Trims savaitėms buvau dingusi iš eterio. Nebijokite, nebuvau mirusi. Tačiau tai, ką veikiau, galėčiau pavadinti būtent taip – mirties laukimu. Kitaip tariant, turėjau labai įdomią patirtį – dirbau pensionate, pas senutę, vardu Margaret, kuriai, pasak daktarų, turėjo būti likę gyventi vos dvi-trys savaitėlės. Situacija buvo unikali ir tuo, kad kitapus Atlanto panašioje situacijoje buvo mano mama, sėdėjusi prie sunkiai sergančio savo vyro Rimo (kurį teoriškai turėčiau vadinti patėviu, bet man šis žodis per daug šaltas ir, regis, visai netinkamas šeimos nariui). Taip ir sėdėjome: aš čia, mama – ten. Ir laukėm, kaip ir kada gyvenimas mes savo kortas...
Gyvenimas kartais įdomiai sudėlioja įvykius, įdomiai mus jiems paruošia, ir tai, kas kartą atrodė šiurpu ir nesąžininga, ima ir tampa prasmingiausiais gyvenimo posūkiais, gyvenimo išmintimi bei nesuvokiama ramybe...
Tuomet, kai būdama vienuolikos, pirmą kartą savo gyvenime susidūriau su mirtimi, man atrodė, kad griūna visas pasaulis... Sėdėjau namuose viena, kai staiga suskambo telefonas, ir manęs buvo pasiteirauta, ar tėtis namie. Kai pasakiau, kad jo čia nėra ir kad esu jo dukra, man buvo pranešta, kad mirė tėtės brolis, kuris tąsyk gulėjo Santariškių ligoninės onkologiniame skyriuje. Pamenu, pro ašaras nematydama kelio, bėgau tekina iki tėtės studijos Teatro gatvėje, o atbėgusi dar keletą minučių neatgaudama kvapo nesugebėjau tėtei pasakyti to, ką turėjau.
Visos kitos mirtys, su kuriomis susidūriau, mano atmintyje liko tarsi sapnai, nors dažnai pagalvoju apie tuos žmones, kurie mane palietė ne kuo kitu, o būtent savo mirtimi. Klasiokės sesuo, brolio klasiokė, kaimynė, bendradarbės mama ar senutė, prie kurios karsto buvome kaip choras pakviesti pagiedoti... Tuomet man mirtis buvo nesuvokiama, aš jos niekuomet neįsileidau į savo gyvenimą, stengiausi jos nesuprasti ir apie ją negalvoti... Kol galiausiai mano sąmonę pasiekė mintys apie savo pačios mirtį, kuri neišvengiamai ir mane vieną dieną juk užklups – kaip ir kiekvieną iš mūsų...
Vieną dieną, kai ruošiausi palikti Lietuvą, gavau dovanų segę-drugelį. Jį įteikusi draugė paaiškino, jog drugelis – tai transformacijos simbolis, ir ji man linkinti nebijoti gyvenimo transformacijų... Panašu, kad įvykiai, kurie susidėliojo mano gyvenimo po to, buvo tikrai verti transformacijų vardo – nuo to laiko nebebijau nei savo, nei kitų mirties... Bet grįžkime į tai, nuo ko pradėjau...
Jei praleistum su vienu ir tuo pačiu žmogumi tris savaites, po 12 valandų per dieną, sunku būtų jo nepavadinti savu. Tokia man per tris (o jei tiksliau – per pirmąsias dvi) bendravimo savaites tapo 93-jų senutė Margaret, įsileidusi savo pasakojimais mane į įdomią savo šeimos ir giminės istoriją, prasidėjusią XVII-ojo amžiaus viduryje, Čekijoje, kuomet jos protėviams teko bėgti nuo J. Huso šalininkus persekiojusiųjų „Bažnyčios Tėvų“. Taip tolimi Margaret giminaičiai pradžioje atsidūrė Škotijoje, o vėliau persikėlė į Ameriką. Gimusi kartu su savo dvyne seserimi, Margaret 14 metų buvo labai lepinamas ir pastoviai tėčio prižiūrimas vaikas, nes jos mama tuomet turėjo rūpintis daug silpnesnės sveikatos jos sesute, kuri, joms sulaukus 14-os, mirė. Tuomet Margaret gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, ir tai, matomai, gali suprasti tik tie, kurie patys yra patyrę dvynio brolio ar sesers iškeliavimą iš jų pasaulio... Kaip ten bebūtų, Margaret, būdama 36-erių ištekėjo už universiteto, kuriame dirbo raštininke, psichologijos profesoriaus ir netrukus susilaukė dviejų vaikų – mergaitės, o paskui ir berniuko. Šiandien jiems abiems – virš 50-ies... Prieš trejus metus iš Margaret gyvenimo pasitraukė jos vyras, o dabar štai ir jos gyvenims skaičiavo paskutines minutes.
Tuo tarpu man teko įdomi patirtis – praleisti su nepažįstamu, o kartu ir jau labai pažįstamu žmogumi paskutines jo gyvenimo dienas, kalbėtis apie gyvenimą, apie praeitį, dabartį ir amžinybę. Tačiau kitoje įdomiojo medalio pusėje šmėžavo mirtis, kuri vis giliau ir giliau leido savo geluonį į žmogaus gyvenimą, ir aš čia nieko negalėjau padaryti. Tik sėdėti, stebėti visa tai ir laukti... mirties, kuri atėjo lygiai po trijų savaičių – taip, kaip tarsi buvo numatyta. Sekmadienį Margaret, atsidususi paskutinį kartą, amžiams užmerkė savo akis.
Rimas iš šio pasaulio iškeliavo savaite anksčiau. Tykiai ir ramiai, tarsi pasirūpinęs, kad aplinkiniams būtų kuo mažiau vargo – šeštadienio rytą, kuomet niekas neskubėjo į darbus, kuomet visi, kam reikėjo, galėjo būti šalia. O mane, kaip ir paprastai tokiose situacijose, persmelkė viena mintis: „Tai, ką žmogus vadina kokono mirtimi, Viešpats vadina drugelio gimimu...“
Suplazdenk ir išskrisk – kelias laukia tavęs.
Atsidusk, pasiryžk, susitiksime ten.
Kas geriau: ar trapi, laikina šiandiena,
Ar nedūžtantis laikas, amžinybės šviesa?
Nuo sprendimo širdies priklausys rytdiena.
Tavo akys užmigs, bet pažadins Dvasia
Ir prikels vėl gyvent – be bėdų ir skriaudų,
Jei neatmetei tu tau skirtų dovanų...
Pranešimai
%2B-%2BCopy.JPG)
