Giminės istorija. Kazimieras ir Milda.

Ar jūs žinote, kaip susikirto jūsų senelių gyvenimo keliai? :) Kilo man čia tokia mintis ištraukti į dienos šviesą senelių susiėjimo į krūvą istorijas, tad pradėjau nuo savo mamos kamantinėjimo apie savo senelius Kazimierą ir Mildą... Gaila tik, kad neturiu nei vienos judviejų nuotraukos, kuria galėčiau iliustruoti šią istoriją...

Iš mano mamos laiško:
„Tiksliai nežinau kaip susipažino mano tėvai, bet mama pasakojo, kad jų kaimai buvo gretimai ir jie susitikdavo šokiuose, dažniausiai gegužinėse, po vasaros darbų. Anksčiau tokia kaip atsitiktinė pažintis nelabai buvo reali, nes kaime visi vieni apie kitus viską susižinodavo, vertindavo tėvus, jų darbštumą, moralę, padėtį kaime. Pagal tai vertindavo ir jų vaikus – jei tai panos, tai jų rimtumą, darbštumą, linksmumą ir t.t. Mama sakė, kad tėtis ją buvo juodai įsimylėjęs, kad ji norėdavo ir su kitais bernais pašokti, tai nusitrenkdavo į tolimiausius kaimus, į gegužines, bet tėtė ją visur atrasdavo, matyt visus kaimus su dviračiu aplėkdavo – mobiliakų tai nebuvo. Mama sakė, kad nebuvo iki ausų Jo įsimylėjus, bet tėtė prie jos kitų bernų tiesiog neprileisdavo. Net po mamos mirties Dalia [mamos sesuo] pasakojo kaip vieną dieną atėjo kažkoks inteligentiškas senukas, pasakė, kad Mildutė buvo Jo didžioji meilė ir sakė norintis padėti gėlių ant jos kapo. Pasisakė esąs gydytojas. O tada mes visos prisiminėm, kaip mama pasakojo apie gydytoją, kuris buvo ją labai įsimylėjęs, o ir mama nebuvusi jam abejinga, bet labai bijojo, kad paprasta mergaitė, be didelio mokslo, nemokės jam įtikti. Kai vieną kartą jam apie tai ir pasakė, tai jis jai atsakė, kad ponia būti bet kada išmoks. Daugiau smulkmenų nepasakojo, bet kai grįžom iš Sibiro, mama jį buvo sutikusi Utenos turguje. Buvo nevedęs, labai gražus ir... girtas, paskui mama sužinojo, kad kai ją išvežė į Sibirą, jis pradėjo gerti. O sutikęs mamai pasakė, kad tikrai jis išgeria, nes be jos jam gyvenimas tapo beprasmis. Tai va kaip buvo...“

Kiek prisimenu iš mamos pasakojimų, tai mama gražiai dainavo, buvo gera šokėja ir turėjo didelį pasisekimą bernų tarpe, bet ji visada sakė, kad taip jau lemta buvo ištekėti už tėvo...“

Štai kaip būna... Ir žinote, kas įdomiausia? Jei gerai pasikapstysite, panašių to meto istorijų rasite ne vieną ir ne dvi...

Giminės istorija. Portretai

Prieš mėnesį užklaususi brolio, ar jis neturi mūsų prosenelio, mano tėtės senelio Leonardo nuotraukos, gavau štai tokį, man iki tol dar nematytą portretą, darytą apie 1880-uosius metus.

Prisipažinsiu, jog suabejojau, ar čia tikrai mano prosenelis Leonardas, o ne jo sūnus, o t.y., mano senelis Apolinaras. Nežinau, kaip jums, bet man judviejų panašumas, lyginant su vyriškiu, esančiu nuotraukoje, darytoje apie 1923-iuosius metus, atrodė stulbinantis. Rodės, tik ūsus nuskusk, ir prieš tave bus to paties žmogaus portretas.

Galiausiai skirtingų laikmečių detalės ir detalesnė veido bruožų bei rankų analizė padėjo atsirinkti, kas yra kas. :)

Tuomet puoliau retušuoti seniai mano kompiuteryje tunojusios ir visai pamirštos nuotraukos (darytos apie 1910-uosius), kurioje stovi mano senelis Apolinaras bei sėdi jo tėtis – tas pats Leonardas.

Žiūrėjau, žiūrėjau į šias nostaligiją keliančias nuotraukas, iš kurių žvelgiantys žmonės – tokie, kokie yra. Be šiais laikais madingų šypsenų, be įmantrių povyzų, paprastoje tam laikmečiui būdingoje aplinkoje.

Kuo toliau spoksojau į šias nuotraukas, tuo ryškiau manyje kirbėjo mintis: o kodėl ir mums su Darium nepasidarius kokio panašaus portreto?..

Taip gimė giminės portretų kolekciją papildantis mudviejų portretas, į kurį po kiek laiko gal lygiai taip pat, ieškodami panašių bruožų, žvelgs mūsų gentainiai... :)

Giminės istorija. VII dalis arba Ką slepia metrikų ir antkapių įrašai

Vėlinės – nuostabus metas pasibūti su giminės dalimi, seniai iškeliavusia anapilin, apie save duodančia žinoti tik užrašais, iškaltais senuose antkapiuose, ar vienu kitu skurdžiu metrikų įrašu...

Neišsiplėsdama apie tai, kad nepaprastai mėgstu lietuviškas Vėlines ir tą žvakutinę jų nuotaiką, persmelkiančia savo žvarba, tyla ir susikaupimu iki pat sielos gelmių, turiu pasakyti, kad pradėjau rašyti tėtės giminės knygą.  Na, knyga turbūt ją būtų galima pavadinti simboliškai, bet... Tebūnie tai kūrinys, į kurį pabandysiu sudėti kiek įmanoma daugiau įvairios informacijos ir prisiminimų apie tuos, kuriuos vadinu savo šaknimis, bei apie juos supusią aplinką...

Žodžiu, įklimpau į giminės istoriją, kaip suprantate, pakankamai giliai. Čia jau, kaip sakoma, iš serijos „Mes be Vilniaus nenurimsim“ :) Ir, kaip žinia, kuo toliau į mišką einu, tuo daugiau tų šaknų ir įdomių detalių randu, kas dar labiau skatina tęsti tai, ką pradėjau...

Išvažiavusi iš Lietuvos, joje palikau ir visus tėtės surinktus giminės metrikų įrašus. Galvojau, kad ta informacija, kurios man pakako tam, jog sudaryčiau giminės medį, galės kurį laiką ramiai pagulėti... Deja, panašu, kad tas „ramus“ laikas baigėsi greičiau, nei pati tikėjausi :) Žodžiu, brolis nuskanavo ir persiuntė man visus metrikus, kuriuos ėmiausi studijuoti nuodugniau. Suvedusi viską į myheritage.com svetainę, supratau, kad nieko nebus – reikės griebtis giminės knygos rašymo. Pradžiai gal daugiau dėl savęs, kad surašyčiau į vieną krūvą visus dėsningumus, lydėjusius mano giminaičius, o paskui bus matyt...

Taigi.. Ką naujo atradau savo protėvių metrikuose ir ne tik...

