Ką gaminti?..

Gavau vakar el. paštu nuorodą, kuria negaliu nepasidalinti, nes bais patiko tokia idėja... Juk kartais taip užsiciklini gaminti savo įprastus patiekalus, net nesusimąstydamas, jog iš lygiai tų pačių įprastų produktų būtų galima pagaminti ką nors visai kito... :)

Žodžiu, dalinuosi: www.seforeceptai.lt

Skanaus. ;)

Netikras zuikis iš... žuvies

Užfundijo čia man anyta taip nemenkai žuvies faršo...O kad jau niekada nieko nesu iš tokio daikto dariusi, pradėjau mąstyti, ką čia skanaus iš jo pagaminus... Su žuvies kotletais terliotis nenorėjau, o ir šiaip aliejuje keptų patiekalų nesu didelė mėgėja, tad ėmiausi ieškoti, kaip kitaip susisukti. Ir štai mama pasiūlė pagaminti žuvies... „zuikį“. Idėja pasirodė patraukli, tad leidausi į medžioklę internete, kaip tas dalykas ruošiamas.
Turiu pasakyti, kad teradau vos vieną receptą, bet ir tas kažkaip neprilipo. Taigi, tradiciškai ėmiau improvizuoti... :)

Kadangi rezultatu abu su Darium likom sužavėti, dalinuosi receptu. Gal kada ir jūs susigundysite... :)

1 kg žuvies faršo
1 saldžioji raudonoji paprika
2 dideli svogūnai
3 kiaušiniai
4-5 skiltelės česnako
3-4 riekelės batono ar baltos duonos
0,5 stiklinės pieno
druskos
šiek tiek juodųjų maltų pipirų
mairūno
smulkintų lauro lapų
malto muškato riešuto


Gaminimas itin paprastas: svogūnus, paprikas ir česnakus supjaustome kuo smulkiau, batono riekeles trumpam pamerkiame piene, kad ištižtų, visus ingredientus, paminėtus aukščiau, dedam į vieną krūvą, gerai išmaišom, tuomet drebiam į kepimo formą ir į 180ºC (360ºF) orkaitę. Kepam apie 40 minučių.

Nežinau, su kuo paprastai valgomi zuikiai, bet mums labai skaniai garnyrui suėjo virtos bulvės su šviežių šilbaravykių padažiuku...

Maisto fotografuoti nelabai moku, na bet bendram supratimui, kas čia gavosi, įmetu vaizdelį... Skanaus. ;)

Kopūstų karštligė

Nutiko čia vieną dieną taip, kad per neapsižiūrėjimą šaldytuve atsidūrė iš karto net trys kopūsto galvos... „Primečiau“, kad taip lengvai ir greitai neišsisuksiu, jei sugalvosiu juos panaudoti vien salotom ar panašiam garnyriniam reikalui... Teko ieškoti ko nors, kas padėtų juos greitai utilizuoti, paverčiant kuo nors paprastu ir skaniu.

Kas pirma šovė į galvą, mąstant apie patiekalus iš kopūsto, buvo, žinoma, kopūstų sriuba ir balandėliai. Na, dar šmėkštelėjo bandelės su kopūstais. Tačiau sriuba tąkart skambėjo kažkaip nepatraukliai, su balandėliais terliotis neturėju jokio ūpo, o bandelės neskambėjo kaip patiekalas vakarienei... Ir štai, keleto kitų protingų galvų pagalba atradau tokį dalyką, kaip „Tinginių balandėliai“, kurių esmė – skonis kaip balandėlių, išvaizda – ne. :)

Žodžiu, tai atradusi, griebiau mėsmalę, susimaliau gabalą avienos (čia vietoj kiaulienos ir jautienos, kas mūsų namuose paklausos neturi), supjausčiau kopūstą, į faršą sudėjau, kaip priklauso, apvirtus ryžius, smulkiai pjaustytus svogūnus, prieskonius, sudėjau į kepimo formą sluoksniais: stambiai pjaustytus kopūstus, porą šaukštų pomidorų padažo, truputėlį bulvių ir morkų griežinėlių, tuomet gerą tokį sluoksnį faršo-ryžių-svogūnų mišinio ir ant viršaus – kitą pusę pjaustyto kopūsto bei šiek tiek pomidorų padažo. Dar tarpuose kažkur pasibarstė druska ir prieskoniai, o finale viską apipyliau plius minus puse stiklinės vandens, uždengiau folija ir pašoviau orkaitėn...

Žinokit, skanu... Praktiškai balandėliai, tik kitokia forma. O paruošimas – šimtą kartų paprastesnis ir greitesnis. Minusas tebuvo vienas – patiekalo iš to džiaugsmo padariau tiek daug, kad valgyti teko tris dienas. Į trečią dieną mintyse tebuvo viena: „Daugiau jokių balandėlių. Bent kokį artimiausią pusmetį“...

