2009 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

Mano metai

Na ką, pratęskime tradiciją atsigręžti į jau visai besibaigiančius metus bei prisiminti, kokie jie buvo...

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad šie metai buvo savotiški knygų metai. Pirmiausia, dėl to, kad dienos šviesą išvydo Dariaus versta Biblija, o visai neseniai ir „Senamiesčio vaikai“, verčiantys šiuos metus norom nenorom pavadinti dar ir prisiminimų metais... O prisiminimų iš tiesų tiek tyliose mintyse, tiek šiose mano dienoraštinėse „mintyse garsiai“ buvo nemažai: ir apie darželį, ir apie mamos bei tėtės giminę, apie kitas vaikystės detales bei ją lydėjusius žmones... Matomai, atsidūriau tokiame taške, kuriame norisi pasidairyti atgal... :)
Tuo pačiu šie metai buvo studijų metai. Pirmiausiai dėl to, kad pagaliau baigiau tris metus užtrukusias Biblijos studijas, susidėjusias iš maždaug 500 akademinių valandų, o ateinančiais metais gal kada prisiruošiu jas „įteisinti“, jei nepabijosiu atsakyti į ±700 klausimų :) Tačiau palikim šį klausimą kol kas atvirą, nes vis dar nesu apsisprendusi, ką su tais klausimais daryti... Antroji priežastis, kodėl šiuos metus galima pavadinti studijų metais, yra ta, kad nemažai laiko praleidau  diskusijose su draugais ir mažiau pažįstamais žmonėmis, su kuriais šiemet susirašinėjau. Ačiū jums visiems, nes jūsų dėka šie metai buvo kupini prasmingų akimirkų.
Ir galiausiai turbūt šiuos metus galėčiau pavadinti teorijos pritaikymo praktikoje metais, nes įvairių kelyje pasitaikiusių sunkumų dėka turėjau nuostabių galimybių išbandyti laiptelio, ant kurio šiuo metu gyvenime stoviu, tvirtumą; kurių dėka gavau didžiulį šūsnį drąsos bei dvasinės ramybės; kurių dėka pamačiau savo silpnąsias ir stipriąsias puses.

O šalia viso to metai buvo ramūs, šviesūs, gal kiek mažiau kūrybingi nei pernykščiai, tačiau pralėkę tikrai žaibišku greičiu. Nes nespėjau sugaudyti atėjusio pavasario, nepastebėjau, kur dingo vasara, ruduo praslydo iš viso nežinau kaip ir kur, o žiemos, štai, kiek čia beliko... :)

Gražių jums visiems ateinančių 2010-ųjų metų, tegu jūsų širdyse viešpatauja ramybė, meilė ir pilnatvė ;)

2009 m. gruodžio 30 d., trečiadienis

Domino

Mėgstate domino?.. :)


Žiūrėdama tokius reportažus paprastai įsivaizduoju, kiek laiko ir kantrybės reikėjo visa tai sugalvoti bei sustatyti :)

2009 m. gruodžio 29 d., antradienis

Dovanos

Nors Kalėdos jau kaip ir praėjo, tačiau mano mintyse, elektroniame pašte ir aplinkinių žmonių lūpose tebegyvena dovanos... Todėl dar kartą apie jas...

Šiais laikais, kai dovanas sunku išrinkti dėl jų gausos ir „varžybų“, per kurias vis dar taip dažnai matuojamas gaunamų dovanų dydis ar jų kiekis, viskas tarsi apsiverčia aukštyn kojomis... Apart to, kad dovana primintų apie ją dovanojusį žmogų, ji dažnai tampa tik piniginę išraišką turinčiu daiktu, kurio ieškojimas praranda bet kokį malonumą, nes tai daroma ne iš noro, bet daugiau iš pareigos, kuri praranda bet kokį ryšį su jį dovanojusiu asmeniu; o tada išgirsti: „Nežinau, iš kur šitą gavau - KAŽKAS padovanojo“...

Tačiau kaip smagu yra paėmus kokį nors daiktą nusišypsoti ir prisiminti, nuo ko jį gavai. Nepaisant jo piniginės išraiškos, nepaisant jo dydžio, vertinant tik į jį sudėtas to žmogaus mintis, dovanos beieškant ar ją gaminant, bei širdį. Tikiuosi, kad per šias šventes tokių dovanų padovanojote ir patys gavote daugiau nei tų, apie kurias parašiau prieš tai...

Nes juk padovanoti galime vieni kitiems tiek daug... Apie tai – istorijoje, kurią gal jau ne kartą skaitėte, o gal niekada apie ją negirdėjote...

„Kartą venoje ligoninės palatoje gulėjo du rimtai sergantys vyriškiai. Vienam jų valandą per dieną buvo leidžiama praleisti atsisėdus lovoje, kol iš jo plaučių būdavo ištraukiami skysčiai. Jo lova stovėjo šalia vienintelio toje patalpoje buvusio lango. Kitas vyras turėjo visą laiką gulėti ant nugaros, nepakildamas nuo patalo. Šiedu vyrai valandų valandas kalbėdavosi. Apie savo žmonas, savo šeimas, namus, darbus, karinę tarnybą, kur praleisdavo atostogas...
Kiekvieną vakarą, kai vyriškis, gulėjęs prie lango, galėdavo atsisėsti, jis praleisdavo laiką pasakodamas savo kambario draugui apie viską, ką matė pro langą. Vyras, gulėjęs kitoje lovoje, ėmė gyventi dėl tų vienos valandos periodų, kai jo pasaulis prasiplėsdavo ir atgydavo nuo visų spalvų ir įvykių, vykusių lauke.
Langas žvelgė į parką su nuostabiu tvenkiniu, kuriame turškėsi antys ir gulbės, o vaikai plukdė laivelius. Jaunų įsimylėjėlių poros vaikštinėjo susikibusios už rankų tarp gėlynų, mirgančių įvairiausių spalvų žiedais, o tolumoje matėsi miesto siluetas.
Kai vyriškis prie lango perteikdavo šias visas nuostabias detales, kitoje kambario pusėje gulėjęs vyras užsimerkdavo ir įsivaizduodavo tą puikų paveikslą...
Vieną šiltą vakarą vyriškis prie lango pasakojo apie paradą, žygiuojant pro šalį. Ir nors kitas vyriškis negirdėjo to parado gaudesio, jis galėjo matyti jį savo mintyse – prie lango buvęs vyras taip raiškiai apibūdindavo kiekvieną detalę...