1. Tai, kad mano 5 kartos prosenelė Viktorija Gildutytė, gimusi 1802 metais, gimė ne tame pačiame Kikonių kaime (kaip kad anksčiau buvau maniusi), kaip jos vyras, mano 5 kartos prosenelis Domininkas Simonavičius, bet gretimame, už 5-6 kilometrų buvusiame Kėginių kaime.

2. Tai, kad 1837 metai tai pačiai mano prosenelei Viktorijai buvo ypatingų permainų (tiek blogų, tiek gerų) metai. Nuo karštinės tų metų balandžio 1 d. mirus jos vyrui – 40-mečiui Domininkui, po poros dienų mirė ir jauniausias judviejų sūnus Jurgis. Nors tiksliai nežinoma, kiek iš 8 vaikų, kurių jie susilaukė su Domininku, buvo likę gyvi, faktas tas, kad Viktorija su vaikais ir visu ūkiu liko viena... Šeimos paguoda tapo 8 metais už Viktoriją jaunesnis Stanislovas Liaudanskis, kuris po trijų mėnesių, tais pačiais 1837 metais, vedė Viktoriją. Ech, mėgstu visgi laimingas pabaigas... :)

3. Tai, kad Liaudanskių šeima greičiausiai buvo pakankamai artima mano protėvių šeimai, nes Domininko ir Viktorijos vaikų krikštatėvių tarpe įrašyti du krikštatėviais tapę Liaudanskių giminės atstovai – Anelė Liaudanskytė ir Vincentas Liaudanskis.

4. Tai, kad Simonavičiai į Juodžiūnus persikėlė apie 1833 metus. Šiame kaime, įskaitant ir Domininką su Viktorija, gyveno 5 Simonavičių kartos.

5. Tai, kad giminės medyje buvau pražiopsojusi dar tris asmenis – savo senelio Apolinaro pusbrolius – Aloyzą, Rapolą ir Oną Simonavičius – prosenelio Leonardo brolio Petro vaikus. Matomai, per tą gausą vardų, kuriuos bandžiau sudėti į krūvą tuomet, kai piešiau medį, šieji kažkur nusimetė...

6. Tai, kad egzistuoja tokie dalykai, kaip kapinių sąrašai ir internetinės sveitainės, kuriose jie gali būti talpinami... Pvz., kad ir tokia – www.findagrave.com. Tiesa, jūsų būsite laimės kūdikis (kaip, pvz., aš), jei rasite būtent tų kapinių sąrašą, kurios jus domina... Mane šį kartą domino Viešintų kapinėse, kuriose, kaip numaniau, galiu rasti Viešintose gyvenusių savo prosenelių – tėtės mamos tėvų – kapus. Taip ir buvo. Negana to, kad sužinojau jų vardus, įrašuose radau ir jų gimimo bei mirties datas. Taip giminės medį papildė dar du asmenys – Juozas Laurinavičius (1860-1915) ir jo žmona Uršulė Šinkūnaitė (1857-1930). Šiuo radiniu džiaugiausi kaip mažas vaikas, nes radau tikrai netikėtai ir pakankamai neilgai ieškojusi... Aklos vištos ir jai pasitaikiusio grūdo dėsnis – ne kitaip :)

Tam kartui tiek... Visa tai iškapsčiusi supratau, kad apie savo giminę vis dar žinau be galo mažai... Ta proga pasidomėjau ir Kupiškio apylinkių istorija (bent jau tuo, ką pavyko rasti internete) ir panorau susirasti bei įsigyti Vilniaus kupiškėnų klubo leidžiamos knygos „Keliai veda Kupiškin“ visus įmanomus tomus. Tam kartui dėl paskutiniojo šiuo metu esamo – III tomo – jau susitariau su vienu garanoriškai nusiteikusiu kupiškėnu, o kaip bus toliau, pamatysime... Palinkėkite man sėkmės :)

Giminės knygoje jau turiu 17 užpildytų puslapių ir žinau, kad tai viso labo tik pradžia... :) Taigi laukite tolimesnių naujienų...

Nuotraukoje – mano tėtė Šimonių kapinėse, kur palaidoti mano seneliai ir ne vienas senesnės kartos protėvis...

Giminės istorija. VI dalis. Kai tolima tampa artima...

Nuo tada, kai sudariau tiek mamos, tiek tėtės giminės medžius, vis tiek nerimstu... Vis mano akiratyje atsidūria tai vienokia, tai kitokia informacija, susijusi su genealogijos medžių sudarinėjimu – tai, žiūrėk, perskaitę įrašus mano dienoraštyje parašo elektroninį laišką tokie patys ar dar didesni genealogijos maniakai, tai vėl kas užlipa nat mazolio, taip ir vėl mano mintis prikaustydamas prie šių dalykų...

Žodžiu, nutiko taip, kad susigundžiau įvesti savo platų giminės medį į elektroninę sistemą. Pasižaidusi su draugės rekomenduota www.geni.com sistema, netrukus užkliuvau už dar vienos – www.myheritage.com. Pastaroji man pasirodė mielesnė, savesnė, o ir funkcijų joje man pasirodė daugiau nei pirmojoje, todėl ir toliau po truputį suvedinėjau plačią giminę, kai staiga ties viena pussesere aptikau žalią mažą apvalų ženkliuką, kuris, kaip išsiaiškinau, rodė, jog tas žmogus yra ir kitos kažkokios šeimos medyje... Primetusi, kad tai gal ir pirmasis, bet nebūtinai paskutinis toks atvejis plačiame giminės medyje, darbavausi toliau. Beliko suvesti vos kelis mamos pusės giminaičius, kai netikėtai ties mamos senele, o t.y. mano prosenele, užsidegė tas pats žalias rutuliukas. Jo čia pamatyti tikrai nesitikėjau, todėl didelės nuostabos apimta spūstelėjau ant jo, atsidurdama man visiškai nieko nesakančios pavardės lankose, o dar ir skambančios ne lietuviškai... Kurį laiką nesupratau, kas čia vyksta, todėl suskubau susisiekti su to medžio sudarytoja, kuri, pasirodo, gyvena Australijoje... Kiek panaršiusi jos medį, atsilošiau apstulbusi... Mano metų mergina, administruojanti tos giminės medį, pasirodė beesanti mano trečios eilės pusseserė, mano senelio Kazimiero pusbrolio Česlovo anūkė... Jei pamenate mano pirmąjį įrašą apie mamos giminę, jame įrašiusi buvau savo mamos žodžius: „Dar gal tu prisimeni, atvažiuodavo toks senukas iš Australijos, Česlovas Paulėnas...“

Tai štai, dabar to „senuko iš Australijos“ anūkės Lisos dėka, kuri prieš porą metų į tą pačią myheritage.com sistemą suvedė savo giminės medį, dėka, aš atradau kurį laiką nežinioje pradingusią mūsų giminės šaką... Negana to, pasirodė, kad tas „senukas iš Australijos“ tebėra gyvas, o kitų metų kovo mėnesį dar, žiūrėk, ir savo 100-tojo gimtadienio sulauks...

Sunku nusakyti būseną, kai atrandi kažką tolimo, o kartu ir artimo. Kai tavo giminėje staiga atsiranda kažkas, kas visada buvo, tik tu apie tai nežinojai... Atrodo, tarsi tau kas gerą dozę šviežio kraujo supylė, ir tu jautiesi tarsi iš naujo gimęs...

