2012 m. gruodžio 26 d., trečiadienis

Šventės, šventės, šventės...

Na ką, mielieji, vaišinu jus Kalėdų proga štai tokiais miniatiūriniais imbierinukais (nes gi kuo mažesnis sausainis, tuo jis skanesnis, tiesa? :) ...


... ir skubu, kol nepamiršau, pasidalinti visu kuo, ko čia besibaigiant metams prikurpiau jums už nugarų, o paskui įgrūdau Kalėdų seniui į terbą, idant tas apdovanotų visus, kurie buvo mažiau ar daugiau geri, bet vienodai nusipelnę būti pasveikinti gražių baltų švenčių proga...

Žodžiu, šiemet, užuot ieškojusi kokio nors prabangaus dovanų popieriaus, į pagalbą pasitelkiau eilinį eskizavimo popierių, iš užatlantės blusų turgaus prižvejotų medžiaginių juostelių, tų pačių imbierinukų (tik kiek didesnių, nei prieš tai įdėtoje nuotraukoje) ir žiemiškų antspaudukų. Viską sudėjusi į krūvą gavau štai tokį rezultatą:


Na, o viduje viso to slėpėsi štai tokie daikčiukai:

Pora užrašinių paauglėms seserims, su jų vardo inicialais ir kitom suskrebintom smulkmenom:


Sutažiniai aussagai (klipsai), papildę ir užbaigę visą prabangųjį komplektuką:


Vilnonės blauzdinės, tapusios mano pirmuoju „blynu“ mezgant mašina:


Na, o tai, kas netilpo į anksčiau aprašytas pakuotes, buvo išsiųsta draugams į kitas valstybes. Jų tarpe buvo štai tokios simbolinės raidelės (kiekvienam šeimos nariui po vieną)


...ir toks štai eksperimentinis atvirukas, kurio gamybai pasitelkiau reljefinę mašininkę ir figūrinį skylamušį.


Kai su dovanomis buvo susitvarkyta, o už lango, kaip tyčia, spūstelėjo šaltukas, panižo rankos sukurpti man savo mažajam kokias nors šiltas kelnikes. Kadangi per pastaruosius mėnesius spėjau prisižiūrėti internete visokio plauko vaikiškų rūbelių, turiu prisipažinti, kad buvau pagauta masinės hareminių kelnių bangos. Taigi, pasičiupusi vilnonės medžiagos atraižą, iš „lubų“ iškirpau kelnikes, numezgiau joms atnaras (tapusias mano antruoju blynu mezgant mašina) ir gavau štai tokį rezultatą:



Nepatikėsite – gėris... Laisvos, lengvos, šiltos ir, mano akimis žiūrint, kalėdiškos – tokios, kokių ir norėjau... :))

Čia mano rankų niežulys nedingo, todėl jo apmalšinimui sumasčiau savo mažajam kunigaikščiui numegzti kepurę-šalmą. Turint omenyje tai, kad nemėgstu megzti pagal jokias schemas, o ir šiaip mėgstu eksperimentuoti, sukurpiau štai tokį šalmą savo kareivuikui:



Tai buvo trečiasis blynas, nubrūžintas mezgimo mašina. Blynas, nes klaidų dar vis tiek neišvengiau... Na bet, kaip savai atžalai, tam kartui sueis, o aš, tikiuosi, po truputį prisijaukinsiu tą žvėriuką, mintantį siūlais ir idėjomis. :)

Šąla rankos čia sėdint su jumis prie kompiuterio. Eisiu, gal kokias riešines sukurpsiu... :)

2012 m. gruodžio 12 d., trečiadienis

Žiede, žiedeli...

Užderėjo žiedų čia pas mane vidury žiemos... :) Pražydo vienas į kompaniją „Brangiausiajai karalienei“...



...o kitas sužibo sidabrine sutažo juostele, pakišdamas man „Sidabrinės nakties“ pavadinimą.



Iki švenčių, tikiuosi, nenuvys tie žiedai – žydės, spindės ir džiugins savininkes. :)

2012 m. gruodžio 7 d., penktadienis

Žiogas

Pagavau štai tokį žiogą... :) O jei tiksliau, gavau užsakymą padaryti žiogo pavidalo sagę.