Tačiau prabėgo savaitė ir atėjo laikas naikinti kitus šaldytuve likusius kopūstus. O kadangi balandėlių skonis buvo jau pakankamai užglaistytas kitais patiekalais, vėl prisiminiau, kaip skanu visgi buvo tie troškinti kopūstų lapai... :)

Kad jau neiskartočiau taip banaliai, avieną pakeičiau medaus-garstyčių-meirūno padaže apkepintais vištienos krūtinėlės gabaliukais, išėmiau morkas, pridėjau bulvių ir žiedais pjaustytų svogūnų, ir voila, ne mažiau skaniai buvo sudorotas ir kitas kopūstas...

Kitam kartui numatyta Tinginių balandėlių improvizacija grybų tema. Manau, bus ne mažiau skanu... :)

Brokolių apkepas

Nutiko jau taip, kad vieną dieną Darius nupirko labai daug brokolių. Kadangi paprastai brokoliai pas mane keliauja į sriubas, supratau, kad turėtų būti laaaabai didelis puodas sriubos, idant galėčiau į jį sudėti šitiek brokolių...

Žodžiu, pradėjau mąstyti apie kokią nors alternatyvą. Ta alternatyva tokiais atvejais paprastai tampa internetas, į kurį įlindusi tuoj užkliuvau už Brokolių apkepo receptėlio, o kadangi visus reikiamus produktus kaip sykis turėjau šaldytuve, tai už geros valandos apkepas garavo ant mūsų stalo ir buvo skaniai sukirstas. :)

Žinokit, na labai skaniai gavosi... Tik kitą kartą darydama, sakiau, dėsiu daug daugiau pomidorų. Ir daržovių nemaišysiu į krūvą, o dėsiu sluoksniais.

Jei kartais ir jūsų namus užgrius brokoliai, siūlau pabandyti. ;)
Skanaus :)

Troškintas kalakutas ir jo valgymo diena

Taip jau yra, kad būnant Amerikoje nuo kalakuto dienos, tradiciškai vadinamos Padėkos diena, išsisukti ganėtinai sudėtinga... Kur čia išsisuksi, jei parduotuvės užverstos kalnais šitų paukščių, o puodo su anytos troškintu kalakutu kvapas dar nuo pernai „garuoja“ atmintyje...

Nepatikėsite, mano mama jau treti metai iš eilės kaulija manęs, kad išgaučiau tą troškinto kalkuto receptą, bet tai va, aš su savo fenomenalia atmintimi, žinote... pasišiukšlinu vis... Bet tik ne šį kartą :) Todėl skubu rašyt, kad nepasikartotų praeitų metų istorija, o mano mama ir vėl neliktų be skaniai troškinto kalakuto.

Žodžiu...
Marinatui reikės:
druskos,
pipirų,
2-3 galvučių česnako (sutrinto ar smulkiai supjaustyto),
geros saujos kmynų,
žiupsnelio (nepadauginti) čiobrelių,
dar visokių kitokių prieskonių, kuriuos mėgstate (mes, pvz., įdėjome dar šaukštą tarkuoto imbiero, šiek tiek garstyčių, medaus, įpylėme šlakelį vyno acto)

Imame poną kalakutą, nudiriame jam odą (galima ir nedirti, bet taip prarasite dalį skonio, galinčio susigerti į pačią mėsą, o ne likti odoje, kurios greičiausiai paskui nevalgysite), ir gerai įtriname visomis gėrybėmis, išvardintomis aukščiau, kitaip tariant – marinatu. Daliname kalakutą tuo, ką turime po ranka (kirvuku, pjūkliuku ar šiaip dideliu peiliu) į keturias dalis, dedame jas į puodą ar dubenį, uždengiame ir pastatome į šaldytuvą porai dienų.

Po poros dienų traukiam kalakutą iš šaldytuvo lauk ir pasiruošiam štai tokių gėrybių:
12-14 vidutinių obuolių (supjaustom plius minus aštuntadaliais, išimam sėklas, kotelius),
2 kg morkų (nuskutam, dalinam į 2-4 dalis – pagal mėgstamą kalibrą),
0,5 kg džiovintų slyvų,
1 česnako galvutė (skiltelės supjaustomos griežinėliais)
jei mėgstate, razinų pagal skonį (aš nemėgstu, tai man neaktualu),
0,3 l pomidorų tyrės (jokiu būdu ne ketčupo, o tiesiog tyrės)
lauro lapų,
kvepiančiųjų pipirų (jei tokius mėgstat. Aš tai ne... :),

jei trūksta patikrinus pagal skonį, dar druskos...

Toliau viską darome taip:
Į puodą pilame vandens, kad ant dugno būtų jo apie 2-3 cm, toliau paeiliui dedame produktus sluoksniais: pjaustyti obuoliai, ant jų – morkos, slyvos, razinos, tuomet pomidorų tyrė, lauro lapai, pipirai, ant viso to guldote gabalą kalakuto ir vėl jį užklojame ta pačia tvarka: obuoliai, morkos, slyvos... [...] ... kalakutas... Tęsiame sluoksniavimą, kol visas kalakutas atsiduria puode (sluoksnių bus tiek, į kiek dalių būsite padalinę savo kalakutą). Kai viskas kalakutas jau puode, tuomet dar truputį pilame vandens, kad viskas būtų apsemta, bet ne daugiau (jei kalakutas per didelis, kad tilptų visos keturios jo dalys į vieną puodą, dalinkite per du puodus ir atitinkamai visus kiekius paskirstykite po lygiai į abu puodus).

