2009 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

Mano metai

Na ką, pratęskime tradiciją atsigręžti į jau visai besibaigiančius metus bei prisiminti, kokie jie buvo...

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad šie metai buvo savotiški knygų metai. Pirmiausia, dėl to, kad dienos šviesą išvydo Dariaus versta Biblija, o visai neseniai ir „Senamiesčio vaikai“, verčiantys šiuos metus norom nenorom pavadinti dar ir prisiminimų metais... O prisiminimų iš tiesų tiek tyliose mintyse, tiek šiose mano dienoraštinėse „mintyse garsiai“ buvo nemažai: ir apie darželį, ir apie mamos bei tėtės giminę, apie kitas vaikystės detales bei ją lydėjusius žmones... Matomai, atsidūriau tokiame taške, kuriame norisi pasidairyti atgal... :)
Tuo pačiu šie metai buvo studijų metai. Pirmiausiai dėl to, kad pagaliau baigiau tris metus užtrukusias Biblijos studijas, susidėjusias iš maždaug 500 akademinių valandų, o ateinančiais metais gal kada prisiruošiu jas „įteisinti“, jei nepabijosiu atsakyti į ±700 klausimų :) Tačiau palikim šį klausimą kol kas atvirą, nes vis dar nesu apsisprendusi, ką su tais klausimais daryti... Antroji priežastis, kodėl šiuos metus galima pavadinti studijų metais, yra ta, kad nemažai laiko praleidau  diskusijose su draugais ir mažiau pažįstamais žmonėmis, su kuriais šiemet susirašinėjau. Ačiū jums visiems, nes jūsų dėka šie metai buvo kupini prasmingų akimirkų.
Ir galiausiai turbūt šiuos metus galėčiau pavadinti teorijos pritaikymo praktikoje metais, nes įvairių kelyje pasitaikiusių sunkumų dėka turėjau nuostabių galimybių išbandyti laiptelio, ant kurio šiuo metu gyvenime stoviu, tvirtumą; kurių dėka gavau didžiulį šūsnį drąsos bei dvasinės ramybės; kurių dėka pamačiau savo silpnąsias ir stipriąsias puses.

O šalia viso to metai buvo ramūs, šviesūs, gal kiek mažiau kūrybingi nei pernykščiai, tačiau pralėkę tikrai žaibišku greičiu. Nes nespėjau sugaudyti atėjusio pavasario, nepastebėjau, kur dingo vasara, ruduo praslydo iš viso nežinau kaip ir kur, o žiemos, štai, kiek čia beliko... :)

Gražių jums visiems ateinančių 2010-ųjų metų, tegu jūsų širdyse viešpatauja ramybė, meilė ir pilnatvė ;)

2009 m. gruodžio 30 d., trečiadienis

Domino

Mėgstate domino?.. :)


Žiūrėdama tokius reportažus paprastai įsivaizduoju, kiek laiko ir kantrybės reikėjo visa tai sugalvoti bei sustatyti :)

2009 m. gruodžio 29 d., antradienis

Dovanos

Nors Kalėdos jau kaip ir praėjo, tačiau mano mintyse, elektroniame pašte ir aplinkinių žmonių lūpose tebegyvena dovanos... Todėl dar kartą apie jas...

Šiais laikais, kai dovanas sunku išrinkti dėl jų gausos ir „varžybų“, per kurias vis dar taip dažnai matuojamas gaunamų dovanų dydis ar jų kiekis, viskas tarsi apsiverčia aukštyn kojomis... Apart to, kad dovana primintų apie ją dovanojusį žmogų, ji dažnai tampa tik piniginę išraišką turinčiu daiktu, kurio ieškojimas praranda bet kokį malonumą, nes tai daroma ne iš noro, bet daugiau iš pareigos, kuri praranda bet kokį ryšį su jį dovanojusiu asmeniu; o tada išgirsti: „Nežinau, iš kur šitą gavau - KAŽKAS padovanojo“...

Tačiau kaip smagu yra paėmus kokį nors daiktą nusišypsoti ir prisiminti, nuo ko jį gavai. Nepaisant jo piniginės išraiškos, nepaisant jo dydžio, vertinant tik į jį sudėtas to žmogaus mintis, dovanos beieškant ar ją gaminant, bei širdį. Tikiuosi, kad per šias šventes tokių dovanų padovanojote ir patys gavote daugiau nei tų, apie kurias parašiau prieš tai...

Nes juk padovanoti galime vieni kitiems tiek daug... Apie tai – istorijoje, kurią gal jau ne kartą skaitėte, o gal niekada apie ją negirdėjote...

„Kartą venoje ligoninės palatoje gulėjo du rimtai sergantys vyriškiai. Vienam jų valandą per dieną buvo leidžiama praleisti atsisėdus lovoje, kol iš jo plaučių būdavo ištraukiami skysčiai. Jo lova stovėjo šalia vienintelio toje patalpoje buvusio lango. Kitas vyras turėjo visą laiką gulėti ant nugaros, nepakildamas nuo patalo. Šiedu vyrai valandų valandas kalbėdavosi. Apie savo žmonas, savo šeimas, namus, darbus, karinę tarnybą, kur praleisdavo atostogas...
Kiekvieną vakarą, kai vyriškis, gulėjęs prie lango, galėdavo atsisėsti, jis praleisdavo laiką pasakodamas savo kambario draugui apie viską, ką matė pro langą. Vyras, gulėjęs kitoje lovoje, ėmė gyventi dėl tų vienos valandos periodų, kai jo pasaulis prasiplėsdavo ir atgydavo nuo visų spalvų ir įvykių, vykusių lauke.
Langas žvelgė į parką su nuostabiu tvenkiniu, kuriame turškėsi antys ir gulbės, o vaikai plukdė laivelius. Jaunų įsimylėjėlių poros vaikštinėjo susikibusios už rankų tarp gėlynų, mirgančių įvairiausių spalvų žiedais, o tolumoje matėsi miesto siluetas.
Kai vyriškis prie lango perteikdavo šias visas nuostabias detales, kitoje kambario pusėje gulėjęs vyras užsimerkdavo ir įsivaizduodavo tą puikų paveikslą...
Vieną šiltą vakarą vyriškis prie lango pasakojo apie paradą, žygiuojant pro šalį. Ir nors kitas vyriškis negirdėjo to parado gaudesio, jis galėjo matyti jį savo mintyse – prie lango buvęs vyras taip raiškiai apibūdindavo kiekvieną detalę...

Ėjo dienos, savaitės, mėnesiai. Vieną rytą seselė, atėjusi atnešti vandens prausimuisi, prie lango esančioje lovoje rado kūną, nebealsavusį gyvybe – jis mirė ramiai miegodamas... Ji nuliūdusi pašaukė ligoninės darbuotojus, kurie išnešė vyro kūną.
Likęs palatoje vienas, vyriškis, gulėjęs kitoje patalpos pusėje, po kurio laiko paklausė, ar jis negalėtų būti perkeltas į lovą prie lango. Seselė džiaugėsi galėdama jį perkelti, o įsitikinusi, kad vyriškis jaučiasi čia patogiai, išėjo.
Lėtai ir skausmingai vyriškis pasikėlė ant alkūnių, kad galėtų pažvelgti į tikrą pasaulį už lango. Sukaupęs visas jėgas jis lėtai pasuko galvą į lango pusę. Tačiau už jo tepamatė tuščią sieną.
Vyras paklausė seselės, kas galėjo priversti buvusį jo kambario draugą pasakoti jam tokius nuostabus dalykus, matomus pro langą. Tačiau į tai seselė teatsakė, kad anas vyriškis buvo aklas ir negalėjo matyti net tos tuščios sienos... Ji teištarė: „Greičiausiai jis jus norėjo padrąsinti...“

Kiekviena mūsų gyvenimo diena yra didžiulė dovana, kuria galime pasidalinti su kitais. Tam nebūtinai turime sulaukti Kalėdų, tam nebūtinai turi ateiti Naujieji, tam nebūtinai turime pasiruošti. Nes dabartis, kurią kas akimirką gauname iš ją mums dovanojusiojo, yra vertingiausia dovana, kurią bet kada galime pasidvigubinti... Nes jei skausmas, kuriuo kai pasidalini, sumažėja, tai kiekviena dovana padvigubėjusi sugrįžta...

Gražių paskutiniųjų metų akimirkų!

2009 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Baltosios Kalėdos :)

Ar žinote dainą “I'm dreaming of a white Christmas“? Mano viena mėgstamiausių :)



Iš tiesų tai ir nors svajojome apie baltas Kalėdas, tačiau tikrai nesitikėjome, kad po dviejų lietingų ir paskutinį dar likusį nuo praeitos savaitės sniegą nuplovusių dienų gali vėl prisnigti... Ir prisnigti taip, kad sniego valymo mašinos nespėtų valyti kelių, o mes nespėtume darbuotis kastuvais...
Taigi – Kalėdos buvo baltos... Tiksliau – antroji jų diena ;) Kuri atrodė štai taip...



