Oj line lineli... :)

Myliu lietuvišką liną... Ypač pajaučiau tai čia, kai akys niekur neužkliūna už to paprasto, o kartu ir tokio savitai mielo lino pilkumo...

Ta proga mano silpnybė įsikūnijo į tokį štai mažutį komplekčiuką:

Netikras zuikis iš... žuvies

Užfundijo čia man anyta taip nemenkai žuvies faršo...O kad jau niekada nieko nesu iš tokio daikto dariusi, pradėjau mąstyti, ką čia skanaus iš jo pagaminus... Su žuvies kotletais terliotis nenorėjau, o ir šiaip aliejuje keptų patiekalų nesu didelė mėgėja, tad ėmiausi ieškoti, kaip kitaip susisukti. Ir štai mama pasiūlė pagaminti žuvies... „zuikį“. Idėja pasirodė patraukli, tad leidausi į medžioklę internete, kaip tas dalykas ruošiamas.
Turiu pasakyti, kad teradau vos vieną receptą, bet ir tas kažkaip neprilipo. Taigi, tradiciškai ėmiau improvizuoti... :)

Kadangi rezultatu abu su Darium likom sužavėti, dalinuosi receptu. Gal kada ir jūs susigundysite... :)

1 kg žuvies faršo
1 saldžioji raudonoji paprika
2 dideli svogūnai
3 kiaušiniai
4-5 skiltelės česnako
3-4 riekelės batono ar baltos duonos
0,5 stiklinės pieno
druskos
šiek tiek juodųjų maltų pipirų
mairūno
smulkintų lauro lapų
malto muškato riešuto


Gaminimas itin paprastas: svogūnus, paprikas ir česnakus supjaustome kuo smulkiau, batono riekeles trumpam pamerkiame piene, kad ištižtų, visus ingredientus, paminėtus aukščiau, dedam į vieną krūvą, gerai išmaišom, tuomet drebiam į kepimo formą ir į 180ºC (360ºF) orkaitę. Kepam apie 40 minučių.

Nežinau, su kuo paprastai valgomi zuikiai, bet mums labai skaniai garnyrui suėjo virtos bulvės su šviežių šilbaravykių padažiuku...

Maisto fotografuoti nelabai moku, na bet bendram supratimui, kas čia gavosi, įmetu vaizdelį... Skanaus. ;)

Paburbuliuokime...

Kiek žinau, ne pirmi metai Lietuvoje egzsituoja toks reiškinys, kaip burbuliatorius. Taigi, nutarėm ir mes namie „paburbuliuoti“... Tam tikslui geriausiai suėjo tobuliausias burbulų pūtimo „įrenginys“ – delnai... :)
Keletas akimirkų iš mūsų vonios, kurioje „burbuliavo“ Darius su sūnėnu Andrium... :)

Iš mano šalies su meile...

Gyvenimas pilnas paradoksų. Vienas tokių – sėdint Amerikoje megzti vilnones kojines vaikams draugės, išvykstančios gyventi atgal į Lietuvą... Nes paprastai juk būna atvirkščiai – vilnonės kojinės keliauja iš ten į čia, o ne atvirkščiai. :)

Tai štai, mezgiau, pridėjau žiupsnelį meilės, ir taip mintyse kilo prisiminimas apie kažkada vienam aukcionui ruoštą bukletą-katalogą, pavadinimu „Iš mano šalies su meile“. Ir nors Amerika nėra ta „mano šalis“, tačiau šiuo aveju būtent taip man knieti pavadinti šiuos megzinėlius – kad jie primintų kartu praleistą laiką šalyje, kuri tam kartui buvo „mūsų“... Ir vėl paradoksas – liūdna, kad draugė išvažiuoja, svariai sumažindama lietuvaičių draugų ratą, kita vertus, labai džiugu, kad ne tik iš Lietuvos, bet ir į Lietuvą žmonės važiuoja... :) Taigi, dar neverkim... :)

Tam kartui paprastos vilnonės dovanėlės... :)