Spintoje... :)

Taip taip, čia tas pats mano tinklaraštis, tik nauju rūbu apsirėdęs... :) Tiesiog jau kuris laikas brendo mintis pasikeisti, nes nuo to laiko, kai pradėjau rašyti šį blog'ą, praėjo nei daug nei mažai – penkeri metai, per kuriuos pasikeitė ir rašomos temos, ir paties blog'o paskirtis. Pradžioje jis buvo skirtas tam, kad galėčiau pasidalinti su jumis tuo, koks gi tas mano gyvenimas ten, už Atlanto. Tačiau dabar, kai vėl esame Lietuvoje, visa tai nebeaktualu, ir šis tinklaraštis tampa tam tikra mano rankdarbių galerija, su šiokiu tokiu motinystės džiaugsmų prieskoniu. Kodėl Agnės spinta? :) Taip, taip, daugelis jau žinote kodėl... Todėl kad daugiausiai visko, ką čia pasirodau, dabar gimsta štai čia. O ir šiaip – juk smagu retsykiais pabėgti nuo kasdienybės ir, įlindus į spintą, apie kažką pamąstyti, apie kažką pasvajoti, kažką sukurti... taigi, nuo šiol kviečiu jus į savo spintą... :)

O ar čia jaukiau, nei buvo, nuspręskite sudalyvaudami dešinėje pusėje esančioje apklausoje: „Kuris tinklaraščio šablonas mielesnis?“

Įsikūrimo džiaugsmai ir vargai

Prieš grįždama į Lietuvą parašiau daugumai savo pažįstamų, kad grįžus suorganizuosiu kokią nors atvirų durų dieną, nes labai norisi su visais susimatyti, tačiau gavosi taip, kad pirmas dvi savaites vos ne ištisai praleidome varstydami įvairių institucijų duris bei tvarkydamiesi įvairius reikalingus dokumentus, o paskui atkeliavo visa mūsų manta iš už Atlanto, ir gavosi taip, kad namuose nebuvo vietos net padoriai atsisėsti, tad ką jau kalbėti apie svečių priėmimą... Žodžiu, prisižadėjau, o pažadų taip ir neištęsėjau... Tikiuosi, akmenimis dėl to manęs neužmėtysite ir suprasite...

Tam kartui esame vis dar paskendę įsikūrimo rūpesčiuose, nes namuose, kuriuose apsistojome, trūksta visokių lentynų/spintų, į kurias galėtume sutalpinti visą savo gyvenimą, tad vos ne kasdien varstome jau spėtą pamėgti „Senukų“ prekybos centrą – vis tai kokio varžtelio, tai kokios lentelės, tai dar ko pritrūkę... :) Taip jau yra – norisi kuo greičiau įsikurti, kad paskui per rudens lietų ar žiemos sniegą netektų baladotis lauko laiptais su visokiomis spintų dalimis ar kitais rakandais.

O dar, žiūrėk, ir kitokių rūpesčių vis „išlenda“ – tai pagalbos kam prisireikia, tai mama derliaus gėrybių parsivežti užsukti kviečia, tai, žiūrėk, prisimeni, kad turi kokį tai žemės lopinėlį, kuriame žolė iki juosmens ir kviečiasi nušienaujama... Tad imiesi dalgį ant peties ir kaip koks naujų žemių užkariautojas kimbi į darbus...

Taip ir prabėgs vasara, kupina įsikūrimo rūpesčių. Tam kartui – dar be poilsio prie kokio lietuviško ežeriuko ar jūros – nors labai norėtųsi kokią dieną kitą prie jų ištrūkti ir atsipūsti, bet paliksime tai kitiems metams, nes dabar ir be to yra ką veikti...