Verdame ant didelės ugnies, kol užverda. Užvirus mažiname iki minimalios ugnies ir troškiname 1,5 valandos nemaišant, uždengtu dangčiu (nebent dangtis labai kilnotųsi, tai tuomet tarkitės kažkaip ten su juo...).

Patiekiamas išdėjus kalakutą ir visus kitus priedus, kuriuose jis troškinosi, į didelę lėkštę. Jei turite tokio daikto kaip saldžiosios bulvės, jos sueis kaip gardus garnyras, jei jas iškepsite orkaitėje susuktas į foliją ar kaip nors kitaip. Skanaus :)

Kadangi į kalakuto valgymo ceremoniją fotoaparatas nebuvo paimtas, vaizdelių teks palaukti iki kitų metų lapkričio :)

Mamos receptai. Blyneliai su špinatais

Jau ne kartą taip nutiko, kad su mama bekalbėdamos telefonu ar per skaipą, nejučia pasikeičiame kokiais nors receptais. Tiesiog – pasakoji, pvz., ką gaminai vakar, o mama sako: „O kaip tu tai gaminai?“ Na, ir papasakoji... O štai prieš keletą savaičių mama pasakojo apie jos darytus pietus visai brolio šeimynai, kurių metu vienas iš patiektų dalykų buvo blyneliai su špinatais. Tąkart suklusau aš: „O kaip tu juos darai?“ Pasirodo, viskas labai paprasta.

1. Užmaišai tešlą paprastiems lietiniams (mano tešla paprastai tokia: 1 kiaušinis, žiupsnelis druskos, miltų ir vandens „iš akies“, o kai tešla tampa reikalingos konsistencijos, įpilu šaukštą-du aliejaus – kad nereikėtų papildomai jokių riebalų kepimui).

2. Smulkiai supjaustai vieną stambų arba du nedidelius svogūnus ir apkepini juos svieste. Įberi druskytės. Kol svogūnai kepinasi, susipjaustai gerą didelę saują (150-200 gr) špinatų ir meti į tą pačią keptuvę. Viską pakepini, o kai jau išjungi keptuvę, ant visos tos svogūnų-špinatų masės uždedi plonas riekeles sūrio (aš ėmiau Rokiškio sūrį) ir palieki tą sūrį lydytis.

3. Tuo tarpu kepa blynai, į kuriuos imi ir dedi įdarą, esantį keptuvėje, imdamas gražiai, kad ir svogūnų-špinatų masė būtų, ir sūris ant viršaus.

4. Kai ateina metas valgyti, apkepini blynelius ant sviesto, pasigardini grietine ar kuo kitu, kas patinka, ir voila :)

Žodžiu, kaip suprantate, prisiruošiau ir aš pagaminti šių blynelių, nes Darius vos išgirdęs apie tokius blynelius iš karto pasakė, kad turėtų būti skanu... Čia tik aš keletą savaičių niekaip nesugebėjau iki jų prisikasti... :)

Žodžiu, Darius, kaip pastovus mano ruošiamo maisto vertintojas, ilgai neištarė nei žodžio, nes vis tęsė tokį pasimėgaujantį „Mmmmmmm..... Mmmm...........“ Galiausiai pasakė: „Nu labai skanu....“ :)
Tai va, gal kartais patiks ir jums, nes, kaip suprantate, pasigaminti juos tikrai labai paprasta. :)

Rytietiškai lietuviškos salotos

Kai pagaunu save, kad užsiciklinau su tam tikrais kasdieniais patiekalais, ateina toks laikas, kai pradedu improvizuoti (nes, kaip žinia, labai nemėgstu receptų knygų :)

Taigi, pasukusi galvą, prisiminiau, kad spintelėje yra tokio daikto, kaip džiovinti jūros dumbliai, su kuriais labai seniai ką nors gaminau... Galvoje tuoj pradėjo knibždėti įvairiausi ingredientai, kurie, pasak mano nuojautos, turėjo tikti į kompaniją. Žodžiu, užmerkusi vandenyje gerą saują jūros dumblių, įlindau į spintelę ieškoti kito seniai beragauto produkto – perlinių kruopų. Jos keliavo į puodą virt. O kol tie du procesai tęsėsi, aš iš šaldytuvo išsitraukiau porą raugintų agurkėlių, kuriuos supjausčiau gabaliukais, susiradau dar sezamo sėklų, o čia po ranka pasipainiojo iš darbo grįžęs Darius su kokia tai šalto rūkymo lydekinių šeimos žuvele, vardu saira (man ji pasirodė panaši į sumažintą skumbrės variantą, nors vietoj jos, manau, kokie šprotai visai sueitų...) ir voila... Atvėsinau išvirtas perlines kruopas (sumetusi jas į sietelį ir perpylusi šaltu vandeniu), nusunkiau dumblius, pagardinau viską šlakeliu aliejaus, citrinos sultimis, šiek tiek druskos ir šaukštu medaus, o tada beliko apsivalgyti... :)

Ir ko ne rytietiškų salotų lietuviškas variantas? :)) Skanaus!