Negaliu kol kas daugiau papasakoti apie Lisą ir jos gimines, nes kaip tik šiom dienos Lisos šeima kraustosi į naujus namus, tad teks palaukt, kol aš vėl su ja galėsiu susisiekti...

Bet... kadangi jau taip užsivedžiau su giminės paieškomis ir atradimais, ta pačia proga pribrendau pagaliau žengti ir dar vieną žingsnį... Vienos LGHD narės dėka pasiryžau užsiregistruoti dar vienoje tarptautinėje sistemoje – www.anchestry.com. Kadangi ši sistema dalinai mokama, vis nesiryždavau lįsti į ją, tačiau atradusi, kad joje yra ir nemokamas bandomasis periodas, griebiau jautį už ragų. Pasinaudojusi eksportavimo-importavimo funkcija, esančia myheritage.com svetainėje, netrukus turėjau visą savo giminės medį ir šioje, jau trečioje genealogijos svetainėje... Na, o čia, kur giminės medžius talpina milijonai vartotojų, lazda turi du galus. Vienas jų – gerasis – kad yra plati paieška, kitas gi galas – ta pati plati paieška, kuri tampa per plati, norint atrasti tai, kas priklauso konkrečiai tau... Ypač, jei ieškai giminaičio pakankamai dažnu vardu ar trumpa pavarde, kurių internete milijonai... Atrinkti, kuris iš jų yra tavo giminaitis, o kuris ne, tampa tikru rebusu... Bet, kaip sakoma, už tai, kad pabandysi, niekas per galvą netrenks...

Mano taikinyje šį kartą buvo jau kuris laikas galvoje besisukantys trys mano senelio broliai, tarpukaryje emigravę į JAV. Galvojau, būtų labai apmaudu būnant JAV praleisti progą bent pabandyti užgriebti kokį siūlo galą, vedantį į šią, toje pačioje JAV pradingusią giminės šaką...Buvau ne kartą bandžiusi atrasti vis minėtą senelio sūnėną Kęstutį, mano tėtės pusbrolį, iš kurio laiškų tėtė žinojo, kad Povilas Amerikoje su savo žmona susilaukė dešimties vaikų. Kęstutis buvo vienas iš jų. Tačiau iki šiol nebuvo pavykę apie Kęstutį atrasti nei vieno konkretaus įrašo jokiose duomenų bazėse... Nebuvau tikrai, ar šį kartą laimė nusišypsos labiau...

Vieną po kito pradėjau įvedinėti tėtės pusbrolių vardus. Povilas, Aleksandras, Feliksas. Turiu pripažinti, kad man pasisekė, jog šie vardai tarptautiniai, todėl nesunku buvo nuspėti, kad Povilas galėjo pavirsti į Paul, Aleksandras – į Alexander, o Feliksas – į Felix... Nes atsekti, kuo pavirto Aleksandro sūnus Vytautas, neturiu žalio supratimo...

Tuo tarpu dabar reikėjo išsiaiškinti, į ką Amerikoje galėjo pavirsti lietuviška Simanavičių pavardė. Žinojau, kad turėjo būti kažkas panašaus į Simon(d)s. Tačiau kaip ji galėjo būti rašoma? Ar taip, kaip ir girdisi, ar kaip nors kitaip? Pvz, su dviem m?.. Ėmiau įvedinėti įvairiausius variantus....

Felikso ir Aleksandro gimimo datas žinojau dienos tikslumu, todėl pradėjau nuo jų. Nepatikėsite, bet netrukus aptikau tarpukario natūralizacijos įrašus, iš kurių sužinojau, kaip rašoma ta jų pavardė. Ogi tikrai – tiesiog Simonds :)

Mano akiratyje atsidūrė štai tokie du dokumentai:

Aišku, labai nustebau, kad Felikso gimimo vieta yra įrašyta kaip Rusija, tačiau vardo, pavardės ir gimimo datos tikslumas mane įtikina, kad tai – tikrai tėtės pusbrolis. Tuo labiau, kad prirašytas antras felikso vardas – Leonardas – tai jo tėčio, mano prosenelio vardas... bet kokiu atveju, dėl to Rusijos dar reikės paklausti tėtės...

Žinodama tikslią pavardę, ėmiausi tolimesnių paieškų. Ir štai tarp krūvos kitų, paieškos aptiktų nuorašų, aptikau vieną dokumentą, kuris prikaustė mano dėmesį... Jame buvo įrašyta 9 asmenų šeima: šeimos galva Paul (Povilas), jo žmona Ellen (Elena), abu gimę Lietuvoje, ir septyni tuo metu jų turėti vaikai, gimę Masačiusetse ir Konektikute (kažkodėl šios dvi valstijos man atrodo susiję su jais, vėlgi reikės kamantinėti tėtį, kur gyveno Kčstutis, kai tėtėis su juo susirašinėjo): Walter, Albert, Kasty (!), Ruth, Leonard, William ir Mildred. Pagaliau sužinojau ir tai, į ką pavirto Kęstutis – į Kasty.

 Spauskite ant paveikslėlio, kad pasididintų.

Nežinau, ar galiu pasikliauti šiuo dokumentu 100 procentu, bet neabejotinai nuo jo atsispyrusi bandysiu ieškoti šių žmonių palikuonių ir aiškintis, ar tikrai šie žmonės, įrašyti registracijos lape, yra mūsų giminaičiai. Тurint omenyje, kad Kasty nėra angliškas vardas, o jei toks ir būtų, tai greičiausiai būtų Casty, o ne Kasty, viltis atrasti dar ką nors naudingo, užsidegė dar ryškiau...

Įvedusi dabar jau Kasty Simonds į paieškos sistemą bei žinodama, kad jis gimė apie 1919 metus, radau vienintelį mano paieškos kriterijus atitinkantį įrašą, kuriuo jei tikėti, Kasty gimė 1918 rugsėjo 16 dieną, o mirė 1983 metų gruodžio 28 – reikės pasitikslinti, bet manau, jog maždaug apie tą laiką nutrūko tėtės susirašinėjimas su Kasty...

Atradau ir kitų Kasty brolių gimimo bei mirties datas, todėl jei jos pasiteisins, bus galima atnaujinti giminės medį, papildant klaustukais užpildytus obuoliukus širdį šildančia informacija...

Liūdniausia, aišku, tai, kad taip ir neradau jokių įrašų, bylojančių apie bent kurio iš šių žmonių tolimesnius palikuonis. Atrastas įrašas apie Kasty žmoną Idamae irgi baigiasi jos mirtimi... Todėl iš tiesų smagu, kad atradau kažkokį siūlo galą, turėdama bent užuominą, kokie galėjo būti tėtės pusbrolių vardai, tačiau liūdna tai, kad tas siūlo galas ir baigiasi ten, kur prasidėjęs... Belieka tikėtis, kad tas genealoginis medis, kuris nugulė elektroninėje sistemoje, vieną dieną užklius kokiam tolimam mūsų giminaičiui, gyvenančiam Amerikoje ir beieškančiam savo šaknų Lietuvoje... O gal bandysiu parayšit laiškus adresais, kurie nurodyti kaip paskutinieji, kur tie asmenys gyveno - gal taip pavyks užčiuopti kokią naują gyslą, kad tai, kas dabar vis dar tolima ir neatrasta, vėl taptų sava ir artima...

