Pradėkime nuo pradžių... 4 dalis.

Toliau skaitydama R. A. Laidlow mintis, randu jo pasisakymą apie Dievo standartą.

„Sutikti su tuo, kas rašoma Biblijoje, buvo man rimtas iššūkis, kadangi nustatyti joje teisumo standartai – tolima siekiamybė. Atvirai pasakius, nei vienas žmogus niekada to nepasieks. Ir tai labai gerai atsispindi laiško romiečiams eilutės, kur rašoma, jog „nėra nei vieno teisaus, ne, nei vieno... nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės” Taigi visi be menkiausios išimties negali pasiekti Dievo tobulumo, to Jo standarto...”

Susidūriau savu laiku su šiomis mintimis ir aš. Tiek apie tuos teisumo standartus, tiek apie nuodėmės pasekmes sielai. Kam reikalingas Dievo standartas, jei jo niekas negali pasiekti? Tam ir reikalingas, kad žmogus suprastų „savo vietą”, kad suprastų, jog jam iki Dievo – uoj kaip toli... Be abejo, su tokia mintimi daug kas nesutinka. Manau, kad tai – vienas iš stipriausių civilizacijos variklių – paneigti šį faktą. Kai mažas vaikas nori būti toks, kaip jo tėtis ar mama, jis visokiausiais būdais kopijuoja tai, ką daro tėvai, tačiau jis vis tiek lieka vaiku, iš kurio smagiai juokiasi suagusieji. Įtariu, kad ir Dievas, matydamas žmogaus pastangas pakartoti tai, kas jau jo yra seniai sukurta, smagiai sau juokiasi... Tuo labiau, kad tie mūsų pasiekimai, žiūrėk, vieną dieną ima ir pasidaro nieko verti...

Vienas labiausiai mane nustebinusių faktų per pastaruosius metus buvo žinia, jog žymusis evoliucijos teorijos tėvas, Čarlzas Darvinas, prieš mirdamas paneigė savo sugalvotą teoriją bei apgailestavo, kad sukūrė teoriją, kurią pasigriebę žmonės padarė kultą. Skaitydama Č.Darvino biografiją, gerai įsivaizdavau tą jauną maištingą jaunuolį, kuris, prieštaraudamas griežtam religingo tėvo auklėjimui, siekė bet kokiais būdais tam pasipriešinti. Ir tai jis padarė puikiai. Tačiau, gulėdamas mirties patale, šis „ateistas” vėl vartė Bibliją, o galiausiai buvo palaidotas Londone, Vestminsterio katedroje, šalia įžymaus anglikono, parašiusio garsųjį himną „Amazing grace” („Nuostabi malonė”), Džono Niutono.

Taip jau yra su tais Dievo standartais, kurių bandome siekti, bet kurių nepasiekę galiausiai pripažįstame (arba ne), esantys viso labo žmonės...

Nuodėmės tema tuo tarpu dar platesnė. Nuodėmė, kaip veiksmas ar mintis, prieštaraujanti mūsų sąžinei, veikia ne tik mūsų vidinį (mintis), bet ir išorinį žmogų (veiksmas). Priklausomai nuo to, kuriam iš tų dviejų polių leidžiam plėstis, tas ir užvaldo mūsų gyvenimą...
Biblijoje vienprasmiškai parašyta, jog atlygis už nuodėmę – mirtis, t.y. kad visi nusidėjėliai už savo nuodėmes degs sieros ir ugnies ežere po paskutiniojo teismo, į kurį vieną dieną teks stoti visoms pasaulio sieloms... Ir čia jau, kaip sakoma, „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo bausmės”. Tuo labiau, kad retas kuris to nežino. Tiesiog dauguma į tai užsimerkia ar bent jau bando tai paneigti arba pavadinti tai bobučių pasakomis. Gerai, tebūnie tai pasakos. Bet kas, jei visa tai tiesa?.. Čia kaip toj Lozoriaus ir jo turtuolio šeimininko istorijoj, kai į pragarą patekusi turtuolio siela, prieš tai netikėjusi pragaro egzistavimu, prašė bent liežuvį suvilgyt vandeniu, nes nebegalėjo kęsti nepakeliamo deginimo. Turtuolis prašė bent jo giminaičiams pranešti, kaip jis kenčia pragare, kad tie pasimokytų iš jo klaidų ir galėtų išvengti tos baisios kančios, kurią jis dabar turėsiąs kęsti amžinai. Deja, per vėlu keisti nuomonę...
Bet, jei kas nori tikėti, jog visa tai – pasaka, tebūnie – kiekvieno teisė rinktis...