Trečias kartas nemeluoja :)

Na ką, trečias bandymas iškepti Cannelés Bordelais, turiu pasakyti, pavyko, ir netgi labai. :)) Kur nepavyks, jei net specialią formą nusipirkau internete ir iškart puoliau išbandyti vos jai atkeliavus. :)
Nepaisant to, kad pyragėliai gavosi tokie truputį „girti“ savo forma (mat neradau kol kas būdo, kaip tą silikoninę formą tiesiai padėti ant per retų orkaitės grotelių), jų neliko praktiškai akimirksniu... Teko kovoti su Dariumi, kuris grįžęs iš darbo užpuolė šiuos skanėstus, šį kartą jam laaabai patikusius :) Žodžiu, po truputį įvažiuojame į saldumynų gaminimo technologijos vėžes :)

Tiesa, receptą kiek pakoreagavau pagal save :) Maniškio proporcijos tokios:

100 g (arba 2 kupini šaukštai) miltų
100 g (arba 3 kupini šaukštai) cukraus
žiupsnelis druskos
3 kiaušiniai
50 g sviesto
0,5 l pieno
3 šaukštai romo (kad mažai nepasirodytų)
2 šaukštai vanilės ekstrakto

Gaminu taip: sumaišau miltus, cukrų (naudoju rudajį cukrašvendrių) ir druską, tuomet gerai įmaišau į šią birią masę kiaušinius, ištirpdau sviestą, kurį irgi supilu, vėl viską išmaišau, tuomet tame pačiame puodelyje pakaitinu iki užvirimo pieną su vanile ir romu, visa tai supilu į tešlą, gerai išmaišau ir atvėsinusi palieku stovėti parai šaldytuve.
Formeles prieš kepdama patepu sviestu, cukraus į jas neberiu, kaip buvo rekomenduotina, man skaniau be jo, ir voila, kepu bei bandau spėti valgyti, kol niekas kitas iš po nosies nenugvelbė :)

Pirma partija, tiesa, ši kartą gavosi ne visai fotografuotina, tai ji taip ir liko tik mano atmintyje (bei skrandyje, kas be ko) – matomai neatitaikiau temperatūros (buvo per žema). Tačiau antrą partiją (mat į vieną formelę visa tešla vienu kartu nesutilpo) kepiau 10 min 500ºF temperatūroje (260ºC), paskui apie 80 minučių 350ºF (~180ºC) karštumo orkaitėje, ir viskas gavosi super :)

Skanaus :)

Dublis Nr 2 :)

Jūs manote, kad iškepusi vieną partiją ne itin nusisekusių prancūziškų skanėstų, imsiu taip ir sustosiu?.. Na jau ne... :))

Ta proga vakar iškepė antra partija... Pamažinau temperatūrą, pakepiau ilgiau, ir likau taip patenkinta šį kartą neperkepusiu rezultatu, jog vienu ypu iš karto 5 pyragėlius sukirtau :D Susilaikiau tik pagalvojusi, kad Dariui reikėtų palikti paragauti...
Taigi, vaizdeliai gal ir ne tokie idealūs kaip pas IRRI, tačiau rodausi :)

 

Taip atrodė vaizdelis, ištrauktas iš orkaitės :)

Taip viskas išvirto lauk :)

Taip viskas atrodė prieš pat pradedant ragauti :)

Taip kad galite neabejoti, jog bus ir trečias dublis... 

Nes tikrosios formelės – jau visai pakeliui iš internetinės parduotuvės... :)

Maisto gaminimo ypatumai... ne namuose

Prieš keletą savaičių teko padirbėti keliuose skirtinguose namuose, kur viena iš mano užduočių buvo... išvirti pietus :) Nesileisdama į detales, iš karto eisiu prie reikalo, o tai yra prie to, kad susidūriau su tokia problema, kaip skirtingi tuose namuose esantys ne tik virtuvės reikmenys, bet ir toks nekaltas dalykas kaip prieskoniai... :)

Manau, visi esame daugiau ar mažiau pratę naudoti tam tikrus, savo pamėgtus prieskonius. Aišku, aš nekalbu apie gurmanines išimtis, kurių namuose gali rasti tokią daugybę prieskonių, kaip vos ne pačiame Maroko prieskonių turguje... Kalbu apie tokius namus, kuriuose prieskoniai telpa į vieną lentyną. Na, plius minus :))

Žodžiu, kai susiduri su svetimų namų virtuve bei ne visada tau įprastais produktais, esančiais šaldytuve, iš kurių turi pagaminti pietus, ir su prieskoniais, kurių paprastai nenaudoji savo namuose, nelieka kitos išeities, kaip tik improvizuoti :) Ir, pasakysiu, tai man sekėsi visai neprastai... Septynias dienas iš eilės girdėti komplimentai mano gaminamo maisto adresu, beveik įtikino, kad esu ne tokia jau ir prasta kasdienių patiekalų gamintoja :)

