Labas, Lietuva, arba „Tai visgi – kodėl jūs grįžote?“

Štai ir prabėgo pirmosios dešimt dienų Lietuvoje. „Na, ir kaip?“ – girdžiu ne iš vienų lūpų, tai, sakau, prisėsiu ir visiems papasakosiu...

Žinokit, gerai. Nors aplinkui visi „miršta“ nuo lietuviško karščio, mes, po išgyventų Čikagos +40C su šimtaprocentine drėgme, visai normaliai reaguojame į šią šilumėlę, džiaugdamiesi, kad Lietuvos dar nepasiekia amerikietiškų vasarų drėgmė. Čia net ir per karštį gali kvėpuoti pilna krūtine ir būti lauke bei mėgautis saule.

Gera dar ir todėl, kad daugybė gąsdinimų, kuriais buvo linkę mus apmėtyti visi, kas tik netingėjo, nepasitvirtino. Mums sakė, kad žmonės čia baisiai pikti. Bet va, visą savaitę įtemptai tvarkėmės dokumentus įvairiose institucijose, bet visur buvom aptarnauti ypatingai paslaugiai, mandagiai, o su Liutauru dar ir be eilės dažnai pakviesdavo vienur ar kitur, kas mane maloniai nustebindavo...

Kitas klausimas, kuris kiek suglumina, taip pat skrieja mūsų adresu: „Tai visgi – kodėl jūs grįžote?“. Sakau „suglumina“, nes atsakymas į jį nėra toks trumpas, kad galėtum imti, išberti jį greitakalbe ir taip patenkinti klausiančiojo smalsumą. Todėl taip pat pagalvojau – reikėtų imti, prisėsti ir parašyti viską iš eilės.

Prieš atsakant į užduotą klausimą, reikėtų pradėti nuo to, ką gi mes veikėme toje Amerikoje – šalia to, kad gyvenome, krizenome, šį bei tą dirbaliojome (arba ne) ir miegojome. :) O gal net pradėti reikėtų nuo dar ankstesnės priešistorės – kodėl ir kaip aš atsidūriau Amerikoje. Kaip žinia, prieš penkerius metus į Ameriką mane paviliojo Darius, o Darių aš atradau per Biblijos studijų skelbimą internete. Tai, kas mus suvedė, tuos penkerius metus ir „laikė“ bei galiausiai atvedė į Lietuvą. Per pastaruosius penkerius metus Darius baigė 2004-aisiais metais pradėtą KJV Biblijos vertimą, tad pagrindinis tikslas tapo kaip ir pasiektas – atėjo laikas žengti kitą pakopą misionieriškoje mudviejų veikloje. Ta kita pakopa ir yra Lietuva. Čia mūsų reikia labiau nei ten, čia mes matome dirvą tolimesniam mūsų keliui, čia mes numatę sėti ir pjauti tai, kas, mūsų manymu, reikalinga. Dabar belieka tik sulaukti 2000 egzempliorių Biblijų siuntos iš Kinijos spaustuvės, ir mes toliau judėsime su savo planais. O kol knygos dar vis pakeliui, bandome įsikurti ir apsiuostyti naujoje gyvenamojoje vietoje, bandome susirasti vienokius ar kitokius darbus, kad atėjus rudeniui nebereikėtų sukti galvų dėl šių gyvenimo smulkmenų.

Pasijuokime :)

Gavau šią istoriją internetu, labai pralinksmino, tai dalinuosi :)

Jaunas žydas atėjo pas rabiną ir pareiškė, jog nori studijuoti Talmudą.

– Aš baigiau Berklio filosofijos fakultetą ir apsigyniau disertaciją apie Sokrato filosofijos logiką. O dabar noriu truputį pasimokyti Talmudo.
– Tu nepasiruošęs studijuoti Talmudą, – pasakė rabinas. – Tai giliausia knyga iš visų, kada nors žmonių parašytų. Bet jei jau reikalauji, aš patikrinsiu tavo logiką: susidorosi – mokysiu tave.
Jaunuolis sutiko. Rabinas klausia :
***
– Du žmonės leidžiasi dūmtraukiu. Vienas išlenda švariu veidu, kitas – ištepliotu. Kuris iš jų eis praustis?
– Na, žinoma, tas, kurio veidas nešvarus!
– Neteisingai. Pagalvok logiškai: tas, kieno veidas nešvarus, pažiūrės į tą, kurio veidas švarus, ir nuspręs, kad jo veidas taip pat švarus. O tas, kurio veidas švarus, pažiūrės į tą, kurio išteptas, nuspręs, kad jo veidas taip pat išsitepęs, ir eis praustis.
– Gudriai sugalvota! – sužavėtas pasakė svečias. – Nagi, rabi, patikrinkite dar kartą!
***
– Gerai, jaunuoli. Du žmonės leidžiasi dūmtraukiu. Vienas išlenda švariu veidu, kitas – ištеptu. Kuris iš jų eis praustis?
– Bet mes gi jau išsiaiškinom – tas, kurio veidas švarus!
– Neteisingai. Praustis eis abu. Pagalvok logiškai: tas su švariu veidu, pažiūrės į tą, kurio išteptas, ir nuspręs, kad jo veidas taip pat išsitepęs. O tas, kurio išteptas, pamatęs, jog kitas nuėjo praustis, supras, jog jo veidas išteptas ir taip pat eis praustis.
– Aš apie tai nepagalvojau! Neįtikėtina – aš padariau loginę klaidą! Rabi, patikrinkite dar kartą!
***
– Gerai. Du žmonės leidžiasi dūmtraukiu. Vienas išlenda švariu veidu, kitas – ištеptu. Kuris iš jų eis praustis?
– Na... Praustis eis abu.
– Neteisingai. Nė vienas neis praustis. Pagalvok logiškai: tas, kurio veidas nešvarus, pažiūrės į tą, kurio švarus, ir neis praustis. O tas, kurio švarus, pamatęs, kad išsitepęs neina praustis, supras, kad jo veidas švarus, ir taip pat neis praustis.
Jaunuolį apėmė neviltis.
– Patikėkite, aš galiu studijuoti Talmudą! Paklauskite ko nors kitko!
***
– Gerai. Du žmonės leidžiasi dūmtraukiu...
– O Viešpatie! Nė vienas neis praustis!!!
– Neteisingai. Dabar tu įsitikinai, kad Sokrato logikos nepakanka, norint studijuoti Talmudą. Paaiškink man, kaip taip gali atsitikti, kad du žmonės leistųsi vienu ir tuo pačiu dūmtraukiu, ir vienas veidą išsiteptų, o kitas – ne?! Šis klausimas – beprasmis, ir jei tu leisi savo gyvenimą, atsakinėdamas į beprasmiškus klausimus, tai visi tavo atsakymai taip pat neturės prasmės!
***

Iš savaitraščio „Dialogas“

Velykos

„Sveiki sulaukę Šventų Velykų!“ – Pamenu, taip sveikindavome telefonu artimuosius, kai buvau vaikas :) Paskui, kiek vėliau, teko išgirsti kitokį pasisveikinimą: „Kristus prisikėlė!“. Į tai atsakydavo: „Tikrai prisikėlė!“
Ir nors Velykos pasaulyje šiandien švenčiamos paprastai 1-2 dienas, šios šventės ištakos – judėjų Pascha (dar kitaip - Perėjimo – nuo žodžio „pereiti“ – šventė), kurią turėjo švęsti žydai 7 dienas, pradedant kiekvienų metų pirmojo mėnesio (pagal dabartinį kalendorių – balandžio mėn.) 14 diena. Jos metu buvo aukojamas avinėlis, visą tą laiką turėjo būti valgoma nerauginta duona.

Krikščionybėje gi, po to, kai per tą pačią Paschą buvo paaukotas Dievo Avinėlis – Kristus, Velykos įgavo kiek kitokią prasmę, todėl krikščionys, sekantys Šventuoju Raštu, šią šventę švenčia, galima sakyti, kas dieną. Be Kristaus prisikėlimo nebūtų buvę ir pačios krikščionybės – turėtume tik judaizmą, ir toliau besilaikantį griežtų Paschos ritualų bei už kiekvieną mažiausią nuodėmę ir toliau aukojantį Dievui po jautį, aviną ar balandį...

Tuo tarpu šiandien, kai tikintysis yra išteisinamas prieš Dievą ne aukomis, ne kokiais nors darbais, bet tikėjimu (kaip rašoma Šventajame Rašte: „Jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai Dievo dovana; ne darbais, kad kuris nesigirtų“. – Ef. 2, 8-9), nebereikia jokių aukų. Nes auka – Jėzus Kristus per Velykas buvo paaukotas kartą ir visiems laikams. Belieka prisipildyti to beribio dėkingumo ir džiaugtis visu kuo, kas buvo dėl mūsų padaryta ant kryžiaus per Velykas ;)

Gražių visiems šventinių akimirkų! ;)

Šventės kūnui, sielai, dvasiai...

Prieš porą metų rašiau apie tai, kas, skaičiuojant pagal Šventąjį Raštą, iš tiesų nutiko gruodžio pabaigoje. O jei tiksliau – apie tai, kad šis gruodžio pabaigos laikas krikščionybėje turėtų būti minimas ne kaip Kristaus gimimo, bet užgimimo, t.y. – jo stebuklingo prasidėjimo metas. Taip jau nutiko, kad per istoriją, kai susipynė pagoniškos bei krikščioniškos tadicijos, tam tikros šventės patogumo dėlei buvo apjungtos, perpinant jų tradicijas bei prasmes, o galiausiai daug dalykų pakeliui pasimetė, nuėjo į užmirštį ar buvo daugiau mažiau sąmoningai išstumti vartotojiškos dabartinės visuomenės sukurtų tradicijų...