Pasukus galvą ir pamiklinus rankeles, gavosi štai toks va – su kalnų žadeito „širdimi“, jaspio akimi, Svarovskio kristalų intarpais ir Čekiško stiklo karoliukų sparnais... :) Tikiuosi, džiugins savininkę. ;)

2012 m. gruodžio 5 d., trečiadienis

Auskarai „Eglė – mano sesė“ :)

Negalėjau išmesti šios dainos žodžių iš savo galvos, kol dariau šiuos auskarus. Ne todėl, kad labai mėgčiau šią dainą – paprasčiausiai gavau tokį užsakymą – padaryti auskarus, panašius į šituos, tik ne žalius, o kažką su raudonu... Tai va, padariau „sesutes“ „Eglei – žalčių karalienei“... :D

Ilgai ieškojusi kokių nors tam tinkamų akmenukų, radau vakar simpatiškus granatus, tad griebiau nedvejodama. Kartu su juodais ir raudonais Svarovskio kristaliukais bei keletu stiklinių karoliukų, jie sugulė į štai tokius auskarus. Nuotrauka, aišku, neperteikia to gyvo ir paslaptingo akmenukų ir stikliukų žaižaravimo, ale ką jau padarysi – turim, ką turim. :)


2012 m. gruodžio 1 d., šeštadienis

Sutažo pakabukai

Pailsėjimui nuo auskarų... Toks artimas jiems variantas, tik va didelis privalumas jų prieš auskarus tas, kad nereikia antro tokio paties daryti... :) O kad jau darbinga labai diena pasitaikė, tai tris iš karto sukurpiau... :)


2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

Auskarų karštinė

Užpuolė mane auskarai. :) Tiksliau – užsakymai auskarams. Ir nors auskarus prisijaukinti man sunkiausia, žiūriu, kad visai neblogai čia man jie „kepasi“ pastarosiomis dienomis... :)
Ta proga rodausi vienus banaliu pavadinimu „Kalėdinė svajonė“ – mat mergina, juos užsakiusi, labai norėjo jų Kalėdoms... :) Tai va, išpildžiau jos norą :)



2012 m. lapkričio 28 d., trečiadienis

Auskarai „Mėlynbarzdis“

Dar vieni iš mėlynosios serijos... :) Su tokia va mėlyna barzdele, tai tebūnie „Mėlynbarzdžiu“ pakrikštyti :)


Auskarai „Moteris sniegynuose“

Kas yra sunkiau - ar padaryti auskarus, ar sugalvoti jiems pavadinimą? Man – sugalvoti pavadinimą... :D Na bet, kažkaip „išgimdžiau“. Tam kartui tai – „Moteris sniegynuose“. Tokia truputį šaltai melsva, su kailine apykakle, paslaptinga ir neįprasta.... :) Pasidabinusi Svarovskio kristalais ir čekiško stiklo karoliukais. :)


 


2012 m. lapkričio 27 d., antradienis

Sutažo sagė „Tūkstantis ir viena naktis“

Nagi, pratęskime pasakų seriją... Tam kartui pristatau sagę „Tūkstantis ir viena naktis“. Pamenu, vaikystėje turėjome pasakų knygą tokiu pavadinimu, o jos viršelis buvo tamsiai mėlynas su aukso spavos žvaigždėmis. Todėl jau pradėjusi sagę žinojau, kad ji vadinsis būtent taip. :)
Mėlynas lazuritas, ilgai laikytas akmenukų skrynelėje, pagaliau buvo ištrauktas į dienos šviesą. Beliko prisegioti „aukso žvaigždžių“, ir štai – galutinis ~6,5 cm skersmens rezultatas gavosi toks:





2012 m. lapkričio 21 d., trečiadienis

Sagė „Gulbė – karaliaus pati“

Tęsiant lietuviškų pasakų temą, pristatau „Gulbę – karaliaus pačią“ :) Nors paprastai darant sages eskizai „neveikia“, tačiau šiuo konkrečiu atveju be jo neapsiėjau. Aišku, eigoje eskizas vis kito, priklausomai nuo to, kaip realiai keitėsi viazdelis, bet vis tiek jau nebuvo čia toks variantas, kad vingiuoju juosteles taip, kaip tam kartui patinka... :) O ar toks „eskizinis sutažinimas“ pasiteisino, spręsti jums... :)

Agatas, Svarovskio kristalai, čekiško stiklo karoliukai.


2012 m. lapkričio 20 d., antradienis

Auskarai „Eglė – žalčių karalienė“

Kažkaip užsikabinau už pasakų pavadinimų... Ir nors šie auskarai - tik pirmieji iš tokios serijos, tikiuosi,  kad mintys iš mano galvos nepabėgs, ir jiems į kompaniją bus dar ne vienas papuošalas... Na, o tam kartui tokia va žalčių karalienė, pasidabinusi agato „ašara“, jaspio ir Svarovskio kristalų „vaikais“ (tas vieniškas žalias jaspio akmenukas viršuje, jei ką, – „atskirtoji“ Drebulė... :) ir viską aprangiusiais „žalčiukais“, blizgančiomis akelėmis... :)




Žiedas „Po žvaigždėtu žiemos dangum“

Beveik į kompaniją prieš tai darytai sagei, gimė toks va paprastutis reguliuojamo dydžio žiedelis su Svarovskio kristalais ir čekiško stiklo karoliukais...