Ėjo dienos, savaitės, mėnesiai. Vieną rytą seselė, atėjusi atnešti vandens prausimuisi, prie lango esančioje lovoje rado kūną, nebealsavusį gyvybe – jis mirė ramiai miegodamas... Ji nuliūdusi pašaukė ligoninės darbuotojus, kurie išnešė vyro kūną.
Likęs palatoje vienas, vyriškis, gulėjęs kitoje patalpos pusėje, po kurio laiko paklausė, ar jis negalėtų būti perkeltas į lovą prie lango. Seselė džiaugėsi galėdama jį perkelti, o įsitikinusi, kad vyriškis jaučiasi čia patogiai, išėjo.
Lėtai ir skausmingai vyriškis pasikėlė ant alkūnių, kad galėtų pažvelgti į tikrą pasaulį už lango. Sukaupęs visas jėgas jis lėtai pasuko galvą į lango pusę. Tačiau už jo tepamatė tuščią sieną.
Vyras paklausė seselės, kas galėjo priversti buvusį jo kambario draugą pasakoti jam tokius nuostabus dalykus, matomus pro langą. Tačiau į tai seselė teatsakė, kad anas vyriškis buvo aklas ir negalėjo matyti net tos tuščios sienos... Ji teištarė: „Greičiausiai jis jus norėjo padrąsinti...“

Kiekviena mūsų gyvenimo diena yra didžiulė dovana, kuria galime pasidalinti su kitais. Tam nebūtinai turime sulaukti Kalėdų, tam nebūtinai turi ateiti Naujieji, tam nebūtinai turime pasiruošti. Nes dabartis, kurią kas akimirką gauname iš ją mums dovanojusiojo, yra vertingiausia dovana, kurią bet kada galime pasidvigubinti... Nes jei skausmas, kuriuo kai pasidalini, sumažėja, tai kiekviena dovana padvigubėjusi sugrįžta...

Gražių paskutiniųjų metų akimirkų!

2009 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Baltosios Kalėdos :)

Ar žinote dainą “I'm dreaming of a white Christmas“? Mano viena mėgstamiausių :)



Iš tiesų tai ir nors svajojome apie baltas Kalėdas, tačiau tikrai nesitikėjome, kad po dviejų lietingų ir paskutinį dar likusį nuo praeitos savaitės sniegą nuplovusių dienų gali vėl prisnigti... Ir prisnigti taip, kad sniego valymo mašinos nespėtų valyti kelių, o mes nespėtume darbuotis kastuvais...
Taigi – Kalėdos buvo baltos... Tiksliau – antroji jų diena ;) Kuri atrodė štai taip...



 



 

 

Kaip aš kepiau kalėdinį pyragą

Turiu prisipažinti, kad nesu didelė maisto gurmanė. Man patinka tradicijos ir tie patys kasmet besikartojantys Kūčių bei Kalėdų patiekalai :) Tačiau šiemet taip užsimaniau padaryti ką nors, ko anksčiau nebuvau dariusi, kad nors tu ką... Tuo „kas nors“ tapo internete atrastas „Irenos aguonų vyniotinis“.

Kaip ir reikėjo tikėtis, kadangi niekuomet nesu kepusi ko nors panašaus (nes nesu labai didelė saldumynų mėgėja, ir mano „repertuare“ tėra paprastas morkų pyragas bei obuolių pyragas), neišvengiau netikėtumų :) Pirmiausia susidūriau su klausimu, kas yra „pakelis mielių“... Pvz., čia, Amerikoje, mielės yra supakuotos puskilograminiais „pakeliais“... :D Taigi, teko vadovautis plius minus intuicija ir iš to puskilograminio gabalo atsiriekti šiek tiek :)) Kadangi miltų kiekis irgi recepte nebuvo nurodytas, susidūriau su dar vienu galvosūkiu: ką reiškia „minkšta tešla“? :)) Vėlgi teko į pagalbą pasitelkti intuiciją bei pradedančiųjų sėkmę :) Tiesa, kadangi negaliu pakęsti razinų kepiniuose, jas pakeičiau džiovintų abrikosų gabalėliais...

Ir ką jūs manote? Po keleto valandų vargo ir bandymo tą „minkštos“ tešlos vyniotinį perkelti į kepimo formą (naudojau, ką turėjau, o turėjau tik mėsiškiems patiekalams kepti naudojamas savo tradicines kepimo formas bei standartines orkaitės groteles), palaimingai užvėriau orkaitės dureles ir ėmiau nekantriai laukti savo „šedevro“... O tiksliau – trijų „šedevrų“, mat pamačiusi, kokio dydžio pyraaaagas gaunasi iš pusės tešlos, kitą pusę skėliau dar pusiau ir padariau du mažesnius vyniotinius :)

Didysis „šedevras“, aišku, neįsiteko savame kailyje ir išvirto į šoną, bet du kiti, mažesnieji jo broliai, išėjo visai puikiai... Aišku, kaip nepatyrusi kepėja, skaitanti receptus eilutė po eilutės, tik pabaigoje sužinojau, kad man dar reikia kiaušinio baltymo, kurį galima būtų užtepti ant pyrago viršaus, idant tas blizgėtų... O kaip tyčia, kiaušinių teturėjau tiek, kiek buvo parašyta recepto pradžioje, tad nei į galvą neatėjo, kad va štai čia dar reikės ko tai papildomo... Tai taip ir liko mano pyragai be blizgesio...

Tačiau kai per Kalėdas šių „šedevrų“ paragavome, supratau, kad vargti tikrai buvo verta... Net ir man, ne per didžiausiai smaližei, šis aguonų vyniotinis žiauriai patiko... ;) Todėl dalinuosi vaizdeliais ir su jumis ;)

Štai mano didysis „išvirtėlis“

O čia du „padorieji“



O taip vat buvo skanu... :)


2009 m. gruodžio 24 d., ketvirtadienis

Šventės kūnui, sielai, dvasiai...


Prieš porą metų rašiau apie tai, kas, skaičiuojant pagal Šventąjį Raštą, iš tiesų nutiko gruodžio pabaigoje. O jei tiksliau – apie tai, kad šis gruodžio pabaigos laikas krikščionybėje turėtų būti minimas ne kaip Kristaus gimimo, bet gimimo, t.y. – jo stebuklingo prasidėjimo metas. Taip jau nutiko, kad per istoriją, kai susipynė pagoniškos bei krikščioniškos tadicijos, tam tikros šventės patogumo dėlei buvo apjungtos, perpinant jų tradicijas bei prasmes, o galiausiai daug dalykų pakeliui pasimetė, nuėjo į užmirštį ar buvo daugiau mažiau sąmoningai išstumti vartotojiškos dabartinės visuomenės sukurtų tradicijų...

Todėl linkiu, kad kiekvienas pasitiktume šventes atsirinkę savo širdyje, kokiais stebuklais sekame ir kurlink jie veda mūsų kūną, sielą ir dvasią...

Šiltų, jaukių, prasmingų, kupinų džiaugsmo ir ramybės švenčių!!!