Todėl linkiu, kad kiekvienas pasitiktume šventes atsirinkę savo širdyje, kokiais stebuklais sekame ir kurlink jie veda mūsų kūną, sielą ir dvasią...

Šiltų, jaukių, prasmingų, kupinų džiaugsmo ir ramybės švenčių!!!

Su kuo valgomos Velykos?

Vaikystėje man Velykos būdavo iš tų švenčių, kurių laukdavau mažiausiai. Tas ankstyvas kėlimasis į bažnyčią, stovėjimas šąlančiomis kojomis bažnyčios kieme (nes viduje būdavo minia žmonių, ir ten pakliūti būdavo be šansų) ir dar nevalgius, tikrai nekeldavo jokių šventinių nuotaikų. Grįždavom sušalę, kartais dar ir apsnigti, todėl norėdavosi kuo greičiau sėst prie stalo, pavalgyt, išgert šiltos arbatos...

Pavalgydavom, sudaužydavom kiaušinius, taip ir prabėgdavo Velykos. Tik va margint kiaušinius patikdavo... Dažnai šeštadienio vakarą svogūnų lukštais nudažydavom kiaušinius plius minus vienspalviai, o sekmadienį mėgdavom juos visaip kaip raižyti – toks kiaušinių marginimas buvo populiariausias mūsų namuose...

Prieš savaitę užėjau į parduotuvę išsirinkti velykinių atvirukų (kurių taip niekam ir neišsiunčiau). Deja, neradau nei vieno, kuris man būtų patikęs. Visi tie iš nežinia kur atsiradę zuikiai, vietoj vištų staiga pradėję dėti kiaušinius, saldžiai žvelgė į mane, o aš nežvelgiau į juos... Todėl nusipirkau visai nevelykinių atvirukų – tiesiog gražių atvirukų su įdomiai nutapytomis gėlėmis... O Velykų simboliu tapę kiaušiniai taip ir liko gulėti parduotuvės lentynose, kuriose juos toliau liko perėti zuikiai...

Suprantu, kad Lietuvoje, kur į pagonybę savu laiku įsibrovė katalikybė, kiaušiniai buvo marginami nuo senovės. Tai buvo kaip pavasario, gyvybės, visatos cikliškumo simbolis, tapęs pavasario lygiadienio šventės dalimi... Kai visa tai susikergė su iš rytų atkeliavusia Pascha, šalia kiaušinių atsirado avinėlio simbolis. Bet kaip tas avinėlis virto zuikiu, tiesą pasakius, nežinau. O jei tai – du atskiri personažai, tada iš viso nesuprantu, prie ko čia tas zuikis. Galiu tik įtarti, jog prie to paties, kaip ir Kalėdų senelis prie Kalėdų, kuris buvos išgalvotas tam, kad komercija turėtų iš esmės jokios prasmės neturinčią ašį, apie kurią galėtų suktis visas vartotojiškumo mechanizmas...

Tuo tarpu avinėlio aukojimas žydų švenčiamos Paschos metu buvo kaip priminimas apie Egipto priespaudos metu Dievo įvykdytą „perėjimą“. Dar kitaip visa tai buvo vadinama „Perėjimo švente“. Kasmet būdavo išrenkamas pats geriausias ėriukas aukojimui. Vienos tokios šventės metu Poncijus Pilotas nukryžiavo Jėzų Kristų. Taip buvo paaukotas Dievo išrinktasis „ėriukas“, paaukotas jau nebe vien už žydų tautos, bet taip pat ir už visų kitų žmonių nuodėmes. Praėjus trims dienoms po Paschos, įvyksta Kristaus prisikėlimas, kaip garantas ateinančioms tikinčiųjų kartoms apie mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Iš čia ir kyla pagrindinės krikščionių tikinčiųjų šventės – Velykų – šaknys. Todėl žvelgiant į visa tai, man Velykos – vilties šventė. Todėl sveikindama su Velykomis visus, kurie skaito šį mano dienoraštį, ir noriu palinkėti dvasinės gyvybės, šviesos ir vilties!

Atmerkiu akis...

Sėdžiu ir kramsnoju cukruotą imbierą. Nepaprastai skanu. Buvau pasiilgusi jo ir praktiškai pamiršusi, kad toks yra. Užsimerkiu. Šiek tiek nupurto – panašu, kad ir vėl kiek per daug atsikandau. Nieko. Užsigeriu vandeniu, ir viskas vėl pasimiršta...

Daug galvoju. Nepaprastai daug galvoju. Netgi apie tai, kad toks nekonkrečių minčių srautas jau seniai sukosi mano galvoje. Minčių, kurias norisi išlieti, o kartu ir suturėti – tarsi piltum lauk braškių kompotą, norėdamas, kad uogos liktų stiklinėje...

Verčiu sekmadieninių pastebėjimų knygelę, kuri per metus baigia prisipildyti juodų ir mėlynų, o kartais žalių raidžių. Paskutinis įrašas – apie matymą. Ne akimis. Apie matymą savo siela. Dvasia. Apie suvokimo šviesą ir apie tai, kas atsiveria per pažinimą... Visa tai – tarsi nenutapomas paveikslas. Tarsi užsikirtusi plokštelė, kuri sukasi užburtu ratu ir negali pasakyti nieko daugiau, nei yra tame užstrigusiame vinilo rėvelyje.

Visgi. Apie akis – apie tas, vidines. Kurios matomos irgi tik per kažkokią keistą šviesą, per laiko išsklaidytus šviesos spindulius, kurie vienus erzina, kitus gi traukia ir pačius juos nušviečia... Kodėl nėra žodžių, kuriais galėčiau apie jas papasakoti pasauliui, kodėl viskas ir vėl talpinasi tik į kodus ir šifruotes?

...Iš laiško efeziečiams: „... kad... duotų jums išminties... dvasią... apšvietus jūsų pažinimo akis; kad jūs pažintumėte...“

Visgi po truputį apčiuopiu savo pažinimo akis. Uždegdama šviesą bei po truputį įsileisdama ją į savo protą. Visa tai palengva smelkiasi gilyn į suvokimą, kol pasiekia širdį. Tai ji paskui spinduliuos šviesą aplinkui, jei netyčia neuždengsiu jos savo išdidumu, savo godumu ar tiesiog neapdairumu. Uždegsiu ją baltą, bet esu įsitikinusi, kad vieni ją matys raudonai, kiti – žaliai, dar kiti – tamsiai mėlynai – beveik juodai. Nes viskas priklausys nuo to, per kokį nusistatymo filtrą į ją žiūrės. Paprasta iki banalumo.

O žodžiai liks dienoraščiui. Iki galo suprantami tik jam pačiam ir man. Mįslė, kuri kažką gal palies, bet ne taip, kaip liečia mane, žinančią atsakymą į ją. Palies ne tuo pat prisilietimu ir ne toje pačioje erdvėje...

Atmerkiu plačiai savo akis. O pati tuo tarpu užsimerkiu. Kad prisijaukinčiau tą šviesą, kuri atsimerkus skubės išlėkti lauk...

Kitas blog'as

Nuo šiol temas gilesnėmis tikėjimo temomis nutariau rašyti kitame blog'e. Tiems, kam tai įdomu, kviečiu užsukti - biblijos-studijos.blogspot.com. O šitas tuo tarpu telieka kitų minčių, pastebėjimų bei apmąstymų erdve :)

Pradėkime nuo pradžių... 4 dalis.

Toliau skaitydama R. A. Laidlow mintis, randu jo pasisakymą apie Dievo standartą.

„Sutikti su tuo, kas rašoma Biblijoje, buvo man rimtas iššūkis, kadangi nustatyti joje teisumo standartai – tolima siekiamybė. Atvirai pasakius, nei vienas žmogus niekada to nepasieks. Ir tai labai gerai atsispindi laiško romiečiams eilutės, kur rašoma, jog „nėra nei vieno teisaus, ne, nei vieno... nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės” Taigi visi be menkiausios išimties negali pasiekti Dievo tobulumo, to Jo standarto...”

Susidūriau savu laiku su šiomis mintimis ir aš. Tiek apie tuos teisumo standartus, tiek apie nuodėmės pasekmes sielai. Kam reikalingas Dievo standartas, jei jo niekas negali pasiekti? Tam ir reikalingas, kad žmogus suprastų „savo vietą”, kad suprastų, jog jam iki Dievo – uoj kaip toli... Be abejo, su tokia mintimi daug kas nesutinka. Manau, kad tai – vienas iš stipriausių civilizacijos variklių – paneigti šį faktą. Kai mažas vaikas nori būti toks, kaip jo tėtis ar mama, jis visokiausiais būdais kopijuoja tai, ką daro tėvai, tačiau jis vis tiek lieka vaiku, iš kurio smagiai juokiasi suagusieji. Įtariu, kad ir Dievas, matydamas žmogaus pastangas pakartoti tai, kas jau jo yra seniai sukurta, smagiai sau juokiasi... Tuo labiau, kad tie mūsų pasiekimai, žiūrėk, vieną dieną ima ir pasidaro nieko verti...

