2009 m. kovo 31 d., antradienis

Pavalgykim...

Po vakarykščio straipsnio sugalvojau dar kartą peržiūrėti, ką valgau ir kiek įvairiai :)
Prisiminiau savo mėgiamą, kažkada internete atrastą, „maistoforą“, kur pagal įvairius parametrus galima susirasti, kokių maistinių medžiagų gali gauti iš vieno ar kito produkto...

Tačiau besiknaisiodama po tą svetainę, atradau dar vieną įdomų dalyką, pavadintą „Dienos norma“, kur suvedus tai, ką suvalgei per dieną, gali pamatyti, kokių maisto medžiagų gavai pakankamai, o kokių – ne visai...
Gal patiks ir jums pažvelgti į savo mitybą iš arčiau :)

Na o aš einu pasidaryti kakavos – jos puodelis man kaip tik bus šios dienos trūkstamai kalcio normai papildyti :)

Mirę daktarai nemeluoja..?

Pas mus namuose nauja mada: desertui – želė su vaisiais. Pasidarom savaitgalį pilną dubenį, o paskui keletą dienų iš eilės mėgaujamės...
Ta proga nutariau internete pasiieškoti informacijos apie želatinos naudą. Ieškojau ieškojau, skaitinėjau, skaitinėjau, ir štai, netikėtai radau labai įdomų straipsniuką, kuriuo dalinuosi. Tiesa, jis visai ne apie želatiną :))

Jūsų reikalas, tikėti tuo, ar ne, bet bent jau man pasiskaityti buvo nepaprastai įdomu... Gal bus ne mažiau įdomu ir jums :)
(Pasididinti dokumentą per visą ekraną galite užėję ant dešiniąjame kampe esančios ikonos)

2009 m. kovo 30 d., pirmadienis

Skrybėlaitė Raudonkepuraitei

Dar vienas nėrinukas iš skrybėlaičių serijos. Tik štai spalva šįkart ne balta, or ir raštą kitą išbandžiau. ar jis pasiteisins, galės pasakyti tik mergaitės, kuri ją dėvės, mama, o tam kartui prisiminkime vasarą, mišką ir tai, kad visos pasakos baigiasi laimingai :)

Dar vienos riešinės

Na va, į kompaniją baltoms ir juodoms su raudonais karoliukais riešinėms atskubėjo ir juodos su baltais perlais, kurias nunėriau praeitą savaitę, o šiuo metu jos kažkur pakeliui į Lietuvą...
Kuo toliau, tuo riešinės vis ilgėja, todėl gal, žiūrėk, vieną dieną ims ir pavirs jos ištisomis pirštinėmis :)




Europietiško ir amerikietiško dizaino subtilybės

Ačiū visiems, kurie pabalsavote ir parašėte savo nuomonę dėl svetainės dizaino. Įdomu buvo pamatyti, iš tiesų, skirtumą tarp mūsų, europietiško, ir čia esančio amerikietiško mąstymo, matymo. Tai, kas mums Europoje atrodo jau nusibodę (tarkim tie minimalistiniai, švarūs, paprasti, „internetiniai“ sprendimai, čia, Amerikoje, dar dažnai yra vos ne „Misija neįmanoma“... Sunku patikėti, kol nepamatai darbo eigos, nes juk atrodo, kad kas čia tėra sumesti keletą spalvų ar sudėlioti raides. Patikėkit, bet koks, net ir mažiausias amerikietiškos „rankos“ įsikišimas viską taip apversdavo aukštyn kojom, kad kartais atrodydavo iš viso neįmanoma bus pasiekti bent kažkokio rezultato :)

Pats sprendimas jau yra priimtas. Tai iš tiesų - pirmasis variantas su tamsia jūros spalva. Ir nors komentaruose buvo išsakyta mintis, kad toks sprendimas - nusibodęs, vis gi šios svetainės prioritetas - aiškumas, minimalizmas, todėl „žvėrių taryba“ nedvejodama bedė pirštu į pirmąjį - neva „dar nematytą“ jų akimis žiūrint, variantą... :D Turint omeny, kad puslapių bus iš tiesų pakankamai daug, arti 100, buvo svarbu, jog vartotojas (kuris šiuo atveju yra 30-90 metų amžiaus) nepasiklystų informacijos gausoje.
Na o pakeliui žiūrėsim, kokiom detalėm tą puslapį sušildysim... :)

2009 m. kovo 25 d., trečiadienis

Renkam dizainą

Taip jau nutiko, kad su komanda, su kuria esame „jungti“ į bažnyčios internetinės svetainės kūrimą, finale apsistojom prie trijų idėjų, kurias nusprendėm „pratestuoti“, parodydami pažįstamiems ir pabandydami pasižiūrėti, kokia jų nuomonė...
Žodžiu, užduotis buvo tokia: sukurti kažką „švaraus“, neapkrauto, aiškaus ir gražaus :)
Negaliu sakyti, kad visos idėjos atitinka šiuos reikalavimus, tačiau nepabijojom tiesiog pasiūlyti kažką kitaip – o gal patiks...? :)
Taigi, rodausi jums, su prašymu išreikšti savo nuomonę – kuris iš variantų jums būtų patraukliausias, jei ieškotumėte jaukios, o tuo pačiu – plačią veiklą vykdančios bažnyčios?