Giminės istorija. V dalis. Toli toli...

Iš dalies tai eina kalba ne visai apie mano giminę. Tačiau ši istorija prikaustė mane kelioms dienoms prie kompiuterio ir tapo pakankamai sava...

Viskas prasidėjo nuo to, kai per „Facebook'ą“ (o, visagalis internete! :) mano brolį pagal pavardę susirado Škotijoje gyvenanti Filomena, kurios prosenelis – Juozas Simanavičius. Filomena, pasirodo, labai nori atrasti savo šaknis ir ieško savo giminaičių Lietuvoje. Na o brolis Filomeną nukreipė pas mane – kaip pas genealogijos maniakę :D

Pagal vietoves, minimas senuose dokumentuose, supratau, kad tai geriausiu atveju laaaabai laaaabai tolima giminaitė, o gal visai net ir ne giminaitė :)
Nes mūsų giminė nuo 18 a. gyveno Aukštaitijoje, tuo tarpu Filomenos giminė kilusi nuo Suvalkijos, nuo Plutiškių. Tačiau kažkoks Simanavičių pavardės keliamas solidarumas paskatino mane padėti tai merginai rasti bent kokį siūlo galą šioje, ne tiek jau ir daug duomenų turinčioje istorijoje.

Galite įsivaizduoti – tris dienas mudvi abi „žaidėm detektyvus“ – bandydamos atsekti sulenkintų vietovių lietuviškus pavadinimus, rasti juos žemėlapyje, susisiekti su vietiniu laikraščiu bei pasidomėti, gal galima būtų publikuoti Filomenos paieškos skelbimą...
Šiandien gi jau visai įdomiai istorija apsipynė detalėmis, nors ir negausiomis, bet bent jau kaimų, kuriuose gyveno jos močiutės broliai, pavadinimus jau žinome :) Tai – Galginų kaimas netoli Plutiškių, Marijampolės rajone.

O Filomenos prosenelių įstorija tokia:
Jos prosenelis Juozas Simanavičius, vedęs Marę Palaikytę, 1892 metais susilaukė sūnaus Kazimiero. Ne už ilgo greičiausiai Marė mirė, ir Juozas vedė Algę, kuri pagimdė Juozui dar keturis vaikus: Juozą (g. 1905), Oną (Filomenos močiutę, g. 1908 m., kaip tik nevadinamą dokumentuose – ir Simanaite, ir Simanavičiūte ir dar kaip tik kas netingi), Petrą (g. 1910 m.) ir Marę (g.1912 m.).
Vyriausiasis Kazimieras 1906 metais kartu su tėvu ir savo pamote Alge pirmą kartą atvažiavo į Škotiją uždarbiauti. Juozas, kaip ir dauguma to meto atvykėlių, dirbo anglies kasyklose. Tuo tarpu Kazimieras, važinėjęs tai į Škotiją, tai vėl atgal į Lietuvą, 1927 metais emigravo visam laikui, pasivadino Charles Smith vardu ir įkūrė kepyklą. 1927-ųjų metų dokumentuose Kazimieras pažymi, kad jo tėvai (Juozas ir Marė) jau mirę. Tikėtina, jog jo pamotė Algė, kuri, matomai, buvo daug jaunesnė už Juozą, su vaikais po sutuoktinio mirties grįžo į Lietuvą. Jos sūnūs Petras ir Juozas karts nuo karto nuvažiuodavo pas Kazimierą padėti jam darbuose. Petras mirė sulaukęs 24 metų, o Juozas vėliau taip pat emigravo į Škotiją, sukūrė ten šeimą ir ten mirė sulaukęs senatvės. Ona, nuolatos važinėjusi į Škotiją pas savo brolius, galiausiai taip pat emigravo į Škotiją, kur dabar gyvena jos anūkė Filomena. Tai greičiausiai įvyko 1932 m., nes tais metais įdėta paskutinės viza jos pase.

Jauniausioji Onos sesuo Marė – berods vienintelė, kuri taip ir nebuvo atvykusi į Škotiją pas brolius ir Oną. Panašu, kad ji gimė Lietuvoje. Visko gali būti, kad Algei besilaukiant Marės, mirė Juozas, ir ji su vaikais grįžo į Lietuvą. Tokią prielaidą leidžia daryti tas faktas, kad apie Onos seserį Marę nėra jokių įrašų Škotijos dokumentų archyvuose. Ona pamena, kad Marė rašydavo laiškus savo broliams ir sesei Onai iš Lietuvos.

Deja, Ona Simanavičiūtė-Marcinkevičienė (vėliau pakeitusi Škotijoje pavardę į Mitchell) mirė, kai jos dukrai – Filomenos mamai – tebuvo 12 metų. Jos tėvas vedė kitą moterį, kuri sunaikino daugybę Simanavičių šeimos relikvijų, dokumentų ir nuotraukų... Čia istorija ir nutrūksta, o Filomena tikisi atrasti Lietuvoje bent kažkokias užuominas apie savo močiutės Onos seserį Marę, jos šeimą bei palikuonis, jei tokių yra...

Ir, kaip sakant, beveik, kaip kad laikraštyje būtų parašyta, jei kas viena ausim ką nors esate girdėjęs apie Mariampolėje gyvenančius/gyvenusius Simanavičių giminės žmones, būtume dėkingi, jei atsilieptumėte :))

Na ir pabaigai – keletas nuotraukų...
Broliai ir seserys: Petras, Juozas, Ona ir Marė.

Ši atsiųsta Onai iš Lietuvos. Joje Marė su vaikais.

Marė su vyru ir (greičiausiai) jų pirmagimiu:

Galima būtų paklausti, o prie ko gi čia aš?.. :) Tai va, aš irgi savęs to paties klausiu. Tiesiog traukia mane tokie dalykai ir tokios istorijos tarsi magnetas... O kai įtraukia, pasijuntu tikrai beveik kaip giminaitė. Ir netgi ne tokia jau tolima... :)

P.S. pabandėm įdėti į Mariampolės laikraštį skelbimą, bet niekas, deja, neatsiliepė... :(

Giminės istorija. IV dalis. Mamos genealogija

Nors dar trūksta keleto datų, tačiau iš esmės ir mamos genealoginis medis jau baigtas. Tėtės medyje buvo 7 kartos, šiame - penkios, pradedant 1889-aisiais, mano proseneliu Jonu Vilūnu. Smagu tai, kad šis medis sudarytas remiantis ne archyvniais dokumentais, bet gyvais „dokumentininkais“. Pasitelkusi pusseserės Kristinos, antros eilės pusseserės Monikos bei savo krikštatėvio Valdo pagalbą, surinkau beveik visus duomenis, kuriuos apie save papildė ir kurie kiti pusbroliai :)
Ir štai, gavosi toks klasikinis, tvarkingas medelis, atspindintis Vilūnų giminės bruožą - tvarką :)

Sugretinus abu medžius – tėtės giminės ir mamos, iš karto galima pastebėti, kad kol tėtės giminėj pasikeitė 4 kartos, per tą patį laiką mamos giminėj jų pasikeitė 5. O ar nesakiau, kad tėtės giminėj vėlyvos santuokos? Štai jums ir rezultatas. Nes mamos giminėj visi plius minus tuokėsi ir tekėjo „standartiškai“.