 



 

 

Kaip aš kepiau kalėdinį pyragą

Turiu prisipažinti, kad nesu didelė maisto gurmanė. Man patinka tradicijos ir tie patys kasmet besikartojantys Kūčių bei Kalėdų patiekalai :) Tačiau šiemet taip užsimaniau padaryti ką nors, ko anksčiau nebuvau dariusi, kad nors tu ką... Tuo „kas nors“ tapo internete atrastas „Irenos aguonų vyniotinis“.

Kaip ir reikėjo tikėtis, kadangi niekuomet nesu kepusi ko nors panašaus (nes nesu labai didelė saldumynų mėgėja, ir mano „repertuare“ tėra paprastas morkų pyragas bei obuolių pyragas), neišvengiau netikėtumų :) Pirmiausia susidūriau su klausimu, kas yra „pakelis mielių“... Pvz., čia, Amerikoje, mielės yra supakuotos puskilograminiais „pakeliais“... :D Taigi, teko vadovautis plius minus intuicija ir iš to puskilograminio gabalo atsiriekti šiek tiek :)) Kadangi miltų kiekis irgi recepte nebuvo nurodytas, susidūriau su dar vienu galvosūkiu: ką reiškia „minkšta tešla“? :)) Vėlgi teko į pagalbą pasitelkti intuiciją bei pradedančiųjų sėkmę :) Tiesa, kadangi negaliu pakęsti razinų kepiniuose, jas pakeičiau džiovintų abrikosų gabalėliais...

Ir ką jūs manote? Po keleto valandų vargo ir bandymo tą „minkštos“ tešlos vyniotinį perkelti į kepimo formą (naudojau, ką turėjau, o turėjau tik mėsiškiems patiekalams kepti naudojamas savo tradicines kepimo formas bei standartines orkaitės groteles), palaimingai užvėriau orkaitės dureles ir ėmiau nekantriai laukti savo „šedevro“... O tiksliau – trijų „šedevrų“, mat pamačiusi, kokio dydžio pyraaaagas gaunasi iš pusės tešlos, kitą pusę skėliau dar pusiau ir padariau du mažesnius vyniotinius :)

Didysis „šedevras“, aišku, neįsiteko savame kailyje ir išvirto į šoną, bet du kiti, mažesnieji jo broliai, išėjo visai puikiai... Aišku, kaip nepatyrusi kepėja, skaitanti receptus eilutė po eilutės, tik pabaigoje sužinojau, kad man dar reikia kiaušinio baltymo, kurį galima būtų užtepti ant pyrago viršaus, idant tas blizgėtų... O kaip tyčia, kiaušinių teturėjau tiek, kiek buvo parašyta recepto pradžioje, tad nei į galvą neatėjo, kad va štai čia dar reikės ko tai papildomo... Tai taip ir liko mano pyragai be blizgesio...

Tačiau kai per Kalėdas šių „šedevrų“ paragavome, supratau, kad vargti tikrai buvo verta... Net ir man, ne per didžiausiai smaližei, šis aguonų vyniotinis žiauriai patiko... ;) Todėl dalinuosi vaizdeliais ir su jumis ;)

Štai mano didysis „išvirtėlis“

O čia du „padorieji“



O taip vat buvo skanu... :)


2009 m. gruodžio 24 d., ketvirtadienis

Šventės kūnui, sielai, dvasiai...


Prieš porą metų rašiau apie tai, kas, skaičiuojant pagal Šventąjį Raštą, iš tiesų nutiko gruodžio pabaigoje. O jei tiksliau – apie tai, kad šis gruodžio pabaigos laikas krikščionybėje turėtų būti minimas ne kaip Kristaus gimimo, bet gimimo, t.y. – jo stebuklingo prasidėjimo metas. Taip jau nutiko, kad per istoriją, kai susipynė pagoniškos bei krikščioniškos tadicijos, tam tikros šventės patogumo dėlei buvo apjungtos, perpinant jų tradicijas bei prasmes, o galiausiai daug dalykų pakeliui pasimetė, nuėjo į užmirštį ar buvo daugiau mažiau sąmoningai išstumti vartotojiškos dabartinės visuomenės sukurtų tradicijų...

Todėl linkiu, kad kiekvienas pasitiktume šventes atsirinkę savo širdyje, kokiais stebuklais sekame ir kurlink jie veda mūsų kūną, sielą ir dvasią...

Šiltų, jaukių, prasmingų, kupinų džiaugsmo ir ramybės švenčių!!!



2009 m. gruodžio 23 d., trečiadienis

Snaigių metas :)

Prieš keletą dienų viena draugė priminė man apie tokį dalyką, kaip karpytos popierinės snaigės... :) Prisipažinsiu, kad tokio dalyko jau seniai buvau nedariusi, nors pamenu, kad vaikystėje labai mėgau karpyti šias gražuoles ir buvau neblogai įvaldžiusi įvairius raštus, kurie gražiai žiūrėdavosi... Smalsumo vedama, kas gi gautųsi dabar paėmus popieriaus lapą į rankas, pradžioje sugadinau porą lapų – tiesiog tos snaigės man pasirodė ne ypatingai gražios. Tačiau keletas kitų, kurias iškarpiau po jų, man visai patiko, todėl „užsikabliavusi“ iškarpiau dar keletą, taip atgaivindama savo užmirštus įgūdžius... :)

Na, o paskui, aš, kaip tokia, kuri nemėgsta daiktų vardan daiktų, grožio vardan grožio, sugalvojau, kad gerai būtų jas kažkur tai panaudoti... Kadangi ant lango lipinti tokių dalykų nemėgstu, todėl pasukusi galvą sugalvojau jas panaudoti kiek kitur :)


Jei jūs dar nesugalvojote, kaip papuošti dovanas artimiesiems, gal irgi norėsite pasinaudoti šia idėja ;)

Sijonas

Per visus tuos darbelius darbelėlius nepasirodžiau vieno savo „bandymo“. Šį kartą – iš siuvimo serijos :) Mat užsimaniusi kelnes žiemą pakeisti į šiltą bei patogų sijoną, prieš kokį mėnesį kibau į savo svajonės įgyvendinimą. Tai padaryti paskatino dar ir tai, kad tokioje šalyje kaip JAV, rasti sijoną iš kokios nors natūralios, o ne sintetinės medžiagos, tolygu stebuklui, o jei toks stebuklas ir įvyksta, dažnai pasirodo, kad jis yra arba ne tavo stiliaus, arba ne norimo ilgio ir pan...
Taigi, nustvėrusi medžiagų parduotuvėje vilnonio audeklo bei pasitelkusi šiek tiek fantazijos, vieną šeštadienį susikurpiau štai tokį dvigubo ilgo sijoną... T.y., sijoną, kuris pamušale esančių prisiūtų kabliukų dėka gali tapti vienokio arba kitokio ilgio ;)

Taigi, rodausi savo eksperimentinį kūrinį, kurį jau išbandžiau viename vakarėlyje ;)



















Jei centre esantis elementas jums atrodo matytas, nebijokite, jums nesivaidena, tai iš tiesų vienas iš anksčiau mano darytų dalykėlių, kuris yra lengvai nusegamas bei prisegamas ;)

Antras dublis

Je dar neužmiršote prieš porą savaičių pristatytos prisiminimų knygos „Senamiesčio vaikai“, tai telieka pasakyti, kad čia – antras dublis :) Ta pati knyga, tik kitokiu viršeliu, kuri kaip dovana keliaus dar dviems žmonėms ;)


Panašu, kad šie metai tapo savotiškais knygų rišimo metais... :) Tikėkimės, kad kitais metais irgi nestigs medžiagos, kurią norėsis sudėti į štai tokį, „apčiuopiamą“, formatą ;)

2009 m. gruodžio 22 d., antradienis

Prieškalėdinis maratonas

Nors pastaruoju metu mano gyvenimas teka ramia vaga ir neturiu jokių skubių darbų, taip jau nutiko, kad kalėdinio maratono visgi nepavyko išvengti... Na, o prasidėjo jis praėjusį penktadienį, kai supratau, kad per artimiausias keletą dienų reikia daug ką nuveikti, o dar kaip tyčia, Darius iš miško atvežė eglės šakų. Taip taip, gal kas nors pasakys, kad esu labai nemylinti gamtos, bet sutikite – sintetinė eglutė visai nekvepia Kalėdomis. Tokiomis, kokios jos būdavo anksčiau... Be to, tos plastmasinės eglutės tokios super idealios formos, kad baisu...
Tai va, užtat pas mus kaip ir kasmet – gyva, byranti „eglutė“, šiemet įgavusi štai tokią formą ir jau spėjusi „apaugti“ kai kurių iš jūsų atsiųstais sveikinimais :)

Kadangi dar prieš porą dienų jos papėdėje tiek sveikinimų dar nebuvo, ją papuošti nutariau parduotuvėje rastais ir mane sužavėjusiais mažučiais mediniais raudonais paukštukais (nors šiaip esu iš tų, kurie tokių dalykėlių neperka ir laiko juos tik dulkių kaupėjais, veltui išmestais pinigais ir vietos stalčiuje grobėjais)...