O kad jau pasibaigė mano prieš tai turėtos dėžutės papuošalams ir kol laukiu naujos siuntos iš užjūrio, tai teko čiupti popierių, peiliuką ir prikurpti tokių va pakuočių:


2012 m. lapkričio 13 d., antradienis

Sutažo sagė „Gyvenimo šaltiniai“

Seniai norėjau pakartoti ką nors su turkio spalvos akmenukais. Ir štai lyg tyčia užklupo užsakymas su tokios spalvos pageidavimu. Taigi, susiderinus šiokias tokias spalvines detales, gimė toks va kūrinėlis. :)



O jūs ar jau turite kuo pasipuošti žiemai? :)

Sutažo sagė „Brangiausioji karalienė“

Turėjau čia tokį nedidelį langelį tarp užsakymų, kol derinom šiokias tokias detales sekančiai sagei, tad čiupau seniai nužiūrėtą akmenuką, keturių spalvų juosteles ir suvingiavau... Kol kas man pačiai labiausiai patinkančią tokią va gražuolę su karūna... :)





2012 m. lapkričio 4 d., sekmadienis

Sutažo auskarai „Plakta grietinėlė su šokoladu“

Maži darbeliai tuo žavūs, kad jie greitai pasidaro. Vienas vakaras ir, žiūrėk, jau yra... :) Ir, nors užsakymų eilėje buvo kelios sagės, tačiau šiokiam tokiam poilsiui nuo jų greitai sukurpiau štai tokius pakabuoklius. :)


Įsivaizdavimui, auskaro ilgis – 5 cm., o jo savininkė bus ta pati mergina, kuri „nukovė“ pačią pirmąją mano darytą sutažo sagę... Negali pykti... :)

2012 m. spalio 31 d., trečiadienis

Sutažo sagė „Tos samaninės akys“...

Nėra čia ko slėpti – salotinė spalva nuo seno mano favoritė... :) Todėl nieko nuostabaus, kad radusi progą griebiausi būtent tokios spalvinės paletės. :)





Šioks toks eksperimentas su nuo centro nutolusiais „satelitais“ padiktavo nemažą sagės dydį (~8-9 cm skersmens), bet pabaigus pagalvojau, kad kitą kartą reikės greičiausiai grįžti prie kiek mažesnio diametro... :) Nors, ką gali žinoti, žmogau, čia su manimi... :)

Tam kartui segėje naudojau Svarovskio kristalus ir pusbrangius akmenukus, suteikiančius jai kiek daugiau taurumo – ką čia žaisi su stikliukais... :)

Na, o pabaigai, kad tas pirmasis sniegas jūsų nenuvytų į pilką rudeninę depresiją, pasižiūrėkite į šias samanines akis – argi ne grožis ta salotinė?.. :)))

Šaltinis - google.com

2012 m. spalio 20 d., šeštadienis

Įsikūrinėjame. 2 dalis – mano svajonių spinta...

Sako, kad svajoti reikia atsargiai, nes būna, kad svajonės ima ir išsipildo... :) Priešistorė yra tokia, kad prieš gerą pusmetį, kai internete akys užkliuvo už štai tokios spintos...


...nebegalėjau ramiai užmigti. Tokios spintos, žinojau, man mirtinai reikia. Ir kaip gi nereikės, jei pastaruosius penkerius metus visus didesnius ar mažesnius rankdarbius tekdavo kankinti štai tokioje minimalioje darbo zonoje, į kurią iš įvairiausių spintų/komodų stalčiukų migruodavo pirmyn ir atgal labai jau neparankiai sukrautos rankdarbiavimo medžiagos ir įrankiai...


Buvo žiauriai nepatogu, o, žvelgiant į gyvenimo Lietuvoje perspektyvą, žinojau, kad dviejų kambarių bute manęs laukia toks pats likimas... Žodžiu, grįžtant prie pirmojo šio įrašo vaizdelio, kurpiau sau mintyse ir visokiuose buto plano eskizuose, kaip ir kur čia būtų galima naujuosiuose namuose realizuoti savo svajonę. Variantų nebuvo daug, nes butas, į kurį persikraustėme, buvo pilnai įrengtas, tad nesinorėjo pasinerti į visokius sienų griovimus ir gyvenimą ne tik daiktų dėžėse, bet ir dulkėse... Optimaliausias pasirodė esamo namuose baro išardymas, į kurio vietą turėjo atsistoti mano svajonė – rankdarbių spinta. Aš turbūt būčiau ilgai dar gyvenusi savo svajonėse, jei ne Darius, kuris griebė jautį už ragų, privertė mane ant smūgio pasidaryti reikalingus brėžinius, ir štai po truputį darbas pajudėjo...

Žodžiu, kai atsikraustėme, vaizdelis buvo toks (dešiniau – buvęs baras ir kažkada jau mano minėtos dvi baro kėdės). 