Pristatau:
1 variantas – „Klasikinis“.
Pagrindiniai prioritetai: aiškumas, paprastumas, švarumas.

2 variantas – „Pasaulis“
Variantas, atskleidžiantis bažnyčios veiklą visame pasaulyje, toks „ieškotojo“ variantas,
tarsi lobių ieškotojo žemėlapis.

3 variantas –„Čikaga“
Akcentas – bažnyčios vieta, pažymėta pažįstamu Čikagos siluetu.


Koks iš šių variantų jums būtų patraukliausias, jei sręsti tektų jums? :)


Ačiū, kad balsavote!

2009 m. kovo 23 d., pirmadienis

Giminės istorija. IV dalis. Mamos genealogija

Nors dar trūksta keleto datų, tačiau iš esmės ir mamos genealoginis medis jau baigtas. Tėtės medyje buvo 7 kartos, šiame - penkios, pradedant 1889-aisiais, mano proseneliu Jonu Vilūnu. Smagu tai, kad šis medis sudarytas remiantis ne archyvniais dokumentais, bet gyvais „dokumentininkais“. Pasitelkusi pusseserės Kristinos, antros eilės pusseserės Monikos bei savo krikštatėvio Valdo pagalbą, surinkau beveik visus duomenis, kuriuos apie save papildė ir kurie kiti pusbroliai :)
Ir štai, gavosi toks klasikinis, tvarkingas medelis, atspindintis Vilūnų giminės bruožą - tvarką :)

Sugretinus abu medžius – tėtės giminės ir mamos, iš karto galima pastebėti, kad kol tėtės giminėj pasikeitė 4 kartos, per tą patį laiką mamos giminėj jų pasikeitė 5. O ar nesakiau, kad tėtės giminėj vėlyvos santuokos? Štai jums ir rezultatas. Nes mamos giminėj visi plius minus tuokėsi ir tekėjo „standartiškai“.
Na ir aišku - pažvelgus į raudonų ir žalių obuoliukų santykį, matyti, kad giminėj dominuoja moteriškės. Čia jos laimi santykiu 20:13, skaičiuojant nuo senelio kartos – nuo ten, kur matyti visas brolių ir seserų kontekstas.

Taip, kaip mano senelis Kazimieras turėjo 4 dukras, taip mano krikštatėvis Valdas dabar turi tris mergaites, o senelio sesers anūkų šakoje irgi vos vienas berniukas... ko dėka persvara išauga moteriškos lyties naudai.

Na bet šansų atsverti medį žaliems obuoliukams dar yra, o ar tai išsipildys, laikas parodys :)
Bent vienas berniukas tikrai būtų ne pro šalį kairiojoje medžio šakoje, kur vis dar laikosi Vilūnų pavardė... :)
Spauskite ant paveiksliuko, kad jis pasididintų.

Giminės istorija. III dalis. Tėtės genealogija

Prieš porą metų tėtė atnešė man šūsnį archyvinių dokumentų ir pasakė: „Na va, čia yra mūsų giminės istorija“. Ant atskirų lapų buvo atšviesti įvairūs metrikų įrašai, kuriuose mirgėjo įvariomis rašysenomis, daugiausiai lenkų ir rusų kalbomis sužymėtos gimimo, krikšto ir mirties datos, vardai, vietovardžiai, mirties priežastys ir kt. Taip pat buvo pridėta ir genealoginė schema, siekianti 1797-uosius metus, apie kuriuos gimė mano pro-pro-prosenelis Domininkas Simonavičius. Besikeičiant lietuvių-lenkų-rusų valdžioms, pavardė pastoviai buvo kraipoma, todėl dorai ir šiandien negalėčiau pasakyti, Simanavičiai mes ar Simonavičiai. Tačiau kadangi pro-pro-prosenelio pavardė įrašyta kaip Simonavičius, tebūnie tai Simonavičių genealoginis medis :)

Tai va, prieš porą metų pasiėmus tą genealoginę schemą bei sudėjus į krūvą visus faktus, kuriuos radau tuose metrikų įrašuose, pabandžiau sudėti viską į vieną vietą. Gaila, kad daugelio duomenų taip ir nėra pavykę atsekti, na bet džiaukimės ir tuo, ką turime :)

Visada žinojau, kad anksčiau, nors šeimos būdavo ir gausios, tačau išgyvendavo nedaug vaikų. Tačiau niekada nemaniau, kai tai buvo toookiais dideliais mastais. Antai iš mano pro-pro-prosenelio Domininko 8 vaikų šeimos teišgyveno vos trys vaikai. Pro-prosenelio Antano šeimoje iš 8 vaikų išgyveno penki, o prosenelio Leonardo šeimoje – iš 10 – šeši. Įžengus į XX amžių padėtis žymiai pagerėja, ir giminėj žinomas tik vienas vaiko mirties atvejis - mano tėtės pusbrolio Apalio vyriausios dukros Vydos.