2009 m. gruodžio 23 d., trečiadienis

Snaigių metas :)

Prieš keletą dienų viena draugė priminė man apie tokį dalyką, kaip karpytos popierinės snaigės... :) Prisipažinsiu, kad tokio dalyko jau seniai buvau nedariusi, nors pamenu, kad vaikystėje labai mėgau karpyti šias gražuoles ir buvau neblogai įvaldžiusi įvairius raštus, kurie gražiai žiūrėdavosi... Smalsumo vedama, kas gi gautųsi dabar paėmus popieriaus lapą į rankas, pradžioje sugadinau porą lapų – tiesiog tos snaigės man pasirodė ne ypatingai gražios. Tačiau keletas kitų, kurias iškarpiau po jų, man visai patiko, todėl „užsikabliavusi“ iškarpiau dar keletą, taip atgaivindama savo užmirštus įgūdžius... :)

Na, o paskui, aš, kaip tokia, kuri nemėgsta daiktų vardan daiktų, grožio vardan grožio, sugalvojau, kad gerai būtų jas kažkur tai panaudoti... Kadangi ant lango lipinti tokių dalykų nemėgstu, todėl pasukusi galvą sugalvojau jas panaudoti kiek kitur :)


Jei jūs dar nesugalvojote, kaip papuošti dovanas artimiesiems, gal irgi norėsite pasinaudoti šia idėja ;)

Sijonas

Per visus tuos darbelius darbelėlius nepasirodžiau vieno savo „bandymo“. Šį kartą – iš siuvimo serijos :) Mat užsimaniusi kelnes žiemą pakeisti į šiltą bei patogų sijoną, prieš kokį mėnesį kibau į savo svajonės įgyvendinimą. Tai padaryti paskatino dar ir tai, kad tokioje šalyje kaip JAV, rasti sijoną iš kokios nors natūralios, o ne sintetinės medžiagos, tolygu stebuklui, o jei toks stebuklas ir įvyksta, dažnai pasirodo, kad jis yra arba ne tavo stiliaus, arba ne norimo ilgio ir pan...
Taigi, nustvėrusi medžiagų parduotuvėje vilnonio audeklo bei pasitelkusi šiek tiek fantazijos, vieną šeštadienį susikurpiau štai tokį dvigubo ilgo sijoną... T.y., sijoną, kuris pamušale esančių prisiūtų kabliukų dėka gali tapti vienokio arba kitokio ilgio ;)

Taigi, rodausi savo eksperimentinį kūrinį, kurį jau išbandžiau viename vakarėlyje ;)



















Jei centre esantis elementas jums atrodo matytas, nebijokite, jums nesivaidena, tai iš tiesų vienas iš anksčiau mano darytų dalykėlių, kuris yra lengvai nusegamas bei prisegamas ;)

Antras dublis

Je dar neužmiršote prieš porą savaičių pristatytos prisiminimų knygos „Senamiesčio vaikai“, tai telieka pasakyti, kad čia – antras dublis :) Ta pati knyga, tik kitokiu viršeliu, kuri kaip dovana keliaus dar dviems žmonėms ;)


Panašu, kad šie metai tapo savotiškais knygų rišimo metais... :) Tikėkimės, kad kitais metais irgi nestigs medžiagos, kurią norėsis sudėti į štai tokį, „apčiuopiamą“, formatą ;)

2009 m. gruodžio 22 d., antradienis

Prieškalėdinis maratonas

Nors pastaruoju metu mano gyvenimas teka ramia vaga ir neturiu jokių skubių darbų, taip jau nutiko, kad kalėdinio maratono visgi nepavyko išvengti... Na, o prasidėjo jis praėjusį penktadienį, kai supratau, kad per artimiausias keletą dienų reikia daug ką nuveikti, o dar kaip tyčia, Darius iš miško atvežė eglės šakų. Taip taip, gal kas nors pasakys, kad esu labai nemylinti gamtos, bet sutikite – sintetinė eglutė visai nekvepia Kalėdomis. Tokiomis, kokios jos būdavo anksčiau... Be to, tos plastmasinės eglutės tokios super idealios formos, kad baisu...
Tai va, užtat pas mus kaip ir kasmet – gyva, byranti „eglutė“, šiemet įgavusi štai tokią formą ir jau spėjusi „apaugti“ kai kurių iš jūsų atsiųstais sveikinimais :)

Kadangi dar prieš porą dienų jos papėdėje tiek sveikinimų dar nebuvo, ją papuošti nutariau parduotuvėje rastais ir mane sužavėjusiais mažučiais mediniais raudonais paukštukais (nors šiaip esu iš tų, kurie tokių dalykėlių neperka ir laiko juos tik dulkių kaupėjais, veltui išmestais pinigais ir vietos stalčiuje grobėjais)...

Kaip ten bebūtų, paukštukai atsidūrė pas mane namuose ir įsitaisė ant televizorinio kalėdinio „altorėlio“ kartu su pernai veltomis snaigėmis bei šviežiai iškarpytomis iš jau velto audinio ne mažiau raudonomis širdelėmis.

Kai visa tai buvo užkelta ant televizoriaus, ėmiausi vienos iš nedaugelio likusių dovanų darymo. Šį kartą ėmiausi teptuko, kurį paskutinį kartą rankose laikiau, kiek pavyko iškapstyti iš atminties, prieš gerus aštuonerius metus... Aišku, prieš tai „apturėjau“ didžiulį malonumą parduotuvėje besirinkdama dažus bei kitokias reikalingas kitiems darbams smulkmenas :) Na, o dovana, privertusi mane imtis šio, seniai užmiršto pomėgio, buvo 7 medinės 20 cm aukščio raidės, iš kurių susideda mano kaiminystėje gyvenančios draugės sūnaus vardas. :) Jas ji ketina kabinti vaikų kambaryje, kuriame jau kabo išmargintos šio naujojo kambario gyventojo didžiosios sesės vardo raidės... Finale, po labai meditatyvinio vakaro, praleisto su teptuku ir dažais rankose, turėjau štai tokį rezultatą:


Paskui gi ėmiausi dar vienos dovanos, kuri savo idėja gal nėra kuo tai ypatinga, tačiau šiais laikais, kai daugybė nuotraukų nusėda kompiuterio gelmėse, o spausdintos nuotraukos tampa vos ne retenybė, tokia dovana vėl praktiškai grįžta į madą :) Na, o ta dovana – tai du nuotraukų albumai mano anytai ir brolienei, kurias įvairioms progoms pasitaikius vis fotografuoju, bet jos tų nuotraukų taip ir nėra mačiusios :)