Žodžiu, mielieji, tikiuosi, kad nesėdite įsižeidę, kad vis dar jūsų neaplankėme ar nesusirašėme/nesusiskambinome. Dar šiek tiek kantrybės – tikrai niekur nepabėgsime ir laikui atėjus susimatysime. :)

Atvirukas tėveliui

Taip taip, ir vėl teko iš dėžių traukti įrankius ir ant smūgio daryti dar vieną atviruką – juk Liutauro tėvelis negalėjo likti nepasveikintas pirmosios tėčio dienos proga... Žodžiu ir vėl mano kasdienybėn stuktelėjo iššūkis... Na, toks nedidukas... bet jei rimtai, tai turint omenyje, kad raustis po dėžes ir paskui viską kišti atgal šiuo metu man yra vienas iš nemėgstamiausių užsiėmimų, tai atviruką dariau iš to, kas papuolė po ranka... :D

Na, o prasidėjo viskas nuo to, kad labai norėjau išsaugoti atminčiai Liutauro, koks jis yra dabar, profilį. Nebijokit, neįgijau dar vieno sugebėjimo – kirpti iš akies tobulus siluetus. Tiesiog po ranka visada turiu fotoaparatą ir keletą grafinių programų kompiuteryje, ko dėka greitai ir nesudėtingai atsispausdinus ant popieriaus lapo galiu išpjaustyti kad ir šimtą įvairaus plauko siluetų. Va tik nufotografuoti savo nenuoramą profiliu buvo tikrai ne juokų darbas... Visa kita užtat jau buvo tik gėlytės: po ranka pasipainiojusi iš kažin kokios dėžės iškritusi aukso spalvos metalinė detalė suėjo už akcentą, prie kurio prisiderino ir kitos skylamušiu išmuštos širdelės su aukso „šešėliu“, paprastas baltas printerinis popierius, kiek paglamžytas ir pamargintas tušu, tapo panašus į lietuviško beržo kamieną, dar ant smūgio suradau fonui balto postorio pergamentinio popieriaus, štai ir viskas tam kartui. Viduje jau paprastai, be jokių įmantrybių sugulė tekstas ir nukeliavo iš Liutauro rankų į tėvelio. :)

Labai tikiuosi, kad tai buvo paskutinė proga traukti reikalingus daiktus iš dėžių prieš grįžtant NAMO. :)

Ratas apsisuko.... :)

Prieš kiek daugiau nei metus buvau gavusi „Stilingo blog'o apdovanojimą“ iš Auksarankės. Panašu, kad ratas apsisuko, ir štai apdovanojimas atkeliavo vėl pas mane. Ir vėl iš Auksarankės. :) Miela, kad turiu nuolatinių savo blog'o skaitytojų, kuriems vis dar esu įdomi, nors faktas, kad kiek lėčiau viskas tame mano blog'e rutuliojasi po Liutauro gimimo...

Na, o dabar, pagal taisykles bandau pildyti apdovanojimo priėmimo sąlygas:

I. Paskelbti savo tinklaraštyje
II. Parašyti apie save 7 tikrus ir teisingus dalykus.
III. Perduoti šį apdovanojimą 15-kai mano nuomone to vertų tinklaraščių.

Kadangi pernai jau pasakojau 7 tiesas apie save, šį kartą gal reikėtų papsakoti tai, kas per paskutinius metus pasikeitė. Tad bandom kiek šviežiau pasižiūrėti į savo gyvenimą:

1. Esu mama. Tai mane privertė atrasti gyvenimą tarsi iš naujo. Išmokė pastebėti tai, ko nepastebėdavau ir nesuprasdavau, išmokė pastebėti kiekvienos dienos stebuklą. Išmokė suprasti, kas per daiktas yra vaikai ir kodėl daug žmonių dėl jų spangsta. :)

2. Nesu karjeristė. Žaviuosi moterimis, kurios nori ir gali verstis per galvą, idant padarytų pasaulį šviesesnį. Bet aš nesu iš jų. Daugiau turbūt esu stebėtoja, besižavinti procesu. Ypač dabar, kai džiaugiuosi, galėdama būti šalia mažo žmogučio ir tiesiog gyventi...