Vienas labiausiai mane nustebinusių faktų per pastaruosius metus buvo žinia, jog žymusis evoliucijos teorijos tėvas, Čarlzas Darvinas, prieš mirdamas paneigė savo sugalvotą teoriją bei apgailestavo, kad sukūrė teoriją, kurią pasigriebę žmonės padarė kultą. Skaitydama Č.Darvino biografiją, gerai įsivaizdavau tą jauną maištingą jaunuolį, kuris, prieštaraudamas griežtam religingo tėvo auklėjimui, siekė bet kokiais būdais tam pasipriešinti. Ir tai jis padarė puikiai. Tačiau, gulėdamas mirties patale, šis „ateistas” vėl vartė Bibliją, o galiausiai buvo palaidotas Londone, Vestminsterio katedroje, šalia įžymaus anglikono, parašiusio garsųjį himną „Amazing grace” („Nuostabi malonė”), Džono Niutono.

Taip jau yra su tais Dievo standartais, kurių bandome siekti, bet kurių nepasiekę galiausiai pripažįstame (arba ne), esantys viso labo žmonės...

Nuodėmės tema tuo tarpu dar platesnė. Nuodėmė, kaip veiksmas ar mintis, prieštaraujanti mūsų sąžinei, veikia ne tik mūsų vidinį (mintis), bet ir išorinį žmogų (veiksmas). Priklausomai nuo to, kuriam iš tų dviejų polių leidžiam plėstis, tas ir užvaldo mūsų gyvenimą...
Biblijoje vienprasmiškai parašyta, jog atlygis už nuodėmę – mirtis, t.y. kad visi nusidėjėliai už savo nuodėmes degs sieros ir ugnies ežere po paskutiniojo teismo, į kurį vieną dieną teks stoti visoms pasaulio sieloms... Ir čia jau, kaip sakoma, „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo bausmės”. Tuo labiau, kad retas kuris to nežino. Tiesiog dauguma į tai užsimerkia ar bent jau bando tai paneigti arba pavadinti tai bobučių pasakomis. Gerai, tebūnie tai pasakos. Bet kas, jei visa tai tiesa?.. Čia kaip toj Lozoriaus ir jo turtuolio šeimininko istorijoj, kai į pragarą patekusi turtuolio siela, prieš tai netikėjusi pragaro egzistavimu, prašė bent liežuvį suvilgyt vandeniu, nes nebegalėjo kęsti nepakeliamo deginimo. Turtuolis prašė bent jo giminaičiams pranešti, kaip jis kenčia pragare, kad tie pasimokytų iš jo klaidų ir galėtų išvengti tos baisios kančios, kurią jis dabar turėsiąs kęsti amžinai. Deja, per vėlu keisti nuomonę...
Bet, jei kas nori tikėti, jog visa tai – pasaka, tebūnie – kiekvieno teisė rinktis...

Gerai, pagąsdinau ir užteks :)
Daug smagiau man žinoti, kad pragaras ir ugnies bei sieros ežeras man negresia. Ir ne todėl, kad galiu „pūstis” esanti šventoji. Ne, esu eilinė, kurios sąraše paskutinei dienai galėtum rasti visko: melagė, vagišė (vai vai, kiek saldainių vaikystėj su draugėmis prisivagėm), žudikė, paleistuvė – galit pripaišyt kad ir visus 10 Dievo įsakymų punktų pažeidimų, nes vien jau mintyse ko tik pas mane, kaip ir pas jus, nėra buvę ir dar, net neabejoju, per gyvenimą bus... Na gerai, tiek to, žinau, kad jūs suskaičiuosite daug mažiau „griekų” savo sąskaitoje :) Bet kokiu atveju, iš to taško žiūrint, aš jau seniai mirus... Kita vertus, nieko nėra geriau, kaip žinoti, kad yra „geras dėdė”, kuris, tau sėdint kalėjime ir laukiant paskutinio nuosprendžio, netikėtai atneša už tave išpirką, ir tu esi vėl laisvas. Valioooooo! :)

Nors daugeliui netikinčiųjų vardas Jėzus skamba kaip keiksmažodis, nes religinės pasaulėžiūros jis yra kiek tik įmanoma iškreiptas bei jau įgavęs fanatizmo, beprotystės bei kitų protinių ligų priežasties išraišką, turiu pripažinti (o gal aplinkiniai turėtų tai diagnozuoti), kad šiandien vis dar esu sveiko, blaivaus proto, nepaisant to, jog tikiu, kad būtent tas pats Jėzus man yra tas „gerasis dėdė”, kuris ištauks mane iš to, ko nusipelniau per visą savo gyvenimą.

Aišku, aš galiu ir toliau sėdėti kalėjimo vienutėje ir nesutikti, kad už mane sumokėtų išpirką. Arba neišeiti, bandydama įrodinėti, kad kalėjimo vadovybė greičiausiai supainiojo, nes jokio „gero dėdės” aš nepažįstu, ir tai – klaida, todėl aš pasilieku kalėti iki gyvos galvos. Bet man tai neatrodo protinga...

Gal aš iš tiesų naivi. Patikli. Ir nors manęs negalima papirkti nei gėlėmis, nei blizgančiomis dovanomis, tačiau galima papirkti argumentais. Taip ir tąkart mane papirko :) Kažkaip tiesiog sutapo informacija, atėjusi iš daugybės skirtingų šaltinių, ir aš patikėjau, kad Jėzus, tas iki tol man buvęs „bičas ant kryžiaus”, yra iš tiesų tas gelbėtojas, kuris prieš beveik 2000 metų mirė už visas pasaulio nuodėmės, tame tarpe ir mano, ir tai yra dovana kiekvienam iš mūsų, kurią mes galime priimti tikėjimu. Paprasta. Tau duoda, tu imi, tu turi. Už viską sumokėta, niekam nieko nesi skolingas. Kaip visada – genealumas paprastume... Kaip parašyta: „ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus”... Todėl, šiandien jausdama kaip niekada didžiulę laisvę savo sieloje, darau išvadą, kad visgi tai, ką pažinau, yra tiesa... Tai, be abejo, tik vienas argumentas, tačiau šiandien kitų dėl laiko stokos nepateiksiu.

Nuo tos dienos, kai pajutau apčiuopusi tą tiesą savo gyvenime, daug kas pasikeitė... Kalbu ne apie gyvenamosios vietos ar darbo pakeitimą. Ne. Pasikeitė mano požiūris. Praktiškai į viską. Pradedant nuo lietaus Lietuvoj, baigiant užgesusios žvaigždės vis dar skleidžiama šviesa dangaus skliaute. Ir tai – dėl to paties Dievo standarto, nuo kurio prasidėjo šis šiandieninis mano pasisakymas... Daug dalykų, kurie neturėjo krypties, ją įgavo, tie, kurie ėjo teisinga kryptimi, tapo dar stipresni, o tų, kuriems buvo lemta nunykti, vietoje išdygo nauji, kas dieną išsiskleidžiantys spalvingais pažinimo žiedais...

Pradėkime nuo pradžių... 3 dalis.

Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių... Tuo daugiau punktų, kuriems galima prieštarauti, su kuriais galima nesutikti, apie kuriuos, galiausiai, galima pamąstyti. Tad – dar keletas punktų iš R. A. Laidlow minčių bei mano pačios atgarsiai.
- - - - - - -

Iš kur aš galiu žinoti, koks tas Dievas?

Geras detektyvas, gerai ištyręs jūsų atliktus darbus, gali pasakyti daug dalykų apie jūsų sugebėjimus, įpročius ar jūsų caharakterio bruožus, tiesa? Lygiai taip ir Dievas, gerai patyrinėjus visatą, Jo rankų darbą, gali būti pažintas.

Tačiau detektyvas, kuris tirs vien tai, ką aš esu atlikęs, niekada negalės teigti, kad mane pažįsta. Jis gali daug žinoti apie mane, bet prieš tai, kai jis galės pasakyti pažįstąs mane, turės praeiti visas procesas – mes turime pabendrauti. Aš turiu pasidalinti su juo mintimis apie tai, ką aš galvoju, ką jaučiu, ko aš noriu. Šis savęs apreiškimas gali būti pokalbio forma, raštu ar kokiu kitu būdu – kad tik tai padėtų jam mane pažinti. Lygiai taip pat, jei Dievas ar Jo mintys bei troškimai ir jo ketinimai kaip nors gali būti pažinti, Jis bent jau iš dalies tai turėtų kažkokiu būdu apreikšti žmogui.

Knyga

Tarp visų pasaulio knygų, yra viena, kuri sakosi esanti tiesiogiai Dievo apreikšta, pasakojanti mums apie Jį patį bei apie Jo tikslą mūsų atžvilgiu. Taip, atspėjote, tai – Biblija. Ir nors yra daugybė nuomonių tiek prieš, tiek už ją, pabandykime atmesti tuos visus UŽ ir PRIEŠ bei pažvelgti, kas tai per knyga.

Jei norime kažką apie ją pasakyti, turime ją bent jau perskaityti. Juk nei vienas teisėjas nedaro sprendimo dar neperskaitęs visos nagrinėjamos bylos. Lygiai taip neturėtume elgtis ir mes. Vietoj to, kad teistume, panagrinėkime įrodymus, pasiklausykime liudytojų, pasverkime ir įvertinkime kiekvieną detalę, siekdami įsigilinti. Juk vargiai, ar teisingą nuosprendį galime paskelbti pažiūrėję į jos viršelį ar spręsdami iš kieno nors pasakojimo apie ją. Be abejo, turint omeny Biblijoje skelbiamų tiesų svarbą bei norint įsigilint į 66 joje esančias knygas, kurios buvo parašytos 40-ties skirtingų autorių 1600 metų laikotarpiu įvariose Europos ir Azijos vietose, reikia laiko. Nenuostabu, kad tokioje margoje stilių kolekcijoje yra iš pirmo žvilgsnio vienas kitam prieštaraujančių dalykų – kaip bet kokioje sudėtingoje byloje, kurią tesiėjas turi išnarplioti. Tačiau stulbinantis dalykas yra tas, kad nepaisant tų prieštaravimų, visa yra tobulai sujungta į vientįsą junginį, kur knygos papildo viena kitą.