Kai ir su šiom dovanom susisukau, tuomet dovanos pradėjo plaukti ir pas mus. Ir visos, kaip susitarę, saldžios :))
Pirmiausia buvom pradžiuginti didžiulio saldumynų rinkinio nuo mūsų bažnyčios pastoriaus. Tiesą pasakius, turint omenyje amerikietišką saldumą, neįsivaizduoju, kada mes visa tai suvalgysim, nes vakar atsidarę vieną dėžutę paragavimui, nesugebėjome dviese jos įveikti... Na bet gal kaip nors... Kalėdos juk stebuklų metas :D

Šiandien gi gavau siuntinį iš mamos, kuriame irgi puikavosi rinktinių lietuviškų saldainių dėžė... Va ją tai, tikiu, be didesnio vargo sudorosime :)

Šiandien mano prieškalėdinius darbus pertraukė netikėtai į fotosesiją įsiprašiusi šeimyna su tokia va simpatiška mergaičiuke vardu Ofelija, taigi rytas prabėgo irgi, sakykim, taip „dovaniškai“, jei įvertinsime tai, kad bet koks mūsų sugebėjimas yra kaip tam tikra dovana, kuria galime pasidalinti su kitais, tiesa? ;)


Na ir finalui... Nežinau kaip jums, bet man tai Kalėdos netikros, jei nėra kūčiukų... Ta proga pilną „bliūdą“ jų prisikepėm ir mes... :) Dabar jau Kalėdos gali ateiti...


P.S. Kadangi supratau, jog jei norėčiau apie kiekvieną iš šių punktų parašyti atskirai, tai taip ir nepasiektų jūsų niekas iš mano rašliavos, kol prisiruoščiau, tai tikiuosi, atleisite už tokį va visko suplakimą į vieną vietą... Juk tai – kalėdinis maratonas ;)

2009 m. gruodžio 17 d., ketvirtadienis

Triukai...

Rusai turi tokį labai gerą išsireiškimą: Ловкость рук и ни какого обмана... (pirštų miklumas ir jokios apgaulės). Ir iš tiesų, žmonės, sugebantys apgauti tave vien nukreipdami kažkur kitur tavo dėmesį, man visuomet kelia didžiulį susižavėjimą :) O ypač, jei pats turi galimybę tą triuką stebėti iš labai arti, n kartų... Atrodo, valandų valandas gali stebėti tą triuką, o vis tiek neperprasi, kaip jis padarytas...

Ir nors šiame reportaže viskas yra daug papraščiau nei pirštų miklumas ar kokia magija, siūlau pasitikrinti savo pastabumą :)))


2009 m. gruodžio 16 d., trečiadienis

Mankšta smegenims

Tai – vienas iš „triukų“, kuriuos žmonės siuntinėja vieni kitiems elektroniniu paštu, ir gali būti, kad jūs jau esate jį gavę... Tačiau jei ne, tuomet, manau, bus įdomu pasukti smegenėles :)

Pasak laiško autorių, tik žmonės, kurių IQ didesnis nei 120, gali suprasti šią užduotį. Nežinau, koks tas mano IQ, bet šiek tiek pasukusi galvą, išsprendžiau ;) Taigi – pramankštinkime smegenėles ;)

Jei:
2 + 3 = 10
7 + 2 = 63
6 + 5 = 66
8 + 4 = 96

Tai:
9 + 7 = ???

2009 m. gruodžio 15 d., antradienis

Gree'nas

Nežinau, ar jau esate girdėję, ar dar ne, bet Lietuvos padangėje prieš maždaug pusmetį atsirado toks grynas produktas, kuris taip ir vadinasi – Green'as (tiems, kas nėra mokęsi anglų kalbos, skubu pasakyti, jog dvi e raidės šalia angliškai tariasi kaip lietuviška y, o žodis Green reiškia Žalias). Ir nors aš esu iš tų, kurie nemėgsta anglų kalbos invazijos į mūsų gimtąją kalbą, tačiau toks raidžių/prasmės žaismas man patinka :)

Tai štai, prieš porą dienų savo pašto dėžutėje radau vieną šio laikraštuko straipsnį, kuriuo, jo redaktorei leidus, dalinuosi su jumis :)

Taigi. Jei žiūrite į maistą ne tik kaip į skrandžio nutildytoją, šis straipsniukas jums :) O jei dar mėgstate lietuvišką sezoniškumą, kuris visuomet pilnas laukimo (pirmųjų braškių, pirmųjų obuolių, pirmųjų šviežių bulvių ir pirmojo sniego...) tai galite net nedvejoti – patiks ;)
Na, o jeigu jūs vis tik nepriskyrėte savęs nei vienai kategorijai, vis tiek kviečiu paskaityti, nes neabejoju, jog atrasite dalykų, apie kuriuos kartais slapčia pasvajojate... :)


Vilma Grigienė
GERO MAISTO MINISTERIJA
.

Susipažinkime…

Esame paprasta 2+3 šeima: tėtis, mama, dvi sesės ir brolis. O 2+3 reiškia, kad mudu su vyru sudarome mažumos vyriausybę ir vienaip ar kitaip bandome įveikti visus iššūkius, su kuriais paprastai susiduria mažumos vyriausybės. Sprendimai kartais būna sunkiai įgyvendinami. Kartais kyla maištai ir revoliucijos. Ir, nepaisant palyginus nedidelio +3 amžiaus, kartais įsisiūbuoja pačios juodžiausios separatistinės nuotaikos.

Šioje vyriausybėje man patikėta maisto ministerija. Gero maisto ministerija. Gero – kiek tai yra įmanoma šiais laikais, kai senelių kišenės pilnos saldainių „vien tik E“, o kiekviena maisto prekė, skambiai pavadinta „Vaikams“, turėtų būti parduodama tik asmenims, sulaukusiems 18 metų. Turėtų būti. Jei tokia gero maisto ministerija veiktų valstybės mastu.

Tačiau tokios ministerijos Lietuvoje, deja, nėra. Todėl mes, kaip ir visi kiti žmonės, susiduriame su daugybe modernaus ir patogaus pasaulio vilionių. O pati baisiausia man yra principinė nuostata, kad maistas tėra mineralinių medžiagų, vitaminų, baltymų, angliavandenių bei riebalų rinkinukas, ir svarbiausia, kad jis būtų „optimalus“, „tinkamai subalansuotas“. Bet juk maiste yra žymiai daugiau, nei tos varganos molekulės, iki kurių šiaip ne taip prisikapstė mokslas. Dvasia. Ne visada pavyksta ją pajusti. Tačiau mes visi to mokomės. Norėčiau ir savo vaikus išmokyti pajusti maisto dvasią. Tuomet kalorijos, maisto medžiagų santykis ar net vitaminai ima atrodyti tiesiog smulkmena. Tai ir yra manosios gero maisto ministerijos ilgalaikė vizija.