Emigracija irgi įneša savo dėmių į giminės genealoginį medį, nes su dviem mano senelio broliais, kurie prieš I pasaulinį karą pasitraukė į JAV, jau nebėra jokių ryšių. Dar kurį laiką mano tėtė bandė susirašinėti su pusbroliu Kęstučiu, tačiau su laiku ryšys nutrūko dėl nežinomų priežasčių. Sunku pasakyti, ar to pusbrolio šeima išsikėlė kur kitur gyventi, ar tarybinė valdžia pasistengė, kad visi laiškai grįžtų atgal, o laiškai iš pusbrolio taip ir nepasiektų tėtės...

Iš tiesų, gerai pasiknaisiojus po giminės medį, gali atrasti daug įdomių to meto bei bendrų giminės dėsningumų. Antai iki pat mano tėtės kartos visa giminė buvo sėsli, prisirišusi prie savo žemės, žmonomis tapdavo aplinkinių kaimų merginos (čia tik mano senelis įsigudrino sau nuotaką susirasti beklajodamas po kiek platesnes apylinkes). Tuo tarpu vėliau visi pasklido kas sau...
Kitas įdomus dalykas Simonavičių giminėj – gan vėlyvos santuokos. Nors pro-pro-prosenelis Domininkas ir pro-prosenelis Antanas vedė gan anksti – būdami 23 metų, tačau toliau vyrų tarpe nėra nei vieno, vedusio anksčiau nei sulaukus 30-ies ar tekėjusios anksčiau nei 28-erių (išimtis tik mano pusseserė Ina, ištekėjusi 25-erių).

Kitos įdomesnės detalės...

• Giminėj buvo viena pora dvynukių mergaičių. Tai – mano prosenelio seserys Petronėlė ir Uršulė. Viena jų neišgyveno, kita irgi, jei išgyveno, tai gyveno ne ilgiau nei 35 metus.
• Mirus mano prosenelio broliui Povilui (kuris emigravo į JAV), jo likusią našlę vedė Povilo brolis Aleksandras, irgi tuo metu jau emigravęs į Ameriką.
• Penkių seniausių kartų gimusių berniukų skaičius žymiai lenkia mergaites. Jų gimė vos ne dvigubai daugiau (santykis – 27:14). Tik va mano ir mano pusbrolių kartoje taip jau nutiko, kad mano brolis liko vienintelis moteriškoje mano ir penkių pusseserių kompanijoje, taip tapdamas įpareigotas išsaugoti Simanavičių pavardę. Dabar ta atsakomybė perėjo mano sūnėnui Adomui, kuris, manau, tėčio Daliaus bus raginamas lygiai taip pat pratęsti vyrišką giminę, kaip kad buvo savu laiku „spaudžiamas“ ir jis pats :)

Tai va, tiek trumpai įžvalgų iš giminės medžio, kurį sudėjusi į krūvą gavau kažką panašaus į gluosnį... :) Gal yra ir koks kitas panašesnis medis, bet aš, kaip miesto vaikas, menkai tepažįstu medžius, o iš tų, kuriuos pažįstu, tai gluosnis man panašiausias į šį Simonavičių-Simanavičių medį - tokiom ilgom, svyrančiom šakom :)


2009 m. kovo 21 d., šeštadienis

Portretas Nr. Tėtė

Šiandien mano tėtei sueina 80. Kai pažiūri į skaičių, atrodo įspūdingai, bet neabejoju, kad kas jį pažįsta, tiek jam neduotų :) Taip, jis dar vis bėgioja gatvėmis, nes mano, kad jei tik turi progą - bėk, o ne eik, jei tik turi progą stovėti - nesėdėk, jei turi progą sėdėti – negulėk :)

Taip, tai jis – nepataisomas optimistas, kurio niekada nemačiau liūdinčio dėl kasdienių smulkmenų, tas, už kurį optimistiškesnio žmogaus savo gyvenime turbūt niekada nebuvau sutikusi.

O kai galvoju apie vaikystę, dažnai prisimenu, kaip šaltais žiemos rytais būdavau jo rengiama į darželį dar mieganti, paskui – nešama įkišus savo nosį jam į akiduobę, kad nesušalčiau, o grįžtant iš darželio visuomet skabydavom pakeliui kabančius varveklius ir „kepdavome“ juos keptuvėje...

Dar visuomet prisimenu jo išradingumą ir originalumą... Kai kurias Naujųjų metų karnavalams jo darytas kaukes saugojau net ir pabaigus mokyklą, kol jos visai sudulėjo... Nes tai buvo net ne kaukės, o ištisi gaidžio, bezdžionės, varnos kostiumai, kuriuos vien jau daryti būdavo nepaprastai įdomu. Tiesa, pats pirmas tėtės padarytas man daiktas, kurį prisimenu, buvo darželio vaidinimui sukonstruota vieneto karūna... Atrodo, padaryta tik iš vatmano skiautės, kiek „padekoruota“ spalvotais flomasteriais, bet jaučiausi su ja kaip karalienė... O vienetas juk ir turėjo būti visų skaičių karalius tame spektaklyje...