Galima tikėti arba netikėti, kad šios knygos buvo apreikštos žmonėms pačio Dievo. Tačiau prie didžiausio netikėjimo, žinant, kad Kristaus mirtis buvo išpranašauta dienos tikslumu prieš 700 metų iki įvykio bei gilinantis giliau ir giliau, vis mažiau lieka abejonių, kad visa tai tegalėjo būti Dieviško proto rezultatas.

(Pagal R. A. Laidlow)
- - - - - - -

Turbūt tai – viena daugiausiai klausimų bei ginčų keliančių temų. Vieni sau kelia klausimus dėl Biblijos dieviško įkvėptumo, kiti – dėl jos tikrosios knygų sudėties bei skaičiaus, tretiems tai visiškai nesvarbu, ketvirta kategorija žmonių iš viso ignoruoja ją, atmesdami bet kokį jos išskirtinumą, galiausiai dar kita žmonių kategorija kabinėjasi prie visko, norėdami arba paneigti viską, ka tik įmanoma, arba patvirtinti :) Vieni jų tiki ja, kiti – ne. Tradiciškai – kiekvienam savo... Bet kokiu atveju, manau, yra labai mažas procentas žmonių, kurie neturi apie ją jokios nuomonės.

Aš asmeniškai niekada nekėliau sau klausimo dėl Biblijos kilmės. Nežinau, gal esu per daug naivi, kaip ir mokykloje skaitydama bet kurį istorijos, geografijos vadovėlį, nekeldama sau klausimų apie ten esančios informacijos teisingumą ar, tuo labiau, apie jos autorystę. Gal tiesiog esu pratusi į rankas imti knygą be išankstinio nusistatymo, o gal tai – vis dar paaugliška ambicija turėti tiesiog savo, o ne kito primestą nuomonę. Kaip ir pirmą kartą atsivertusi Bibliją (tai buvo tuomet, kai ji buvo išleista „Pasaulinės literatūros” serijoje, kažkur 9-ojo dešimtmečio pradžioje), aš apskritai nežinojau jokių niuansų nei apie jos sandarą, nei apie jos kilmę. Tiesiog žinojau, kad tai – stora knyga, kurioje rašoma kažkas tai apie žmonijos atsiradimą. Daugiau turbūt nieko tuomet ir nežinojau. Taip tuo metu atsivertusi perskaičiau berods Jobo knygą – kažkaip ten buvo, kad pirmiausiai buvo išleistas II tomas – tiksliai net nebepamenu. Pamenu tik tiek, kad nieko padoriai nesupratau, tad padėjau atgal į lentyną. Prabėgus geram dešimtmečiui, į mano rankas ta knyga papuolė antrą kartą. Dabar gi perskaičiau visą nuo pradžios iki pabaigos. Dėkingas buvo metas – kasdien važiuodama Londono metro į darbą, turėjau tam po porą valandų per dieną. Įdomu tai, kad metro vagone rytais vidutiniškai būdavo 3-5 žmonės, skaitantys Bibliją arba Koraną. Chebra, žodžiu... :)

Prisipažinsiu, kad tik ją perskaičiusi sužinojau apie jos įkvėptumą bei apskritai pradėjau plačiau domėtis jos kilme, sandara ir panašiais su tuo susijusiais dalykais. Iki tam tikro momento naiviai tikėjau, kad viskas, kas joje parašyta, yra teisinga, neginčytina. Tačiau vėliau, susidūrusi su skirtingais vertimais, supratau, kad ne viskas yra juoda, kas yra juoda, ir reikia gerai pasiknaisioti, kad atrinktum pelus nuo grūdų, o tai – ne mažas iššūkis...

Paprastai, manau, yra du būdai reaguoti į iškilusias problemas. Vienas jų – neigti viską, kas prieštarauja tavo supratimui, kitas – bandyti išsiaiškinti, kokios tai problemos ir kodėl jos kyla. Aš asmeniškai iš prigimties esu labiau linkusi išsiaiškinti, tad greičiausiai tai paveikė mane ir šiame procese.
Tuo labiau, visada tikėjau posakiu „kas ieško, tas randa...”

Ne tiek svarbu, kiek teisinga gali atrodyti iš šono (nes kiekvieno mūsų tiesa mums asmeniškai yra teisingiausia), bet manau, kad tai, ką man pavyko per porą metų išsiaiškinti Biblijos prieštaravimų tema, galėčiau pavadinti dideliu asmeniniu laimėjimu. Laimėjimu, kuris atnešė tikrai daug džiaugsmo, pasitenkinimo ir pasaulio bei savęs suvokimo. Suvokimo, kurio negavau mokykloje, negavau universitete, negavau bendraudama su įvairiais žmonėmis. Čia iš tos „serijos”, kai galvoji, kad visiems tie dalykai aiškūs, ir nedrįsti paklausti, galvodamas kvailai pasirodyti prieš kitus. Viena draugė guodėsi, kad priėjusi bažnyčioj prie vienos draugės, norėjo pasiteirauti dėl neaiškumo Biblijoje. Deja, vietoj atsakymo ji išgirdo pašaipų „tu ką – nežinai?..” Tai va taip ir aš – turbūt dėl tų užgaulių atsakymų tikimybės savu laiku daug ką praleidau manęs supančio pasaulio ir savęs, kaip žmogaus, pažinime.

Atsitrenkę į sieną, paprastai apsisukame 180 laipsnių kampu ir judame priešinga linkme. Taigi, jei nerandi atsakymo vienur, ieškai jo kitur. Pirmą kartą skaitydama Bibliją per daug nesigilinau, apie ką joje rašoma – skaičiau, pavadinkime, kaip eilinį romaną – man tiesiog buvo įdomu. Tačiau perskaičius vieną kartą, norėjosi skaityti antrą, trečią, ieškoti sąsajų, žodžiu, tai įtraukė kaip gerai suręstas detektyvas, kuriame iš tiesų atsirado tas „kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių” faktorius. Pakeliui teko bendrauti bei diskutuoti su ne vienu pastoriumi, su kitais tikinčiaisiais tiek iš Lietuvos, Anglijos, Amerikos, galiausiai – net iš Ukrainos ir Rusijos. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Tačiau, kaip ir visur, taip ir čia – visada yra bendraminčių, kuriuos tu natūraliai atrandi bei prie jų prisišlieji. Kurie, besidalindami savo atradimais, duoda ir tau impulsą ieškoti toliau, plačiau, giliau.
Rezultate, dėliodama visą tą Biblijoje esantį rebusą, atradau daugybę joje esančių pasaulio sandaros bei pačios Biblijos studijavimo principų, atmečiau nemažai nepasitvirtinusių teorijų, kurias pavadinčiau tais pačiais stereotipais, atsirandančiais dažniausiai iš informacijos trūkumo. Iš tiesų, pripažinsiu, kad su daugeliu išvadų paskubėjau, bet tokia jau esu – visada nekantraujanti pasidalinti net ir nepatikrinta informacija :) Bet... Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ta proga turėjau neįkainojamų pamokų, kurios praverčia ir dabar. Be to, manau, kad mano pašnekovai nėra kvaili, kad patys neatsirinktų, kas prie ko, ir kur buvo tiesiog paskubomis išsakytos ambicingos mintys, o kur – tie tikrieji grūdai, davę gal šiokios tokios naudos ir jiems.

Tačiau grįžime prie to ieškojimo ir radimo. Lygiai taip, kaip paauglystėje nepaprastai mėgdavau spręsti galvosūkius bei kryžiažodžius, taip dabar mano didžiausiu galvosūkiu yra Biblija. Nežinau, kaip vadinasi toks galvosūkio tipas, kai yra duota teisiginių bei neiginių seka, ir turi iš viso to išnarplioti „kas, su kuo, kada ką veikė”, tačiau būtent tokio tipo galvosūkiai kažkada man nepaprastai patiko, ir laukdavau kiekvieno naujo žurnalo „aha!” pasirodymo... Lygiai taip dabar kaskart džiūgauju tarsi mažas vaikas, kai viena ar kita tema pavyksta „išspręsti” gyvenimišką rebusą, pasitelkiant informaciją, esančią Biblijoje. Nesvarbu, kas tai bebūtų – ar pinigų tema, ar tos pačios sąžinės sąvoka, ar santykiai su žmonėmis – atsakymai visada pranoksta patys save.

Gal todėl ir nekeliu sau klausimų apie šios knygos autorystę ar jos sandarą, nes gavosūkis, kuris joje užmintas – pernelyg daugialypis, kad jį būtų galėjęs sugalvoti paprastas žmogiškas protas... Tiesiog tikiu, kad tai yra taip, kaip yra, tiesiog tikėdama, kad Dievas nėra koks durnelis, nesugebėjęs rasti būdų, kaip savo žinią perduoti bei išsaugoti žmonėms. Nesvarbu, kad ne viską suvokiu, kad ne viską mano fantazija „išneša” – tiesiog tikiu, jog žmogaus protui neduota visko suvokti, ką suvokia Dievas. O ta dalelė, kurią duota suvokti, mano manymu, yra per daug įdomi, kad reikėtų švaistyti laiką tam, ko bet kokiu atveju vis tiek niekada nesuvoksi...

Pradėkime nuo pradžių... 2 dalis.