Viso to pasekoje, į savo namų virtuvę po visų tų eksperimentinių savaičių galvoju perkelti vištienos troškinį su saldžiosiomis bulvėmis bei grietinėlės padažu, pagardintu pipirais ir maltais gvazdikėliais... Aišku, jei pavyks tą receptą atgaminti... :D Kitas ekspromtinis patiekalas buvo lietiniai blyneliai su tunu ir apkepintų morkų-svogūnų įdaru plius dar kažkokiais, neklauskite kokiais, prieskoniais (pati nustebau, kaip tai buvo skanu) ir, žinoma, galybė sriubų, kurių receptus jau savaitė kaip bandau atgaminti namuose, su savais turimais prieskoniais ir tuo metu rastomis šaldytuve daržovėmis. :D Turiu pripažinti, kad kol kas atgaminti konkrečių sriubų taip ir nepavyko, nes kai reikia greitai kažką pagaminti, pasikliauju savo Ratotuiliška intuicija, versdama į puodą ar keptuvę tai, kas tuo momentu šauna į galvą :))

Tačiau štai vakar, kai viena sriuba gavosi na... tikrai nepaprastai skani, Darius liepė pasiimti šratinuką ir užsirašyti bei kada nors kitą kartą vėl išvirti :)

Todėl stropiai užsirašiusi, metu receptėlį ir jums:

1,2-1,5 l vandens
Vištienos krūtinėlės likučiai – kauliukai (paprastai, kai gaminu ką nors iš vištienos krūtinėlės, mėsytę naudoju tam, kam naudoju, o likusius kauliukus metu į sriubą)
1 svogūnas
nedidelė morka
nemaža sauja brokolių
druska
žiupsnelis smulkintų lauro lapų
šaukštas garstyčios grūdelių
2-3 šaukštai džiovintų salierų lapų (tetos atsiųstas lietuviškas gėris)

Gaminimas paprastas: užverda vištienos kauliukai, suberiam smulkiai pjaustytą svogūną, pavirus 15-20 minučių suberiam pjaustytas plonais griežinėliais morkas. Pavirus dar 10 minučių ištraukiam apvirusius vištienos kauliukus, nuo kurių nugramdžius mėsytės pėdsakus, išmetame juos lauk, o mėsytę – atgal į sriubą. Tuomet supjaustome brokolį ir paverdame dar kokias 5 minutes, ne daugiau, kad brokolis tik apvirtų, nepakeisdamas spalvos.
Tuomet viską – į smulkintuvę (įsigijom prieš savaitę ta progą tokį daiktą:) ir šiek tiek viską apsmulkinam – kad būtų šiek tiek likę ir stambesnių daržovių gabalėlių, kad nebūtų visiškai sumalta piure...
Viskas... Papildomai nieko nededame, isipilam į dubenėlius ir karpydami ausimis suvalgome...

Tai va, žodžiu, šaltais žiemos vakarais pas mus ant bangos dabar... sriubos... Verdu jas kas dieną, vis kitokias, priklausomai nuo nuotaikos: kartais su bulvėmis, kartais be, kartais su morkomis, kartais be, kartais su krūva skirtingų prieskonių, kartais tik vos su keliais... Eksperimentuojame kaip turi būti...
Aišku, nepretenduoju į kokius nors ten Oliverius ar šiaip kokius Lietuvos gurmanus, nes gi turi kažkas gaminti ir paprastus, kasdieninius patiekalus, ar ne?.. :)

Sentimentai Prancūzijai...

Nežinau, ar labai apetitiškos IRRI nuotraukos, ar vis į paviršių iškylantys sentimentai mano mylimiausiai šaliai Prancūzijai, privertė mane griebtis... gaminti prancūzišką saldėsį – Cannelés Bordelais :)

Tai – jau visas ketvirtasis saldus „patiekalas“, atkeliavęs į mano gyvenimo meniu :D Pirmasis buvo morkų pyragas, kurio receptą gavau iš savo krikšto mamos, antrasis buvo sausos tešlos obuolių pyragas, kurį pasufleravo draugė, trečiasis buvo per Kalėdas keptas aguonų vyniotinis, ir štai dabar šis – Bordo regiono saldėsis... Man, kaip ne itin didelei pyragų ir kepinių mėgėjai, ir tiek per akis :)

Prisipažinsiu, kad iš aprašymo tikėjausi kiek kitokio skonio, o jei tiksliau – konsistencijos, nors juk iš tešlos galėjau įtarti, kad kažkas čia bus kitaip :))) Todėl kai perpjoviau pirmąjį pyragėlį – taip jį pavadinkime – tik iš smalsumo ryžausi jo atsikąsti... Konsistencija pasirodė panaši į pudingo, o pudingų, kaip žinia, nei aš, nei Darius, nesame mėgėjai... Tačiau nosį glostantis ypatingai viliojantis aromatas privertė paragauti šio įdomaus kulinarinio šedevro :)

Vis tik įtariu, kad kažką dariau ne taip... Arba neatitaikiau orkaitės temperatūros (sumauti farenheitai), arba miltų kiekio (kadangi matavau ne gramais, o plius minus mililitrais), nes bekepdami šie pyragaičiai per vidurį gerokai įdubo... Ir nors vidurys dar kunkuliavo verdančiu skysčiu, išorė ir prabėgusios 60 minučių šaukte šaukė, kad pats laikas traukti visą šį rinkinuką lauk...