3. Vis dar turiu niežtinčias rankas, kurios, nors ir ne per dažniausiai dabar būna įdarbintos ten, kur norėtųsi, bet mano mintyse jos pastoviai rankdarbiauja... :D

4. Gyvenu laukimu. Grįžtam vasarą į Lietuvą. Pagaliau. Nes būsenai, kuria pastarąjį laiką gyvenu, aprašyti, turbūt labiausiai tiktų trumpas atodūsis: „Noriu N-A-M-O...“ Noriu ir vėl jaustis sava tame pilkame ir užsitęsusiame lietuviškame pavasaryje, toje vasaroje su ilgai netemstančiais vakarais, tame lietingame rudenyje ir šlapdriba persmelktoje žiemoje. Nes visa tai taip pažįstama ir taip pasiilgta...

5. Vis dar esu miegalė ir stengiuosi neprarasti šitos prabangos bei išmokyti jos sunkiai su miego karalyste susidraugavusį savonenuoramą. :)

6. Nekenčiu namie (o ir visur kitur) betvarkės, bet dabar laaaabai suprantu, kaip greitai ją sugebi namie padaryti pats, kai yra tam visos sąlygos... O tiksliau - viena. :D

7. Šiuo metu po truputį pradedu mintyse deliotis penkerių Amerikoje praleistų metų motyvus, kurie turbūt nustebintų (o gal net šokiruotų) ne vieną. Nes... Būdama JAV nei karto nevalgiau McDonalds'e, nei karto nebuvau muziejuje, teatre, klube, per tą laiką nesugebėjau net užsiregistuoti į biblioteką (nors turėjau tokių minčių ne kartą). Nes didžiausius ir ryškiausius šio tarpsnio kontaktus užmezgiau būdama namuose, prie kompiuterio (fui, kaip neįdomu, ar ne? :). Kita vertus, vienas ryškiausių dalykų, ko žinau, kad pasiilgsiu Lietuvoje, bus du paštininkai, ganėtinai dažnai mane lankydavę ir jau žinodavę, kada ir kaip skambinti/neskambinti man į duris. Šiekm tiek juokinga, kad būtent paštininkai, bet jei kažkodėl vieni iš labiausiai įstrigusių žmonių mano šitame, keturių sienų aprėmintame gyvenime. :)

Tikrai nesurinksiu 15-kos naujų blogų, kuriais galėčiau papildyti savo pernykštį favoritų sąrašą, bet tikrai noriu pasidalinti vienu, apie kurį žinojau seniai, nors aplankiau pirmąkart vos vakar...

Tai – Laukinės foto blog'as, kurio įrašuose atradau labai daug artimų sau dalykų ir nepaprastai mielų gyvenimo įžvalgų. :) Jam išskirtinai šį kartą ir noriu perduoti Stilingo blog'o padovanojimą. :)

Apie ką galvoju visą mėnesį...

Niekam ne paslaptis – man nepatinka Amerika. Na, kalbant bendrąja prasme ir turint omenyje tą „supuvusį kapitalizmą“. Tačiau faktas – kiekvienoje šalyje yra savų pliusų ir savų minusų. Ir, gal nepatikėsite, bet šiandien esu priversta parašyti apie, mano manymu, didžiausią šios šalies pliusą – kiekvieno žmogaus požiūrį į kitą žmogų. Tuo Amerika kaip niekas kitas skiriasi nuo Lietuvos. Ir sakykit ką norit apie tas amerikietiškas šypsenas, bet jos turi racijos... Kaip niekada aiškiai tai pajutau būdama Amerikos ligoninėje.

Tai, kas mane tam kartui pakerėjo, yra dėmesys: eilinių seselių, pietus atnešančios moteriškės ar šiukšliadėžių turinį išnešančio darbuotojo. Nesvarbu, kad visi vaikšto „ant blakstienų“ vedini skirtingų motyvų, rezultate tu jautiesi nepaprastai svarbus. Ir pats tuomet norom nenorom, net jei ir kažką skauda, šypsaisi iki ausų – turbūt ta pačia amerikietiška šypsena. O kai į duris pasibeldžia ligoninės administracijos darbuotojas, klausdamas, ką iš personalo galėtum išskirti ir kuo esi patenkinta/nepatenkinta, norisi visus apipilti komplimentais ir paminėti geriausiais žodžiais... O grįžus namo dar visą mėnesį prisiminti vos ne bičiulėmis tuomet tapusias akušeres... Ir, galvojant apie grįžimą į Lietuvą, svajoti apie viena – parsivežti pilnus lagaminus tos pagarbos ir dėmesio kitam žmogui – nesvarbu, kad svetimam...