Ką gi – eime toliau. Dar viena dalis vertimo iš R. A. Laidlow pamąstymų ir, be abejo, mano komentarai iš savos varpinės...
- - - - - - -

Dievo apsireiškimas

Dievas egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar tiki žmogus Juo, ar ne. Dauguma žmonių netiki Dievu ne todėl, kad protu neįmanoma tuo tikėti, bet greičiau todėl, kad tikėjimas Dievu verčia jį jaustis asmeniu, turėsiančiu atsiskaityti prieš Dievą. Dauguma žmonių nelinkę to daryti. Dauguma tų, kurie randa prieglobstį ateizmo ar agnosticizmo teorijose, jaučiasi saugiai pasislėpę nuo nepermaldaujamos realybės, jog žmogus yra atsakingas prieš Dievą. Ir dažniausiai po tradiciniu „aš negaliu tikėti” slepiasi „aš nenoriu tikėti”.

(Pagal R. A. Laidlaw. Bus daugiau)
- - - - - - -

Pripažinsiu, kad šie keli sakiniai mane pribloškė. Greičiausiai dėl to, kad apie tai niekada nebuvau pagalvojusi. Kita vertus, šioje vietoje galvoje skambėjo vėlgi iš spektaklio atėjusi frazė: „Religija... visa ko šaknys – religija...” (P. Shaffer, „Equus”). Sutikčiau su visu tuo 200 procentų... Nes esu įsitikinusi, kad religija (plačiąja prasme) su savo įbruktais stereotipais, apverčia labai daug ką aukštyn kojom, priversdama paprastą žmogų sutapatinti ją su tikėjimu (irgi plačiąja prasme). Gal kiek kartojuosi, bet greičiausiai visa tai – dėl to paties temos „religija ar tikėjimas” aktualumo, kažkur giliai įstrigusio mano mintyse. Turbūt dėl to, kad ir pati beveik visus 30 metų taip galvojau, ir matomai dabar reikia laiko pačiai patikėti, kad diena tai nėra naktis, o naktis – tai ne diena...

Apie atsiskaitomybę prieš Dievą iš tiesų niekada nebuvau pagalvojusi, bet labiau įsigilinusi pagaunu save, kad taip, iš tiesų taip yra... Ir nesvarbu, kaip tu tai pavadinsi – atsiskaitomybe prieš Dievą ar savo sąžinę (kuri ir yra Dievo mums įdėta), ji egzistuoja...
Pagrindinė problema vis gi manau yra ne toje atsiskaitomybėje, bet tame, kaip ta atsiskaitomybė šiandien yra suvokiama. Nesu tikra, bet įsivaizduoju, jog dauguma tai sieja su 10 Dievo įsakymų, kurių kiekvienas stengiasi laikytis, o neįvykdęs bet kurio iš jų (tarkim, kad ir „nesakyk netiesos”), jaučia vadinamą „sąžinės graužimą” – vieni didesnį, kiti – mažesnį. Kas tas sąžinės graužimas? Ar ne ta pati atsiskaitomybės našta? Našta, kuri ilgainiui kaupiasi. Katalikai ją nusimeta eidami išpažinties pas kunigą, kiti – ignoruoja tai, apsiginklavę mintimi, kad jokio Dievo nėra. Nes, jei Dievo nėra, reiškia ir tas sąžinės graužimas – kiekvieno asmeninis reikalas... Panašu, kad tai – vieninteliai du šios problemos supratimo variantai. Bent jau tik šituos du aš asmeniškai žinojau, kol nepradėjau kapstytis giliau.

Tas kapstymasis giliau nubloškė, kaip ir reikėjo tikėtis, 6000 metų į praeitį. Nors dauguma žmonių nelinkę paraidžiui tikėti tuo, kas rašoma Biblijoje, ir bando tai priimti vien tik kaip alegorinį literatūros kūrinį, aš visgi būčiau linkusi viską priimti tiesiogiai, turėdama tam tikrų argumentų, bet dabar – ne apie juos. Taigi po truputį pradėjusi dėlioti padrikų faktų „puzlą”, galiausiai radau tą atsakymą, kuris sugriovė visus mano prieš tai turėtus stereotipus. Mat pradėjusi nuo pirmosios nuodėmės, nuo kurios visa šita gėrio-blogio košė prasidėjo, atkapsčiau ir tai, kad iki tol, kol Mozei nebuvo duotas įstatymas, niekam ta nuodėmė per daug ir nerūpėjo. Kitaip tariant – buvo kiekvieno asmeninis reikalas. Ir tik per tuos 10 duotų įstatymų atėjo supratimas, kas yra nuodėmė (ji buvo įvardinta), bei tai, kas manau, yra pagrindinis dalykas – tai, kad nei vienas žmogus nėra pajėgus to įstatymo laikytis. Dėl tos pačios labai paprastos priežasties – jis tėra žmogus. Ir Jėzus, atėjęs į žemę, įvykdydamas tą įstatymą, parodė, jog vien Dievas yra pajėgus tai įvykdyti. Na o įvykdęs tai ir miręs ant kryžiaus už visas pasaulio žmonių nuodėmes, paskelbė taip vadinamą sutaikymo žinią, t.y. tai, kad ne tie 10 Dievo įsakymų išgelbėja žmogų, bet tikėjimas, kuris ir sutaiko šiandien eilinį nusidėjėlį su Dievu, taip panaikindamas tą nuodėmės (kurią žmogus daugiau ar mažiau vis tiek linkęs daryti dėl savo nuodėmingos prigimties) naštą...

Tačiau vieno aš vis tik nesuprantu. Kodėl dauguma krikščionybės išpažinėjų dėl nesuvokiamų man priežasčių yra tarsi sustoję laike, kuris buvo prieš 2000 metų. Kodėl nusistovėjo keista įstatymo doktrina, skelbianti viską, kas vyko iki Kristaus mirties, visiškai tarsi ignoruodama tai, kas vyko po to.
Absoliučiai tarsi užsimerkdami į pagrindinį dalyką – į žmogaus išteisinimą tikėjimu. Tikėjimu, kad Kristus buvo ta išpirka už visas nuodėmes, ir kad niekas apart tikėjimo tuo faktu žmogaus neišteisina... Vietoj viso to žmonėms yra brukamas neįvykdomų religinių taisyklių rinkinys, versčiant juos tikėti tuo kaip grynu pinigu... Šitai man iš tiesų šiandien yra nesuvokiama.

Nepaisant to nesuvokimo, šiandien man kaip niekada aiškiau, kodėl po fraze „negaliu tikėti” slepiasi frazė „nenoriu tikėti” – be abejo, kam norisi įsivelti į nereikalingų taisyklių painiavą, vykdyti tam tikrus „protingų žmonių” sugalvotus ritualus, kurie, neva, jei juos vykdysi, užtikrins tau amžinąjį gyvenimą... O šalia to – neduos absoliučiai jokos naudos. Todėl puikiai suprantu ne vieną pažįstamą, kuris bėga nuo viso to kaip nuo didžiausio košmaro. Nes aš bėgčiau lygiai taip pat, būdama jų vietoje...

Ir savu laiku bėgau. Iki tol, kol suvokiau, kas įvyko prieš tuos 6000 metų bei kas iš tiesų įvyko prieš 2000 metų. Gal tik dėl to šiandien esu laisva...

Pradėkime nuo pradžių... 1 dalis.

Ne per seniausiai, kaip buvau užsiminusi post'e „Tikėjimas ar religija”, radau vieną įdomų straipsniukų rinkinį internete, kurio keletą minčių sugalvojau išversti. Gal kai kurios pastabos daugiau šmaikščios, nei logiškos, tačiau man jos pasirodė vertos dėmesio. Tuo labiau, kad tai patvirtina ir mano pačios mąstymą.
- - - - - - -

Tikėti reiškia matyti

Nors žmogus yra atradęs daugybę elektros veikimą sąlygojančių dėsnių, tačiau iki šiol mokslininkai tiksliai nėra jos apibrėžę. Kodėl tada mes tikime, jog ji egzistuoja? Todėl, kad aplinkui matome daugybę jos egzistavimo apraiškų tiek savo namuose, tiek išėję į gatvę ar kitur. Lygiai taip, nors aš nežinau, kaip atsirado Dievas, aš tikiu jo egzistavimu, nes aplinkui matau galybę jo egzistavimo patvirtinimų.

NASA tyrimų vadovas ir pirmojo Amerikos kosminio palydovo į orbitą paleidėjas Dr. Verneris fon Braunas (Wernher von Braun) sako: „Mūsų moderniajame pasaulyje dauguma žmonių jaučia, kad tokį dalyką, kaip tikėjimas, greitai į priekį judantys mokslo pasiekimai paverčia senamadišku, atsilikusiu nuo laiko. Jie klausia, kodėl jie turėtų pasitenkinti tikėjimu, kai šiandieninis mokslas mums atskleidžia nepalyginamai daugiau. Atsakymas į šį ginčą yra tas, kad šiandien mokslas susiduria su dar daugiau visatos paslapčių nei tada, kai prasidėjo mokslo era. Su kiekvienu galiausiai rastu atsakymu mokslas randa mažiausiai tris naujus klausimus, į kuriuos negali atsakyti. O gauti atsakymai tik įrodo, kad visa, kas yra mūsų žemėje ir visatoje, yra nepriekaištingai sukurta, ir kad visa tai turi turėti Kūrėją. Nes visa yra subalasuota taip preciziškai, taip tobulai, kad ši visa kūrinija gali būti tik dieviškos idėjos padarinys.”