Po truputį yrėmės kito vaizdo link... Būdami taupūs lietuvaičiai, stengėmės kuo daugiau buvusio baro dalių panaudoti naujoje spintoje, ir mums visai neblogai pavyko. Baro viršus tapo mano darbo spintos darbastaliu, baro stalviršį laikiusios spintelės (kurias per vidurį šiaip ne taip pavyko atskirti), pasuktos kitu kampu ir sustatytos viena ant kitos, tapo mano spintos pagrindinėmis lentynomis; lentynėlės vynui, taip pat pasuktos kitaip, virto mažomis lentynėlėmis įvairioms man reikalingoms smulkmenoms. 

Dabar laukė linksmoji dalis –  durys. :) Pirma galvojom daryti jas šviesias, kad susišauktų su kambario sienomis, tačiau kai „pamatavome“ didžiulius durų skydus, supratome, kad vis tik dažysime (o tiksliau tariant – ištapysime) tas duris kaip nors tamsiai. Ilgai nelaukus, po poros eskizų, užvirė darbas...


Mažajam mūsų direktoriui lakstant aplink ir besikėsinant į dažus bei dažomąjį paviršių, visą darbą teko daryti vėlais vakarais – po truputuką, po gabaliuką. Bet juk ir Romą ne per dieną pastatė. Baigėme darbą ir mes... Ištapėme šiaip ne taip savo „Vakarinės idilės“ paveikslą ant durų. Kaip pridera „senam“ daiktui, sutvirtinom viską „kniedėmis“, ir dabar štai turim namuose tokią didžiulę a la „spintą-lagaminą“. (:


Ant šono, kad spintos masyvas kiek „susmulkėtų“, pakabinome „mokyklinę lentą“, kurią irgi sukurpė Darius, ant spintos viršaus įkurdinome iki tol vietos namuose vis neradusį seną gramofoną ir kitus panšaus stiliaus daikčiukus, ir tuomet vaizdelis tapo toks:


Dariaus darbas buvo baigtas. Atėjo mano eilė traukti iš dėžių dėželių savo rankdarbiavimo turtus ir įkurdinti juos naujuose „namuose“. Vienas didžiausių galvaskausmių buvo vidinės durų pusės „įrengimas“, nes pasidomėjusi perforuoto kartono ar metalo lakštų kainomis supratau, kad reikia ieškoti kažkokios alternatyvos. Ja tapo metalinis sodo tinklas – jį nesunkiai pritaisiusi prie durų, turėjau patogų daiktą visiems kabinamiems mažmožiams – kairiosiose duryse apsigyveno visokio plauko žirklės, lipnios juostos, liniuotės ir kitokie popieriaus pjaustymo/karpymo įrankiai, dešiniosiose – į medžiaga aptrauktą tūtą sudėti virbalai, į savotišką kabyklę (skirtą susidėti papuošalams), sukritę visokie siuvimo/mezgimo ir kitokių randarbiavimo rūšių priedai. Eilinėje „Humanoje“ sumedžiojus vos už keletą litų didžiulį ryškios oranžinės medžiagos šmotą, panaudojau jį šiokio tokio vientiso stiliaus kūrimui. Eigoje viskas atrodė štai taip:


Finale, pasikrapščius dar tiek viena kita smulkmena lentynose, pagaliau kaip ir baigiau (nors tai irgi gan sąlyginis žodis tokiame procese:) savo įrankių ir medžiagų „įkurdintuves“. Tiesa, supratusi, kad neturiu visame tame agregate kur sudėti savo popieriaus turtų, pasiguodžiau Dariui, ir jis man iš karto atskubėjo į pagalbą, greitai sukonstruodamas nedidelę spintelę ant ratukų, kuri pagal poreikį gali pavažiuoti arba po stalviršiu, arba būti ištraukta – kaip pagalbinis mažas darbastalis – lauk. Ratukų gėris tam kartui yra dar ir tas, kad tuomet, kai ši spintelė yra nenaudojama, galiu ją nusukti nugara į priekį, taip apsaugodama savo popieriaus atsargas nuo vieno tokio itin smalsaus piliečio, taip ir laukiančio, kada čia mama nusisuks ir bus galima griebti kokį lapą kitą savo smalsumui patenkinti... :)
Taip pat šioje spintoje susiprojektavau ir sau visuomet labai praverčiantį dar vieną stalviršį po pagrindiniu, ant kurio mėgstu laikyti visokias kartono ir popieriaus atraižas – jos visuomet būna man po ranka, o ir nesipainioja su naujais popieriaus bei kartono lakštais. 




Taigi, brangieji ir brangiosios... Žinokit, kad rankdarbiai, kurie nuo šiol gimsta mano namuose, gimsta iš viso to, kas gyvena šioje mano spintoje... :)