Nuotraukų albumai. Darbas atliktas.

Ne per seniausiai džiaugiausi susitvarkiusi keturių metų senumo kelionės nuotraukų albumą ir vyliausi, kad kaip nors greituoju būdu pavyks susitvarkyti lygiai taip pat ir kitų kelionių albumus...

Galit įsivaizduoti, kaip džiūgauju, kad viską iš tiesų SUSPĖJAU!!! Jaučiuosi, dievaži, kaip šimtmečio darbą nudirbusi... :)

Pradžioje viską „grubiai“ susimečiau į albumo puslapius, kad plius minus žinočiau, kiek visko turiu ir kiek čia tų puslapių reikia į albumą „surišti“...

Tada verčiau po vieną lapą ir „paprastuoju būdu“ tiesiog dėliojau nuotraukas, užrašus (tam labai gerai pasitarnavo kelionės įspūdžių aprašymai, kuriuos buvau po kelionių sumetus į šitą tinklaraštį – tereikėjo juos išskaidyti pastraipomis, atsispausdinti ir supjaustyti) ir kai kurią medžiagą iš kelionėse prisirankiotų bukletų...

Darbo vieta tam kartui porą savaičių atrodė taip:

Iš tiesų tai, kai pagalvoju – kur aš buvau anksčiau..? Visas nuotraukas iki šiol visada pjaustydavau (kadruodavau) elementaria liniuote ir prie rankos dar nuo studijų laikų beveik priaugusiu peiliuku, viską kruopščiai matuodama ant pjaustymo „pado“ (žiauriai nepatogus reikalas, kai gradacija jame tik coliais, bet jau beveik buvau pripratusi) tačiau va, apšvietė kažkas iš aukščiau, matomai, man protą, kad yra toks daiktas kaip „giljotina“... Žodžiu, nulėkusi į parduotuvę nusipirkau simpatišką mažutę giljotinikę – kaip tik nuotraukoms. Todėl darbas nuo to momento ėjosi kaip iš pypkės... Kitu atveju nežinau, kiek aš dar būčiau kankinusi tuos albumus...

Na, žodžiu, finale turiu štai tokius tris 20x20 cm formato gražuolius, talpinančius viso apie 800 didesnių ir mažesnių nuotraukų...

Kai toks „šimtmečio“ darbas atliktas, galima ramiai laukti ir naujų gyvenimo pokyčių su naujomis nuotraukomis... :)

Šiandien aš TOKIA

Na, žinote, aš jau tokia – jei užsikabinu už kokios idėjos, ilgai nelaukus kimbu į ją (kol nepraėjo užsidegimas) ir darau... Taip įvyko ir šį kartą, kai užkliuvau už vienos nerealiai fainos idėjos (labai rekomenduoju pasižvalgyti) Irmos Perednės blog'e – įamžinti save ir savo rankinėje esančius daiktus. Pagalvojau, kad dabar toks metas, kurį kada nors tikrai bus įdomu prisiminti... :) Taigi, čiupau fotoaparatą, štatyvą, savo rankinę ir taip vat, nieko nelaukusi griebiau jautį už ragų.

