Dviračiai, obuoliai ir mes

Ta proga, kad jau pradėjau girdėti priekaištų, neva vien kitus fotografuoju, o pati nesirodau, sugalvojau, kad reikia kažkaip ištaisyti situaciją :) Taigi pasičiupom ta proga vakar su Darium dviračius, įsimetėm į kuprinę fotiką, porą obuolių, ir numynėm iki artimiausio parkelio. Nedarėm kažkokių tai menų, tiesiog užfiksavom keletą kadrų, kad paskui nesakytumėt, kad patys nesifotografuojam ir nesirodom :)

Skaitovas

Jei praėjus dienai ar dviem po kokio nors filmo peržiūros vis dar galvoju apie jį, vadinasi, filmas tikrai vertas dėmesio... Taip nutiko šįkart su režisieriaus Stephen Daldry filmu „Skaitovas“ (The Reader/Der Vorleser) pagal to paties pavadinimo vokiečių rašytojo Bernhard Schlink 1995 metais parašytą romaną, greitai tapusį bestseleriu... Beje, knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą.

Šalia kitų filmų, paliečiančių holokausto temą, šis suintriguoja istorija, paliesta visiškai kitu kampu. O Kate Winslet herojės Hanos iškeltas klausimas iš tiesų sminga į dešimtuką: „O kaip mano vietoje būtumetė pasielgę jūs?“ Genialiai, mano akimis žiūrint, vaidinančių Kate Winslet ir David Kross duetas filmui suteikia nenuginčijamos įtaigos, o jauno amerikiečių kompozitoriaus Nico Muhly muzika taikliai sudėlioja, kaip ir priklauso, visus taškus ant „i“...

Tad jei dar neteko matyti, tikrai rekomenduočiau...

(Ne)žinau, kas tau nutiko šią vasarą...

Vasara – toks metas, kai atitolsti nuo kasdienių rūpesčių, „atšoki“ nuo įprasto bendravimo su draugais, kurie vienas po kito lekia atostogauti bei grįžta vėl į darbus... Artėjantis ruduo tarsi vėl viską sujungia į krūvą, ir tu netrunki susidėlioti, kas gi nutiko tau ir tavo draugams šią vasarą...

Kažkas susitaikė, kažkas susipyko,

Kažkas išsiskyrė, kažkas susitiko,
Kažkas kentė badą, kažkas kėlė puotą,
Kažkas verkė tyliai, kažkas tramdė juoką...

Kažkas susidūrė su nerimo pančiais,
Kažkam pasitaikė ramybės upė,
Kažkas paskutinę atodūsio valandą
Rado ne mirtį, o tikrą gyvenimą.

Kažkas pasibeldė paklausti, kaip sekasi
Ir padejavo, kad vasara baigiasi.
Kad vasara ėjo, kad jos net nebuvo,
Kad ji prasidėjusi iš karto žuvo.

Kažkas virš bedugnės ant lyno svyravo,
Kažkam apsisuko galva anksčiau laiko,
Ir visa, kas buvo, tai, kas praėjo,
Šios vasaros sielą tavyje sukūrė...

Ir finale pagalvoji – kokia marga vis tik buvo vasara. Daug istorijų, daug likimų, daug pamokų, dar daugiau suvokimų... :) Gal ir mano vasara taps kažkam detale, įkritusia į bendrą vasaros įspūdžių piešinį. O gal ir ne... :)

Gyvenimo vandenyne...

Įdomus tas gyvenimas... Kartais leki, kaip akis išdegęs, nekreipdamas dėmesio į nieką, kas pasitaiko tavo kelyje, kartais tingiai verti dieną po dienos, besisaugodamas visko, kas atrodo, galėtų sudrumsti tavo ramybę...

Bet taip, kaip po audros ateina ramybė, taip neišvengiamai po ramybės ir vėl ateina audra, išbandanti laivo, kuriame plauki per gyvenimą, stiprumą. Ir žiūrėk, nutinka, kad pasirodo, jog ne toks jau skystas tas tavo laivelis, ne tokia jau baisi audra, kai sėdi jame paprasčiausiai žinodamas, jog kas benutiktų, viskas baigsis gerai. Kad audra nurims, ir tu, tarsi niekur nieko, plauksi toliau per savo gyvenimo vandenyną... Negana to, dar galėsi į savo laivą priglausti tuos, kurie, plaukdami šalia, patyrė laivo sudūžimą, kurie nežinojo nieko apie artėjančią audrą...

O ar yra kas svarbesnio šiame gyvenime, nei išgelbėti žūstančią sielą, ieškančią išsigelbėjimo..?

Laukimas

Dėl šios fotosesijos buvo susitarta jau prieš kurį laiką. Smagu, kai žmonės atsiranda vieni per kitus, tuomet, kai pamatę mano darbus, sako: „Aš irgi taip noriu...“

Taip nutiko su šia pora, kuri atsidavė į mano rankas praeitą savaitgalį :) Nuvilsiu pasiilgusius kažko naujo nėštukių fotografijoje, nes pageidavimas buvo klasika, draperijos, žodžiu, ta pati romantiška, nostalgiška nuotaika :)

Taigi, kiek taip pat, kiek kitaip, jūsų teismui:

Dar keletas fotosesijos nuotraukų – mano galerijoje.

Rytiniai garsai

Pabudau šiandien ir pagalvojau: kokie vis tik skirtingi kiekvienoje vietoje rytiniai garsai...

Pamenu, kai gyvenau Vilniaus senamiestyje, dažnai ankstyvą rytą girdėdavau, kaip kiemsargis šluoja kiemą, kasa sniegą, ankstyvas kaimynas nuobodžiai šildo savo seno Zaporožiečio variklį. Aš gi tuo tarpu bandydavau sapnuoti paskutinį savo sapną, ir kai kurie tų garsų taip erzindavo...

Gera būdavo savaitgaliais, kai pavasarį ar vasarą pažadindavo subtili paukščių daina, sklindanti por langą, ar nepakartojami aplinkui esančių bažnyčių varpai...

Londone mane pažadindavo pradėjęs kursuoti metro. Už mažiau kaip puskilometrio nusidriekusiais bėgiais, girdi, jau dunda 6 valandos ryto sąstatas...

Na o čia... Nuo ankstyvo ryto vasarą kas antrą dieną pjaunama po langais žolė, žiemą – sniegą dar neišaušus kasanti mašina su savo bildesiais ir atbulinės pavaros pypsėjimais, kas antrą dieną atvažiuojanti šiukšliavežė, bildanti irgi pakankamai įspūdingai...

Bažnyčių varpų čia neišgirsi, paukščių čiulbėjimas taip pat retas, o kiemsargio šluotos monotoniškas šnaresys atrodo tarsi lopšinė, palyginus su rytais mus pažadinančia visokio plauko mašinerija... :)

O kokie rytiniai garsai aplanko jus? :)