Tiesa, turi prisipažinti dar ir tai, kad pirmą kartą dėl kažkokio patiekalo važiavau į parduotuvę pirkti konkrečiai jam reikalingų ingridientų... Kadangi, pasekusi IRRI patarimu, nenorėjau iškepti šių pyragaičių be romo, tai lėkiau į parduotuvę tiek jo, tiek vanilės ir, be abejo, kepimo formos ieškoti :) Ką radau, tą radau, kaip mokėjau, taip padariau :)) Darius sako, kad dabar turiu išneršti visą internetą ir surasti receptus, kuriuose naudojamas romas :D Nes kitaip tai teks visą likusį butelį mest lauk, o ir šių pudingėlių savikaina gausis labai didelė :D Blogai, kai niekas namuose negeria... Pasigailėjau tik vieno – kad nepaskaičiusi IRRI įrašo iki galo (o gal peskaičiusi jį per anksi?) nepamačiau, kad šiuos saldėsius būtų galima daryti su kokosiniu Malibu romu... Tai tas bent skanus, per laiką susinaudotų...

Žodžiu, pristatau, kas gavosi. Jei neturite nieko prieš pudingus, labai siūlau pabandyti pasigaminti ir jums. Nes gaminimo procedūra paprastesnė nei paprasta, o skonis tikrai kablingas – net nepaisant tos pudingo konsistencijos :)) Kadangi viršus pasirodė fotogeniškesnis, nei apačia, tai vaizdelis gavosi štai toks:

Einu sukirsiu, jums leidus, dar vieną ;)
P. S. Po antro pyragėlio mano skrandis pasakė stop... Gero – po truputį...  :)

Mėgstate kavą?..

Nors negeriu kavos, tačiau toks štai dalykėlis užkliuvo už akių: nešiojamas kavos aparatas...

Žavu, tiesa? Ir ko tik žmonės neprigalvoja... :)

Kaip aš kepiau kalėdinį pyragą

Turiu prisipažinti, kad nesu didelė maisto gurmanė. Man patinka tradicijos ir tie patys kasmet besikartojantys Kūčių bei Kalėdų patiekalai :) Tačiau šiemet taip užsimaniau padaryti ką nors, ko anksčiau nebuvau dariusi, kad nors tu ką... Tuo „kas nors“ tapo internete atrastas „Irenos aguonų vyniotinis“.

Kaip ir reikėjo tikėtis, kadangi niekuomet nesu kepusi ko nors panašaus (nes nesu labai didelė saldumynų mėgėja, ir mano „repertuare“ tėra paprastas morkų pyragas bei obuolių pyragas), neišvengiau netikėtumų :) Pirmiausia susidūriau su klausimu, kas yra „pakelis mielių“... Pvz., čia, Amerikoje, mielės yra supakuotos puskilograminiais „pakeliais“... :D Taigi, teko vadovautis plius minus intuicija ir iš to puskilograminio gabalo atsiriekti šiek tiek :)) Kadangi miltų kiekis irgi recepte nebuvo nurodytas, susidūriau su dar vienu galvosūkiu: ką reiškia „minkšta tešla“? :)) Vėlgi teko į pagalbą pasitelkti intuiciją bei pradedančiųjų sėkmę :) Tiesa, kadangi negaliu pakęsti razinų kepiniuose, jas pakeičiau džiovintų abrikosų gabalėliais...

Ir ką jūs manote? Po keleto valandų vargo ir bandymo tą „minkštos“ tešlos vyniotinį perkelti į kepimo formą (naudojau, ką turėjau, o turėjau tik mėsiškiems patiekalams kepti naudojamas savo tradicines kepimo formas bei standartines orkaitės groteles), palaimingai užvėriau orkaitės dureles ir ėmiau nekantriai laukti savo „šedevro“... O tiksliau – trijų „šedevrų“, mat pamačiusi, kokio dydžio pyraaaagas gaunasi iš pusės tešlos, kitą pusę skėliau dar pusiau ir padariau du mažesnius vyniotinius :)

Didysis „šedevras“, aišku, neįsiteko savame kailyje ir išvirto į šoną, bet du kiti, mažesnieji jo broliai, išėjo visai puikiai... Aišku, kaip nepatyrusi kepėja, skaitanti receptus eilutė po eilutės, tik pabaigoje sužinojau, kad man dar reikia kiaušinio baltymo, kurį galima būtų užtepti ant pyrago viršaus, idant tas blizgėtų... O kaip tyčia, kiaušinių teturėjau tiek, kiek buvo parašyta recepto pradžioje, tad nei į galvą neatėjo, kad va štai čia dar reikės ko tai papildomo... Tai taip ir liko mano pyragai be blizgesio...

Tačiau kai per Kalėdas šių „šedevrų“ paragavome, supratau, kad vargti tikrai buvo verta... Net ir man, ne per didžiausiai smaližei, šis aguonų vyniotinis žiauriai patiko... ;) Todėl dalinuosi vaizdeliais ir su jumis ;)

Štai mano didysis „išvirtėlis“

O čia du „padorieji“

O taip vat buvo skanu... :)

Cepelinai

Nepatikėsit, šiandien pirmą kartą savo gyvenime gaminau cepelinus... Būnant Lietuvoj, užsimanius cepelinų labai paprasta nubėgti į kokią kavinę ar „užsisakyti“ pas mamą bei sukirsti jų porciją.