Kaip ten bebūtų, paukštukai atsidūrė pas mane namuose ir įsitaisė ant televizorinio kalėdinio „altorėlio“ kartu su pernai veltomis snaigėmis bei šviežiai iškarpytomis iš jau velto audinio ne mažiau raudonomis širdelėmis.

Kai visa tai buvo užkelta ant televizoriaus, ėmiausi vienos iš nedaugelio likusių dovanų darymo. Šį kartą ėmiausi teptuko, kurį paskutinį kartą rankose laikiau, kiek pavyko iškapstyti iš atminties, prieš gerus aštuonerius metus... Aišku, prieš tai „apturėjau“ didžiulį malonumą parduotuvėje besirinkdama dažus bei kitokias reikalingas kitiems darbams smulkmenas :) Na, o dovana, privertusi mane imtis šio, seniai užmiršto pomėgio, buvo 7 medinės 20 cm aukščio raidės, iš kurių susideda mano kaiminystėje gyvenančios draugės sūnaus vardas. :) Jas ji ketina kabinti vaikų kambaryje, kuriame jau kabo išmargintos šio naujojo kambario gyventojo didžiosios sesės vardo raidės... Finale, po labai meditatyvinio vakaro, praleisto su teptuku ir dažais rankose, turėjau štai tokį rezultatą:


Paskui gi ėmiausi dar vienos dovanos, kuri savo idėja gal nėra kuo tai ypatinga, tačiau šiais laikais, kai daugybė nuotraukų nusėda kompiuterio gelmėse, o spausdintos nuotraukos tampa vos ne retenybė, tokia dovana vėl praktiškai grįžta į madą :) Na, o ta dovana – tai du nuotraukų albumai mano anytai ir brolienei, kurias įvairioms progoms pasitaikius vis fotografuoju, bet jos tų nuotraukų taip ir nėra mačiusios :)

Kai ir su šiom dovanom susisukau, tuomet dovanos pradėjo plaukti ir pas mus. Ir visos, kaip susitarę, saldžios :))
Pirmiausia buvom pradžiuginti didžiulio saldumynų rinkinio nuo mūsų bažnyčios pastoriaus. Tiesą pasakius, turint omenyje amerikietišką saldumą, neįsivaizduoju, kada mes visa tai suvalgysim, nes vakar atsidarę vieną dėžutę paragavimui, nesugebėjome dviese jos įveikti... Na bet gal kaip nors... Kalėdos juk stebuklų metas :D

Šiandien gi gavau siuntinį iš mamos, kuriame irgi puikavosi rinktinių lietuviškų saldainių dėžė... Va ją tai, tikiu, be didesnio vargo sudorosime :)

Šiandien mano prieškalėdinius darbus pertraukė netikėtai į fotosesiją įsiprašiusi šeimyna su tokia va simpatiška mergaičiuke vardu Ofelija, taigi rytas prabėgo irgi, sakykim, taip „dovaniškai“, jei įvertinsime tai, kad bet koks mūsų sugebėjimas yra kaip tam tikra dovana, kuria galime pasidalinti su kitais, tiesa? ;)


Na ir finalui... Nežinau kaip jums, bet man tai Kalėdos netikros, jei nėra kūčiukų... Ta proga pilną „bliūdą“ jų prisikepėm ir mes... :) Dabar jau Kalėdos gali ateiti...


P.S. Kadangi supratau, jog jei norėčiau apie kiekvieną iš šių punktų parašyti atskirai, tai taip ir nepasiektų jūsų niekas iš mano rašliavos, kol prisiruoščiau, tai tikiuosi, atleisite už tokį va visko suplakimą į vieną vietą... Juk tai – kalėdinis maratonas ;)

2009 m. gruodžio 17 d., ketvirtadienis

Triukai...

Rusai turi tokį labai gerą išsireiškimą: Ловкость рук и ни какого обмана... (pirštų miklumas ir jokios apgaulės). Ir iš tiesų, žmonės, sugebantys apgauti tave vien nukreipdami kažkur kitur tavo dėmesį, man visuomet kelia didžiulį susižavėjimą :) O ypač, jei pats turi galimybę tą triuką stebėti iš labai arti, n kartų... Atrodo, valandų valandas gali stebėti tą triuką, o vis tiek neperprasi, kaip jis padarytas...

Ir nors šiame reportaže viskas yra daug papraščiau nei pirštų miklumas ar kokia magija, siūlau pasitikrinti savo pastabumą :)))


2009 m. gruodžio 16 d., trečiadienis

Mankšta smegenims

Tai – vienas iš „triukų“, kuriuos žmonės siuntinėja vieni kitiems elektroniniu paštu, ir gali būti, kad jūs jau esate jį gavę... Tačiau jei ne, tuomet, manau, bus įdomu pasukti smegenėles :)

Pasak laiško autorių, tik žmonės, kurių IQ didesnis nei 120, gali suprasti šią užduotį. Nežinau, koks tas mano IQ, bet šiek tiek pasukusi galvą, išsprendžiau ;) Taigi – pramankštinkime smegenėles ;)

Jei:
2 + 3 = 10
7 + 2 = 63
6 + 5 = 66
8 + 4 = 96

Tai:
9 + 7 = ???

2009 m. gruodžio 15 d., antradienis

Gree'nas

Nežinau, ar jau esate girdėję, ar dar ne, bet Lietuvos padangėje prieš maždaug pusmetį atsirado toks grynas produktas, kuris taip ir vadinasi – Green'as (tiems, kas nėra mokęsi anglų kalbos, skubu pasakyti, jog dvi e raidės šalia angliškai tariasi kaip lietuviška y, o žodis Green reiškia Žalias). Ir nors aš esu iš tų, kurie nemėgsta anglų kalbos invazijos į mūsų gimtąją kalbą, tačiau toks raidžių/prasmės žaismas man patinka :)

Tai štai, prieš porą dienų savo pašto dėžutėje radau vieną šio laikraštuko straipsnį, kuriuo, jo redaktorei leidus, dalinuosi su jumis :)

Taigi. Jei žiūrite į maistą ne tik kaip į skrandžio nutildytoją, šis straipsniukas jums :) O jei dar mėgstate lietuvišką sezoniškumą, kuris visuomet pilnas laukimo (pirmųjų braškių, pirmųjų obuolių, pirmųjų šviežių bulvių ir pirmojo sniego...) tai galite net nedvejoti – patiks ;)
Na, o jeigu jūs vis tik nepriskyrėte savęs nei vienai kategorijai, vis tiek kviečiu paskaityti, nes neabejoju, jog atrasite dalykų, apie kuriuos kartais slapčia pasvajojate... :)


Vilma Grigienė
GERO MAISTO MINISTERIJA
.

Susipažinkime…

Esame paprasta 2+3 šeima: tėtis, mama, dvi sesės ir brolis. O 2+3 reiškia, kad mudu su vyru sudarome mažumos vyriausybę ir vienaip ar kitaip bandome įveikti visus iššūkius, su kuriais paprastai susiduria mažumos vyriausybės. Sprendimai kartais būna sunkiai įgyvendinami. Kartais kyla maištai ir revoliucijos. Ir, nepaisant palyginus nedidelio +3 amžiaus, kartais įsisiūbuoja pačios juodžiausios separatistinės nuotaikos.

Šioje vyriausybėje man patikėta maisto ministerija. Gero maisto ministerija. Gero – kiek tai yra įmanoma šiais laikais, kai senelių kišenės pilnos saldainių „vien tik E“, o kiekviena maisto prekė, skambiai pavadinta „Vaikams“, turėtų būti parduodama tik asmenims, sulaukusiems 18 metų. Turėtų būti. Jei tokia gero maisto ministerija veiktų valstybės mastu.

Tačiau tokios ministerijos Lietuvoje, deja, nėra. Todėl mes, kaip ir visi kiti žmonės, susiduriame su daugybe modernaus ir patogaus pasaulio vilionių. O pati baisiausia man yra principinė nuostata, kad maistas tėra mineralinių medžiagų, vitaminų, baltymų, angliavandenių bei riebalų rinkinukas, ir svarbiausia, kad jis būtų „optimalus“, „tinkamai subalansuotas“. Bet juk maiste yra žymiai daugiau, nei tos varganos molekulės, iki kurių šiaip ne taip prisikapstė mokslas. Dvasia. Ne visada pavyksta ją pajusti. Tačiau mes visi to mokomės. Norėčiau ir savo vaikus išmokyti pajusti maisto dvasią. Tuomet kalorijos, maisto medžiagų santykis ar net vitaminai ima atrodyti tiesiog smulkmena. Tai ir yra manosios gero maisto ministerijos ilgalaikė vizija.

Duonos metafizika

Požiūrių į maistą yra visokių. Yra žmonių, kuriems maistas tėra “čiulptukas” skrandžiui. Reikia užkimšti, kad neurgztų ir netrukdytų gyventi. Turbūt kaip tik tokiems žmonėms yra sukurta greitmaisčio imperija. Sukimšai “makmuštinį” pakeliui iš vieno susitikimo į kitą ir ramu. Kiti moka mėgautis geru maistu. Ilgos šeimyninės vakarienės, gurmaniški patiekalai, subtili skonių dermė – kas gali būti geriau, už “lėtąjį maistą”? Yra žmonių, kuriems labai svarbu, kaip maistas palaiko jų gyvastį, kiek jis teikia naudos, ir kiek pridaro žalos. Yra begalės krypčių ir judėjimų, kiekvienas su savo nepakartojama, visų geriausia teisybe: vegetarai, veganai, žaliavalgiai, ekologiško maisto fanai, besilaikantys visokiausių dietų ir pan. Man yra svarbi ir dar viena maisto funkcija – jis yra toji duona kasdieninė, kuria mes dalinamės vieni su kitais. O besidalindami duona, mes dalinamės ir savimi.