Paprastas tarybinis kartonas, porolono skiautė ar kokios nereikalingos medžiagos atraiža jo rankose virsdavo nepakartojamu stebuklu. Matomai nuo tada pradėjau suprasti, kad praktiškai iš nieko gyvenime galima padaryti viską. Tam reikia tik vieno dalyko – noro.
Tokiu pat stebuklingu būdu vieną dieną ir paprastos tarybinės rogutės virto dengta dviviete karieta (ja važiuodavom į darželį), kurios pavydėjo visi kiemo ir darželio vaikai...

Keletą metų iš eilės per Naujuosius važiuodavom į Žirmūnuose buvusį restoraną „Šaltinėlis“, kur tėtei būdavo patikėtas interjero dekoravimas. Blizgančiomis žvaigždėmis sėkmingai virsdavo spalvota folija, putoplastas ir kitos tarybinės kanceliarinės smulkmenos :)

Kiek vėliau yra įstrigęs nuolatinis varlių ir driežų gelbėjimas Vilniaus bei Utenos traukinių stotyse. Žinot, būna kartais tokios nesuprantamos paskirties betoninės duobės, uždengtos metaliniais dangčiais. Tačiau tie dangčiai – nesandarūs, todėl pro tarpus į tą duobę vis pataiko įšokti koks neapdairus roplys :) Tai va, kiek tik važiuodavom vaikystėj traukiniu, tiek eidavom gelbėti tų mažųjų keturkojų... O kiek laimės būdavo, kai juos iškeldavom į paviršių!! :)

Dar kiek iš vėliau įstrigęs yra vienas kopūstų raugimas kartu su tėte, kai mudu su broliu, iš nebeturėjimo kaip išsidirbinėti, su guminiais botais lipom tų kopūstų į bačką mindyti, vis žiūrėdami, ar tėtė nemato :)

Dar įsimintinas Baltijos kelias, kai vos ne visą Lietuvą tąkart išvažinėjom tuo pačiu. Tėtė, brolis ir aš.

Neatsimenu nei vieno tosto, kurį tėtė yra kada pasakęs, bet pamenu, kad tėtės tostai, pasakomi viena ar kita proga, visada būdavo nepaprastai įspūdingi. Jų metu tėtė dažnai nuklysdavo į Lietuvos ar pasaulio istorijos vingius, kažkokiu stebuklingu būdu sugebėdavęs juos susieti su tais, kam jis būdavo skirtas...

Tiesa, dar mano tėtė neatsiejamas nuo popieriaus lapo, pieštuko ir trintuko. Šiuos tris, labai įvairaus dydžio, manau jis nešiojasi ir dabar visuomet be išimties :)

Jis mėgsta dovanoti knygas. Dar labiau mėgsta rašomąja mašinėle įrašyti dedikaciją, kurią visuomet pasirašo labai cahrakteringai sujungtomis visomis keturiomis raidėmis „tėtė“ :) Dar labiau mėgsta knygas pirkti. Gali likti nevalgęs, bet likti be vertingos knygos – ne.
Jo raštas man nuo vaikystės taip patikdavo, kad dievindavau jo ranka užrašytus sąsiuvinius :)

Tai va. Toks tas mano tėtė... Visada įdomus, visada nepakartojams, visada kiek keistas, visada skubantis, visada „strakaliojantis“ (ką paveldėjo ir mano brolis), visuomet neturintis laiko – ar jam būtų 50 ar 80 :) Turintis planų, pasak jo paties, dar kaip minimum 25 metams... Todėl dabar svarbiausia, kad būtų tiesiog sveikatos! :)

Yra daug dalykų, kuriuos galima būtų užrašyti apie mano tėtę, bet tam reikėtų knygos, o ne tokio internetinio dienoraščio :)

Su gimtadieniu, tėte!!! :)

2009 m. kovo 18 d., trečiadienis

Nusišypsok...

Kas verčia mus šypsotis? Kodėl mes nesišypsome?..
Stilingas trumpas filmukas apie tai :) Negalėjau neįdėti jo čia :)
Taigi – „Validation“ („Patvirtinimas“)

2009 m. kovo 17 d., antradienis

Lietuvis ir Amerikoje – lietuvis

Taigi va, išlindome šeštadienį pasižmonėti... Buvom, kaip žinia, pakviesti į krikštynas, apie kurias užsiminusi buvau prieš keletą dienų.
Turiu pripažint, kad niekada nemėgau eiti ten, kur beveik nieko nepažįstu, bet, kita vertus, visai smagu retsykiais pasižmonėti bei pažvelgti į save kitų Amerikoje gyvenančių lietuvių kontekste. Ir, aišku, visai smagu pažvelgti į kitus, perleidžiant juos per savo matymo prizmę :)

Finale aišku viena: lietuvis ir Amerikoje – lietuvis. Jį pažinsi ne tik iš kalbos, kurią tavo lietuviškos ausys pagauna akimirksniu net ir šurmulingiausiame prekybos centre, tačiau ir iš tų pačių lietuviškų aprangos bei elgsenos bruožų :) Vos įžengus žmogui į patalpą gali įvardinti, ar jis lietuvis, ar ne, bei iš kokio Lietuvos krašto atvykęs. Tą vakarą daugiausiai buvo kauniečių. Tiesa, dominavo sinjorų amžiaus žmonės. Tačiau principas visur panašus, kas tai bebūtų – 60-mečiai, ar 30-mečiai...