Čia gi, užatlantėje, nėra viskas taip paprasta. Iki artimiausių cepelinų – apie 50 km, o ir tai nėra garantas, kad gausi taip skaniai, kaip Lietuvoje. Tad pagaliau pasiryžau: pagaminsiu cepelinus pati :)
Ir ką jūs manote? Ogi pasidariau... :) Gaila, kaip pirmam kartui negaliu pasigirti idealia prekine išvaizda (kai kurie kiek prairo beverdant), bet skonis tiek man, tiek Dariui, pasirodė tikrai dieviškas... O ir supratau, kur padariau klaidą, tad net neabejoju, jog kitą kartą išvaizda atitiks skonį :)

Taigi vaišinu: pirmieji mano gyvenime gaminti cepelinai su varške ir sviesto-grietinės padažu ;)

Mano šaldytuvas

Iki atvažiavimo į JAV niekuomet neturėjau problemų su šaldytuvu ar su jame esančiais produktais. Gyvenant Vilniuje jis iš viso pas mane būdavo pustuštis, nes dažniausiai maisto nusipirkdavau tai dienai, pakeliui iš darbo užsukdama į parduotuvę. Londone irgi – jei pirkdavau ne vienai, tai dviem, na... maksimum trims dienoms, todėl labai šauniai „tilpau“ į vieną šaldytuvo, kuriuo dalinomės trise, gyvenę tame pačiame name, lentyną. Dabar gi, kai paprastai perkam maistą vieną kartą per savaitę, pastoviai kariauju su vieta šaldytuve, o šalia to pastebėjau, kad nebe pirmą kartą erzina tai, jog prikrovus pilną šaldytuvą, po 2-3 dienų pasimiršta, ką pirkom, tad būtinai kas nors, papuolęs į šaldytuvo galą, ima ir sugenda... Baisu...

Kurį laiką niekaip neatėjo į galvą, kaip išspręst šią problemą. Įvairių daržovių, iš parduotuvės atkeliavusių celofaniniuose maišeliuose, nesinorėdavo ištraukt, kad nesuvystų ir nesudžiūtų. Bet viskas maišeliuose mane dar labiau siutino, ypač jei, kaip minėjau, sugesdavo.

Pagaliau atėjo išganinga mintis (ir kur ji buvo anksčiau?), kad daržoves galima būtų laikyti šaldytuvo apačioje esančiuose stalčiuose (gal jie tam ir skirti? :)) Prisipažinsiu, absoliučiai nepamenu, kas juose pas mus būdavo laikoma vaikystėje, todėl dabar tie stalčiai vis likdavo pustuščiai... O užkrauti ant jų esančioje lentynoje besipuikuojančiais produktais iš vis likdavo nematomi ir užmiršti...

Taigi. Ėmiausi maisto laikymo šaldytuve revoliucijos. Mečiau lauk visus celofaninius maišelius, išdidžiai ištraukiau viską į dienos šviesą ir pergrupavau: į apatinius stalčius nukeliavo visos pagrindinės daržovės (tiesa tik ilgieji burokėliai kol kas liko gulėti kaip buvę, be idėjos, kur ir kaip juos sukišti. Ir šparaginių pupelių maišas, kuris keliaus vakare ant stalo), o visa kita erdviai pasiskirstė po lentynas. Neįtikėtina, kad praktiškai visa tai, kas vos, regis, tilpo dviejose giliose lentynose, sutilpo į du kompaktiškus apatinius stalčius...



Tai va, čia taip man būna, kai trūksta kantrybė su ilgai neišspręsta problema... Sekantis objektas mano taikinyje – arbatos ir puodelių spintelė, kurioje irgi kažkaip viskas persimaišė su laiku... :)

Suši

Viriau, vadinasi, vakarienei ryžių košę... Tačiau čia priėjo Darius ir paklausė: „O tai gal pasidarom suši?..“
Tai va, taip buitiškai, neįmantriai ėmėm ir pasidarėm... Nors aptikom, kad neturim nei žuvies kokios, nei ko nors panašaus, tad vegetariškais suši apsiribojom :)

Patinka man tas patiekalas... Visada patiko, visada man jo per mažai pasirodo, kai tenka valgyti kokiam japonų restorane... Todėl taip gera pasidaryti namie tiek, kad galėtum valgyti, kiek telpa :))

Aišku, koks gurmanas greičiausiai išdėtų į šuns dienas mūsų tokius samadielnus suktinukus, aj bet... mums, svarbiausia, gerai... :)

Švenčiam Valentiną?

Abu su Darium esam tokie... plius minus tinginiai, kai kalba pasisuka visokių švenčių ar progų tema. Jokių siurprizų sugalvot nesugebam, nelabai mėgstam, bet kažką ne visai kasdieniško pasidaryti Valentino dienos proga sugalvojom...