Na ir aišku - pažvelgus į raudonų ir žalių obuoliukų santykį, matyti, kad giminėj dominuoja moteriškės. Čia jos laimi santykiu 20:13, skaičiuojant nuo senelio kartos – nuo ten, kur matyti visas brolių ir seserų kontekstas.

Taip, kaip mano senelis Kazimieras turėjo 4 dukras, taip mano krikštatėvis Valdas dabar turi tris mergaites, o senelio sesers anūkų šakoje irgi vos vienas berniukas... ko dėka persvara išauga moteriškos lyties naudai.

Na bet šansų atsverti medį žaliems obuoliukams dar yra, o ar tai išsipildys, laikas parodys :)
Bent vienas berniukas tikrai būtų ne pro šalį kairiojoje medžio šakoje, kur vis dar laikosi Vilūnų pavardė... :)

Spauskite ant paveiksliuko, kad jis pasididintų.

Giminės istorija. III dalis. Tėtės genealogija

Prieš porą metų tėtė atnešė man šūsnį archyvinių dokumentų ir pasakė: „Na va, čia yra mūsų giminės istorija“. Ant atskirų lapų buvo atšviesti įvairūs metrikų įrašai, kuriuose mirgėjo įvariomis rašysenomis, daugiausiai lenkų ir rusų kalbomis sužymėtos gimimo, krikšto ir mirties datos, vardai, vietovardžiai, mirties priežastys ir kt. Taip pat buvo pridėta ir genealoginė schema, siekianti 1797-uosius metus, apie kuriuos gimė mano pro-pro-prosenelis Domininkas Simonavičius. Besikeičiant lietuvių-lenkų-rusų valdžioms, pavardė pastoviai buvo kraipoma, todėl dorai ir šiandien negalėčiau pasakyti, Simanavičiai mes ar Simonavičiai. Tačiau kadangi pro-pro-prosenelio pavardė įrašyta kaip Simonavičius, tebūnie tai Simonavičių genealoginis medis :)

Tai va, prieš porą metų pasiėmus tą genealoginę schemą bei sudėjus į krūvą visus faktus, kuriuos radau tuose metrikų įrašuose, pabandžiau sudėti viską į vieną vietą. Gaila, kad daugelio duomenų taip ir nėra pavykę atsekti, na bet džiaukimės ir tuo, ką turime :)

Visada žinojau, kad anksčiau, nors šeimos būdavo ir gausios, tačau išgyvendavo nedaug vaikų. Tačiau niekada nemaniau, kai tai buvo toookiais dideliais mastais. Antai iš mano pro-pro-prosenelio Domininko 8 vaikų šeimos teišgyveno vos trys vaikai. Pro-prosenelio Antano šeimoje iš 8 vaikų išgyveno penki, o prosenelio Leonardo šeimoje – iš 10 – šeši. Įžengus į XX amžių padėtis žymiai pagerėja, ir giminėj žinomas tik vienas vaiko mirties atvejis - mano tėtės pusbrolio Apalio vyriausios dukros Vydos.

Emigracija irgi įneša savo dėmių į giminės genealoginį medį, nes su dviem mano senelio broliais, kurie prieš I pasaulinį karą pasitraukė į JAV, jau nebėra jokių ryšių. Dar kurį laiką mano tėtė bandė susirašinėti su pusbroliu Kęstučiu, tačiau su laiku ryšys nutrūko dėl nežinomų priežasčių. Sunku pasakyti, ar to pusbrolio šeima išsikėlė kur kitur gyventi, ar tarybinė valdžia pasistengė, kad visi laiškai grįžtų atgal, o laiškai iš pusbrolio taip ir nepasiektų tėtės...

Iš tiesų, gerai pasiknaisiojus po giminės medį, gali atrasti daug įdomių to meto bei bendrų giminės dėsningumų. Antai iki pat mano tėtės kartos visa giminė buvo sėsli, prisirišusi prie savo žemės, žmonomis tapdavo aplinkinių kaimų merginos (čia tik mano senelis įsigudrino sau nuotaką susirasti beklajodamas po kiek platesnes apylinkes). Tuo tarpu vėliau visi pasklido kas sau...
Kitas įdomus dalykas Simonavičių giminėj – gan vėlyvos santuokos. Nors pro-pro-prosenelis Domininkas ir pro-prosenelis Antanas vedė gan anksti – būdami 23 metų, tačau toliau vyrų tarpe nėra nei vieno, vedusio anksčiau nei sulaukus 30-ies ar tekėjusios anksčiau nei 28-erių (išimtis tik mano pusseserė Ina, ištekėjusi 25-erių).

Kitos įdomesnės detalės...

• Giminėj buvo viena pora dvynukių mergaičių. Tai – mano prosenelio seserys Petronėlė ir Uršulė. Viena jų neišgyveno, kita irgi, jei išgyveno, tai gyveno ne ilgiau nei 35 metus.
• Mirus mano prosenelio broliui Povilui (kuris emigravo į JAV), jo likusią našlę vedė Povilo brolis Aleksandras, irgi tuo metu jau emigravęs į Ameriką.
• Penkių seniausių kartų gimusių berniukų skaičius žymiai lenkia mergaites. Jų gimė vos ne dvigubai daugiau (santykis – 27:14). Tik va mano ir mano pusbrolių kartoje taip jau nutiko, kad mano brolis liko vienintelis moteriškoje mano ir penkių pusseserių kompanijoje, taip tapdamas įpareigotas išsaugoti Simanavičių pavardę. Dabar ta atsakomybė perėjo mano sūnėnui Adomui, kuris, manau, tėčio Daliaus bus raginamas lygiai taip pat pratęsti vyrišką giminę, kaip kad buvo savu laiku „spaudžiamas“ ir jis pats :)

Tai va, tiek trumpai įžvalgų iš giminės medžio, kurį sudėjusi į krūvą gavau kažką panašaus į gluosnį... :) Gal yra ir koks kitas panašesnis medis, bet aš, kaip miesto vaikas, menkai tepažįstu medžius, o iš tų, kuriuos pažįstu, tai gluosnis man panašiausias į šį Simonavičių-Simanavičių medį - tokiom ilgom, svyrančiom šakom :)

Giminės istorija. II dalis - tėtės pusė.

Praeitą kartą parašiau šį tą apie mamos giminę, atėjo laikas ir tėtės šeimos istorijos gabalėliui :)

Man teko matyti tik tėtės mamą, bet ji jau gulėjo ligos patale, kai aš gimiau, o iškeliavo anapus, kai man tebuvo vos penkeri. Pamenu tik tiek, kad atvažiuodavom į Rokiškį pas tetą, kur ji gulėjo aukštoje lovoje su daugybe pagalvių. Daugiau absoliučiai nieko. O senelio visai neteko matyti – gimiau per vėlai. :) Todėl apie juos tegaliu papasakoti tiek, kiek apie juos yra pasakojęs tėtė ir jo sesuo – mane vasaromis auginusi teta Alina.