Kai prieš savaitę susitikau su būreliu savo amžiaus Čikagos lietuvių bei buvau paklausta, iš kur esu, savo atsakymu iššaukiau tokią reakcija: „A... Na tada viskas aišku. Žiūriu, kad tu čia ne tokia, kaip visos“ :))
Štai taip. Aš ne tokia. Gal būt ir tuo, kad vis dar nepakeičiau savo nuomonės dėl grįžimo į Lietuvą – kai kitos ten nebenori, aš vis dar apie tai svajoju :)

Na o nuotrauka – iš to vakarėlio. Deja, tik tokią teturiu – su ryškumu fotografas nelabai draugavo tą vakarą :)

2009 m. kovo 14 d., šeštadienis

Mano Teatras

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų skirtingai supranta teatrą, bet kad ir kaip skirtingai mes jį įsivaizduotume, kiekvienas, atėjęs į mūsų „Palėpę“, randa tai, ko ieškojo. Čia gali repetuoti, vaidinti, gerti arbatą, šnekėtis su kuo nors apie paskutinį „Inžinerijos“ numerį arba tiesiog sėdėti ir nieko neveikti. Bet aš tave užtikrinu, kad tai bus velniškai faina...“ – tokius žodžius perskaičiau renginio scenarijuje, kurį man, kaip negalėjusiai dalyvauti šiandien švenčiamame teatro jubiliejuje, atsiuntė Vaida...

Prisipažinsiu, kad po šių žodžių susigraudinau, o mintyse tarsi kino filme pradėjo suktis daugybė prisiminimų iš tų 6 metų, kuriuos buvau ten...

Teatras mane visuomet traukė. Kai kitus vaikus tėvai vedėsi į „Operos ir baleto“ teatrą, mes su broliu, du visoms durininkėms pažįstami vaikiai, patogiai įsitaisydavom prie pat „Jaunimo teatro“ scenos – ant laiptelių, nuo kur matydavai viską tarsi ant delno, kur beveik galėdavai girdėti kvėpuojant kiekvieną aktorių. Teatras savaitgaliais tapdavo beveik antraisiais mūsų namais... Tai, kas vykdavo scenoje, mane visuomet pakerėdavo, o aš pati niekuomet net nepasvajodavau, kad kažkada ir aš atsidursiu kažkokioje scenoje... Tiesa, mokykloje porą metų teko įsisukti į teatrą, ir netgi vieną pagrindinių vaidmenų turėjau tame vieninteliame spektaklyje, kuriame vaidinau, tačiau visa tai, kas vyko tame teatre, man šiandien tarsi koks sapnas – be gilesnių spalvų, be įsimintinesnių kvapų, išgyvenimų... Matomai, daugiau visko vyko muzikos mokykloje ir kituose būreliuose, kuriuose paraleliai sukausi...

Kai universitete atsirado teatras, į jį ėjau vedina tuometinio saviugdos motyvo – nugalėti scenos baimę, nugalėti nepasitikėjimą, įveikti kitus, vaikystėje ir paauglystėje susikaupusius kompleksus. Tiesą pasakius, nelabai tikėjau, kad ten mane priims, nes aktoriai man visuomet atrodė „kažkas aukštesnio“. Iš dalies buvau teisi, nesitikėdama, kad būsiu priimta, nes tuomet režisierius tik tepasakė, kad paskambinčiau po keleto dienų...

Buvo gražus saulėtas rytas. Išvažiavau pasivažinėti dviračiu, pasileidusi iš savo jaukaus senamiesčio Vilniaus pakraščio link. Prie mažos vietinės parduotuvės pamačiusi telefono būdelę, nutariau paskambinti tam režisieriui, kuris be didesnių emocijų pasakė, kad galiu ateiti į teatrą, jei noriu. Apsidžiaugiau, nes tada dar nežinojau, kad šio teatro principu taps priimti beveik visus norinčius. :) Tokia neįspūdinga mano atėjimo į teatrą pradžia. Kaip ir kitos tokios „ne visai kam tikusios“ merginos, gavau masinį Šekspyro dramos „Audra“ oro dvasios Arielio vaidmenį. Ir šiandien jau nebepamenu, kaip nutiko, kad iš viso to būrio merginų pasilikau... viena... Jos tiesiog kažkur dingo, o aš taip ir likau, pradėdama kurti savo pirmąjį vaidmenį... Paraleliai buvo pradėtas statyti ir kitas spektaklis - P. Shafferi'io „Equus“, kuriame gavau dubliuoti griežtąją Hesterą. Mano dublerė visai netrukus iš teatro išėjo, o aš vėlgi – likau... Ir jei Arielis kaip personažas ėjosi nepaprastai lengvai, kad net nesukdavau galvos, kaip „duotis“ po sceną, tai šis personažas tikrai sunkiai man lipo, ir buvo tikras iššūkis, ties kuriuo dažnai suklupdavau, kuris vertė mane ieškoti, stengtis, klysti ir vėl ieškoti, nors iki galo jo taip ir neradau tiek, kiek tąkart norėjosi. Na o Arieliu tuo tarpu mėgavausi. Niekada negalvojau apie jį kaip apie labai reikšmingą vaidmenį, todėl tai, kad jis buvo pastebėtas teatrų festivalyje ir pripažintas kaip geriausias antraeilis vaidmuo, man buvo daugiau nei netikėta. Kita vertus, tai buvo mano didžiausia pergalė prieš save...