Kelerius metus buvau „juoda“ vegetarė, bet ištekėjusi už tokio pat „juodo“ mėsėdžio ėmiau valgyti mėsą. Valgau jos nedaug, bet socialinis maisto vaidmuo man yra pernelyg svarbus, kad galėčiau save atriboti nuo šeimos, valgydama atskirai. Svečiuose niekada nedraudžiu savo vaikams gerti limonado, valgyti saldumynų, net jei tokių mūsų namuose nėra ir niekada nebus. Tiesiog negaliu atstumti to, kuo mus vaišina šeimininkai. Bendrystei visuomet teikiu pirmenybę. O kai pas mus į svečius atvyksta mergaičių draugės iš vegetarų šeimos, vaišinu jas sausainiais be kiaušinių. Nes labai gerbiu tų žmonių įsitikinimus. Maistas yra ne tik tai, kas mus pasotina, bet ir tai, kuo mes bendraujame, kuo kalbamės, kuo dalinamės, kaip parodome save ir kaip pasitinkame kitus. Tai tarsi mūsų pačių tąsa, kurią atiduodame vieni kitiems. Kad ir koks juokingas būtų tas „lietuviškas“ įprotis švęsti šventes prie baltomis mišrainėmis apkrauto stalo, aš visgi nujaučiu ir kitą, metafizinę, vaišių prasmę. O kad nuolat persivalgome ir nuo stalo pakylame gerokai apsunkę, ar tai nereiškia, kad valgydami tenkiname vien tik kūną, niekaip nesugebėdami pasotinti savo dvasios? Kai lėkštėje matome viso labo maisto medžiagas – formą, visa tai, kas yra už formos, deja, paliekame ir už borto.

Turgus – mano meilė

Tikriausiai todėl, kad maistas man yra daug daugiau, nei „forma“, nemėgstu jo pirkti parduotuvėje. Kai prie kasos iškraustau savo krepšelį, raustu iš gėdos: jei kas nors mane stebėtų ir kauptų duomenis, palikčiau labai negerą įspūdį apie mūsų šeimos valgymo įpročius. Tiesą sakant, parduotuvėse perku tik „šlamščiukus“, be kurių vis dar nesugebame apsieiti: kartais – alaus tėtei, kartais – šokoladą mamai ar bananų vaikams. O visko, ko reikia „rimtam“ valgymui, aš ieškau turguje. Ir nesvarbu, ar tai yra didžiulė it Akropolis Kalvarijų turgavietė, ar jaukus Tymo turgelis, pirkti „iš pirmų rankų“ man tikrai patinka. Perku ne šiaip kokį bevardį ir beveidį, kad ir ekologiško pieno pakelį. Perku nepaprastai skanų pieną iš ponios Lilijanos. Su ja persimetame keliais žodžiais. Kaip visada, pamirštu užsisakyti pieno kitai savaitei, todėl teks tai padaryti telefonu. Jos vyras pasisiūlo nunešti pieną iki mašinos: juk keturi litrai, o pririštas prie mano krūtinės kojomis tabaluoja devynis kilogramus peršokęs pagrandukas Jurgis.

Suprantu, kad iš pradžių turguje būna nejauku. Baisu, kad apgaus, baisu, kad įkiš niekam tikusią prekę, nejauku, kad „ten jų niekas nekontroliuoja“ – tuo įsitikinusi mano anyta. Tačiau pasisukinėjusi kelis mėnesius, turguje pasijutau sava. Net santūrieji lietuviai kalbina mano Jurgutį, šypsosi, džiaugiasi, klausia, kaip mes laikomės. Tiesą pasakius, mėgaujuosi tokiu apsipirkimu. Žinau, kur gauti pasakiškai skanių ekologiškų morkų (vis noriu paklausti tos žavios moters, gal ji skonio stiprikliu jas slapta laisto, kad tokios skanios). O „mano bitininkas“ vis padeda nunešti pilnus krepšius iki mašinos. Su duonos pardavėju visada jaukiai pajuokaujame. O ūkininką, iš kurio perku kiaušinius, esu slapta įsimylėjusi – toks jis man geras ir tikras žmogus atrodo. Yra ir tokių pardavėjų, kuriuos apeinu lanku. Nelimpa širdis, nors tu ką. Ir salotos, kad ir kokios skanios būtų, iš jų tiesiog „nesiperka“.

Mano širdis visada priklausys turgui. Ten jaučiu, kad perku ne šiaip maistą, ten perku medų, salotas, pieną, mėsą, morkas. Jos turi savo veidą, vardą, istoriją, aurą. Jos yra gyvos.

Nemylėtas maistas

Mėgstu ir gaminti. O to nemėgstantiems visada sakau – atraskite maisto gaminimo magiją. Nes maisto gaminimas – tai toli gražu ne vien tik “dar vienas buities rūpestis”. Tai aukščiausia šamanizmo pakopa: magija, mistika, kūryba. Rankomis užminkytas pyragas niekuomet nebebus vien tik maisto medžiagų rinkinukas. Iš tiesų, man mažiausiai rūpi, kad kokia teta prekybos centro kulinarijos skyriuje paliks ant kotleto savo nelabai švarių rankų antspaudą. Bakterijų aš nebijau. Tačiau maisto gaminimas man yra žymiai daugiau. Tai tarsi meilės, pasiaukojimo ir dėkingumo misterija. Nes būtent šitas augalas ar šitas gyvūnas atiduoda save tam, kad aš galėčiau gyventi. Ir tiesiog privalu jam skirti šiek tiek daugiau laiko bei dėmesio, nei reikia paprasčiausiai susikimšti jį į pilvą. Pusfabrikatis, pašildytas mikrobangėje, yra tarsi koks “nemylėtas maistas”. Na, kaip ir nemylėtas vaikas, kupinas nuoskaudos, nusivylimo ir nepasitikėjimo pasauliu.

Maisto gaminimą šiuolaikinis pasaulis labai nuvertino. Dabar tam, kad išvirtum sriubą, tereikia daržovių, vandens ir kubelio sultinio su skonio stiprikliu. Jokių įgūdžių nebereikia. Skonis tapo universalus. Jis nebepriklauso nuo daržovių pjaustymo būdo, virimo trukmės, prieskonių dermės ir kitų subtilybių. Nebepriklauso ir nuo meilės, kuria per maistą dalinasi su mumis virėjas. Skonio stipriklis – visagalis. Jis ir palangę gali paversti dėmesio vertu gardumynu. O pabandykite sriubą išvirti be jo! Kažkada savo mamos lentynoje radau smagią tarybinių laikų knygelę „Kulinarijos paslaptys“. Man tai buvo to-o-o-oks atradimas! Įsivaizduoju, kad būtent tokių gudrybių anksčiau mamos mokydavo savo dukras. Kiek visokių „cinkelių“!

O be to, maisto gaminimas duoda ir labai apčiuopiamos, materialios naudos: galima išvengti kokių 120 E raidžių ir sutaupyti pinigėlių kilnesniems tikslams. Vaikams taip pat patinka gaminti. Verdu sriubą. Spėkit, kas pjausto daržoves? Mano mergaitės – šešerių metų Bernadeta ir ketverių Gerda – tiesiog pešasi, kad tik kuri negautų mažiau darbo už sesę. Čia jums ne žaislus tvarkytis! Darau virtinius. Po gabalą tešlos gauna ir sesės. Lipdo savo avinėlius, vištukus ir seka neįtikėtinas pasakas. Todėl mūsų virtinukai be varškės įdaryti dar ir pasakomis. Tikrai skanu. Net be E621.

Maistas, kuris miršta

Maistelį savo pagrandukui dešimties mėnesių Jurgiui taip pat gaminu pati, tačiau kartais užkandame pirktinių vaisinių tyrelių. Kartą ant spintelės visai netyčia palikau atidarytą tokios vaisinės tyrelės indelį. Po kelių dienų nustėrau – nei tyrelės skonis, nei kvapas nebuvo pakitę. Ji nesugedusi! Bet ar verta valgyti tai, ko net bakterijos nevalgo? Juk dažnai įvairūs maisto specialistai ir net gydytojai teigia, kad „stiklainiukai“ yra žymiai saugesni, ekologiškesni ir tinkamesni kūdikiams nei naminis maistas. Nejau? Pastebėjau dar ir tai, kad parduotuvėje pirktos daržovės ar vaisiai taip pat labai ilgai negenda. O ir genda jie kitaip. Ne pūva, ne suyra, kaip kiekvienas buvęs gyvas ir paskui miręs organizmas, o susitraukia ir virsta miniatiūrinėmis mumijomis. Juose nėra tos tikrosios, atgrasios mirties. Bet jei nėra mirties, ar gali būti, kad tenai būta gyvybės?