Tačiau pradėkime kiek nuo anksčiau. Nors genealoginiam medyje galiu matyti giminės istoriją, prasidedančią nuo savo pro-pro-prosenelio, gimusio 1797-aisiais, tačiau apart vardų ir datų nelabai galiu ką daugiau pasakyti... Todėl pasakojimo pradžia realiai prasideda nuo mano prosenelio Leonardo, gimusio 1847 metais, Juodžiūnų kaime, Kupiškio rajone. Nebuvo linkęs jis ūkininkauti, tad jau nuo mažumės mokėsi savarankiškai rašyti. Tai daryti išmoko ant namų slenksčio, anglimi peckiodamas raides. Į mokyklą, kiek prisimena iš pasakojimų mano teta, jis nėjo. Tačiau rašyti išmoko taip dailiai, kad prie Caro netgi dirbo raštininku - rašydavo įvarius raštus, kurių vieno kopiją ir man teko matyti. Vedęs 31-nerių, turėjo 10 vaikų, tačiau iš jų 6 teišgyveno – tais laikais tai buvo kaip ir „norma“. Mano senelis buvo 7 vaikas 4 dukrų ir 6 sūnų šeimoje, tačiau viso išgyveno keturi „vaikai“ ir dvi mergaitės.

Mano senelis – Apolinaras gimė 1890 metais, baigė tris gimnazijos skyrius, o tada ėjo bernauti pas ūkininkus. Nepatiko jam tai. Ne visi ūkininkai gerai bernus „laikė“ – kartais trūkdavo maisto, kartais – apavo, rūbų. Tad būdamas maždaug 14-kos, išėjo mokytis siuvėjo amato. Išmokęs siūti, 15 metų važinėjo po Kupiškio apylinkes siūdamas dvarininkams, dvasininkams ir paprastiems kaimo žmonėms rūbus. Būdavo – nuvažiuoja į vieną „kiemą“, apsiūna visą šeimyną, tada jau laukia kitas užsakymas, tai susikrauna savo siuvimo mašiną ir daiktus į „kuparą“, ir važiuoja toliau kaip koks Palangos Juzė... Taip gyventi irgi nebuvo lengva, nes žmonių įvairių būta, vieni geriau, kiti prasčiau „kriaučių“ maitindavo. Tiesa, mokinių vienas kitas pasitaikydavo. O viena mokinė iš Juozapavo kaimo (Viešintų raj.), iš sodybos prie ežero taip krito jaunam siuvėjui į akį, kad pasiėmė jis ją sau į žmonas. Tai buvo mano močiutė – Marijona. Sugrįžo jie į senelio Apolinaro namus, tuo metu prosenelis Leonardas jau buvo silpnos sveikatos, trys kiti senelio broliai buvo išvažiavę į Ameriką, tad ir liko tuose namuose. Juose jiems gimė dukra – mano teta, ir vienas sūnus. Kai prosenelis Leonardas mirė, brolių iš Amerikos padedami, jie nusipirko vienkiemį „ant kalnelio“ – taip vadindavo. Ten gimė mano tėtė ir dar vienas – jauniausias brolis. Tada senelis pusiau siūdavo, pusiau ūkininkavo. Būdavo, nuvažiuoja į Kupiškį pas žydą į parduotuvę medžiagos, išrenka, važiuoja namo siūti. Arba žmonės patys atveždavo reikiamą medžiagą ir prašydavo ką nors pasiūti. Be abejo, vaikai irgi buvo senelio rūbais apsiūti. Močiutė irgi, nors „nežinau, kiek ji ten spėjo išmokti siūti, kiek ne“ – kaip juokauja teta, bet pasiūdavo vieną kitą rūbą.

Vienas iš linksmiausių pasakojimų, girdėtų apie tai, kaip senelis siuvo, yra apie priekabųjį poną. Panašu, kad senelis siuvo gerai, ir tai žinojo. Tačiau visada esti tokių, kurie kabinėjasi prie visko, kad tik galėtų pasikabinėti. Taigi atėjo ponas matuotis jam pasiūto palto. Apsirengė, sukiojasi visaip kaip prieš veidrodį, ieško prie ko prisikabinti (matomai, kad kainą galėtų numušti). Tada pradeda kabinėtis: „Man atrodo, kad viena rankovė lyg ir aukščiau nei kita...“ –Tikrai? – klausia senelis. „Na taip, lyg ir... Negerai, gal jūs pataisykit, ar pigiau tą paltą parduokit“... O mano senelis ne iš kelmo spirtas. Sako: „Gerai, ateikit po savaitės, pataisysiu...“. Ponas išeina, senelis pakabina tą jo paltą prie kitų rūbų ir siūna toliau sau ramiai kitus rūbus. Po savaitės ateina tas pats ponas, klausia, ar paltas pataisytas. Senelis, aišku, porina, kad be abejo pataisytas. Apsirengia ponas paltą ir nušvinta visas: „Na va, žymiai geriau!“ :)) Ir visas patenkintas išvažiuoja su visu paltu...

Senelis kaime buvo žinomas ne tik kaip geras siuvėjas, bet ir kaip idėjų nestokojantis inovatorius. Jis kaime pirmasis sugalvojo, kaip įrengti laukuose vandens latakus drėgmei vasarą palaikyti, jis pirmasis kaime sugebėjo visus keturis vaikus išleisti į mokslus, kas tuo metu buvo tikrai nelengva.

Kai tetos užklausiau, kaip jam pavykdavo ir siūti, ir ūkiu dar rūpintis, tai ji nusijuokdama pasakė, kad jie, vaikai, didumą darbų nudirbdavo. Laukus apakėdavo, bulves nukasdavo... dar padėdavo mokiniai, kurių vis turėdavo senelis, kuriuos siūti mokė.

Apie tai, koks buvo jų gyvenimas, nemažai galima rasti knygoje apie Kupiškio kraštą „Keliai veda Kupiškin“, kurios jau yra išleisti trys tomai, tačiau man teko matyti vos vieną. Viliuosi, kad kada nors ta knyga pateks ir į mano rankas, nes dabar vos ko tik paklausiu tetos, ji man atkerta: „ Tai aš gi knygoj apie tai rašiau“ :)

Na bet apie karą gal ten nerašė, nes vos man paklausus pradėjo pasakoti:
„Karo metu aš dar mokiausi. 1943 baigau gimnaziją. Porą metų buvau namie. 1945 rudenį išvažiavau į Vilnių. Na o kai buvau namuose, buvo vokiečių metas. Atvažiavo vieną sykį į sodybą vokiečiai, jie rinkdavo kariuomenei viską, kas tik galėjo tikti... Tai atvažiavo pas mus, o vertėjas – toks jaunas kavalierius. :) O aš, matai, baigus gimnaziją, ne šiaip sau. Tada mama tuoj kiaušinienės prikepė, pomidorų jiems įdavė, o mes išėjom paskiau su tuo vertėju po sodą pavaikščiot, tai dabar, jau kai mama pamylėjo taip tuos vokiečius, tai jau einam į tvartą, o ten – karvė, kurią jau kaip ir reikėtų atimti... O tas vertėjas sako vokiečiams – ji tuoj teliuką turės, negalima imti... Kiaulė tai buvo į vidurį lauko nuvežta ir paslėpta iškastoj duobėj, įdėta į specialią dėžę. Na, tai kai jau šitaip, kai pamatė, kas vos viena vargšė karvė tėra, tai iš mūsų kiemo nieko ir nepaėmė... „Apmylėjom“ vokiečius va taip... :) Paskiau vieną sykį norėjo mane išvaryt į darbus. Rinko darbininkus prie geležinkelio, tai mama išverkė, kad neimtų, tai šiaip ne taip atlikau. Būdavo – veidą išsiteplioju, kasas negražiai kreivai susipinu, negražiai apsivelku, kad tik neimtų... Visokių triukų būdavo...
Žinai, ir būdavo – vieni ateina iš miško, o paskiau, kai jau vokiečiai praėjo, tai rusai atėjo. Tai buvo, kad skrebai (taip juos vadinom) ateina dieną, o miškiniai – naktį :)
Miškiniams reikėdavo duoklę duot. Ateina raštelis, kad reikia ko nors. Tai tėtė vieną sykį vidpadžius įdavė, kitą kartą – lašinių. Sunku buvo laviruot tada kaime, kad niekas nepamatytų, kad nesugautų.“