Antrieji metai teatre prabėgo mažiau pastebėti, nors juose irgi buvo įdomių iššūkių. Persipynę su realybės rūpesčiais, magistrinio baigimu ir įvairiais savęs ieškojimais, jie vertė mane tiek bėgti nuo visko, tiek dar labiau į save grįžti. Kai dabar skaitau tą savo ne itin vykusią pjesę „Čia ir dabar“, viskas atrodo taip naivu... :) O tada, regis, viskas buvo vos ne pasaulinių aktualijų lygmenyje... :) Bet tuomet visa tai buvo taip, kokia buvau ir aš pati...

Įsimintiniausi, be abejo, tapo tretieji metai, kai režisierius pasiūlė pagrindinį vaidmenį 2 valandų trukmės spektaklyje pagal S.Pop romaną „Serenada trimitui“. Paauglė Pinela su savo gyvenimo iššūkiais tapo tarsi antrąja manimi, išjudinusi begalę jautrių dalykų, iškėlusi daug klausimų ir, regis, į dar daugiau jų atsakiusi. Visi tolimesni vaidmenys, nors ir buvo ne mažiau įdomūs, ne vienas netapo tokiu savu, kaip šis...

Taip baigėsi mano savotiškas „lipimas į teatro kalną“. Pamažu supratau, kad niekada nebebus taip, kaip buvo. Tai, ką turėjau atiduoti teatrui, jau atidaviau, ką norėjau iš jo pasiimti – pasiėmiau, o puse kojos būti jame negalėjau. Žinau, kad dar galėjau suvaidinti Nosį „Dangaus keleivyje“, bet tai nebebuvo man iššūkis, o gal tiesiog to iššūkio nebenorėjau ieškoti. Vis tik ta pirmoji mūsų teatro karta, tie, kurie atėjo į tuščią, net padorių kėdžių neturėjusį teatrą, buvo tokia, kuri ne tik buvo teatre, bet ir statė jį – tokį, kokį jį norėjo matyti aplinkui, tokį, kokį jį norėjo turėti savyje. Tuomet dar nebuvo niekieno primestų taisyklių – mes patys buvome tos taisyklės. Tuomet neturėjome dublerių savo vaidmenims, o scena buvo apšviesčiama kas kartą pasiskolintais prožektoriais ir žibalinėmis lempomis...

Šiandien teatras kitoks. Per tuos dešimt metų jame atsirado žymiai daugiau visko. Tik mes, dauguma tų pirmųjų, jau išėję iš ten. Ir jei teatrui, kurį kasmet papildo gausus naujokų būrys, mūsų nelabai trūksta, tai mums, manau, to teatro visada trūks. To, kuris prasidėjo 1999-ųjų rudenį... To, kurio užkulisiuose per spektaklius Irutė virdavo arbatą, to, kuriame žalias sienas dažėme melsvai ir pilkšvai, to, kuriame vienas pas kitą eidavom valgyti studentiškų makaronų, to, iš kurio išėjęs visada laukdavai kitos repeticijos, kito spektaklio...

2009 m. kovo 13 d., penktadienis

Labai ruošiuosi...

Jau prieš kurį laiką nusipirkus laikau spintoje rankinę. Vis žadėjau, žadėjau ją pasipuošti kuo nors. Na, žinot mane – labai retai randu parduotuvėse būtent tai, ko noriu. O su tokiais daiktais iš viso sudėtinga – tai man per daug blizga, tai spalva ne ta, tai forma ar faktūra netinka... Todėl kai per Kalėdas pamačiau pačią paprasčiausią, be jokių „navarotų“ rankinę už kelis dolerius, nusprendžiau, kad ji – būtent tai, ko man reikia.
Tai va, kadangi proga prispyrė, tai šiandien kaip tik prisiminiau tą rankinę ir suskubau traukt lauk – juk rytoj krikštynose, kurioms labai jau čia įnirtingai ruošiuosi (ne taip dažnai pasitaiko proga šitam mūsų kaime pasižmonėti) man jos prireiks... Rodausi savo „dekorą“.

Ne sau...

Dar vienas papuošlas, panašus į prieš tai darytą. Teoriškai šitas turėjo būti ankstesnis, nes darydama paskutinį baltą, jau mintyse turėjau ir jam atsvarą - kažką tamsaus. Bet gavosi va taip, kad iš eilės nunėriau du juodus: vieną sau, kitą – ne sau :)

2009 m. kovo 12 d., ketvirtadienis

Sau...