Duonos metafizika

Požiūrių į maistą yra visokių. Yra žmonių, kuriems maistas tėra “čiulptukas” skrandžiui. Reikia užkimšti, kad neurgztų ir netrukdytų gyventi. Turbūt kaip tik tokiems žmonėms yra sukurta greitmaisčio imperija. Sukimšai “makmuštinį” pakeliui iš vieno susitikimo į kitą ir ramu. Kiti moka mėgautis geru maistu. Ilgos šeimyninės vakarienės, gurmaniški patiekalai, subtili skonių dermė – kas gali būti geriau, už “lėtąjį maistą”? Yra žmonių, kuriems labai svarbu, kaip maistas palaiko jų gyvastį, kiek jis teikia naudos, ir kiek pridaro žalos. Yra begalės krypčių ir judėjimų, kiekvienas su savo nepakartojama, visų geriausia teisybe: vegetarai, veganai, žaliavalgiai, ekologiško maisto fanai, besilaikantys visokiausių dietų ir pan. Man yra svarbi ir dar viena maisto funkcija – jis yra toji duona kasdieninė, kuria mes dalinamės vieni su kitais. O besidalindami duona, mes dalinamės ir savimi.

Kelerius metus buvau „juoda“ vegetarė, bet ištekėjusi už tokio pat „juodo“ mėsėdžio ėmiau valgyti mėsą. Valgau jos nedaug, bet socialinis maisto vaidmuo man yra pernelyg svarbus, kad galėčiau save atriboti nuo šeimos, valgydama atskirai. Svečiuose niekada nedraudžiu savo vaikams gerti limonado, valgyti saldumynų, net jei tokių mūsų namuose nėra ir niekada nebus. Tiesiog negaliu atstumti to, kuo mus vaišina šeimininkai. Bendrystei visuomet teikiu pirmenybę. O kai pas mus į svečius atvyksta mergaičių draugės iš vegetarų šeimos, vaišinu jas sausainiais be kiaušinių. Nes labai gerbiu tų žmonių įsitikinimus. Maistas yra ne tik tai, kas mus pasotina, bet ir tai, kuo mes bendraujame, kuo kalbamės, kuo dalinamės, kaip parodome save ir kaip pasitinkame kitus. Tai tarsi mūsų pačių tąsa, kurią atiduodame vieni kitiems. Kad ir koks juokingas būtų tas „lietuviškas“ įprotis švęsti šventes prie baltomis mišrainėmis apkrauto stalo, aš visgi nujaučiu ir kitą, metafizinę, vaišių prasmę. O kad nuolat persivalgome ir nuo stalo pakylame gerokai apsunkę, ar tai nereiškia, kad valgydami tenkiname vien tik kūną, niekaip nesugebėdami pasotinti savo dvasios? Kai lėkštėje matome viso labo maisto medžiagas – formą, visa tai, kas yra už formos, deja, paliekame ir už borto.

Turgus – mano meilė

Tikriausiai todėl, kad maistas man yra daug daugiau, nei „forma“, nemėgstu jo pirkti parduotuvėje. Kai prie kasos iškraustau savo krepšelį, raustu iš gėdos: jei kas nors mane stebėtų ir kauptų duomenis, palikčiau labai negerą įspūdį apie mūsų šeimos valgymo įpročius. Tiesą sakant, parduotuvėse perku tik „šlamščiukus“, be kurių vis dar nesugebame apsieiti: kartais – alaus tėtei, kartais – šokoladą mamai ar bananų vaikams. O visko, ko reikia „rimtam“ valgymui, aš ieškau turguje. Ir nesvarbu, ar tai yra didžiulė it Akropolis Kalvarijų turgavietė, ar jaukus Tymo turgelis, pirkti „iš pirmų rankų“ man tikrai patinka. Perku ne šiaip kokį bevardį ir beveidį, kad ir ekologiško pieno pakelį. Perku nepaprastai skanų pieną iš ponios Lilijanos. Su ja persimetame keliais žodžiais. Kaip visada, pamirštu užsisakyti pieno kitai savaitei, todėl teks tai padaryti telefonu. Jos vyras pasisiūlo nunešti pieną iki mašinos: juk keturi litrai, o pririštas prie mano krūtinės kojomis tabaluoja devynis kilogramus peršokęs pagrandukas Jurgis.

Suprantu, kad iš pradžių turguje būna nejauku. Baisu, kad apgaus, baisu, kad įkiš niekam tikusią prekę, nejauku, kad „ten jų niekas nekontroliuoja“ – tuo įsitikinusi mano anyta. Tačiau pasisukinėjusi kelis mėnesius, turguje pasijutau sava. Net santūrieji lietuviai kalbina mano Jurgutį, šypsosi, džiaugiasi, klausia, kaip mes laikomės. Tiesą pasakius, mėgaujuosi tokiu apsipirkimu. Žinau, kur gauti pasakiškai skanių ekologiškų morkų (vis noriu paklausti tos žavios moters, gal ji skonio stiprikliu jas slapta laisto, kad tokios skanios). O „mano bitininkas“ vis padeda nunešti pilnus krepšius iki mašinos. Su duonos pardavėju visada jaukiai pajuokaujame. O ūkininką, iš kurio perku kiaušinius, esu slapta įsimylėjusi – toks jis man geras ir tikras žmogus atrodo. Yra ir tokių pardavėjų, kuriuos apeinu lanku. Nelimpa širdis, nors tu ką. Ir salotos, kad ir kokios skanios būtų, iš jų tiesiog „nesiperka“.

Mano širdis visada priklausys turgui. Ten jaučiu, kad perku ne šiaip maistą, ten perku medų, salotas, pieną, mėsą, morkas. Jos turi savo veidą, vardą, istoriją, aurą. Jos yra gyvos.

Nemylėtas maistas

Mėgstu ir gaminti. O to nemėgstantiems visada sakau – atraskite maisto gaminimo magiją. Nes maisto gaminimas – tai toli gražu ne vien tik “dar vienas buities rūpestis”. Tai aukščiausia šamanizmo pakopa: magija, mistika, kūryba. Rankomis užminkytas pyragas niekuomet nebebus vien tik maisto medžiagų rinkinukas. Iš tiesų, man mažiausiai rūpi, kad kokia teta prekybos centro kulinarijos skyriuje paliks ant kotleto savo nelabai švarių rankų antspaudą. Bakterijų aš nebijau. Tačiau maisto gaminimas man yra žymiai daugiau. Tai tarsi meilės, pasiaukojimo ir dėkingumo misterija. Nes būtent šitas augalas ar šitas gyvūnas atiduoda save tam, kad aš galėčiau gyventi. Ir tiesiog privalu jam skirti šiek tiek daugiau laiko bei dėmesio, nei reikia paprasčiausiai susikimšti jį į pilvą. Pusfabrikatis, pašildytas mikrobangėje, yra tarsi koks “nemylėtas maistas”. Na, kaip ir nemylėtas vaikas, kupinas nuoskaudos, nusivylimo ir nepasitikėjimo pasauliu.