Tokios va istorijos nuotrupos apie mano senelius iš tėtės pusės. Nuotraukose – mano seneliai dviese (~ 1923 m.) ir su visais keturiais vaikais (~1934 m.).

Giminės istorija. I dalis - mamos pusė

Prieš kiek laiko perskaičiusi straipsnį apie tai, kad Lietuvos vaikai nebežino net savo senelių ir dėdžių vardų, nustebau. Suprantu, kad gali žinoti apie senelius nedaug, bet kad net vardų gali nežinoti, tai tikrai buvo gan keista...

Ta proga perkračiau savo atmintį ir supratau, kad ir aš nežinau apie savo senelius tiek, kiek, galbūt norėčiau. Mat taip jau nutiko, kad vieno senelio jau net nebuvo man gimus, viena močiutė mirė, kai man buvo vos dveji, dar kita močiutė mirė man sulaukus penkerių, o ir ją temačiau gulinčią patale... Natūralu, kad daugiausiai žinojau apie savo senelį (mirusį prieš 10 metų), su kuriuo teko bendrauti, pas kurį teko vasaromis su pusbroliais atostogauti, tačiau ir tos žinios tesiekė daugiausiai tas vasaras bei keletą padrikų nuotrupų iš praeities, apie kurias savu laiku net nelabai ir galima buvo šnekėti...

Visa tai perkračiusi savo galvoje, paprašiau mamos, kad ji papasakotų ką nors daugiau... Pasakojo ji man telefonu, bet aš su tokia savo girdimąja atmintimi neatpasakosiu, žinoma, visko, ką ji pasakojo, tai skubu rašyti bent tai, ką užfiksavau...

Kai mano seneliui Kazimierui Vilūnui buvo vos dvidešimt treji, su savo žmona, mano močiute Milda, jie, kaip ir dauguma tuometinės šviesuomenės, vieną naktį buvo išvežti į Sibirą. Buvo 1948-ieji – vieni paskutiniųjų trėmimų, todėl viskas buvo daug humaniškiau, lyginant su pirmaisiais trėmimais. Nepasant to, kareiviai atėjo naktį, per penkioliką minučių liepė susikrauti reikalingiausius daktus ir išvedė iš namų. Atvykę į Irkutsko sritį, jie buvo sutikti vietinių, apgyvendinti mediniame name, jiems buvo duota žemės. Seneliai, būdami darbštūs žmonės, greitai prasigyveno svetimame krašte. Po metų gimė mano mama. Dar po dviejų metų gimė antroji jų dukra, po kitų dviejų – dar viena. Seneliai laikė žąsis, vištas, keletą kiaulių, karvę. Kai vietiniai didžiavosi neva labai didele 30 kg pjaunama kiaule, mano seneliai tik juokėsi, pjaudami šimtakilograminę augintinę :) Ką jau kalbėti apie vietinių nuostabą, kai močiutė prikimšo dešrų, pridarė kumpių, vyniotinių... Vietinės moteriškės tik skėsčiojo rankomis, besistebėdamos, kad visa tai galima padaryti... namuose :) Senelis irgi buvo ne pėsčias, todėl greitai gavo darbą vietinėje lentpjūvėje. Kai buvo paskelbta, kad tremtiniai gali grįžti į Lietuvą, seneliai buvo susitaupę tiek, kad galėjo nusipirkti Lietuvoje namą ir grįžti, ką ir padarė su Lietuvoje buvusių giminių pagalba. Tuo tarpu vietiniai, sužinoję, kad seneliai išvažiuoja atgal į tėvynę, niekaip negalėjo suprasti to, kad taip gerai įsikūrus gali imti, mesti viską ir važiuoti ten, kur nieko neturi, kur viską turėsi pradėti nuo nulio. Stebėdamiesi jie sakė, kad taip gali pasielgti tik tas, kuris Tėvynę turi savo širdyje...
Kai grįžo į Lietuvą, senelių šeima apsigyveno Utenoje, ten, kur mes vėliau daug vasarų praleidome. Jau grįžus į Lietuvą gimė ir ketvirtoji jų dukra – mano krikšto mama.
Tačiau ir grįžus nebuvo viskas taip paprasta. Tarybinei valdžiai nuolat kliuvo faktas, kad tai – tremtinių šeima. Dėl to fakto mama vos įstojo į institutą. Tuomet jai buvo iškelta sąlyga: jei išlaikai visus egzminus vien penketais (aukščiausiais tuo metu balais), tada priimam. Jei ne, deja... Mama įvykdė iškeltą sąlygą ir įstojo studijuoti medicinos.
(Nuotraukoje – mano senelis Kazimieras)

Paskui mamos užklausiau apie vieną tokį seneliuką Igną – pamenu, pasiimdavo senelis mus su broliu kartu pas jį į sodybą. Atvažiuodavome, o ten – ramu, pievose žiogai čirpia, varlės šokuoja (labai mėgom jas ten gaudyti), sukrypusios trobelės durys mediniu pagaliuku užkabintos, kad vėjas jų neblaškytų, o pats Ignas kažkur – tekdavo paieškoti... Užklausiau mamos, kas tas Ignas...

Ta proga mama papasakojo štai ką:
„Tas Ignas, kuris gyveno Kušnieriūnų kaime, o paskui persikėlė į Uteną, – mano mamos tikras pusbrolis. Jo tėtis ir mano mamos mama, ta mano močiutė, Paulėnaitė, kuri gyveno Peterburge, buvo jo sesuo. Dar gal tu prisimeni, atvažiuodavo toks senukas iš Australijos, Česlovas Paulėnas. Tai jis to Igno brolis. Jis du kartus buvo Lietuvoje. Jo gyvenimo istorija labai įdomi: jis buvo laisvos Lietuvos karininkas, ir kai Lietuvą užėmė rusai, jis, kad jo nesušaudytų, pasitraukė į Australiją. Turiu jo dovanotą skarelę su koala, termometrą su kengūra, kuris stovėjo ant židinio, pakabuką su gražiu mėlynuoju opalu. Dar jie turėjo labai gražią sesutę Onutę, kuri buvo netekėjusi, susirgo labai sunkia liga – išsėtine skleroze, daug metų gulėjo ant patalo, kai mirė visi jos labai gailėjo. Ignas irgi buvo senbernis. Jie visi buvo labai gražūs ir labai mieli, bet labai jau kuklūs, tokie sarmatlyvi žmonės, nekomunikabilūs, kaip dabar pasakytų.“

