2010 m. gruodžio 28 d., antradienis

Giminės istorija. Portretai

Prieš mėnesį užklaususi brolio, ar jis neturi mūsų prosenelio, mano tėtės senelio Leonardo nuotraukos, gavau štai tokį, man iki tol dar nematytą portretą, darytą apie 1880-uosius metus.


Prisipažinsiu, jog suabejojau, ar čia tikrai mano prosenelis Leonardas, o ne jo sūnus, o t.y., mano senelis Apolinaras. Nežinau, kaip jums, bet man judviejų panašumas, lyginant su vyriškiu, esančiu nuotraukoje, darytoje apie 1923-iuosius metus, atrodė stulbinantis. Rodės, tik ūsus nuskusk, ir prieš tave bus to paties žmogaus portretas.


Galiausiai skirtingų laikmečių detalės ir detalesnė veido bruožų bei rankų analizė padėjo atsirinkti, kas yra kas. :)

Tuomet puoliau retušuoti seniai mano kompiuteryje tunojusios ir visai pamirštos nuotraukos (darytos apie 1910-uosius), kurioje stovi mano senelis Apolinaras bei sėdi jo tėtis – tas pats Leonardas.


Žiūrėjau, žiūrėjau į šias nostaligiją keliančias nuotraukas, iš kurių žvelgiantys žmonės – tokie, kokie yra. Be šiais laikais madingų šypsenų, be įmantrių povyzų, paprastoje tam laikmečiui būdingoje aplinkoje.

Kuo toliau spoksojau į šias nuotraukas, tuo ryškiau manyje kirbėjo mintis: o kodėl ir mums su Darium nepasidarius kokio panašaus portreto?..

Taip gimė giminės portretų kolekciją papildantis mudviejų portretas, į kurį po kiek laiko gal lygiai taip pat, ieškodami panašių bruožų, žvelgs mūsų gentainiai... :)

2010 m. gruodžio 26 d., sekmadienis

Su Šventėmis!!!

Na ką, brangieji, skubu pasveikinti visus jus, sulaukusius žiemos švenčių. Tikiuosi, nesušalote, tikiuosi, kad turėjote ką padėti ant Kūčių bei Kalėdų stalo, kad nestigo šilumos, kuria galėjote pasidalinti vieni su kitais, viliuosi, kad maži ir dideli stebuklai neaplenkė nei vieno iš jūsų ;) O jei netyčia aplenkė, linkiu su kaupu atsigriebti ateinančiais.

Nežinau, kaip jums, bet man didžiausia šventė visuomet yra pats pasiruošimas šventėms...

Tuomet, kai dar gyvenome senamiestyje, nepakartojamos būdavo tos Kūčių pavakario ar Kalėdų ryto valandos, kai su mama virtuvėje ruošdavom maistą, o Dalius su tėte statydavo eglutę, kurią paskui puošdavome, nuo antrasolės vonioje nusikėlę didžiulę seną dėžę su užrašu: „Eglutės žaisliukai“. Tiesa, šiemet pas mus tokio daikto kaip eglutė, nėra, o ir nelabai čia man jos trūksta, bet štai tą pasiruošimo skonį su kaupu patyrėme abu su Darium vakar visą dieną minkydami, kočiodami kalėdinio aguonų pyrago tešlą, formuodami pyragėlius su raugintais kopūstais, jau nekalbu apie koldūnus su mamos rinktais ir atsiųstais džiovintais baravykais, kurių gamyba į trasą ėjo ketvirtadienį... :)

Žodžiu, visu kuo apsiginklavę (į meniu įtraukę dar ir spanguolių kompotą bei salierų salotas), keliavome vakarieniauti pas anytą...

 

Mėgstu Kalėdas... :)

2010 m. gruodžio 14 d., antradienis

Žiema – kojinių mezgimo metas

Ar kas galite paaiškinti žiemos sindromą, kuomet, vos iškritus pirmajam sniegui, rankos pačios siekia siūlų ir virbalų?.. Aš tai negaliu... :)

Nors niekada nebuvau mezgusi kojinių, šiemet kažkaip susigundžiau pabandyti, mat apsižiūrėjau, jog kelerius metus tarnavusios vilnonės dovanos po truputį ėmė per visur kur dilti...

Pirmosios kojinės, kurias numezgiau Dariui, tapo eksperimentinėmis, be jokių ten sudėtingų (kiek būdavo tekę girdėti) kulnų mezgimo, tiesiog taip – „iš akies“ :) Kadangi bandymas buvo sėkmingas, Darius užsiprašė dar ir antros poros, taigi pamaniau, kad ta proga reikėtų pabandyti ir tą „tikrąjį“ kulną išmokti megzti :) Pasižvalgiusi po youtube'ą, atradau labai paprastą pamokėlę, todėl nesupratau, kur gi tas kulno mezgimo sudėtingumas...

Taip gimė ir dar viena kojinių pora. Patiko, megsiu prie progos dar :)

Tiesa, idėjiškai nemėgstu apvalaus mezgimo penkiais virbalais, todėl kojines mezgiau elementariais dviem. Ta viena siūlė per vidinį šoną pasirodė visai netrukdanti... :)


2010 m. gruodžio 2 d., ketvirtadienis

Brokolių apkepas

Nutiko jau taip, kad vieną dieną Darius nupirko labai daug brokolių. Kadangi paprastai brokoliai pas mane keliauja į sriubas, supratau, kad turėtų būti laaaabai didelis puodas sriubos, idant galėčiau į jį sudėti šitiek brokolių...