Kai pradėjau nerti papuošalus, pirmiausiai, aišku, nusinėriau vieną sau – pabandyt juk reikia? Reikia... tai buvo mano pirmasis baltasis papuošalas, padabintas perlais, nugvelbtais nuo mano vestuvinio papuošalo, kurį irgi pati dariau, tik kita technika. Paskui pasidariau melsvą – kasdienai, kurį iki šiol labai sėkmingai nešioju.

Tačiau štai poryt esam pakviesti į vienas krikštynas, į kurias eiti nutarusi su juoda maža suknele, apsižiūrėjau, jog neturiu jai tinkamų aksesuarų :O Bet ar tai bėda, kai po ranka juodas siūlas ir Svarovskio kristalai?.. Tai aišku, kad ne bėda – kelios valandos, ir papuošalas gatavas :)

Aišku, nuotraukos, kaip visada, nuima dalį žavesio ir natūralaus spindesio, bet vis tiek - bent šioks toks vaizdelis :)
Pavadinau jį Nakties krištolu :)

2009 m. kovo 10 d., antradienis

Kas aš?

Kas jau kas, bet aš už įvairiausių testų užsikabinu gan lengvai. Aišku, jei tie testai įdomūs :)
Vienu iš tokiu pasirodė pas Austėją blog'e rastas testas, kuris priminė Socioniką.

Pasigilinusi, pamačiau, kad iš tiesų tie tipai yra suskirstyti pagal tą pačią sistemą. Tačiau įdomu tai, kad nei tuomet, kai būdama mokinė, domėjausi tais 16 asmenybių tipų, nei dabar, neradau to vienintelio tikrojo tipo, kuriam priklausau – kaip minimum du aprašymai visada yra kažkur šalia tos tikrosios manęs :)
Tuomet man buvo artimiausi Hekslio (ENFP) ir Dostojevskio (INFJ) aprašymai, o dabar štai pagal šiandienos testus turėčiau būti arba INFP (Diuma) arba ISFJ (Dreizerio) tipas, nes abiejų tų INFP ir ISFJ aprašymai tinka maždaug 90%. Tačiau viename koją pakiša sakinys, kad turėčiau būti labai gabi kalboms (o taip tikrai nėra, nes net su anglų kovoju iki šiol) bei kad turėčiau turėti sugebėjimų mokyti kitus (ką gal man ir sektųsi daryti, bet labai to nemėgstu); kitame gi tipe netinka tokie sakiniai, kaip „ISFJ tipo žmonės dažnai kenčia nuo nepakankamo jų įvertinimo“ (sakyčiau, mane apskritai trikdo toks dalykas, kaip vertinimas) bei tai, kad man turėtų būti „sunku ‘judėti toliau’ po santykių nutrūkimo“ (cha, paklauskit tų, kurie mane pažįsta, ar tik yra ne priešingai :)

O dar įdomiau yra tai, kad skaitant apie tą patį tipą vienoje svetainėje, kur tipai tomis raidžių kombinacijomis suskirstyti, ir skaitant aprašymus, pavadintus žmonių vardais, bet lygiai taip pat turintys tą patį raidžių atitikmenį; mano akimis žiūrint yra labai skirtingi.. Tai va ir žinokis sau žmogau, kas tu iš tiesų esi :))

Na bet suma sumarum visai įdomu buvo eilinį kartą pasikapstyti po save.

2009 m. kovo 9 d., pirmadienis

Balta klasika

Kaip ir laikas grįžti prie rankdarbių :)
Anytos prašymu, padariau dovaną jos draugei – kaklo papuošalą ir auskarus.
Pavadinau tai Balta klasika :)



Kadangi anyta niekaip negalėjo apsispręsti, kokios spalvos papuošalas būtų geriausias,
tai ta proga artimiausiu laiku galvoju padaryti dar vieną kokį panašų, tik kokį tamsesnį ;)

2009 m. kovo 4 d., trečiadienis

Ne mes tokie, gyvenimas toks

Kartais gyvenimas tampa iš tiesų gan linksmas. Tuo ne kartą įsitikinau Lietuvoje, o pasirodo, kad Amerikoje galioja tos pačios žaidimo taisyklės, ypač jei kalba eina apie visuomeninį/savanorišką/panašiai visaip kaip dar vadinamą darbą :)

Pamenu, dirbau tokioje vienoje reklamos agentūroje, kuri tris metus bandė atnaujinti savo interneto svetainę, kuri iki šiol beveik... atnaujinta/neatnaujinta, t.y., joje praktiškai nėra jokios informacijos apart kontaktų ir keleto darbų pvz. Tai jokiu būdu nereiškia, kad prie tokių projektų dirba nekūrybinga ar nedarbšti liaudis. Iš mano parties, sakyčiau, netgi yra atvirkščiai – tokiems projektams būna padaroma tiek skirtingų vairiantų, kiek jūs gal net nesapnavote... Tačiau kol tie variantai pasiekia aukščiausią valdžią, paprastai liekama nieko neišsirinkus, darbas užmetamas, užmirštamas, paskui staiga vėl prisimenamas, ir taip sukasi daina nuo pradžių...