Pradžioj galvojusi iš viso to padaryti tiesiog Photoshop'inį (kitaip tariant – skaitmeninį) skrebuką, galiausiai supratau, kad greičiau bus tiesiog paimti popieriaus lapą ir viską ant smūgio sudėlioti. Tuo labiau, kad tarsi tyčia po ranka daug negalvojant atsirado reikiamos šiam skrebukui detalės. Ryte į svečius užsukusi draugė Neringa su maža gimtadienio dovanėle turbūt net neįtarė, kad tos dovanėlės įpakavimo detalės – oranžiniais motyvais marginta juostelė su popierine gėle man čia „sueis“ kaip niekad, o anyta, gimtadieniui dovanodama mano mėgstamiausias gėles – saulėgrąžas – net minties neturėjo, kad savo autoportretui pasirinksiu jų „draugiją“. Na, o visa kita šioje „greitojo skrebinimo“ eigoje per pusvalandį susidėliojo štai taip:

Nieko blatno – tiesiog viskas minimaliai agniška – salotinė popierinė juostelė (kaip gi be jos), eilinis ranka rašytas užrašas, jau minėta juostelė ir gėlės žiedas na, ir nuotraukos... :)

Kalbant apie pačią idėją pateikti save ir savoje rankinėje esančius daiktus, manau, kad ilgainiui man tikrai bus įdomu prisiminti, ką nešiojausi šiuo savo gyvenimo periodu karštomis Čikagos vasaromis. Jei konkrečiau:
– metalinė 0,5 l talpos vandens gertuvė;
– maišelis su džiovintais vaisiais ir riešutais;
– piniginė;
– užrašų knygelė;
– mobilus telefonas;
– lietuviškos, nebegaliojančios vairavimo teisės :D ;
– prieš kelet dienų iš draugės, gyvenančios Londone, gautas sveikinimo atvirukas;
– vizitų pas gydytoją kortelė;
– raktai;
– mikrografas, tušinukas ir lūpų vazelinas;
– krūva žemėlapių su maršrutais, kaip nuvykti į vieną ar kitą vietą (atskiram rankinės skyriuje gyvena).

Tiek žinių. :) Bandysim sudalyvauti konkurse... :)

Kaip ryšėti skareles ir šalius

Mama atsiuntė, labai patiko, dalinuosi... ;)

Keturi metai Amerikoje arba Portretas Nr. V. L.-A.

Na ką, tradiciškai liepos vidurys ženklina mano metus, praleistus JAV. Šįkart skaičiuojame keturis jau prabėgusius. Tikiuosi, kad niekas per daug ratų į pagalius neprikaišios, ir kiti metai bus čia paskutinieji...

Kas įvyko per pastaruosius metus? Gyvenimas plius minus tekėjo ramiai – kaip įprasta, daugiausiai rankdarbiavau ir fotografavau bei toliau kartu su Darium darbavausi mudviejų bendruose projektuose.

Liūdniausia metų žinia, driokstelėjusia tarsi perkūnas iš giedro dangaus, tapo mano kaimynystėje gyvenusios bičiulės išvykimas į Lietuvą. Na taip, iš vienos pusės nepaprastai džiaugiuosi, kad ji patraukė namo, iš kitos pusės, visa jos istorija nėra tokia jau linksma, o ir šiaip liūdna, kad va, štai nebebus kaiminystėje nei jos, nei jos šaunių dviejų vaikučių, kurie retsykiai tapdavo mano svečiais, taip praskaidrindami kasdienybę, leidžiamą daugiausiai tarp keturių sienų, kurie ne kartą buvo mano foto modeliukais, kurie suteikė nemažai gražios ir naudingos patirties.

Na, o atsisveikinimui, kaip visada, sukau galvą, ką tokio simboliško galėčiau jai atminimui padovanoti... Jos vaikučiams, kaip žinia, kiek ankstėliau buvau numezgusi vilnones kojinytes, o kad jau ji pati vilnos nelabai toleruoja, jai išpjausčiau štai tokį popieriaus raižinį...

Pati raižinio idėja – ne mano. Prieš išvažiuojant iš Lietuvos iš savo draugės dovanų buvau gavusi popieriaus raižinį, vaizduojantį gyvybės medį, kuris sėkmingai kaba pas mus prieškambaryje ir jaukiai dvelkia gražiais prisiminimais... Taigi pagalvojau, kad tokia dovana, lagamine neužimanti per daug vietos, galėtų būti pats tas. Tik stilių, be abejo, pasirinkau kitokį – tvarkingai čikagiškai amerikonišką... :) Tikiuosi, kada nors šis darbelis taps ir mano bičiulei gražiu prisiminimu...