Žodžiu, pradėjau mąstyti apie kokią nors alternatyvą. Ta alternatyva tokiais atvejais paprastai tampa internetas, į kurį įlindusi tuoj užkliuvau už Brokolių apkepo receptėlio, o kadangi visus reikiamus produktus kaip sykis turėjau šaldytuve, tai už geros valandos apkepas garavo ant mūsų stalo ir buvo skaniai sukirstas. :)


Žinokit, na labai skaniai gavosi... Tik kitą kartą darydama, sakiau, dėsiu daug daugiau pomidorų. Ir daržovių nemaišysiu į krūvą, o dėsiu sluoksniais.

Jei kartais ir jūsų namus užgrius brokoliai, siūlau pabandyti. ;)
Skanaus :)



2010 m. gruodžio 1 d., trečiadienis

Troškintas kalakutas ir jo valgymo diena

Taip jau yra, kad būnant Amerikoje nuo kalakuto dienos, tradiciškai vadinamos Padėkos diena, išsisukti ganėtinai sudėtinga... Kur čia išsisuksi, jei parduotuvės užverstos kalnais šitų paukščių, o puodo su anytos troškintu kalakutu kvapas dar nuo pernai „garuoja“ atmintyje...

Nepatikėsite, mano mama jau treti metai iš eilės kaulija manęs, kad išgaučiau tą troškinto kalkuto receptą, bet tai va, aš su savo fenomenalia atmintimi, žinote... pasišiukšlinu vis... Bet tik ne šį kartą :) Todėl skubu rašyt, kad nepasikartotų praeitų metų istorija, o mano mama ir vėl neliktų be skaniai troškinto kalakuto.

Žodžiu...
Marinatui reikės:
druskos,
pipirų,
2-3 galvučių česnako (sutrinto ar smulkiai supjaustyto),
geros saujos kmynų,
žiupsnelio (nepadauginti) čiobrelių,
dar visokių kitokių prieskonių, kuriuos mėgstate (mes, pvz., įdėjome dar šaukštą tarkuoto imbiero, šiek tiek garstyčių, medaus, įpylėme šlakelį vyno acto)

Imame poną kalakutą, nudiriame jam odą (galima ir nedirti, bet taip prarasite dalį skonio, galinčio susigerti į pačią mėsą, o ne likti odoje, kurios greičiausiai paskui nevalgysite), ir gerai įtriname visomis gėrybėmis, išvardintomis aukščiau, kitaip tariant – marinatu. Daliname kalakutą tuo, ką turime po ranka (kirvuku, pjūkliuku ar šiaip dideliu peiliu) į keturias dalis, dedame jas į puodą ar dubenį, uždengiame ir pastatome į šaldytuvą porai dienų.

Po poros dienų traukiam kalakutą iš šaldytuvo lauk ir pasiruošiam štai tokių gėrybių:
12-14 vidutinių obuolių (supjaustom plius minus aštuntadaliais, išimam sėklas, kotelius),
2 kg morkų (nuskutam, dalinam į 2-4 dalis – pagal mėgstamą kalibrą),
0,5 kg džiovintų slyvų,
1 česnako galvutė (skiltelės supjaustomos griežinėliais)
jei mėgstate, razinų pagal skonį (aš nemėgstu, tai man neaktualu),
0,3 l pomidorų tyrės (jokiu būdu ne ketčupo, o tiesiog tyrės)
lauro lapų,
kvepiančiųjų pipirų (jei tokius mėgstat. Aš tai ne... :),
jei trūksta patikrinus pagal skonį, dar druskos...

Toliau viską darome taip:
Į puodą pilame vandens, kad ant dugno būtų jo apie 2-3 cm, toliau paeiliui dedame produktus sluoksniais: pjaustyti obuoliai, ant jų – morkos, slyvos, razinos, tuomet pomidorų tyrė, lauro lapai, pipirai, ant viso to guldote gabalą kalakuto ir vėl jį užklojame ta pačia tvarka: obuoliai, morkos, slyvos... [...] ... kalakutas... Tęsiame sluoksniavimą, kol visas kalakutas atsiduria puode (sluoksnių bus tiek, į kiek dalių būsite padalinę savo kalakutą). Kai viskas kalakutas jau puode, tuomet dar truputį pilame vandens, kad viskas būtų apsemta, bet ne daugiau (jei kalakutas per didelis, kad tilptų visos keturios jo dalys į vieną puodą, dalinkite per du puodus ir atitinkamai visus kiekius paskirstykite po lygiai į abu puodus).

Verdame ant didelės ugnies, kol užverda. Užvirus mažiname iki minimalios ugnies ir troškiname 1,5 valandos nemaišant, uždengtu dangčiu (nebent dangtis labai kilnotųsi, tai tuomet tarkitės kažkaip ten su juo...).

Patiekiamas išdėjus kalakutą ir visus kitus priedus, kuriuose jis troškinosi, į didelę lėkštę. Jei turite tokio daikto kaip saldžiosios bulvės, jos sueis kaip gardus garnyras, jei jas iškepsite orkaitėje susuktas į foliją ar kaip nors kitaip. Skanaus :)

Kadangi į kalakuto valgymo ceremoniją fotoaparatas nebuvo paimtas, vaizdelių teks palaukti iki kitų metų lapkričio :)