Maisto gaminimą šiuolaikinis pasaulis labai nuvertino. Dabar tam, kad išvirtum sriubą, tereikia daržovių, vandens ir kubelio sultinio su skonio stiprikliu. Jokių įgūdžių nebereikia. Skonis tapo universalus. Jis nebepriklauso nuo daržovių pjaustymo būdo, virimo trukmės, prieskonių dermės ir kitų subtilybių. Nebepriklauso ir nuo meilės, kuria per maistą dalinasi su mumis virėjas. Skonio stipriklis – visagalis. Jis ir palangę gali paversti dėmesio vertu gardumynu. O pabandykite sriubą išvirti be jo! Kažkada savo mamos lentynoje radau smagią tarybinių laikų knygelę „Kulinarijos paslaptys“. Man tai buvo to-o-o-oks atradimas! Įsivaizduoju, kad būtent tokių gudrybių anksčiau mamos mokydavo savo dukras. Kiek visokių „cinkelių“!

O be to, maisto gaminimas duoda ir labai apčiuopiamos, materialios naudos: galima išvengti kokių 120 E raidžių ir sutaupyti pinigėlių kilnesniems tikslams. Vaikams taip pat patinka gaminti. Verdu sriubą. Spėkit, kas pjausto daržoves? Mano mergaitės – šešerių metų Bernadeta ir ketverių Gerda – tiesiog pešasi, kad tik kuri negautų mažiau darbo už sesę. Čia jums ne žaislus tvarkytis! Darau virtinius. Po gabalą tešlos gauna ir sesės. Lipdo savo avinėlius, vištukus ir seka neįtikėtinas pasakas. Todėl mūsų virtinukai be varškės įdaryti dar ir pasakomis. Tikrai skanu. Net be E621.

Maistas, kuris miršta

Maistelį savo pagrandukui dešimties mėnesių Jurgiui taip pat gaminu pati, tačiau kartais užkandame pirktinių vaisinių tyrelių. Kartą ant spintelės visai netyčia palikau atidarytą tokios vaisinės tyrelės indelį. Po kelių dienų nustėrau – nei tyrelės skonis, nei kvapas nebuvo pakitę. Ji nesugedusi! Bet ar verta valgyti tai, ko net bakterijos nevalgo? Juk dažnai įvairūs maisto specialistai ir net gydytojai teigia, kad „stiklainiukai“ yra žymiai saugesni, ekologiškesni ir tinkamesni kūdikiams nei naminis maistas. Nejau? Pastebėjau dar ir tai, kad parduotuvėje pirktos daržovės ar vaisiai taip pat labai ilgai negenda. O ir genda jie kitaip. Ne pūva, ne suyra, kaip kiekvienas buvęs gyvas ir paskui miręs organizmas, o susitraukia ir virsta miniatiūrinėmis mumijomis. Juose nėra tos tikrosios, atgrasios mirties. Bet jei nėra mirties, ar gali būti, kad tenai būta gyvybės?

Mes, moterys, visos esame pašvęstos savo kūnuose saugoti gamtos ciklo paslaptis. Mes žinome, kad kitaip nebūna – tai, kas gyva, turi numirti, o paskui vėl prisikelia naujam gyvenimui. Jei obuolys gyvas, nusiritęs nuo šakos jis turi supūti, suirti ir pamaitinti žemę, kuri pavasarį iškels naujus daigus. Žinau, kad žmonija visą savo išmanymą panaudojo tam, kad sumedžioto ir išauginto maisto nesurytų bakterijos. Bet aš kažkodėl bakterijomis pasitikiu – jos tikrai visaėdės. O jei ko neėda net jos, ar galiu valgyti aš? Mūsų virtuvę kartais užpuola kruopų vagys – kandys. Kartais jos susisuka lizdus net druskoje. Tačiau dar niekada nesu jų aptikusi parduotuvėje pirktuose baltuose miltuose. Ir cukruje. Todėl miltus jau seniai perku ekologiškus, juos kandys valgo. Jei valgo kandys, galima ir mums.

Ispaniškas pomidoras prieš avitaminozę?

„Mediniai“ ispaniški ar olandiški pomidorai, kuriuos mes kramtome kiaurus metus, kad tik, gink Dieve, nepritūktume vieno ar kito vitamino, taip pat genda visiškai kitaip – nenatūraliai. Gyvybės juose nėrasite nė su žiburiu. Jų nemyluoja tikra saulė. Savo jėgos jiems neperduoda žemė. Užauginti sintetiniame dirvožemyje po lempomis jie nieko vertingo žmogui duoti nebegali. Dėl vitaminų juose irgi labai abejočiau. Tiesą sakant, aš manau, kad lietuviškas klimatas nėra jau toks nepalankus sveikam gyvenimo būdui. Nes visa, ko mums reikia, prinoksta ir subręsta po mūsų langais. Viskas savo laiku. Reikia tik pastebėti.

Kai baigiasi savų pomidorų derlius, mano vaikai į juos jau ir žiūrėti nebenori. Prašo kaliaropių salotų. Žiemą valgome mėlynųjų kopūstų salotas, morkas su salierais, graužiame žiemines bulves. Savo maistinę vertę ilgai išsaugo šakniavaisiai, kopūstuose apstu vitamino C. Vakarais susėdame gliaudyti riešutų. Man labai patinka lietuviškas žodis „skalsa“ – didybė mažame. Būtent tokiu žodžiu apibūdinčiau riešutą. Saulės jėgą atiduoda grūdinės kultūros. O kur dar medus, bičių duonelė! Kas mus įtikino, kad žiemą badaujame? Na, o kai pavasariui ateinant pernykštis derlius akivaizdžiai išsenka, pavargsta ir nebepasotina, patvoriuose pradeda želti pirmieji gyvybės kupini daigeliai: garšva, dilgėlės, balandos. Šešiametė mano vyresnėlė savo drąsą rodo iš kiekvieno pasivaikščiojimo miške parnešdama po gerą saują mažutėlių dilgėlių daigelių. Skynė be pirštinių! O kokia skani bundant žemei būna dilgėlių sriuba! Palanges nuklojame auginamais svogūnų laiškais. Žiemą net tokia mintis nekyla, o štai pavasarį... Pavasarį jau visai kas kita. Netrunka ateiti ir šaltibarščių bei žalių salotų metas, nuo kurių, prinokus pirmiesiems pomidorams savame darže, jau irgi jaučiamės pavargę.

