Geriau pritarti...

„Geriau pritarti, negu nepritarti. Žymiai geriau kalbėti, negu tylėti. Kad kas nors nepagalvotų, jog brandini grobuoniškus planus, geriau pareikšti, jog sutinki, net jei tiksliai nežinai apie ką kalbama...” (S. Pop „Serenada trimitui” – ne vienam pažįstama citata, kuria būdavo pradedamas vienas ilgiausių mano visoj teatrinėj „karjeroj” monologų.)

Kaip įprasta, praėjus kuriam laikui, į tuos pačius žodžius pasižiūrime iš naujo, ne retai jie įgauna visai kitą spalvą ar net prasmę. Taip ir šiandien išlindo (prisiskaičius kitų draugiškų blog'ų :) šie žodžiai iš atminties skrynelės. Ir jei tada jie man buvo daugiau sarkastiški nei teisingi, šiandien juose tiesa nusveria svarstykles, palikdama sarkazmą kitiems...

Ne vieną kartą, bandydama per pastaruosius metus išsakyti savo nuomonę, buvau apiberta kontrargumentais. Gerai, vadinasi iš tiesų kiekvienas esame unikali asmenybė, turinti skirtingą suvokimą. Anksčiau gal tai ir piktindavo. Dabar – džiugina :) Paradoksalu, tiesa?
Apskritai pamėgau paradoksus (nors tiesa, juos visada mėgau). Ypač, jei jie išryškėja laiko perspektyvoje. Jei anksčiau net nesileisdavau į kalbas su skirtingai mąstančiais, nes nelabai nutuokdavau, ką galėčiau jiems pasakyti, šiandien gi pastebiu, kad vis įdomiau darosi išgirsti kito nuomonę, nesvarbu, kad mano akimis žiūrint, ji ne visada atrodys teisinga. Kad nepaprastai įdomu stebėti tiek save, tiek kitus bei jų mastymo vingius. Ypač tų, kurie nebijo persigalvoti bei klysti. Gal todėl, jog ir pati pagaliau išmokau klysti, pripažinti savo klaidas, kažko išmokti iš jų bei eiti toliau. Te pasilieka savo neklystamumą sau tie, kurie dėl to jaučiasi laimingesni... Man su jais – ne pakeliui. Nors tiesa, jų nuomonę išgirsti ir toliau lieka įdomu :)

Skaitydama iš ryto vieną gan aštrų laišką, kažkodėl visai nesipiktinau – atvirkščiai – buvo įdomu įsijausti į rašančiojo vaidmenį bei pabandyti įvertinti, kokių motyvų paskatoje jis buvo parašytas. O paskui atsigręžti į save ir užduoti sau klausimą – o kaip aš pati reaguočiau tokiu atveju? Turbūt panašiai... Reiškia viskas tvarkoj :) Nėra nieko naujo po saule ;)
Džiaugiuosi tik tuo, jog reakcija ir veiksmas – tai du skirtingi dalykai. Ir nepasisant to, kad reaguočiau gal ir taip pat, tačiau turėdama galimybę pasimokyti iš kito klaidų, jau turėčiau išminties nebesielgti taip pat... Gal todėl ir nepuoliau atgal (greičiausia pirmą kartą savo gyvenime:) rašyti lygiai tokio pat puolamojo laiško...

Aišku, visa tai – graži teorija, kurią ne visada taip paprasta pritaikyti praktikoje. Bet kai pavyksta, širdis džiaugiasi!
Pabandyk, ir pats suprasi...