Mes, moterys, visos esame pašvęstos savo kūnuose saugoti gamtos ciklo paslaptis. Mes žinome, kad kitaip nebūna – tai, kas gyva, turi numirti, o paskui vėl prisikelia naujam gyvenimui. Jei obuolys gyvas, nusiritęs nuo šakos jis turi supūti, suirti ir pamaitinti žemę, kuri pavasarį iškels naujus daigus. Žinau, kad žmonija visą savo išmanymą panaudojo tam, kad sumedžioto ir išauginto maisto nesurytų bakterijos. Bet aš kažkodėl bakterijomis pasitikiu – jos tikrai visaėdės. O jei ko neėda net jos, ar galiu valgyti aš? Mūsų virtuvę kartais užpuola kruopų vagys – kandys. Kartais jos susisuka lizdus net druskoje. Tačiau dar niekada nesu jų aptikusi parduotuvėje pirktuose baltuose miltuose. Ir cukruje. Todėl miltus jau seniai perku ekologiškus, juos kandys valgo. Jei valgo kandys, galima ir mums.

Ispaniškas pomidoras prieš avitaminozę?

„Mediniai“ ispaniški ar olandiški pomidorai, kuriuos mes kramtome kiaurus metus, kad tik, gink Dieve, nepritūktume vieno ar kito vitamino, taip pat genda visiškai kitaip – nenatūraliai. Gyvybės juose nėrasite nė su žiburiu. Jų nemyluoja tikra saulė. Savo jėgos jiems neperduoda žemė. Užauginti sintetiniame dirvožemyje po lempomis jie nieko vertingo žmogui duoti nebegali. Dėl vitaminų juose irgi labai abejočiau. Tiesą sakant, aš manau, kad lietuviškas klimatas nėra jau toks nepalankus sveikam gyvenimo būdui. Nes visa, ko mums reikia, prinoksta ir subręsta po mūsų langais. Viskas savo laiku. Reikia tik pastebėti.

Kai baigiasi savų pomidorų derlius, mano vaikai į juos jau ir žiūrėti nebenori. Prašo kaliaropių salotų. Žiemą valgome mėlynųjų kopūstų salotas, morkas su salierais, graužiame žiemines bulves. Savo maistinę vertę ilgai išsaugo šakniavaisiai, kopūstuose apstu vitamino C. Vakarais susėdame gliaudyti riešutų. Man labai patinka lietuviškas žodis „skalsa“ – didybė mažame. Būtent tokiu žodžiu apibūdinčiau riešutą. Saulės jėgą atiduoda grūdinės kultūros. O kur dar medus, bičių duonelė! Kas mus įtikino, kad žiemą badaujame? Na, o kai pavasariui ateinant pernykštis derlius akivaizdžiai išsenka, pavargsta ir nebepasotina, patvoriuose pradeda želti pirmieji gyvybės kupini daigeliai: garšva, dilgėlės, balandos. Šešiametė mano vyresnėlė savo drąsą rodo iš kiekvieno pasivaikščiojimo miške parnešdama po gerą saują mažutėlių dilgėlių daigelių. Skynė be pirštinių! O kokia skani bundant žemei būna dilgėlių sriuba! Palanges nuklojame auginamais svogūnų laiškais. Žiemą net tokia mintis nekyla, o štai pavasarį... Pavasarį jau visai kas kita. Netrunka ateiti ir šaltibarščių bei žalių salotų metas, nuo kurių, prinokus pirmiesiems pomidorams savame darže, jau irgi jaučiamės pavargę.

Tiesą sakant, aš džiaugiuosi, kad pas mus yra metų laikai. Smagu stebėti jų kaitą. Kiekvienas jų yra toks nuostabus ir kiekvienas gali pasiūlyti mūsų stalui tai, kas sotina ne tik kūną, bet ir sielą. Smagu laukti tikrųjų braškių ir žemuogių, stebėti kaip noksta anstyvieji alyviniai obuoliai. Žiūrėti ir seilę varvinti. Kai atradau savo gyvenime metų ir maisto ciklą, taip nyku, atrodo, būtų visus metus valgyti tą patį. Nes džiaugsmo teikia tai, ko išlaukiame. Juk Dievas taip sutvėrė: viskas po dangumi savu laiku praeina.

Aštunkojis ant mūsų stalo

Tačiau tikrai ne viskas,kas yra ant mūsų stalo, mane taip jau džiugina. Kai kas kelia labai prieštaringus jausmus. Saldumynai! Neturėčiau nieko prieš juos, net manyčiau, kad augantiems vaikas jų tikrai reikia, jei cukrus nebūtų vartojamas taip masiškai. Dabar jo neatsikratysi. Jis kaupiasi namuose tarytum dulkės. Štai, močiutė nuolat apdalina vaikus saldžiais sūreliais – juk vaikams reikia varškės! Ir girdo sultimis iš pakelių – sultis gerti sveika! Tačiau, gerbiamieji, cukraus ten yra dvigubai daugiau, nei varškės ir sulčių! O dar pridėkime saldainius iš senelio kišenės, šokoladą, kurį aš paslepiu spintelėje „juodos nuotaikos dienai“, ir kurį, suradusios, netrunka pasidalinti mergiotės. Pridėkime saldainius, kurių per Kalėdas vaikai gavo tiek, kad net ir nelabai taupydami, valgyti baigė tik balandžio pabaigoje. Pridėkime šokoladinius kiaušinius, kurių gavo Velykų proga, nors dar nebuvo baigusios valgyti Kalėdinių saldainių. Cukraus yra net duonoje! Kartais sapnuoju, kad tie saldūs kristalėliai tarytum aštunkojis apraizgo visą mūsų gyvenimą. Mes tampame nuo jų priklausomi tartum nuo cigarečių ar alkoholio. Ir kuo ilgiau galvoju, tuolabiau įsitikinu, kad reikia mūsų namus paskelbti necukraus zona, nes ir už namų ribų cukraus vaikai gaus daugiau, nei pakankamai. Numanau, kad maištas kils, bet kartais tikrai reikia imtis ir nepopuliarių sprendimų.

„Vaje, aš net saldainuko kišenėje neturiu!” – susigraudina kaimynė, kurią sutinku vaikštinėdama su vaikais. „Ačiū Dievui!” – pagalvoju, o kaimynę raminu, kad ne karo metas, šiais laikais geriau saldainuko neturėti. Juos galima keisti ekologiškais džiovintais vaisiais (jie, nors ir labai brangūs, žymiai skanesni ir, patikėkite, nė kiek neprimena parduotuvėse parduodamų „nežinia ko“, skambiai pavadintų „džiovintais vaisiais“), medumi su baltu varškės sūriu ar šaldytomis su trupučiu to paties cukraus sutrintomis uogomis. Jas mano vaikai valgo tiesiai iš šaldiklio – patys geriausi ledai. Visgi saldumynų atsikratyti nepaprasta. Nes aš, niekadėja, pati esu smaližė. Saldumas guodžia. Saldumas glosto. Saldumas įkūnija meilę, kurią taip norisi parodyti vaikams. Pripažįstu ir senelių teisę lepinti vaikus. Juk tai neatsiejama vaikystės dalis. Ir visgi... Visgi norėčiau, kad saldainių būtų tik per šventes, o močiutės dažniau pačios keptų pyragus.

Ekologinis galvosūkis

Esu už ekologišką maistą. Tiek gyvūnai, kuriuos mes valgome, tiek ir dražovės, vaisiai turi būti auginami su meile ir pagarba. Oriai. Prigimtinę teisę į orumą turi ne tik žmogus. O kokios gali būti kalbos apie orumą šiltnamyje, kuriame agurkų šaknys sumerktos į mineralinį tirpalą? Ką jau kalbėti apie tradicinį, pelno siekiantį paukštininkystės ūkį! Be to, savo pinigais noriu balsuoti būtent už tokį gyvenimo ir ūkininkavimo būdą, būtent už tokią pasaulėžiūrą ir tokią natūralią gyvenseną. Ekologija kainuoja brangiau. Bet ekologiškų produktų įpirkti galima: ne itin brangesnės už įprastas yra ekologiškos lietuviškos daržovės, vaisiai, kruopos, miltai. Geriame nemažai pieno, todėl pieną irgi perku ekologišką. Kai ką galima pasigaminti ir patiems. Pavyzdžiui, ekologiški makaronai tikrai brangūs, bet yra pigesnių ekologiškų miltų! Jei surūgsta pienas – iš jo galima pasigaminti varškės ar sūrio. Perku ekologiškus džiovintus vaisius – nors jie ir žymiai brangesni už įprastus, jų kokybė bei išvaizda taip skiriasi nuo parduodamų parduotuvėse, kad geriau jau valgyti mažiau, bet tų, gerųjų. Nemažai gėrybių galima užsiauginti ant palangės. O jei kas turi žemės šalia namų, sode ar kaime – jos neišnaudoti tiesiog nuodėmė. Už ekologinio borto pas mus lieka cukrus, saldumynai, druska, balta duona, padažai, majonezas, ryžiai, egzotiški prieskoniai – tai, ko vartojame nedaug. Ir, žinoma, jei baigiasi ekologiškos daržovės, badauti šeimos neverčiu – turguje perku paprastas.