Gerai, pagąsdinau ir užteks :)
Daug smagiau man žinoti, kad pragaras ir ugnies bei sieros ežeras man negresia. Ir ne todėl, kad galiu „pūstis” esanti šventoji. Ne, esu eilinė, kurios sąraše paskutinei dienai galėtum rasti visko: melagė, vagišė (vai vai, kiek saldainių vaikystėj su draugėmis prisivagėm), žudikė, paleistuvė – galit pripaišyt kad ir visus 10 Dievo įsakymų punktų pažeidimų, nes vien jau mintyse ko tik pas mane, kaip ir pas jus, nėra buvę ir dar, net neabejoju, per gyvenimą bus... Na gerai, tiek to, žinau, kad jūs suskaičiuosite daug mažiau „griekų” savo sąskaitoje :) Bet kokiu atveju, iš to taško žiūrint, aš jau seniai mirus... Kita vertus, nieko nėra geriau, kaip žinoti, kad yra „geras dėdė”, kuris, tau sėdint kalėjime ir laukiant paskutinio nuosprendžio, netikėtai atneša už tave išpirką, ir tu esi vėl laisvas. Valioooooo! :)

Nors daugeliui netikinčiųjų vardas Jėzus skamba kaip keiksmažodis, nes religinės pasaulėžiūros jis yra kiek tik įmanoma iškreiptas bei jau įgavęs fanatizmo, beprotystės bei kitų protinių ligų priežasties išraišką, turiu pripažinti (o gal aplinkiniai turėtų tai diagnozuoti), kad šiandien vis dar esu sveiko, blaivaus proto, nepaisant to, jog tikiu, kad būtent tas pats Jėzus man yra tas „gerasis dėdė”, kuris ištauks mane iš to, ko nusipelniau per visą savo gyvenimą.

Aišku, aš galiu ir toliau sėdėti kalėjimo vienutėje ir nesutikti, kad už mane sumokėtų išpirką. Arba neišeiti, bandydama įrodinėti, kad kalėjimo vadovybė greičiausiai supainiojo, nes jokio „gero dėdės” aš nepažįstu, ir tai – klaida, todėl aš pasilieku kalėti iki gyvos galvos. Bet man tai neatrodo protinga...

Gal aš iš tiesų naivi. Patikli. Ir nors manęs negalima papirkti nei gėlėmis, nei blizgančiomis dovanomis, tačiau galima papirkti argumentais. Taip ir tąkart mane papirko :) Kažkaip tiesiog sutapo informacija, atėjusi iš daugybės skirtingų šaltinių, ir aš patikėjau, kad Jėzus, tas iki tol man buvęs „bičas ant kryžiaus”, yra iš tiesų tas gelbėtojas, kuris prieš beveik 2000 metų mirė už visas pasaulio nuodėmės, tame tarpe ir mano, ir tai yra dovana kiekvienam iš mūsų, kurią mes galime priimti tikėjimu. Paprasta. Tau duoda, tu imi, tu turi. Už viską sumokėta, niekam nieko nesi skolingas. Kaip visada – genealumas paprastume... Kaip parašyta: „ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus”... Todėl, šiandien jausdama kaip niekada didžiulę laisvę savo sieloje, darau išvadą, kad visgi tai, ką pažinau, yra tiesa... Tai, be abejo, tik vienas argumentas, tačiau šiandien kitų dėl laiko stokos nepateiksiu.

Nuo tos dienos, kai pajutau apčiuopusi tą tiesą savo gyvenime, daug kas pasikeitė... Kalbu ne apie gyvenamosios vietos ar darbo pakeitimą. Ne. Pasikeitė mano požiūris. Praktiškai į viską. Pradedant nuo lietaus Lietuvoj, baigiant užgesusios žvaigždės vis dar skleidžiama šviesa dangaus skliaute. Ir tai – dėl to paties Dievo standarto, nuo kurio prasidėjo šis šiandieninis mano pasisakymas... Daug dalykų, kurie neturėjo krypties, ją įgavo, tie, kurie ėjo teisinga kryptimi, tapo dar stipresni, o tų, kuriems buvo lemta nunykti, vietoje išdygo nauji, kas dieną išsiskleidžiantys spalvingais pažinimo žiedais...