Tiesą sakant, aš džiaugiuosi, kad pas mus yra metų laikai. Smagu stebėti jų kaitą. Kiekvienas jų yra toks nuostabus ir kiekvienas gali pasiūlyti mūsų stalui tai, kas sotina ne tik kūną, bet ir sielą. Smagu laukti tikrųjų braškių ir žemuogių, stebėti kaip noksta anstyvieji alyviniai obuoliai. Žiūrėti ir seilę varvinti. Kai atradau savo gyvenime metų ir maisto ciklą, taip nyku, atrodo, būtų visus metus valgyti tą patį. Nes džiaugsmo teikia tai, ko išlaukiame. Juk Dievas taip sutvėrė: viskas po dangumi savu laiku praeina.

Aštunkojis ant mūsų stalo

Tačiau tikrai ne viskas,kas yra ant mūsų stalo, mane taip jau džiugina. Kai kas kelia labai prieštaringus jausmus. Saldumynai! Neturėčiau nieko prieš juos, net manyčiau, kad augantiems vaikas jų tikrai reikia, jei cukrus nebūtų vartojamas taip masiškai. Dabar jo neatsikratysi. Jis kaupiasi namuose tarytum dulkės. Štai, močiutė nuolat apdalina vaikus saldžiais sūreliais – juk vaikams reikia varškės! Ir girdo sultimis iš pakelių – sultis gerti sveika! Tačiau, gerbiamieji, cukraus ten yra dvigubai daugiau, nei varškės ir sulčių! O dar pridėkime saldainius iš senelio kišenės, šokoladą, kurį aš paslepiu spintelėje „juodos nuotaikos dienai“, ir kurį, suradusios, netrunka pasidalinti mergiotės. Pridėkime saldainius, kurių per Kalėdas vaikai gavo tiek, kad net ir nelabai taupydami, valgyti baigė tik balandžio pabaigoje. Pridėkime šokoladinius kiaušinius, kurių gavo Velykų proga, nors dar nebuvo baigusios valgyti Kalėdinių saldainių. Cukraus yra net duonoje! Kartais sapnuoju, kad tie saldūs kristalėliai tarytum aštunkojis apraizgo visą mūsų gyvenimą. Mes tampame nuo jų priklausomi tartum nuo cigarečių ar alkoholio. Ir kuo ilgiau galvoju, tuolabiau įsitikinu, kad reikia mūsų namus paskelbti necukraus zona, nes ir už namų ribų cukraus vaikai gaus daugiau, nei pakankamai. Numanau, kad maištas kils, bet kartais tikrai reikia imtis ir nepopuliarių sprendimų.

„Vaje, aš net saldainuko kišenėje neturiu!” – susigraudina kaimynė, kurią sutinku vaikštinėdama su vaikais. „Ačiū Dievui!” – pagalvoju, o kaimynę raminu, kad ne karo metas, šiais laikais geriau saldainuko neturėti. Juos galima keisti ekologiškais džiovintais vaisiais (jie, nors ir labai brangūs, žymiai skanesni ir, patikėkite, nė kiek neprimena parduotuvėse parduodamų „nežinia ko“, skambiai pavadintų „džiovintais vaisiais“), medumi su baltu varškės sūriu ar šaldytomis su trupučiu to paties cukraus sutrintomis uogomis. Jas mano vaikai valgo tiesiai iš šaldiklio – patys geriausi ledai. Visgi saldumynų atsikratyti nepaprasta. Nes aš, niekadėja, pati esu smaližė. Saldumas guodžia. Saldumas glosto. Saldumas įkūnija meilę, kurią taip norisi parodyti vaikams. Pripažįstu ir senelių teisę lepinti vaikus. Juk tai neatsiejama vaikystės dalis. Ir visgi... Visgi norėčiau, kad saldainių būtų tik per šventes, o močiutės dažniau pačios keptų pyragus.

Ekologinis galvosūkis

Esu už ekologišką maistą. Tiek gyvūnai, kuriuos mes valgome, tiek ir dražovės, vaisiai turi būti auginami su meile ir pagarba. Oriai. Prigimtinę teisę į orumą turi ne tik žmogus. O kokios gali būti kalbos apie orumą šiltnamyje, kuriame agurkų šaknys sumerktos į mineralinį tirpalą? Ką jau kalbėti apie tradicinį, pelno siekiantį paukštininkystės ūkį! Be to, savo pinigais noriu balsuoti būtent už tokį gyvenimo ir ūkininkavimo būdą, būtent už tokią pasaulėžiūrą ir tokią natūralią gyvenseną. Ekologija kainuoja brangiau. Bet ekologiškų produktų įpirkti galima: ne itin brangesnės už įprastas yra ekologiškos lietuviškos daržovės, vaisiai, kruopos, miltai. Geriame nemažai pieno, todėl pieną irgi perku ekologišką. Kai ką galima pasigaminti ir patiems. Pavyzdžiui, ekologiški makaronai tikrai brangūs, bet yra pigesnių ekologiškų miltų! Jei surūgsta pienas – iš jo galima pasigaminti varškės ar sūrio. Perku ekologiškus džiovintus vaisius – nors jie ir žymiai brangesni už įprastus, jų kokybė bei išvaizda taip skiriasi nuo parduodamų parduotuvėse, kad geriau jau valgyti mažiau, bet tų, gerųjų. Nemažai gėrybių galima užsiauginti ant palangės. O jei kas turi žemės šalia namų, sode ar kaime – jos neišnaudoti tiesiog nuodėmė. Už ekologinio borto pas mus lieka cukrus, saldumynai, druska, balta duona, padažai, majonezas, ryžiai, egzotiški prieskoniai – tai, ko vartojame nedaug. Ir, žinoma, jei baigiasi ekologiškos daržovės, badauti šeimos neverčiu – turguje perku paprastas.

Pabaiga

Sureguliuoti šeimos gyvenimą tam tikrais potvarkiais yra sunku. Visų pirma todėl, kad mes gyvename tarp žmonių, supami šiuolaikinių nerimastingų nuotaikų ir modernaus gyvenimo vėjų. Aš dievinu turgų, o mano vaikai mėgsta važiuoti į parduotuvę, nes ten gali išprašyti ko nors „labai labai skanaus“. Turguje „čiulpinukų“ gali ir nerasti. Aš mėgstu gaminti, o mano vaikai sielą galėtų parduoti už pietus kavinėje. Suprantu juos. Ten yra tiesiog „kitaip“, nekasdieniška. O jei jau kartą pietaujame kavinėje, ką bedarysi, sumaitinu Jurgiui negendančią tyrelę. Ir žiemą kartais supjaustau ispanišką pomidorą. Nors žinau, kad „medinis“, ir alkanos sielos tikrai nepasotins. Ne kas dieną – tik kartais. Mes visi mokomės valgyti sveikiau. Mano vyras vis mažiau ir mažiau valgo mėsos. O mūsų pati „kiečiausia“ saldžiavalgė Gerda vis dažniau iškeičia saldainius į ekologišką džiovintą mangą. Sėdame vakarieniauti. Bernadeta uždega žvakę, ir aš mintyse dėkoju Dievui už mūsų duoną kasdieninę.