Na, o patvirtinant patarlę, kad „jei gyvenime užsidaro durys, kažkur būtinai atsiveria langas“, turiu prisipažinti, kad džiaugiuosi šiandien nauja bičiulyste su kita lietuve (gaila tik kad gyvenančia ne kaiminystėje) ir viliuosi, kad ji abiems pusėms atneš ne mažiau gražių akimirkų ateinančiais metais, nei prieš tai buvusi bičiulystė atnešė per pastaruosius kelis metus.

Paburbuliuokime...

Kiek žinau, ne pirmi metai Lietuvoje egzsituoja toks reiškinys, kaip burbuliatorius. Taigi, nutarėm ir mes namie „paburbuliuoti“... Tam tikslui geriausiai suėjo tobuliausias burbulų pūtimo „įrenginys“ – delnai... :)
Keletas akimirkų iš mūsų vonios, kurioje „burbuliavo“ Darius su sūnėnu Andrium... :)

Mielas senukas Mel'as

Žinote, būna tokių žmonių, kurie tiesiog yra... nepaprastai mieli. Jie visuomet tau nusišypsos, pasiteiraus, kaip tau sekasi, paprašys, kad pasakytum ką nors savo gimtąja kalba, praskaidrins lietingą rytą ar šiaip tiesiog gerai nuteiks. Toks buvo mielas senukas Mel'as, kuris šiandien, kaip sako mūsų pastorius, „grįžo namo pas Viešpatį...“ Jam gerai, bet mums, čia likusiems, liūdna. Ką padarysi, toks gyvenimas – mums jis tęsiasi čia, žemėje, Mel'ui jis dar tik prasideda danguje...

Foto – JoAnna'os Doore

O ta proga – Chris Rice daina „Come to Jesus“
su fantastiškai šiai akimirkai tinkančiais žodžiais... Fly to Jesus and live...

Apie kantrybę, vilkus ir dar šį bei tą...

Pamenu, kad vaikystėje turėjau kalnus kantrybės. Mažiausiais kryželiukais nepavargdavau siuvinėti margaspalvių paveikslų, narplioti susivėlusių gordijaus mazgais siūlų, valandų valandas sėdėti prie kokio kito rankdarbio, reikalavusio susikaupimo, atsidėjimo ir kruopštumo. Be va, pakeliui visa tai kažkur gerokai pabarsčiau. Pati nepastebėjau, kada ir kur. Tiesiog, prabėgus vienam, kitam dešimtmečiui, staiga supratau, kad kažkokios tamsiosios, skuboto gyvenimo ir tingulio prisodrintos skylės pasiglemžė šias mano savybes, ir manyje pradėjo kauptis kažkokia nepasitenkinimo gniūžtė, tai vieną, tai kitą kartą atbaidžiusi nuo didesnio ar daugiau kantrybės bei laiko reikalavusio darbo.

Ir štai vieną dieną, kai daug visko prisikaupė, kai ramiai nebegalėjau žiūrėti į tokius tinklaraščius, kaip IRRI ar Rankų darbo gyvenimas, pusseserė dovanų man atsiuntė knygą „Bėgančios su vilkais“. Nutaikiusi progą, čiupau ją skaityti. O pradėjusi skaityti supratau, kur dingo tie visi mano išbarstyti daikčiukai... Ir ne tik tai. Apskritai laiku ir vietoj buvo ta knyga, nors jos visos ir neįveikiau. Gal ir nereikėjo visos – užteko ir pusės, kad susigaudyčiau savo kūno-sielos-dvasios labirinte ir vėl įgaučiau drąsos imtis kažko, dėl ko niežtėjo rankos.