Prisiminiau šią istoriją todėl, kad prieš keletą dienų buvau „įjungta“ į grupę žmonių, kurie atsakingi už banyčios, kurią lankome, naujos svetainės sukūrimą. Aš, išgirdus prieš gerą savaitę apie tokios grupės formavimą, susilaikiau, nes iš patirties žinau, kad jei jau ten įlįsiu, tai iki kaklo, o kas baisiausia – savo noru... O įlindus taip užsikabinsiu, jog baltos dienos nematysiu – pažįstu save.

Susilaikymas, deja, truko neilgai, nes, pasitelkę tam tikrą taktiką, nekaikurie žmonės, žinoję apie mano sugebėjimus ir patirtį, pasikvietė mane savaitgalį vakarienės ir... gražiai diplomatiškai suvystė... O kas gi nemėgsta jaustis reikalingas... :D Štai taip mane pagavo. O aš, aišku, nuo pat pirmos dienos nėriau į darbus ir jau spėjau paruošti keletą svetainės dizaino variantų, išnagrinėti esamos svetainės struktūrą, išnarstyti ją po kaulelį, parašyti, kas joje yra labai blogai, bei kaip siūlyčiau visa tai (struktūros prasme) keisti, žodžiu, kaip ir turėjo būti, pasinėriau visa galva į darbus...

O gale dienos, kai jau nesugalvojau, ką daugiau galima tame etape nuveikti, parašiau vienam kūrybinės grupės „kolegai“ (kurį laikiau kaip ir labiausiai atsakingu šiame projekte) norėdama pasiteirauti, kaip iš tiesų darbas vyks toliau, ir kas yra viso to „galva“, turėsianti patvirtinti svetainės struktūrą bei dizainą...
Gavau tokį atsakymą (bandau verst, kad neprarastų savo žavesio):

Gerbiamas bose (čia, reikia suprasti, kreipiamasi į mane),

Labai gerai, kad paklausėte (cha! cha! cha!). Kaip ir daugumoje banyčios projektų, „bosas“ dar nėra išrinktas, o tai reiškia, kad yra netvarka! 12 skirtingų žmonių bando eiti į dvyliką skirtingų pusių. Iš patirties galiu pasakyti, kad kažkas tokioje situacijoje tiesiog turi imti į rankas kamuolį ir leistis riedėti kartu su juo...

Kalbėjau šįryt su Aleksu (vyresnysis pastorius) ir pasakiau jam, kad tą rolę aš priskyriau tau. Asmeniškai rekomendavau jam TAVE skirti bosu, ir jis pritarė.
Aš nejuokauju! Tu nuo šiol esi mūsų bažnyčios tinklapio bosė. O tai reiškia, kad aš dabar dirbu tau. Na, jei tu dar manęs neatleidai...

Taigi dabar mes kartu turim viską padaryti ir pristatyti „aukštesniam reikalų bosui“ Aleksui. kai viskas bus sukurta ir oficialiai patalpinta internete, Ričardas (vyriausiasis pastorius) lieps viską pakeisti. Bent jau taip turėtų būti...

Pasirašo –
buvęs bosas

Nežinau, ar todėl, kad tai priminė tą reklamos agentūrą, kurioje dirbau, ar tiesiog labai laiku ir vietoj buvo tas laiškas, bet juokiausi vos ne iki ašarų :''D

Va taip va. Na o kadangi jau esu tam kartui bosė, tai ėmiau vadžias į rankas ir suorganizavau rytoj pirmąjį susitikimą su aukštesne valdžia, kad išsiaiškintume reikalus... Jei dar pasigailės, kad mane į tokią vietą įkišo... :D

2009 m. kovo 3 d., antradienis

Jūs žinojot? Aš tai ne... :)

Esu viena iš daugelio gmail pašto sistemos naudotojų. Pastebiu, kai yra atnaujinamos programos, bet esu iš tų, kurie iš karto praleidžia tą dalį, kurioje yra pasakojama apie programos naujoves... Taip praleidau ir tai, kas gi naujo atnaujintoje g-mail versijoje... O šiandien gi, netikėtai ieškodama kai kurių nustatymų, aptikau savo nuostabai, kad yra toks dalykas kaip... temos pasirinkimas... Angliškai, manau, tai vadinama „skin“ - programos „odos“ pasirinkimas :)

Aš, kaip tokių dalykų mėgėja, iš karto pasirinkau tam kartui mėgstamą tamsaus turkio spalvą, ir dabar mano gmailas atrodo štai taip... :)
O jūs, ar žinojote apie šią galimybę? :))

2009 m. kovo 2 d., pirmadienis

Pavasario eksperimentai

Atėjus pavasariui nutariau šiek tiek paeksperimentuoti... Išlipti iš tradicinių šios technikos raštų ir nunerti.... lapą...
Pirmiausiai galvojau jį padaryti kaip papuošalą ant kaklo, tačiau vis dvejoju, ar tik nereikės ieškoti šiam lapui tinkamesnio pritaikymo.

Beje, įsigijau Svarovskio kristaliukų, bet kažkaip nepagavo fotoaparatas jų blizgesio, tai ir prabangos, kuri realiai matosi, nuotraukose, deja, nėra... :(