Apie ką galvoju visą mėnesį...

Niekam ne paslaptis – man nepatinka Amerika. Na, kalbant bendrąja prasme ir turint omenyje tą „supuvusį kapitalizmą“. Tačiau faktas – kiekvienoje šalyje yra savų pliusų ir savų minusų. Ir, gal nepatikėsite, bet šiandien esu priversta parašyti apie, mano manymu, didžiausią šios šalies pliusą – kiekvieno žmogaus požiūrį į kitą žmogų. Tuo Amerika kaip niekas kitas skiriasi nuo Lietuvos. Ir sakykit ką norit apie tas amerikietiškas šypsenas, bet jos turi racijos... Kaip niekada aiškiai tai pajutau būdama Amerikos ligoninėje.

Tai, kas mane tam kartui pakerėjo, yra dėmesys: eilinių seselių, pietus atnešančios moteriškės ar šiukšliadėžių turinį išnešančio darbuotojo. Nesvarbu, kad visi vaikšto „ant blakstienų“ vedini skirtingų motyvų, rezultate tu jautiesi nepaprastai svarbus. Ir pats tuomet norom nenorom, net jei ir kažką skauda, šypsaisi iki ausų – turbūt ta pačia amerikietiška šypsena. O kai į duris pasibeldžia ligoninės administracijos darbuotojas, klausdamas, ką iš personalo galėtum išskirti ir kuo esi patenkinta/nepatenkinta, norisi visus apipilti komplimentais ir paminėti geriausiais žodžiais... O grįžus namo dar visą mėnesį prisiminti vos ne bičiulėmis tuomet tapusias akušeres... Ir, galvojant apie grįžimą į Lietuvą, svajoti apie viena – parsivežti pilnus lagaminus tos pagarbos ir dėmesio kitam žmogui – nesvarbu, kad svetimam...