Pabaiga

Sureguliuoti šeimos gyvenimą tam tikrais potvarkiais yra sunku. Visų pirma todėl, kad mes gyvename tarp žmonių, supami šiuolaikinių nerimastingų nuotaikų ir modernaus gyvenimo vėjų. Aš dievinu turgų, o mano vaikai mėgsta važiuoti į parduotuvę, nes ten gali išprašyti ko nors „labai labai skanaus“. Turguje „čiulpinukų“ gali ir nerasti. Aš mėgstu gaminti, o mano vaikai sielą galėtų parduoti už pietus kavinėje. Suprantu juos. Ten yra tiesiog „kitaip“, nekasdieniška. O jei jau kartą pietaujame kavinėje, ką bedarysi, sumaitinu Jurgiui negendančią tyrelę. Ir žiemą kartais supjaustau ispanišką pomidorą. Nors žinau, kad „medinis“, ir alkanos sielos tikrai nepasotins. Ne kas dieną – tik kartais. Mes visi mokomės valgyti sveikiau. Mano vyras vis mažiau ir mažiau valgo mėsos. O mūsų pati „kiečiausia“ saldžiavalgė Gerda vis dažniau iškeičia saldainius į ekologišką džiovintą mangą. Sėdame vakarieniauti. Bernadeta uždega žvakę, ir aš mintyse dėkoju Dievui už mūsų duoną kasdieninę.

2009 m. gruodžio 14 d., pirmadienis

Dovanos

Liaudies išmintis teigia, kad geriau turėti 100 draugų nei 100 litų. Tačiau šis posakis turi išimtį artėjant didžiosioms šventėms, kai visus tuos 100 draugų norisi pasveikinti :) O dar tokiems žmonėms, kaip aš, kurie tik kraštutiniu atveju lėks dovanų bei atviručių ieškoti į artimiausią parduotuvę... Na ir gerai, ir pati kalta :) Kita vertus, turiu prisipažinti, kad toks savęs „kankinimo“ būdas jau yra įaugęs į kraują, tad nieko negaliu su savimi padaryti... Juk taip malonu rasti laiko kiekvienam, kuris tau brangus ir kuriam bent taip gali skirti savo laiko, dėmesio ir meilės...

Taigi, suskaičiavę su Darium, kad yra apie 80 žmonių, kuriuos norėtume šiemet pasveikinti, Kalėdoms ruoštis pradėjome nuo mėnesio pradžios. Ir nors pagrindinės dovanėlės buvo suruoštos prieš gerą savaitę, tačiau „paskaninti“ jas atvirutėmis sugebėjau tik šį savaitgalį. Aišku, kaip ir kiekvienais metais, po laiko susigriebsiu, kad vis dėlto dar pamiršau pasveikinti vieną ar kitą iš jūsų, todėl užbėgdama įvykiams už akių, iš karto avansu siunčiu jums visiems nuoširdžiausius sveikinimus...

Na, o simbolinėmis draugiškomis dovanėlėmis, kaip turbūt jau galite įtarti iš mano ankstyvesnių įrašų, tapo padėkliukai arbatos puodeliams. Deja, nebepajėgiau įsisprausti į laiką su savo rankomis veltais padėkliukais, taigi į pagalbą pasitelkiau jau nuvelto audinio skiautes, vilnos badymo adatą bei trupinėlį fantazijos ;)




Taigi, brangieji, galite pradėti laukti dovanų bei spėlioti, kam atiteko šie 14 komplektų padėkliukų (kai kurie „dezainai“ dubliavosi). O jei labai norite kažko tokio, bet negausite, brūkštelėkite, padarysiu su malonumu specialiai jums ;)

Atviručių kol kas nerodysiu – te lieka bent šioks toks siurprizas ;)

Senamiesčio vaikai

Taip jau sutapo, kad šiemet abu mano tėvai švenčia savo jubiliejus. Tiesa, tėtė savąjį atšventė jau kovo mėnesį, o štai mama pas mus gruodinė :) Todėl jau nuo pernykštės žiemos su broliu pradėjome galvoti, ką galėtume tėvams ta proga padovanoti. Aš tuo metu jau buvau savo dienoraštyje parašiusi apie slėpynes, kur mano brolis, berašydamas komentarą bei pasileidęs į savo vaikystės slėpynes, sugalvojo surašyti daugiau savo prisiminimų į kokį nors blog'ą. Šią idėją bepuoselėdami bei besikeisdami vaikystės prisiminimais galiausiai sugalvojome, kad būtų šaunu visa tai sudėti į krūvą... Į knygą. Kuri būtų puiki dovana tėvams jų jubiliejų proga :) Į knygą apie tuos senamiesčio vaikus, kurių istorija prasideda lygiai prieš 30 metų – likus dviem savaitėm iki Kalėdų...

Deja, iki tėtės jubiliejaus to padaryti nespėjome, tačiau artėjant mamos gimtadieniui griebėm jautį už ragų ir po poros savaičių įtempto rašymo / redagavimo / maketavimo / spausdinimo / klijavimo keleto egzempliorių tiražu „išleidom“ štai tokią knygelę – „Senamiesčio vaikai. XX amžius, 1980-1992-tieji“.





Kai kurie iš jūsų, žinau, kad jau matėte šias nuotraukas pas mane „Facebook'e“, tačiau labai knietėjo jas įkelti ir čia, ko padaryti anksčiau negalėjau dėl vienos labai paprastos priežasties: mano mama irgi skaito šį dienoraštį :)) Todėl iki jos gimtadienio, kurį ji atšventė praėjusį savaitgalį, reikėjo žūt būt išlaikyti paslaptį :)

Na, o mama, panašu, kad liko labai patenkinta šia dovana. :) Štai toks buvo jos komentaras:
„Kai pradėjau skaityti knygą, tai ir baigiau visą, nes negalėjau sustoti. Kartu ir verkiau, ir juokiausi – taip viskas atgijo, atsigamino, lyg viskas būtų vakar buvę. O kiek jau to kiemo bobulių numirė, kiti išsikraustė... Taip viską išgyvenau, kad paskui labai ilgai neužmigau.

Juolab, kad buvo labai įdomu, kaip viskas atrodė vaikų akimis, juk suaugę kiek kitaip viską suvokia, mato, kad ir tos parduotuvės, kurių aš ir neatsimenu visų, gal aš jose ir nebuvau. O, be to, eini namo, skubi, galvoji, ką čia valgyti padaryti, kaip pigiau ir skaniau pagaminti iš to mažo tuometinio asortimento, tai ne visokios smulkmenos galvoje, kurias matėte jūs. Žodžiu, viskas super. Labai susijaudinau prisiminus Liubą, (kaimynė, kuriai skirta tam tikra dalis mūsų knygoje) tokia gera senutė buvo, kaip tikra mama. Kiek daug iš jos visko išmokau.

Su laiku tie prisiminimai bus dar brangesni ir sentimentalesni, nes senamiestis ir jo žmonės labai keičiasi, o čia buvo visas jūsų gyvenimas. O kaip gražiai tu tą knygą įrišai, nu gabūs jūs abu mano vaikai, labai jumis didžiuojuosi. Tai tiek trumpai, visko nesurašysi...

Per Kalėdas ši knygelė pasieks ir tėtį. Net neabejoju, kad ir jam ji patiks... :)
Na o jei esate labai smalsūs, šią mūsų su broliu vaikystės išpažintį galite rasti čia bei kartu su mumis pasinerti į tą tarybinę vaikystę...

2009 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis

Išgeriate?..

Artėjant šventėms, kai kam gali būti visai vertinga pasižiūrėti (rusų k.).

2009 m. lapkričio 27 d., penktadienis

Jei buvote vaikas... :)

Ne per seniausiai Austėja savo Blog'e rašė apie vaikus ir suaugusiuosius 1973-aisiais ir 2008-aisiais.
Šiandien iš brolio gavau panašios tematikos laišką, kurį gal jau ir esate kada gavę. :) Bet... Dar kartą – apie neįprastų dalykų įprastus laikus :)

Buvo laikai...

Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal sunku patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų...

Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių. Šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas. Mūsų lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį. Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, spintos neužsirakindavo niekada. Mes gėrėme vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dviračiu važinėti su šalmu. Siaubas. Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavome, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią problemą. Mes išeidavome iš namų ryte ir žaisdavome visą dieną, grįždami tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų, ten, kur jie buvo. Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo! Sunku įsivaizduoti. Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus, išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Visko buvo. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate?

Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojome su mėlynėmis, priprasdami nekreipti į tai dėmesio. Mes valgėme pyragėlius, ledus, gėrėme limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo. Iš vieno butelio gėrė keli žmonės, ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjome žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165 palydovinės televizijos kanalų, kompaktinių diskų, mobilių telefonų, interneto... Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius namus – juk videomagnetofonų taip pat nebuvo!