Vėliau profesorius Edvinas Conklinas (Edwin Conclin), žymus biologas, šmaikščiai pastebėjo: „Visatos ir gyvybės atsiradimas, pagrįstas sprogimu, prilygsta minčiai, kad Čamberio žodynas atsirado sprogus spaustuvei.”

Pirmoji priežastis

Įsivaizduokite, kad mes stovime dideliame oro uoste, stebėdami benusileidžiantį didžiulį orlaivį. Aš jums sakau: „Dauguma žmonių galvoja, kad šis orlaivis yra kažkieno kruopščiai parengto projekto rezultatas. Tačiau aš žinau geriau. Iš tiesų, tame procese nebuvo jokio protinės jėgos įsikišimo. Tam tikru būdu metalas tiesiog iškilo iš žemės, suformuodamas save į plokščius lakštus, kurie lėtai pradėjo jungtis vienas su kitu, taip suformuodami sparnus bei korpusą ir uodegą. Po kurio laiko pamažu susiformavo varikliai, visos kitos dalys, ir vieną dieną žmonės atrado lėktuvą, tinkamą skristi.”
Jūs turbūt palaikytumėte mane nevisapročiu ir stengtumėtės pasitraukti atokiau į minią nuo tokių neprotingų tauškalų. Kodėl? Todėl, kad jūs žinote – ten, kur yra kūrinys, ten yra ir jo kūrėjas. Ir matant bet kokį žmogaus sukurtą produktą, jums net nekyla klausimų, kad tai buvo sukurta žmogaus proto bei rankų pagalba.

Tačiau yra apstu puikiai išsilavinusių, protingų žmonių, kurie mums bando pasakyti, kad visa visata atsirado per atsitiktinumą, kad tame nėra įpainiotas joks protas.

Kita vertus, yra lygiai taip pat protingų žmonių, kurie tiki, kad Dievas, nors ir neapibrėžiamas, Jis apreiškia save gamtoje (jos dėsniuose ir principuose, jėgoje ir išmintyje), Jis pats yra viršesnis nei visata. Tačiau ateistai ir toliau siūlo mums galvosūkį, kuriame yra idėja, bet nėra jos sumanytojo, kuriame yra kūrinys, bet nėra kūrėjo, kuriame yra pasekmė, bet nėra priežasties.

Kiekvienas mąstantis žmogus tiki galybe gamtos dėsnių bei tuo, kad vienas reiškinys įtakoja kitą, kad vienas reiškinys yra kito pasekmė. Sutikdami su šiuo faktu logiškai prieiname prie to, jog kažkur turi būti visos pasekmių grandinės pradžia. Ir jei yra pirmoji pasekmė, vadinasi yra ir pirmosios priežasties sukėlėjas. Ir tai man yra Dievybė.

(Pagal R. A. Laidlaw. Bus daugiau)
- - - - - - -

Ką aš pati apie tai manau?
Greičiausiai buvau auginama tokioje šeimoje, kurios man diegiamos vertybės ir pasaulio suvokimas nedavė pagrindo prieštarauti Dieviškumo teorijai. Nors savu laiku Kalėdas tekdavo švęsti beveik slapta, ir niekas neturėjo žinoti, kad tėvai – tikintys, nes dėl to būtų kaip minimum praradę darbą, taigi, kaip ir buvo visiškai „nenaudinga” tikėti, kažkur šalia visuomet buvo suvokimas, kad tai, kuo tikiu, yra tikra. Nesvarbu, kad kai kas visame to tikėjimo išpažinime rodėsi tik karnavalas, tik tušti ir nereikalingi žodžiai, kurių vaikui neįmanima suprasti, niekada neturėjau pagrindo visa tai iškeisti į atsitiktinio sprogimo teoriją ar kaip ji ten vadinasi. Bet koks vienos ar kitos teorijos bandymas pagrįsti kažkuo, nei iš tiesų galėtų būti, man primena vieną istoriją.

Buvau 8 klasėje. Mano draugė, kuri tuo metu ruošėsi 9 klasės egzaminams, paprašė mano eilėraščių, kad galėtų jais pasinaudoti ruošdama egzamino bilietą apie jaunų poetų kūrybą. Per daug nemąsčius sutikau. Po kurio laiko draugė paklausė, ar man būtų įdomu paskaityti, kaip ji paruošė tą egzamino užduotį. Be abejo, kaip galėjo būti neįdomu? :)
Pradėjus skaityti, ėmė juokas :) Nebepamenu, koks ten buvo eilėraštis, tačiau tokie pareiškimai, kaip „eilėraščio autorė, naudodama tokius žodžius, kaip... ... ... turi omenyje prieš tai aprašyto lyrinio herojaus išgyvenimus”, ne juokais kėlė nuostabą... Skaičiau ir negalėjau tuo patikėti, nes rašydama eilėraštį turėjau visai ką kitą galvoje, o tie žodžiai, kuriuos tam eilėraštyje panaudojau, nei buvo skirti tam, ką bandė įžvelgti mano draugė, nei ką. Man jie tiesiog gražiai ten derėjo ir gerai tiko eilėdarai...
Panašu, kad nuo to laiko aš ir pati tapau atsargesnė su išvadomis apie tai, ką reiškia vieni ar kiti dalykai, dažnai pasisakymuose pamėgusi pradėti savo mintis dėstyti fraze „mano nuomone...”

Aš pats

Įdomią istoriją vakar išgirdau. Ją pasakojo penkiasdešimtmetis vyras, prisiminęs tai, kas su juo buvo nutikę kai jam buvo viso labo šešeri. Mama jį pasiuntė į kirpyklą, esančią kitapus ganėtinai judrios gatvės. Jis ilgai stovėjo prie kelkraščio, bandydamas sulaukti akimirkos, kai į vieną ir kitą pusę nevažiuos automobiliai. Tačiau mašinos nepaliaujamai judėjo abiejomis kryptimis, o jis vis laukė. Staiga, didžiulis atvažiuojantis autobusas ėmė ir sustojo prie pat jo. Iš jo išlipo vairuotojas, sustabdė į vieną ir kitą pusę lekiančias mašinas, paėmė berniuką už rankos ir pervedė jį per gatvę... „Tuo momentu pajutau neapsakomą saugumo jausmą, kurį prisimenu iki šiol” – taip užbaigė savo pasakojimą dabar jau suaugęs vyras.

Taip ir kiekvieno mūsų gyvenime – būna akimirkų, kai pro šalį lekia nesustodami įvykiai, neleisdami mums pereiti į tą „kitą gatvės pusę”. Kiekvienas renkamės skirtingą laukimo taktiką – vieni tikime, kad ateis kažkas ir mus išgelbės iš tos situacijos, kaip nutiko tam šešiamečiui, kiti – bėgiojame palei gatvę, bandydami rasti tarpelį bei prasmukti pro tą nesustabdomą laviną, treti laukiame, bet nepriimame tos pagalbos, kuri mums siūloma, galvodami, kad laikui atėjus tai padarysime savo jėgomis, iš visų jėgų šaukdami: „aš pats, aš pats...”

Kiekvieno valia rinktis... ;)
Tiksliau – išmokti išmintingai pasirinkti...

Ar lauki pasaulio pabaigos?

Pasaulio pabaiga.
Garsūs žodžiai... Kiekvieno savaip suprantami, vieniems skambantys kaip siaubas, kitiems – kaip išganymas. Turbūt kiekvienam – pagal sąžinę ar dar kokį kitą sunkiai apčiuopiamą rodiklį.
Kažkada šitų dviejų žodžių labai bijojau. Vis negalėdavau pabėgti nuo minčių apie masinį geriamo vandens stygių, apie nuo kokios masinės epidemijos mirštančius žmones ir gatvėse dvokiančias lavonų krūvas, apie bet kokį žmogiškumą praradusius mirtinguosius, tik ir besitaikančius kibti vienas kitam į gerkles dėl vandens lašo ar duonos žiauberės. Buvo laikas, kai bijojau užmigti ir nepaubsti, negalėdavau užmigti, besivartydama lovoje, apimta tokių minčių. Kada tai buvo? Prieš 4-5 metus?.. Turbūt...

Žvelgiu į dangų. Neaprėpiama žydrynė. Šalta... Darius sakė anksti ryte matęs šiaurės pašvaistę, kerinčią savo sužvarbusiu spindesiu. Sakė, buvo panašu į vaivorykštę. Įtariu, turėtų būti gražu... Gera būtų vieną gražią dieną išnykti tiesiog tame šaltame danguje ;)

Vėl buvau pasinėrusi į youtub‘ą. Šįkart užsikabinau už Biblijoje minimo taip vadinamo „paėmimo” temos. Kaip visada, kokių tik teorijų neradau ta tema... Vienos jų teigė, kad bažnyčios paėmimas jau seniai įvykęs, bet to niekas nepastebėjo (ši pasirodė man absurdiškiausia), kitos iš jų painiojo paėmimą su antruoju Kristaus atėjimu į žemę, ryškiai pasimetusios tarp faktų, bylojančių tiek apie vieną, tiek apie kitą įvykį. Bet kokiu atveju supratau – žmonės tuo domisi ir diskutuoja apie tai. Vieni – įsikibę L.Haye ir J.Jenkins „Palikti” knygų serijos, kiti – remdamiesi savo pamąstymais ar paviršutiniškomis nuogirdomis. Man pačiai tuo tarpu vis gi priimtiniausia pačioje Biblijoje aprašoma Apokalipsės pradžios bei pabaigos versija. Apokalipsės, kurios, remdamasi savo supratimu, turiu pažadėtą viltį išvengti... Gaila, kad neaišku viena – kada tai įvyks... O jei rytoj? Poryt? Kitąmet?... Žinau. Laikas išmokti kantrybės...