Paskui dar prisiminiau tokią mamos giminaitę Oną Bernotienę, apie kurią užklausta mama parašė:

„O ta Bernotų Onutė tai irgi mano mamos puseserė. Onutės vyras Juozas Bernotas jau miręs, sirgo skrandžio vėžiu gal prieš kokius 11 m. Jie mano krikšto tėvai. Onutė dar gyva. (Praėjus keletui dienų po šio mamos parašyto sakinio, Onutė mirė...) Jie vaikų neturėjo, tai labai gyveno tik sau. Dažnai eidavo abu į restoraną papietauti, mėgo labai visokius balius, kompanijas, gražiai rengdavosi, eidavo pasivaikščioti, kas tais laikais ir dar tokioj Utenoj būdavo visiems labai keista. Ir dabar Onutė pasisuka plaukučius, nors jai jau virš 80 m., pasipuošia ir ateina pas Dalytę (mano mamos sesuo) pagerti kavutės su brendžiuku... Ji turi savo namą mieste, tai susirado labai gerą šeimą, jiems užrašė namą su ta sąlyga, kad ją iki mirties globos. Jai pasisekė – jie ją labai myli ir globoja.“

Dar mama parašė apie prosenelius:
„O tavo proseneliai, mano mamos tėvai, tai Apolonoja ir Napaleonas Kalyčiai. Jie gyveno Klovinių kaime, Utenos raj. Mano močiutė buvo labai graži, gyveno caro laikais Peterburge, nežinau, kaip ji ten atsidūrė, nepamenu, o senelis tai visais laikais buvo kaimo seniūnas, žodžiu didelis ponas, turėjo žemės ir šiaip buvo labai apsiskaitęs, protingas, žodžiu kaimo šviesuolis. Mano tėtis net su juo dažnai tardavosi vienu ar kitu klausimu, jam būdavo labai svarbi jo nuomonė.

Mano tėtės tėvai, mano seneliai iš tėtės pusės, tavo kiti proseneliai, gyveno Mockėnų kaime. To savo senelio aš visai nežinau, nes jis mirė San Paulo mieste, kai mano tėtė dar buvo mažas vaikas. Jis važiavo į Braziliją anais laikais laimės ieškoti. Kaip išvyko, taip nuo tos dienos niekas apie jį nieko nežinojo, matyt ar žuvo kasyklose, ar šiaip mirė. Jo mama viena užaugino vaikus. O tėčio mama, mano senelė nugyveno ilgą amžių, nuseno pas kitą sūnų ir mirė jau sena, mes visi buvom jos laidotuvėse, jūs jau abu buvot gimę.“

Po visų šių įrašų sužinojau, kad mano pusseserė, studijuojanti medicinoje, yra surinkusi nemažai informacijos apie mamos pusės giminę, turi genealoginę schemą. Ta proga perėmiau ją ir nutariau papildyti. Nežinau, kaip sėkmingai pavyks surinkti informaciją, bet tikiuosi, kad kažkiek duomenų pavyks atkapstyti...

Na o iš pusseserės surinktos informacijos man labai patiko vienas faktas: absoliučiai visi keturių kartų giminaičiai yra mėlynakiai :) Tai va iš kur mano tos žyyydros žyyydros akys :)

Vardai

Ne paslaptis, kad pastaruoju metu su drauge Jurgita kalbam daug apie vaikus bei dar daugiau – apie vardus. Toks jau etapas, nors kol kas dar tik planavimo stadijoje :)
Ta proga išsitraukiau Simanavičių giminės geneologinį medį bei pabandžiau pažiūrėti, kokių vardų mūsų giminėj būta. Ir nors ne visos šakos yra užbaigtos, nes duomenys, ypač senesni, yra nusimetę, bendras vaizdas gan įdomus :) Datas, tiesa, suapvalinau, kad lengviau skaičiuot būtų.

Pradėkime nuo 1790 metų, nuo mano pro-pro-prosenelio kartos:
Dominykas ir jo žmona Viktorija.

Pradedant 1820 m. – mano pro-prosenelio karta:
Antanas ir jo žmona Anelė, Konstancija, Tomas, Dominykas, Juozas, Julija-Monika, Salomėja, Jurgis.

Toliau – 1850 m. – prosenelio karta:
Barbora-Teresė, Leonardas ir jo žmona Eleonora, Karolis, Jonas, Petras, dvynės Petronėlė ir Uršulė, Amelija.

Pradedant 1880 m. – mano senelio karta:
Ona, Marcelė, Juozas, Jonas-Leonas, Povilas, Justinas, Julijona, Apolinaras ir jo žmona Marijona, Feliksas, Aleksandras, Marijona.

1920 m. – mano tėtės karta, įskaitant ir pusbrolius:
Apalys, Petras, Julia, Aleksis, Alina, Valentinas, Žybartas-Jokimas ir jo žmona Rita (suprask, mano tėvai), Julijonas-Algirdas, Vytautas, Mamertas.

1960 m. – mano ir mano pusbrolių karta:
Genutė, Jonas, Vydas, Vyda, Rima, Aldona, Dalius ir jo žmona Rūta, Agnė (suprask, aš), Daiva, Ina, Rūta

1990 m. jaunoji karta:
Eglė, Vytautas, Gustė, Adomas-Kazimieras (pavardės paveldėtojas), Tomas, Mantas, Viktorija, Miglė.

Taigi, prisimelavau, galvodama, kad mūsų giminėj nebuvo ten visokių Jonų, Petrų ar Juozų... O va, kad nori – pasirodo, buvo. Ir net po du... :)) Bet tai buvo seniai...

Taigi, jei sudėliojus pagal abėcėlę, vaizdelis toks:
Adomas, Agnė, Aldona, Aleksandras, Aleksis, Algirdas, Alina, Amelija, Anelė, Antanas, Apalys, Apolinaras; Barbora; Daiva, Dalius, Dominykas (2); Eglė, Eleonora; Feliksas; Gustė; Ina; Jokimas, Jonas (2), Julia, Julija, Julijona, Julijonas, Juozas (2), Jurgis, Justinas; Karolis, Kazimieras, Konstancija; Leonas, Leonardas; Mamertas, Mantas, Marcelė, Marijona (2), Miglė, Monika; Ona; Petras (2), Petronėlė, Povilas; Rima, Rita, Rūta; Salomėja; Teresė, Tomas (2); Uršulė; Valentinas, Vyda, Vydas, Vytautas (2), Viktorija (2); Žybartas.

Beje, jei įtrauktume dar ir sutuoktinių bei jų tėvų vardus, esančius tame pačiame geneologiniame medyje, kolekciją papildytų tokie vardai:
Agota, Albina, Algimantas, Anastazija, Angelė, Darata, Darijus, Darius, Emilė, Gediminas, Genutė, Gintautas, Gracija, Ignas, Irena, Janina, Kazimieras, Konstancija, Milda, Motiejus, Ona, Rimvydas, Romualdas, Stanislovas, Vaidotas ir Zigmantas.

Tai va, toks kontekstas. O kaip vadinsim savuosius, kai juos turėsim, laikas parodys :)