Žodžiu, viso to pasekoje pastarosiomis dienomis „užsikaifavau“ palinkusi prie raižomo trafareto. Prieš tai, kaip visada, norėjusi išsisukti kaip nors lakoniškai ir paprastai, nusipiešiau keletą paprastų gėlyčių, tačiau kai pagavau save toje, jau minėtoje „juodojoje skylėje“, greitai persigalvojau – kiek gi galima? Reikia iššūkio. Reikia kažko didesnio. Kažko smulkesnio, kažko... va tokio... Taip gimė štai toks 80 puslapių nuotraukų albumas (30x26 cm). Kaip visada, prisikabinti prie ko turiu, rezultatas dar nėra toks, kokio idealiai norėjau pasiekti, bet... Ar tame gyvenimo laimė? :)

Pūgai praūžus

Baigėsi, kaip žinia, mus netikėtai užklupusi pūga... Ta proga išėjom vakar žiemos grožybių pasižiūrėti. Kieme susitikom begalę kaimynų, išėjusių bandyti gelbėti sniege paskendusių savo automobilių, ir aš pagalvojau: „Kaip vis tik gerai kartais, kai gamta mus priverčia pasilikti namuose ir į viską pažvelgti kiek kitaip... Bent kaimynus pamatai, kurie paprastai tyliai, tau net nepastebint, praeina koridoriais ir užsidaro savo duris arba praveria jas išeidami į darbą, kol tu dar miegi...

Žodžiu, automobilių stovėjimo aikštelę it musės buvo apspitę kaimynai kaimynėliai su kastuvais kastuvėliais ir visokiomis kitokiomis automobilių gelbėjimo priemonėmis... Aišku, kiek ten žmogelis gali tuo savo mažu kastuvėliu ar kibirėliu... Тodėl štai du savo darbui pasišventę bobcat'ų vairuotojai, besidarbuojantys be atvangos ir miego antra para, buvo tikri didvyriai, į kuriuos krypo viso kvartalo gyventojų akys su nebyliu prašymu: „Atkaskite mus, plyzzzz...“ Ir mano galvoje, kaip jau ne pirmą kartą, vėl šmėstelėjo mintis: „Kokia tragedija būtų, jei mes visi būtume tik aukštus postus užimantys „svarbūs asmenys“... Kas nukastų mūsų kiemus pūgai užklupus? Kas iškeptų ir išvežiotų duoną? Jau nekalbant apie tai, kas viską užaugintų ir pagamintų mums, sugadintiems vartotojams...“ Žodžiu, po visokių tokių minčių tik žemai lenkiu savo nors dar ir nežilstančią galvą tiems paprastiems žmogeliams, nuoširdžiai dirbusiems savo darbą. Nes tik jų vienintelių dėka šiandien į darbą galėjo išvažiuoti tūkstančiai kitų žmogelių. :)

Žodžiu, pasisakiau, o dabar dalinuosi vaizdeliais. :)

Vaizdeliai pro langą: šuniukų vedžiojimas ne vienam kėlė šypsenas,
mat per tokį sniegą nei vienas augintinis nesugebėjo judėti keturiomis... :)
Vis tekdavo juos nešti, o štai pavadėlis jau kieno rankose būdavo, to ir likdavo...

 Baigus snigti, pagaliau buvo galima imtis padoresnio gatvių valymo...

Pagaliau atkasė ir galines namo duris. Laisvė papūgoms. :)

Nors vidutiniškai sniego buvo apie 50-60 cm,
tačiau vietomis buvo ir štai tokių žmogaus ūgio ir dar didesnių sniego pusnių...

Kai kur net ir pėsčiųjų takeliai buvo atkasti...

Išlindom apsižvalgyti ir po kaimynines teritorijas.

Sugalvojusi „pabraidyti“ po gilų sniegą, labai greitai buvau įveikta

ir kritau atsipūsti... :)

Klauskite, ar lengva paskui buvo atsistoti... :)

O kai kam teko dar ir sniegą iš kelnių išsipurtyti. :)

Automobilių stovėjimo aikštelės gelbėjimo operacija....

Ir, aišku, pabaigai, kaip gi be atvirutinių žiemos vaizdelių...