Užtai mes turėjome draugų. Išėję iš namų mes juo rasdavome. Mes važinėjome dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavome ant suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavome futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavome po langais ar tiesiog užeidavome pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio! Mes sugalvodavome žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, soduose vogdavome obuolius ir valgydavome vyšnias su visais kauliukais, kurie mūsų pilvuose nesudygdavo. Kiekvienas nors kartą buvo užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet labai mažai kas papuolė į komandą. Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro – 3 balus. Per pertraukas mes liedavome vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai neturėjome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo milicijos ar išvengti armijos. Tais metais tėvai paprastai stodavo įstatymo pusėn, galite sau įsivaizduoti!?

Ta karta davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo. Mes turėjome pasirinkimo laisvę – rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę, ir mes kažkaip išmokome tuo visu naudotis. Jei jūs vienas iš šios kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki tol, kai valdžia nupirko jaunimo laisvę už riedučius, mobiliuosius telefonus, žvaigždžių fabriką ir klasiškus traškučius. Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui...

Iš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie jų pripratome ir kartais nebepastebime. Na, argi ne stebuklas – pirma tarybinė priemonė vyrams po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate? – Kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje. Kelnaičių guma – tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne tik kelnaites, bet ir pirštinaites! O kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos – kiek daug žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi! Pyragėlis su uogiene – argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogienė! O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas – „Aš tau dabar perku, bet tai tau – gimtadienio dovana"?! Arba ši stebuklinga močiutės frazė – „Tik stiklainius grąžinkit!" O šaldytuvą ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas! Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas. Durelių šone guli... vaistai! Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės dvi – viena su talonais, kita – užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia – „aš tik paklausiu!" Kiek jų dar buvo, tų pasaulio stebuklų... Mažas langelis iš virtuvės į vonią – į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkite? Avalynės šaukštas arkliukas... Dantų milteliai – valo ir dantis, ir sidabrą... Sisiojantis berniukas ant tualeto durų... Televizorius „Rubin" – imi reples ir bim-bim-bim! Glaudės su inkariuku... atsimenate? Pienas trikampiuose įpakavimuose! O jūs sakote – „Septyni pasaulio stebuklai!"

Mes anksčiau darėme tai, ko dabar niekada ir nedrįstume padaryti. Dar daugiau – jei šiandien nors kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat – tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų. Na, pavyzdžiui, gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose stovėdavo stiklinė – visiems viena. Šiandien niekam ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės! O anksčiau juk visi gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio. O juk vandens fontanėlis kartais neveikdavo... Vis tiek gerdavo! Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę. Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta! Būdavo: namuose dūmai, visame bute aitrus kvapas. Lentelė tokia, su juodomis linijomis. Ką jūs sau įsivaizduojate? Sekta? Ne, tai iš-de-gi-ni-mas. Milijonai vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga. „Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga..." Mergaitės, o jūs atsimenat gumytes? Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio žaidimo taisyklių! O Gorbačiovo portretai be dėmės ant kaktos, atsimenate? Įprasta... O juk mes atsimename tuos laikus, kai Džeksonas dar buvo negras, o be to nepilnametis! Daug buvo tokių įprastų dalykų – talkos pavasarį, darbas kolūkyje rudenį, skiestas alus aludėje. Tai buvo įprastų dalykų neįprasti laikai...

2009 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

Ko turėtume bijoti? Kiaulių gripo ar apsaugos nuo jo?..

Na, ir dar vienas reportažėlis apie kiaulių gripą. Nebijokime, žmonės ;)


2009 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Fabrikėlis...

Pernai prieš Kalėdas buvau pamišusi papuošalų gamyboje, šiemet „užvežė“ padėkliukų darymas. Nežinau, kaip jūs, bet ant mano stalo labai dažnas svečias – arbatos puodelis, po kuriuo, priklausomai nuo nuotaikos, ilsisi vienoks ar kitoks padėkliukas...

Taigi, brangieji, ruoškitės :)) Padėkliukų fabrikėlis atsidaro :)

2009 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

Baisusis dėdė gripas :)

Kaip sako šio siužeto pabaigoje, „įjunkite smegenis, išjunkite televizorių, ir viskas bus gerai...“ :))) Tiems, kurie dar neužmiršo rusų kalbos:

2009 m. lapkričio 7 d., šeštadienis

Šopoterapija

Kažkada vienos pažįstamos blog'e paskaičiau apie taip vadinamą šopoterapiją – prasiėjimą per parduotuves kasdienybės praskaidrinimui ir nuotaikos pakėlimui. Ir nors tada galvojau, kad man tokia terapija neveiktų, šiandien supratau, kad klydau. :)
Šiaip niekada nelaikiau savęs iš tų, kuriems patinka vaikščioti po parduotuves. Paprastai mane erzina žmonių daugybė, tas bendras triukšmo fonas, ieškojimas to, ko finale vis tiek nerandi (ypač jei tai batai ar rūbai). Tad paprastai mano šopoterapiniai bandymai baigiasi tuo, kad grįžtu namo dar labiau suirzusi ir nepatenkinta. :))

Tačiau, kaip jau greičiausiai supratote, šiandien TAI suveikė :) Gal dėl to, kad seniai tai bebuvau dariusi, gal dėl to, kad pastaruoju metu apskritai mažai kur išeinu iš namų, gal dėl to, kad išvažiavau iš namų anksti ryte, kol dar nei gatvėse, nei pačiose parduotuvėse nebuvo spūsčių. Taip pat, manau, „sulošė“ tai, kad neieškojau nei batų, nei rūbų. Ir dar vienas dalykas: man reikėjo vos vieno vienintelio dalyko – kartono, kurio, galvojau, greitai rasiu ir grįšiu namo :) Bet kartono neradau pirmose dviejose parduotuvėse, o pakeliui akys norėjo apžiūrėti viską iš eilės, laiko turėjau... taigi... Visokios rankdarbių-dovanų-medžiagų-kanceliarinės-knyginės parduotuvės buvo stropiai iššniukštinėtos :)

Namo grįžau su trimis didžiuliais maišais. Kažkodėl pasijaučiau didžiulį darbą nudirbusi ir tokia laiminga :D Žodžiu, šopoterapija veikia :) Svarbiausia – pasirinkti teisingas parduotuves. :)

2009 m. lapkričio 4 d., trečiadienis

Paprastai ir greitai

Manau, ne vienam pažįstamas jausmas, kai staigiai prireikia kokios dovanėlės, kuriai padaryt laiko daug skirti negali, o visai nieko nepadovanot neleidžia širdis...

Taip nutiko prieš keletą dienų ir man, kai sugalvojau padėkoti gydytojai, pas kurią lankomės jau nebe pirmus metus, su kuria, reikalui esant, susirašome elektroniniais laiškais ir visuomet žinome, kad prireikus galime gauti jos patarimą.
Aišku, ketinimai kažką padovanoti jai, manyje pabudo, kaip tyčia, vos vizito pas ją išvakarėse... :)
Ir štai, tokioj va skuboj gimė mintis padaryti padėkliukus po puodeliais. Kadangi neturėjau tiek daug laiko, kad galėčiau juos nuvelti, kaip kad pavyko tą kartą su „Akimis“ ar aną kartą su „Širdutėmis“. Tad nuskubėjau į parduotuvę, kur nusipirkau gatavų suveltos spalvotos vilnos lakštų, kuriuos susiuvau ir papuošiau va tokiomis sausojo vėlimo būdu įbadytomis aplikacijomis.




Dabar, kai žiūriu, tai kai kuriuos paveikslėlius norėtųsi pakeisti kitokiais, bet tada, „ant smūgio“ nieko protingesnio, ką būtų galima greitai „nupaišyti-išbadyti“, nesugalvojau :))

2009 m. spalio 20 d., antradienis

Vieni kitiems

Artėjant Kalėdoms, vienas gražiausių momentų man paprastai yra tas, kad žmonės, užuot galvoję vien apie save, pradeda galvoti vieni apie kitus...

Taigi, jei jūs esate iš tų, kuriems rūpi ir tie, kurie aplink mus, siūlau užsukti į KOKONĄ ir prisijungti vienaip ar kitaip prie KALĖDINĖS MUGĖS... :)

Daugiau informacijos apie mugę ČIA.


Kai reikia dovanos...

Prisipažinsiu, kad kai reikia kam nors išrinkti dovaną, susiduriu su labai sudėtinga problema. Nes paprastai labai nemėgstu dovanoti to, kas gali būti nenaudinga, to, kas atsibodę, to, ką padovanoti lengviausia (pvz. – dovanų kortelę, kurios JAV labai populiarios). Taip nutiko ir šįkart, kai turėjau sugalvoti dovaną dviejų metų mergytei. Todėl labai nudžiugau, kai į galvą atėjo mintis padovanoti ką nors su monograma. Į akį krito daili, mano akimis žiūrint, suknelė su išsiuvinėtu medžiu. Nusipirkusi lygintuvu prilyginamų blizgučių (mat esamos parduotuvėje gatavos raidės man pasirodė per grubios) išdėliojau mergaitės vardą :) Šįkart – mažybine forma.
Kadangi senokai bebuvau paėmusi kokį rankdarbį į rankas, tai nors ir ne itin paprasta buvo tas raideles lygiai sudėlioti iš į visas puses besivartančių taškelių, tačiau buvo tikras malonumas darbuotis :)

Toks štai gavosi rezultatas:



2009 m. spalio 7 d., trečiadienis

2

Pernai tokiu laiku rašytas įrašas buvo paženklintas vienetu. Taigi šiemet laikas parašyti dvejetą vedybinio gyvenimo metų kalendoriuje :) Nežinau, kaip jūs, bet aš vos spėju skaičiuoji dingstančius mėnesius, prabėgančias dienas. Todėl atsigręždama atgal tegaliu pasakyti, kad nieks nespėjo per tokį trumpą laiką pasikeisti...

