakoma, niekada nesakyk „niekada“ :)

Žiūrim olimpiadą toliau :)

2008 m. rugpjūčio 7 d., ketvirtadienis

Svečiams

Kaip daugelis žinote, paskutines tris savaites turime viešnią iš Rusijos. Į detales, kas tai per persona, kuri išvažiuos jau ateinantį sekmadienį, gal jau nebeverta leistis, tačiau, kokie svečiai bebūtų, bent iš mandagumo norisi įdėti jiems kokią dovanėlę atminčiai...

Visuomet yra lengva atsakyti geru į gera. Ir ne taip lengva atsakyti geru į tai, kam pats gerumo etiketę sunkiai užlipdytum. Todėl perlipdama per save sukūriau du papuošalus viešniai bei Maskvoje gyvenančiai jos mamai. Ta proga rodausi: pirmasis - mamai, mėgstančiai žalsvą spalvą, antrasis - pačiai viešniai, kuriai žalia irgi nesvetima :)



2008 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis

Gimtadienis, gimtadienis...

Gimtadienis, gimtadienis, ateina pas visus :)
Tai va, atėjo, kaip žinia, ir pas mane :) O kur jis pasidės, neatėjęs? :)

Ačiū visiems, kurie atsiuntė sveikinimus vienokiais ar kitokiais būdais. Tiek jūsų, brangieji, elektroniniai laiškai, tiek sms žinutės, tiek skambučiai, tiek, tuo labiau, siuntinukai – visa tai labai šildo :) Nepamenu, kad kuriais metais būčiau tiek daug visko gavusi :)

Daug kas linkėjote, kad ši diena būtų įsimintina... Tai žinokite, ji tikrai buvo laaaabai įsimintina :) Tiesa, negaliu pasakyti, kad pačia geriausia prasme, bet ką jau padarysi – kartais gyvenime yra dalykų, per kuriuos tiesiog reikia pereiti, nesvarbu, kas tai bebūtų – gimtadienis ar ne :)

Tačiau jūsų visų dėka tie dalykai jau spėjo nublankti, o aš toliau džiaugiuosi, kad yra tokia begalė draugų ir artimųjų aplinkui. Visų jūsų ilgiuosi, visus jus labai myliu – vienus vienokia meile, kitus – kitokia; na, patys žinot, ką kokia: broliška, seseriška, kitaip kaip giminiška, draugiška, ypatinga, nostalgiška, nerūdijančia ir t.t... ;)

Tik nesusipeškite, mano širdies jums visiems užteks :)

Gal kam smalsu, ką gavau dovanų? :) Visko neišvardinsiu, tačiau galiu pasakyti, kad šiais metais pagrindinį prizą laimi mano mama, atsiuntusi specialiai man virtos braškių uogienės, šviežios iš savo miško rinktos arbatos su džiovintom žemuogėm ir mėlynėm, kitų mielų smulkmenėlių įvairiems jutimo organams pamaloninti :) Ir kas galėtų pagalvoti, kad tokie dalykai sėdint čia įgyja aukso vertę :)

Toks štai mano gimtadienis :)
Ir vėl pasenom...