2009 m. gruodžio 14 d., pirmadienis

Dovanos

Liaudies išmintis teigia, kad geriau turėti 100 draugų nei 100 litų. Tačiau šis posakis turi išimtį artėjant didžiosioms šventėms, kai visus tuos 100 draugų norisi pasveikinti :) O dar tokiems žmonėms, kaip aš, kurie tik kraštutiniu atveju lėks dovanų bei atviručių ieškoti į artimiausią parduotuvę... Na ir gerai, ir pati kalta :) Kita vertus, turiu prisipažinti, kad toks savęs „kankinimo“ būdas jau yra įaugęs į kraują, tad nieko negaliu su savimi padaryti... Juk taip malonu rasti laiko kiekvienam, kuris tau brangus ir kuriam bent taip gali skirti savo laiko, dėmesio ir meilės...

Taigi, suskaičiavę su Darium, kad yra apie 80 žmonių, kuriuos norėtume šiemet pasveikinti, Kalėdoms ruoštis pradėjome nuo mėnesio pradžios. Ir nors pagrindinės dovanėlės buvo suruoštos prieš gerą savaitę, tačiau „paskaninti“ jas atvirutėmis sugebėjau tik šį savaitgalį. Aišku, kaip ir kiekvienais metais, po laiko susigriebsiu, kad vis dėlto dar pamiršau pasveikinti vieną ar kitą iš jūsų, todėl užbėgdama įvykiams už akių, iš karto avansu siunčiu jums visiems nuoširdžiausius sveikinimus...

Na, o simbolinėmis draugiškomis dovanėlėmis, kaip turbūt jau galite įtarti iš mano ankstyvesnių įrašų, tapo padėkliukai arbatos puodeliams. Deja, nebepajėgiau įsisprausti į laiką su savo rankomis veltais padėkliukais, taigi į pagalbą pasitelkiau jau nuvelto audinio skiautes, vilnos badymo adatą bei trupinėlį fantazijos ;)




Taigi, brangieji, galite pradėti laukti dovanų bei spėlioti, kam atiteko šie 14 komplektų padėkliukų (kai kurie „dezainai“ dubliavosi). O jei labai norite kažko tokio, bet negausite, brūkštelėkite, padarysiu su malonumu specialiai jums ;)

Atviručių kol kas nerodysiu – te lieka bent šioks toks siurprizas ;)

Senamiesčio vaikai

Taip jau sutapo, kad šiemet abu mano tėvai švenčia savo jubiliejus. Tiesa, tėtė savąjį atšventė jau kovo mėnesį, o štai mama pas mus gruodinė :) Todėl jau nuo pernykštės žiemos su broliu pradėjome galvoti, ką galėtume tėvams ta proga padovanoti. Aš tuo metu jau buvau savo dienoraštyje parašiusi apie slėpynes, kur mano brolis, berašydamas komentarą bei pasileidęs į savo vaikystės slėpynes, sugalvojo surašyti daugiau savo prisiminimų į kokį nors blog'ą. Šią idėją bepuoselėdami bei besikeisdami vaikystės prisiminimais galiausiai sugalvojome, kad būtų šaunu visa tai sudėti į krūvą... Į knygą. Kuri būtų puiki dovana tėvams jų jubiliejų proga :) Į knygą apie tuos senamiesčio vaikus, kurių istorija prasideda lygiai prieš 30 metų – likus dviem savaitėm iki Kalėdų...

Deja, iki tėtės jubiliejaus to padaryti nespėjome, tačiau artėjant mamos gimtadieniui griebėm jautį už ragų ir po poros savaičių įtempto rašymo / redagavimo / maketavimo / spausdinimo / klijavimo keleto egzempliorių tiražu „išleidom“ štai tokią knygelę – „Senamiesčio vaikai. XX amžius, 1980-1992-tieji“.





Kai kurie iš jūsų, žinau, kad jau matėte šias nuotraukas pas mane „Facebook'e“, tačiau labai knietėjo jas įkelti ir čia, ko padaryti anksčiau negalėjau dėl vienos labai paprastos priežasties: mano mama irgi skaito šį dienoraštį :)) Todėl iki jos gimtadienio, kurį ji atšventė praėjusį savaitgalį, reikėjo žūt būt išlaikyti paslaptį :)

Na, o mama, panašu, kad liko labai patenkinta šia dovana. :) Štai toks buvo jos komentaras:
„Kai pradėjau skaityti knygą, tai ir baigiau visą, nes negalėjau sustoti. Kartu ir verkiau, ir juokiausi – taip viskas atgijo, atsigamino, lyg viskas būtų vakar buvę. O kiek jau to kiemo bobulių numirė, kiti išsikraustė... Taip viską išgyvenau, kad paskui labai ilgai neužmigau.

Juolab, kad buvo labai įdomu, kaip viskas atrodė vaikų akimis, juk suaugę kiek kitaip viską suvokia, mato, kad ir tos parduotuvės, kurių aš ir neatsimenu visų, gal aš jose ir nebuvau. O, be to, eini namo, skubi, galvoji, ką čia valgyti padaryti, kaip pigiau ir skaniau pagaminti iš to mažo tuometinio asortimento, tai ne visokios smulkmenos galvoje, kurias matėte jūs. Žodžiu, viskas super. Labai susijaudinau prisiminus Liubą, (kaimynė, kuriai skirta tam tikra dalis mūsų knygoje) tokia gera senutė buvo, kaip tikra mama. Kiek daug iš jos visko išmokau.

Su laiku tie prisiminimai bus dar brangesni ir sentimentalesni, nes senamiestis ir jo žmonės labai keičiasi, o čia buvo visas jūsų gyvenimas. O kaip gražiai tu tą knygą įrišai, nu gabūs jūs abu mano vaikai, labai jumis didžiuojuosi. Tai tiek trumpai, visko nesurašysi...

Per Kalėdas ši knygelė pasieks ir tėtį. Net neabejoju, kad ir jam ji patiks... :)
Na o jei esate labai smalsūs, šią mūsų su broliu vaikystės išpažintį galite rasti čia bei kartu su mumis pasinerti į tą tarybinę vaikystę...

2009 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis

Išgeriate?..

Artėjant šventėms, kai kam gali būti visai vertinga pasižiūrėti (rusų k.).