Pasaulio pabaiga.Garsūs žodžiai... Kiekvieno savaip suprantami, vieniems skambantys kaip siaubas, kitiems – kaip išganymas. Turbūt kiekvienam – pagal sąžinę ar dar kokį kitą sunkiai apčiuopiamą rodiklį.
Kažkada šitų dviejų žodžių labai bijojau. Vis negalėdavau pabėgti nuo minčių apie masinį geriamo vandens stygių, apie nuo kokios masinės epidemijos mirštančius žmones ir gatvėse dvokiančias lavonų krūvas, apie bet kokį žmogiškumą praradusius mirtinguosius, tik ir besitaikančius kibti vienas kitam į gerkles dėl vandens lašo ar duonos žiauberės. Buvo laikas, kai bijojau užmigti ir nepaubsti, negalėdavau užmigti, besivartydama lovoje, apimta tokių minčių. Kada tai buvo? Prieš 4-5 metus?.. Turbūt...
Žvelgiu į dangų. Neaprėpiama žydrynė. Šalta... Darius sakė anksti ryte matęs šiaurės pašvaistę, kerinčią savo sužvarbusiu spindesiu. Sakė, buvo panašu į vaivorykštę. Įtariu, turėtų būti gražu... Gera būtų vieną gražią dieną išnykti tiesiog tame šaltame danguje ;)
Vėl buvau pasinėrusi į youtub‘ą. Šįkart užsikabinau už Biblijoje minimo taip vadinamo „paėmimo” temos. Kaip visada, kokių tik teorijų neradau ta tema... Vienos jų teigė, kad bažnyčios paėmimas jau seniai įvykęs, bet to niekas nepastebėjo (ši pasirodė man absurdiškiausia), kitos iš jų painiojo paėmimą su antruoju Kristaus atėjimu į žemę, ryškiai pasimetusios tarp faktų, bylojančių tiek apie vieną, tiek apie kitą įvykį. Bet kokiu atveju supratau – žmonės tuo domisi ir diskutuoja apie tai. Vieni – įsikibę L.Haye ir J.Jenkins „Palikti” knygų serijos, kiti – remdamiesi savo pamąstymais ar paviršutiniškomis nuogirdomis. Man pačiai tuo tarpu vis gi priimtiniausia pačioje Biblijoje aprašoma Apokalipsės pradžios bei pabaigos versija. Apokalipsės, kurios, remdamasi savo supratimu, turiu pažadėtą viltį išvengti... Gaila, kad neaišku viena – kada tai įvyks... O jei rytoj? Poryt? Kitąmet?... Žinau. Laikas išmokti kantrybės...
Besidomintiems giliau: 1 Tes. 4:16-17, 1 Kor.15:51-52 1 Tes. 1:10 plg. su:
Mt. 5:35, 24:30-31, 37-41, 25:31-33, Lk. 17:34-37, 19:15-18, Apr. 19:11-21.
Pranešimai
%2B-%2BCopy.JPG)
3 komentarai:
Kiekvienas iš mūsų sulauks pasaulio pabaigos, tik turbūt daugumai tai bus individualaus (ne kolektyvinio) pasaulio pabaiga :) Bet didelio skirtumo tarp šių dviejų koncepcijų, žiūrint iš konkretaus individo požiūrio taško, turbūt ir nėra :)
Bet kuriuo atveju, manau, verta pagalvoti, o kas, jeigu šiandien yra mano paskutinė diena čia? Arba rytoj? Ar tikrai padariau viską, ką norėjau ir galėjau? Turbūt ne. Galbūt dar neįgyvendinau savo senos svajonės iššokti su parašiutu ar pamatyti besiganančias žirafas Afrikoje? Galbūt dar nepasakiau kitam žmogui, koks jis yra man svarbus ar kažkieno dar neatsiprašiau įskaudinęs? Turbūt daugeliui nelabai norėtųsi taip imti ir išeiti tiesiog dabar. Šią akimirką. Nes atrodo, tiek dar daug visko reikia padaryti prieš išeinant...
Tad galbūt ir pradėkime visa tai daryti dabar, tarsi paskutinė diena būtų šiandien. Juk negali būti tikras, kad pasaulio pabaiga, ar ji būtų globali, ar individuali, neateis rytoj. Kad paskui nebūtų gėda prieš save :)
Taip, galim kalbėt šia tema ir žiūrint iš asmeninės pusės, kalbant apie kiekvieno individo pasaulio pabaigą. Tačiau kažkurioj smegenų kertėj susikaupusi informacija apie visa, kas vyksta šiandien pasaulyje, kas dedasi įvairiose jo sferose, kažkaip išrutulioja mintį, kad mūsų karta gali būti ta, ties kuria viskas vieną dieną pasibaigs globaline prasme. Tai va per tą prizmę ir eina mano mintys...
Na o kad reikia kiekvieną dieną gyventi „čia ir dabar”, tarsi tai būtų paskutinė tavo diena, tai faktas :)
Beje, pagalvojau, kad jei ta diena ateitų rytoj, mažiausiai turbūt galvotume apie tai, kad nespėjome pamatyti žirafos ar įgyvendinti dar kokios nors svajonės... O va tai, kas susiję su visais „ko nespėjom pasakyti/ko per daug prisakėm” artimiems žmonėms, būtų turbūt svarbiausia... Nors ką gali žinoti... Greičiausia kiekvienam veiktų individualūs egoizmo/altruizmo svertai :)
Rašyti komentarą