Tespėjau suvokti viena: jei nori būti laimingas, kurk tą laimę savo rankomis ir atiduok ją visą kitiems. Nepasilik sau nei gabalėlio, nes būtent jis gali užimti tavo laimės taurėje tą bereikalingą dalį, dėl kurios netilps kitų tau norima dovanoti laimė... Ne veltui gyva amžina tiesa, kad daug palaiminčiau yra duoti, nei imti... :)

2009 m. spalio 5 d., pirmadienis

Už kadro...

Dažnai bežiūrėdama kokį filmą pagaunu save galvojant, kiek daug už vieno ar kito kadro slepiasi tų, apie kuriuos mes nežinome... Įvairūs stilistai, siuvėjai, prodiuseriai, operatoriai, apšvietėjai, rekvizitininkai, fotografai, scenaristai ir t.t. ir pan... Bet nors ir jų kadre nesimato, tai dar nereiškia, kad jie neegzistuoja, kad jie nedirba savo darbo...

Kažkas panašaus šiuo metu ir mano gyvenime. Nors dienoraščio puslapiai jau kuris laikas merdėja apytuščiai, tai dar nereiškia, kad mano gyvenime nieko nevyksta :) Tiesiog taip gaunasi, kad vieni dalykai tampa per daug asmeniški, kad apie juos būtų galima kalbėti viešai, kiti dalykai susidėlioja taip, kad apie juos nėra kada parašyti, o dar treti reikalauja išlaukto laiko – jie tarsi neprinokę obuoliai, kurių derliumi gali pasidalinti tik rudeniui atėjus, obuoliams gerai įraudus, tuomet, kai atsikandi sultingo vaisiaus ir godžiai nuryji...

Tačiau šiandien taip išpuolė, kad radau šiokią tokią atokvėpio minutę, kuria dalinuosi, kuria pati džiaugiuosi, ties kuria stabtelėjusi vėl važiuoju toliau :)

Na, o prieš dėstydama tai, apie ką rašysiu toliau, noriu trumpam prisiminti dar vieną dalyką, kuris dažnai nutinka mano gyvenime. Tai – įvykių grandinė, kurią vėlgi – pamatai tik tuomet, kai ji susiveria pakanakmai ilga ir plika akimi įžiūrima.

Šiandienos įvykių grandinę pradėjau verti prieš gerus 7 metus, pradėjusi dirbti reklamos agentūroje. Ten susipažinau su knygų leidimo bei spausdinimo subtilybėmis, su popieriaus savybėmis ir spaustuvių darbu. Paskui buvo 2004-ųjų Kalėdos, per kurias su drauge Ieva išleidome „Draugiškų receptų“ knygelę. Prieš gerą pusmatį internete užkliuvau už siužeto apie knygų restauravimą. Visa tai vėrėsi į tuomet dar nematomą grandinę, ir aš niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kaip vieną dieną man visa tai pravers...

Šiandien gi mano didysis kambarys daugiau panašesnis į mini spaustuvę nei į jaukią svetainę :) Dėžė popieriaus, dėžė spausdintuvo dažų, įvairios medžiagėlės, juostelės, įrankiai. Ant lentynos - šešios, 1200 puslapių storumo knygos. Surištos rankomis. Tai – tik trečdalis pilno „tiražo“, kurio savikaina, jei leistume spaustuvėje, butų pakankamai didelė. O mums viso labo reikia keliolikos knygų. Tad tas keliolika nusprendėme padaryti namų sąlygomis.

Turbūt nereikia jums sakyti, kaip man „limpa“ tokie darbai... :)
Tad, per daug neaušindama burnos, keliu nuotraukas...

Mums prireikė: juodo džinso, 12 pakų 60 gsm storumo popieriaus,
8 dėžučių spausdintuvo tonerio (pradžiai, nes paskui pasirodė, kad reikia dar tiek:),
įvairių kaspinėlių, juostelių, medžiagėlių, siūlelių...


... kompiuterio, spausdintuvo ir nemažai laiko... :)


Kai lapai buvo atspausdinti lankais (viename lanke pas mus - 24 puslapiai), juos lenkėme pusiau... Vienai knygai atspausdinti, kruopščiai prižiūrint, kad lapai nesusikreivintų, kad spausdintuvas neperkaistų (nes jam perkaitus lapai pradeda sulipinėti vienas su kitu ir sugadina visą reikalą), prireikė 7-8 valandų.


Tuomet siuvome. Ir nors tai gali atrodyti sudėtinga,
tačiau tai iš tiesų buvo vienas paprasčiausių viso darbų etapų.
Vienai knygai susiūti reikia maždaug 5 valandų.


Taip atrodė susiūtas, viršelio belaukiantis knygos blokas.


Tada eilė atėjo viršeliui, ant kurio vietoj raidžių pasirinkome siuvinėti atitinkamą simboliką.
Visas viršelio ruošimas nuo - iki plius visos knygos užbaigimas man užtruko apie 3 val.


Ir štai finale viskas atrodė taip. Pirmieji keturi egzemplioriai, „iškepti“ per savaitgalį :)


Na, o čia – vaizdas atvertus. Tai, kas laikė mane „nematomą“ gerą mėnesį, kai nuo aušros iki sutemų teko skaityti, tikrinti ir tuo pačiu viską sumaketuoti į patrauklų formatą.


Kai įmečiau šias nuotraukas į facebook'ą parodyti draugams, sulaukiau nemažai klausimų, kas tai per Biblija ir kuo ji ypatinga. Nesigilinant per daug į smulkmenas, galiu pasakyti, kad egzistuoja du pagrindiniai hebrajiški bei graikiški Biblijos rankraščių originalai – vieni jų vadinami daugumos tekstu (Textus receptus, kitaip dar vadinami vėlyvieji rankraščiai), kiti – mažumos tekstu, kitaip dar vadinamu ankstyvaisiais rankraščiais. Į Lietuvių kalbą išverstos šiuo metu esamos Biblijos yra verstos arba iš ankstyvųjų rankraščių, arba iš keleto skirtingų rankraščių, suplakant juos į krūvą. Tačiau nei viena jų nėra versta iš Textus receptus rankraščių. Šis vertimas yra būtent toks. Jei kas domisi šventraščiais, tai angliškasis Textus receptus teksto vertimas yra taip vadinama King James Version (KJV) Biblija. Iš Textus receptus tekstų buvo versta 1590 metų Jono Bretkūno Biblija (versta iš vokiškosios Martino Liuterio Biblijos), taip pat – XVII amžiuje Boguslavas Chylinskis iš olandiškosios Biblijos darė vertimą į lietuvių kalbą, na o paskutinis šių rankraščių vertimas į lietuvių kalbą buvo atliktas grupelės tikinčiųjų XVIII amžiuje Karaliaučiuje, kurį vėliau ne kartą pataisytą leido Britų draugija.

Ši lietuviška Biblija, kurią matote nuotraukose, buvo versta iš angliškosios KJV Biblijos ir dabar štai, atspausdinta tokiu „simboliniu“ tiražu, keliaus į Lietuvą, kur jos laukia tolimesnis redagavimas, ruošimas didesniam, „tobulesniam“ tiražui. Jei įdomu, šią Bibliją PDF formatu galite atsisiųsti iš čia (7Mb)

Na, o kas domisi knygų rišimu arba šiaip smalsauja, kaip gi galima namų sąlygomis gražiai įsirišti knygą ar kokį nors albumą, siūlau pasižiūrėti labai mums pravertusių filmukų seriją apie tai: 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis, 5 dalis, 6 dalis.

2009 m. rugsėjo 17 d., ketvirtadienis

Eksperimentas :)

Niekada nebandėt taip (ar kaip nors panašiai) su savimi ar savo vaikais? :))
Psicholiginiai išbandymai zefyrais – galite pasiskaityti plačiau, kas prie ko...
O čia ir linksmas klipukas (:

2009 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

Dviračiai, obuoliai ir mes

Ta proga, kad jau pradėjau girdėti priekaištų, neva vien kitus fotografuoju, o pati nesirodau, sugalvojau, kad reikia kažkaip ištaisyti situaciją :) Taigi pasičiupom ta proga vakar su Darium dviračius, įsimetėm į kuprinę fotiką, porą obuolių, ir numynėm iki artimiausio parkelio. Nedarėm kažkokių tai menų, tiesiog užfiksavom keletą kadrų, kad paskui nesakytumėt, kad patys nesifotografuojam ir nesirodom :)