Besidomintiems giliau: 1 Tes. 4:16-17, 1 Kor.15:51-52 1 Tes. 1:10 plg. su:
Mt. 5:35, 24:30-31, 37-41, 25:31-33, Lk. 17:34-37, 19:15-18, Apr. 19:11-21.

Konferencija

Kiekvienais metais mūsų bažnyčioje metų gale vyksta konferencija. Šių metų tema – „Dieviškumo paslaptis” , pagal 1 Tim. 3:16, kur išdėstyta, kas į tą paslaptį įeina.

Svečiuose – pastorius iš Ohajo valstijos – Tedas Felous (Ted Fellows), kuris jau per porą dienų gerai informacijos pametėjo. Kaip visada – nepagailėta nuorodų tiek į Senąjį, tiek į Naująjį Testamentus, gretinant visa, kas nuo to laiko pasikeitė bei kas išliko tų pačių Dievo dėsnių galioje.
Šalia nepaprastai įdomios informacijos apie šventyklos sąvoką tuomet ir dabar, žmogaus išteisinimą, Dievo apsireiškimą žmonėse, viena įdomiausių dalių buvo apie angelus ir įstatymo ribotumą, kuris dabar yra pakeistas malone.

Labiausiai susirinkusius pralinksmino raginimas paskaičiuoti, kiek plius minus žmogus per visą savo gyvenimą padaro nuodėmių. Turint omeny, kad nuodėmė – net ir piktos tavo mintys ar kažkokie savanaudiški sprendimai, godumas ir kt., skaičiuojant, jog per dieną padarai vos dvi ar tris nuodėmes, per metus tavo sąskaitoje susidaro jau apie 1000 nuodėmių. Tarkim, gyveni 60-70 metų. Per visą gyvenimą jau turi kaip minimum virš 60 000 nuodėmių. Ar to nepakanka, kad nebūtum toks jau „teisus” prieš Dievą bei vertas tam tikro atlygio? Ech, gerai, kad šiais laikais už visas nuodėmes yra sumokėta... Nes kitaip man – batai...

Kam įdomu giliau, šiek tiek nuorodų pasižiūrėjimui:
Apie Šventyklą Senojo Testamento laikais (ST): Įst. 16:2, 5-7, 11, 15-16; 2Kr. 6:1, 19, 17-20, 33-39; Dan. 6:10, 9:2-5, 17; Jn. 4:20-22; Gal. 3:23; ir Naujojo Testamento laikais (NT): Gal. 3:23-29; 1Tim. 3:5; 1Kor. 3:9-17, 6:15, 19; Rom. 8:9-11; Ef. 2:16, 19, 22, 3:1-3, 4:6; 2Kor. 4:7-18, 5:1-2, 4:17-18; Gal. 1:15, 2:20, 4:19; Ef. 3:16-17; Fil. 1:9-11, 20-21

Apie teisumą ir išteisinimą ST laikais: Įst. 32:4, 6:22-25; Fil. 3:9; Rom. 2:17-20; Apd. 13:38-39; ir NT laikais: Rom. 3:9-12, 19-26, 4:3, 5:1-2, 9, 6:14, 7:4, 8:1-7; Gal. 5:1, 6, 6:15

Apie angelus ST laikais: 2Ka. 19:35; Mt. 18:10; Dan. 12:1; Apd. 12:5-10; Hbr. 1:13-14; ir NT laikais: 1Kor. 6:2-3, 13:1; 1Tes. 4:16-17; 2Kor. 11:13-15; Gal. 1:8; Kol. 2:18; 1Tim. 5:21; 1Kor. 2:5-8; 1Kor. 4:8-9, 11:9; Ef. 3:8-10; Kol. 2:13-15

Tikėjimas ar religija?

Daugelis mano artimųjų, draugų ir pažįstamų žino, kad prieš porą metų pasukau gilinimosi į Bibliją linkme. Tačiau iš galybės klausimų bei replikų supratau, kad tai, kaip jie įsivaizduoja mano gyvenimą, yra pakankamai toli nuo realybės. Dalis žmonių galbūt mano, kad įsipainiojau į kokią sektą ar religinį judėjimą, kurių Amerikoje apstu. Dalis nesupranta, kaip čia aš taip nusisukau nuo katalikų bažnyčios bei klausinėja, kuo skiriasi įvairios apeigos bažnyčioje, kurioje lankausi, klausinėja kitų religinių niuansų. Dažnai pritrūkstu žodžiu jiems tai paaiškinti, nes jei pasakyčiau, kad pas mus nėra nei apeigų, nei jokių ritualų, nei altorių, niekas neverčia atsisakyti savo turto, ar dar kaip kitaip išreikšti savo tikėjimą, kad nėra nei jokių ten sakramentų ar dar ko nors, kas jiems siejasi su religija, jie greičiausiai tik dar labiau nesuprastų ir vėl tyliai pagalvotų: „Sekta. Ne kitaip.” Juk turbūt dauguma mūsų įsivaizduojame, kad tikintis žmogus tai tas, kuris kaip minimum kas sekmadienį vaikšto į bažnyčią, vykdo ar įsivaizduoja vykdąs 10 Dievo įsakymų, padedantis visoms bobutėms pereiti per gatvę, žodžiu, visaip kaip tobulas... Tačiau visa tai – tik žmogiškos pastangos atrodyti tobulam, kai tuo tarpu visi esam drėbti iš to paties molio ir savo pastangomis absoliučiai nieko gero negalintys nuveikti Dievo garbei. Ir tai, kas tikintįjį turėtų išskirti iš netikinčiųjų, kaip jau ir pats žodis apibrėžia, turėt būti tikėjimas. Išskirtinai tik jis. Visa kita – tėra mūsų pačių sugalvotos dekoracijos, kurios Dievo akyse nieko nevertos.

Teko prieš kurį laiką ginčytis su viena artima drauge dėl žodžio „religija”. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas deda lygybės ženklą tarp religijos ir tikėjimo. Kažkokiam kitam žodyne rašoma, kad religija – tai vieno ar kito tikėjimo išpažinimas, turintis tam tikras apeigas, tradicijas ir pan., su kuo aš vienareikšmiškai nesutinku. Tikėjimas ir religija – du skirtingi poliai, niekaip negalintys išeiti vienas iš kito. Juk vienas jų – neįkainojama vertybė (teisusis gyvens tikėjimu - Hab. 2:4, Rom. 1:17, Gal. 3:11), kitas – tuštybių tuštybė, visų žmogiškų vaidų pagrindas. Ne veltui turbūt skeptikai, vos nugirdę ką diskutuojant tikėjimo kausimais, tuoj griebiasi šaukti apie Kryžiaus žygius, klausinėti, po kokia vėliava – svastikos ar kryžiaus buvo išžudyta daugiau žmonių, o paskui trina rankomis, kai apklaustųjų persvara kryžiaus nenaudai puikuojasi apklausos rezultatuose. Tačiau ar tarp tų, kurie ta vėliava prisidengė ir tarp pačio vėliavoje vaizduojamo kryžiaus (ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus), buvo kas bendro, drįsčiau labai abejoti. Tikrieji krikščionys nuo pat 1-ojo amžiaus patys buvo kankinami, persekiojami, anot būdami žudynių iniciatoriais. O kaip atskirti, kas buvo tie tikrieji, o kas ne – jau čia mūsų kiekvieno žinių ir suvokimo bei noro suvokti reikalas. Biblijoje sakoma, kad netikrus pranašus galime atskirti iš vaisių (Mt.7:16, 20). Tad atskirkime. Kas neleidžia? Tik atskyrę nepainiokime atskiros religijos bei jos atneštų vaisių apskritai su krikščionybe, apie kurią statistinis lietuvis irgi klausimas dar kiek dorai išmano.

Visiems gerai žinomas posakis: „Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti”. Prieš kelioliką metų lietuviška spauda mirgėte mirgėjo visokiais baisiais straipsniais apie į religiją pasinešusius jaunuolius, kurie atsisakę mokslų bei viso kito gerbūvio, apie nieką daugiau nekalbėjo, tik apie Dievą. Galiausiai tai tapo siejama su „Tikėjimo žodžio” bažnyčia, paskiausiai tapusia vos ne bendriniu žodžiu apibūdinant bet kokią netradicinę Lietuvoje pasirodžiusiąją tikėjimo išraišką. Nesvarbu, kiek apie tai išmanai, kiek neišmanai, viskam buvo prilipdoma ta etiketė, kuri reiškė „Nesiartinti. Aukšta įtampa. Pavojinga gyvybei”. Taškas. Tokie jau mes lietuviai – bijom visko, apie ką nežinom. Negali kaltinti, kai pats esi toks. Bet pakantumo ir tolerancijos būtų neprošal kiekvienam iš mūsų išmokti.

Patiko man sykį perskaityta laikraštyje frazė apie tai, kad daugiau nei kas antras lietuvis nei dienos negali nugyventi neperskaitęs laikraštyje dienos horoskopo ar kartą į mėnesį/pusmetį/metus nenuėjęs pas burėją, kokį astrologą, besidomintis kokia karmos diagnostika, o galiausiai, jei tuo nesidomi, tai vis tiek yra susikūręs kokią nors savą „religiją” – krepšinį, muziką, futbolą ir pan... Pagaliau – bent pašto ženklus kolekcionuoja, o gal pasidaro stabą iš kompiuterio ir garbina jį daugiau nei bet ką... Ir tai laikoma normalu. Tačiau tik paminėk vieną kartą žodį Jėzus, ir tave tuoj apšauks fanatiku. Pirmųjų nuoširdžiai gaila, kai matai, kaip jie be būtinos horoskopo „dozės” jau nebemoka gyventi, tapę kitų pasipelnymo marionetėmis. Na o į antruosius pasižiūrėjus iš šalies, kyla klausimas, ar jie ne dažniau galėtų būti pavadinti fanatikais, kai pvz. po kokių futbolo rungtynių matai neaišku ko motyvuojamus sirgalius, išeinančius po vienos ar kitos komandos vėliava, aršiai nusiteikusius kitos stovyklos atžvilgiu. Tik įdomu, ar tie, kurie eina po tos komandos vėliava, tikrai vykdo tai, ką ta vėliava ženklina...

