Iš rėmų ar atgal į juos?

Dar vienas savaitgalis. Praėjęs greitai, kaip ir dauguma prieš tai buvusių. Nieko „blatno” – pasakytų mano mama. Ir turbūt retam jis galėtų pasirodyti įdomus. Sėdėti ištisas dienas prie kompiuterio ir versti tekstą, kuris ne kartą ir ne vieno žmogaus jau buvo išverstas į lietuvių kalbą. Mažai kas gali suvokti tokio darbo reikalingumą. Turint omenyje dar ir tai, kad visada, regis, yra daug įdomiau nuvažiuoti ten, kur dar niekada nebuvai, patirti tai, ko niekada nepatyrei ar pan...

Tačiau panašu, kad tokių savaitgalių mes su Darium nekeistume į nieką kitą. Net jei tai, vėlgi, kažkam sunkiai suvokiama. Tokio laiko, kai visas, ką turi, regis yra būtent čia ir dabar. Kai ilgai kramtai didžiulį kąsnį, kurio niekas neverčia greitai nuryti.

Prieš keletą dienų teko kalbėti su vienu bičiuliu apie tai, kas nutiktų, jei vieną dieną išaiškėtų, kad viskas, kuo tu šiuo metu tiki, apsiverstų aukštyn kojomis, 180° kampu.

Nieko nenutiktų. Kita vertus, mažai tikėtina, kad tai, kas jau dukart atsitiko mano gyvenime, atsitiktų ir trečią kartą. Juk jei 2 kartus sukiesi po 180°, nesvarbu į kurią pusę, sugrįši į ten, iš kur ir išėjai – į save :) Gal ir kraštutiniškas požiūris, bet iš savo patirties taško žiūrėdama, galiu pasakyti, kad mano gyvenime įvyko būtent tai. Paradoksalu, kad tam, jog surastum save, turi taip toli nuo savęs nuklysti (kad pasižiūrėtum į tai iš šono).

Kad galėtum nuspręsti, kaip ten yra su tais rėmais, kurie tave įrėmina – tiegiamas tai dalykas ar neigiamas...

Kaip tik prisiminiau, jog kažkada rašiau eilėraštį būtent apie rėmus. Turėjau gerai paplušėti, kad jį atraščiau – neįtikėtina, kad jis rašytas taip seniai...

„Paveikslas be rėmų”

Aš nebesutelpu į save
Į savo pamėgtus rėmus.
Noriu sulaužyti viską,
Kas man taip šventa buvo iki šiol.

Noriu išeiti iš čia, negaliu...
Girdžiu vien keistą spiegimą –
Girtų apsvaigusių kačių.

Per stipūs rėmai laiko mane –
Aš per daug įsispraudusi į juos.
Jie paleisti nenori manęs,
Nes aplinkui nieko nėra –
Tik triukšmingas pasaulis supa mane.

© „Tarp keturių sienų”, 1994 06 01

Paaugliškai netobulas eilėraštis, bet jis man primena apie tai, kuo tada gyvenau, ir koks didžiulis troškimas buvo tąsyk išplėšti save iš to, kuo buvau. Štai, pasirodo, prireikė keliolikos metų, kad būtų sugrįžęs troškimas grįžti į save ir, anot bandymo iš tų rėmų pabėgti, pabandyti tuos rėmus suprasti bei mėgautis to atradimo džiaugsmu ir ramybe...