Ne paslaptis, kad visas pasaulis ritasis žemyn – nuo tobulo Rojaus, iš kurio buvo išvaryti Adomas su Ieva dėl savo nepaklusnumo, link Ugnies ežero, į kurį bus įmesta dauguma žmonių sielų po galutinio Teismo, atmetusių Kelią, Tiesą ir Gyvenimą. Aišku, yra daugybė žmonių, teigiančių atvirkščiai – kad pasaulis juda tobulėjimo link. Kad kuo toliau, tuo labiau žmonija žengia į priekį. Tačiau kaip marionetės užvaldyti pinigų, garbės, godumo, kuo toliau tuo labiau tampa civilizacijos vergais. Civilizacijos, kuri pati prieš save kas dieną pakyla „kryžiaus žygiui”... Nafta, Valdžia, Aš – žodžiai, praktiškai pakeitę Meilės, Vilties ir Tikėjimo trejetuką.

Kiekvienam savo.
Tačiau aš renkuosi tiesiog tikėjimą. Tikėjimą tuo, kas parašyta Dievo. Tuo, kas išlaisvina iš bet kokios religijos. Mąstyme ir suvokime. Kaip ir Jėzus pasakė: „Ir jūs žinosite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn. 8:32).

Didžiausia žmogui duota Dievo dovana – pasirinkimo laisvė. O pasirinkimas, kaip žinia, turi du kelius – priimti arba atmesti, kas vienu ar kitu metu yra siūloma. Aš renkuosi Dievo nustatytą tvarką, kuri man atrodo daug logiškesnė ir priimtinesnė nei žmogaus bandymai padaryti pasaulį ar savo gyvenimą „tobulą”. Renkuosi ne religiją, kuri yra sugalvota to paties žmogaus ir ne daugiau. Bet Dievo malonę, kuri po Kristaus aukos už kiekvieno iš mūsų nuodėmes, dovanai duodama kiekvienam, kuris tiki. Atmetant bet kokio įstatymo vergovę.

Kaip rašoma: „...kodėl, tarsi gyvendami pasaulyje, jūs esate pavaldūs įsakams (neliesk, neragauk, neimk, kurie visi dingsta vartojant) pagal žmonių įsakymus ir mokslus? Šitie dalykai iš tikrųjų atrodo išmintingi noro garbinime ir nusižeminime, ir kūno varginime; neteikia jokios garbės kūno patenkinimui.”„Nes jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje.” (Kol. 2:21-23, Rom. 6:14)

Kas nutiko gruodžio 25 d.?

Ar yra žinoma, kada gimė Kristus?

Be abejo, – atsakysite, – tai gruodžio 25-oji.
Tačiau ar mes galime kaip nors tai apskaičiuoti ir įrodyti? Ar tikrai tai yra Kristaus gimtadienis?..

Šiandien bažnyčioje išgirdau labai įdomių dalykų, kurie gal bus ne mažiau įdomūs ir jums.

Biblijoje, Luko evangelijoje, 1sk. 5-9, 23-28 ir 31 eil. rašoma:
„Judėjos karaliaus Erodo dienomis buvo vienas kunigas vardu Zacharijas iš Abijos skyriaus; ir jo žmona buvo iš Aarono dukterų, ir jos vardas buvo Elžbieta. Ir jie abu buvo teisūs prieš Dievą, vaikščiodami pagal visus Viešpaties įsakymus ir nuostatus be priekaišto. Ir jie neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir jie abu tuo metu buvo gerai palaužti metų. Ir įvyko, jog jam bevykdant kunigo tarnystę Dievo akivaizdoje pagal jo skyriaus tvarką, pagal kunigo tarnystės paprotį, burtu jam teko įėjus į Viešpaties šventyklą deginti smilkalus. [...] Ir įvyko, jog tuojau, kai tik buvo užbaigtos jo tarnavimo dienos, jis išėjo į savo namus. Ir po šitų dienų jo žmona Elžbieta pastojo bei penkis mėnesius slėpėsi, sakydama: 'Taip Viešpats su manimi pasielgė dienomis, kai jis atsižvelgė į mane, kad nuimtų mano pažeminimą tarp žmonių.' Ir šeštąjį mėnesį angelas Gabrielius buvo pasiųstas nuo Dievo į Galilėjos miestą, vadinamą Nazaretu, pas mergelę, sužadėtą su vyru iš Dovydo namų, vardu Juozapas; o mergelė buvo vardu Marija. Ir angelas atėjo pas ją bei tarė:'Sveika, tu, kuri esi labai pamaloninta, Viešpats yra su tavimi, palaiminta tu esi tarp moterų. [...] Ir štai tu pradėsi savo įsčiose ir pagimdysi sūnų, ir praminsi jį vardu JĖZUS.

Ką iš šių eilučių galime išsiaiškinti?
Tai, kad Elžbieta pastojo po to, kai Zacharijas baigęs kunigo tarnystę, grįžo namo ir kad po beveik šešių mėnesių Gabrielius apsireiškė Marijai su žinia, kad ji pradės savo įsčiose sūnų.

Taigi, išeitų, kad Jonas Krikštytojas (Zacharijo ir Elžbietos sūnus) buvo pusmečiu vyresnis už Kristų.
Ar galime išsiaiškinti, kada gimė Jonas Krikštytojas?

1 Kr. 24:1, 7-10, 19: „Toks yra Aarono palikuonių suskirstymas... [...] Dvidešimt keturių skyrių paskyrimas burtų keliu buvo padarytas tokia eile: Jehojaribas, Jedaja, Harimas, Seorimas, Malkija, Mijaminas, Hakocas, Abija... [...] Tokia tvarka jie įeidavo tarnauti į Viešpaties namus pagal jų tėvo Aarono nuostatus, kaip jam buvo įsakęs Viešpats, Izraelio Dievas.”

Žydų kalendoriuje visas tarnystės ratas prasidėdavo nuo Perėjimo šventės – Paschos (Iš. 12 sk., Kr. 9:25), kuri pagal mūsų šiandieninį kalendorių yra Balandžio 14 d. Abijo šakos atstovai pagal tarnystės tvarką buvo aštunti. Dabar paskaičiuokime.
Balandžio 14-20 – Perėjimo šventė, po kurios eina iš eilės šių Aarono palikuonių tarnystė:
1 sav. – balandžio 21-27, 2 sav. – balandžio 28-gegužės 4, 3 sav. – gegužės 5-11, 4 sav. – gegužės 12-18, 5 sav. – gegužės 19-25, 6 sav. – gegužės 26-birželio 1, 7 sav. – birželio 2-8, 8 sav. – birželio 9-15, kurios metu Zacahrijui ir apsireiškė angelas Gabrielius.

Po tų dienų Zacharijas ėjo namo iš Jeruzalės į Judą (maždaug 3 dienų kelias) ir tuomet Elžbieta pastojo. Taigi gautųsi, kad Elžbieta pastojo plius minus birželio viduryje-pabaigoje. Jei Marija pastojo po 6 mėnesių, gaunasi, kad Kristus buvo Šventosios Dvasios pradėtas gruodžio antroje pusėje, maždaug tuo metu, kai mes ir švenčiame Kalėdas...

Mes šiandien įpratę skaičiuoti žmogaus gyvenimą šiame pasaulyje nuo jo gimimo dienos. Vaiko gimimo diena bet kuriems tėvams yra didelis stebuklas, tai – naujos gyvybės atsiradimas. Tačiau, ar Kristaus gyvenimas prasidėjo taip pat nuo jo gimimo iš Marijos dienos? Marija, kaip žinia, pastojo ne nuo žmogiškos prigimties vyro sėklos, bet nuo Dievo Šventosios Dvasios, ir būtent tai Jėzų padarė išskirtiniu Dievo kūriniu – Dievu ir žmogumi viename asmenyje.

„...bet kai atėjo laiko pilnatvė, Dievas atsiuntė savo Sūnų, padarytą iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų tuos, kurie buvo įstatymo valdžioje, kad mes gautume įsūnystę” (Gal. 4:4-5)

Kaip matyt iš šių eilučių, Dievas tuo metu tik atsiuntė į žemę savo sūnų, kuris egzistavo jau daug anksčiau, jis egzistavo dar tada, kai nieko nebuvo padaryta:
Jn. 1:1-3, 10, 14: „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Tasai buvo pradžioje pas Dievą. Visi dalykai yra jo padaryti; ir be jo nėra padaryta nieko, kas tik yra padaryta. [...] Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis buvo jo padarytas... [...] Ir Žodis buvo padarytas kūnu, ir gyveno tarp mūsų (ir mes matėme jo šlovę – šlovę viengimio iš Tėvo), pilno malonės ir tiesos.”

Tai, kas skiria Kristų nuo bet kokio žmogaus, yra ne jo gimimo, bet prasidėjimo, užgimimo stebuklas bei išskirtinumas...

Gražių visiems švenčių! ;)