Pasitarėm, ir Darius nusprendė, kad labai smagu būtų pasidaryti braškių šokolade... Na tai ką – nuvažiavom nusipirkti braškių ir šokolado :)

Pasiruošėm braškes, ištirpdėm tradicinę šokolado plytą, šiek tiek atskiesdami masę pienu, pamakalavom visame tame braškes ir voila!.. :) Susmaigstėm į bananą, kol šokoladas sustingo, ir netrukus jau gardžiavomės šiuo širdelių formos skanumynu :)

Sriubos...

Paraginta paskutinio Austėjos komentaro, pagalvojau, kad pats metas parašyti apie sriubas... :)
Savo pirmąją gyvenime sriubą viriau 1997 metų žiemą, kai mama buvo išvažiavus į JAV bei užleidus vietą virtuvėje man :) Kadangi, kaip iš prieš tai buvusio įrašo supratote, su mėsa nedraugavau, sugalvojau, kad grybų sriuba bus pats tas. Nusipirkau grybų, atsiverčiau visas turėtas namuose kulinarijos knygas ir... prasidėjo mano bandymai :) Kažkoks tai birzgalas gavosi, tad nenuostabu, jog kai pakviečiau brolį „pietauti“, jis santūriai pasakė: „Na, valgyt galima, bet mama tai skaniau išvirdavo...“ :) Dabar tai juokas ima prisiminus, o tada tai ir tas birzgalas buvo gan didelis žygdarbis :) Daugiau tąkart sriubų neviriau. Ir toliau likau ištikima savo daržoviniams troškiniams pavadinimu „viskas, kas šaldytuve, eina į puodą“, įvairioms košėms ar paprastiems makaronų, kiaušinių bei varškės patiekalams... Grubiai tariant – tradiciniams studentiškiems marmalams :)

Viskas pasikeitė po to, kai vieną kartą su drauge Ieva R. po kažkokio vakarėlio likome nakvoti pas mane (tuomet gyvenau mamos bute Antakalnyje, nes maniškis butas buvo remonto stadijoje). Iš ryto atsibudusi pareiškiau:
– Ale žinai, Ieva, pas mane šaldytuve praktiškai nieko nėra valgomo... Ką darom? Picą gal kokią užsisakom?..
Ieva pagalvojusi paklausė:
– O miltų yra?
Miltų tuose namuose buvo.
– Tai gal išsikepam blynų?..“ – sekė Ievos klausimas.
– O, rimtai – galim, – džiaugsmingai atsakiau aš, bet staiga kiek nesusipatoginus pridūriau:
– Bet žinai, aš nemoku kepti blynų...
– Rimtai? – susirūpinus paklausė Ieva. – Aš, žinok, irgi nemoku...
Ir abi ėmėm linksmai kvatotis, nusprendę, kad tai – puiki proga abiems pabandyti išmokti tuos blynus kepti :) Šokom iš lovų, sumaišėm tešlą ir bandėm kepti... Na, ne super ten mums kažkas gavosi... :) Pirmi blynai kažkokie patežę, paskui gal kiek tobulesni, paskui dar buvo kiek perskrudusių, nors finale visi suėjo į skrandį :) Besiterliodamos su tais blynais rutuliojom mintį, kaip čia išmokus gaminti valgyti... Taip, pusiau juokais, o paskui ir rimtai, gimė „Draugiškų receptų“ knygelės idėja, kurios ruošimo metu aplankėm 30 draugų, ruošusių mums savo sugalvotus patiekalus, kurių receptai sugulė į minėtą knygelę. O tarp jų, be jokios abejonės, buvo ir... SRIUBOS :)

Tai va, kai 2006-aisiais atsidūriau Londone, ta knygelė man buvo tikras išgelbėjimas, nes patikėkit, pradžioje tikrai daug gaminau pagal ją :) Ir daugiau ne dėl to, kad nieko daugiau nemokėjau gaminti :) bet daugiau dėl to, kad toje knygelėje sudėti patiekalai man buvo paprasčiausiai... skanūs. Be to, nepaprastai vertinau (ir iki šiol vertinu) tai, kad jiems pagaminti nereikia 100+n produktų, dauguma jų tikrai yra labai paprasti ir nereikalaujantys užsimušant po parduotuves ieškoti vieno ar kito egzotiško ingrediento. Paprasčiau tariant, dauguma jų tinka kasdienai...

Pagalvojau, kad jei man tai buvo miela pradžia, verta ir su jumis pasidalinti tais receptais. Kaip ten bebūtų, juk knygeles teturi vos išrinktieji projekto dalyviai ir jų artimieji :)

Turbūt paprasčiausia, bet tikrai ne prasčiausia sriuba.
Super greitai paruošiama, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tokia paprasta sriuba
gali būti tokia skani...
(spauskite ant paveikslėlio, kad pasididintų)

Tiesa, begamindama šią sriubą atradau, kad geriau virti daržoves
didesniame kiekyje vandens, kurį paskui galima laikinai nupilti į kokį dubenėlį.
Tada, sutrinti daržoves, kurios be sunkos greičiau susitrins,
o tada jau pripilti tiek nupiltos sunkos, kokio tirštumo sriubos norite...

•
Kitas paprastas šedevras, labai mėgstamas mūsų namuose,
irgi paruošiamas maždaug per pusvalandį.

Ciberžolė, jei galvojate, kad neturite tokio prieskonio savo namuose,
kitomis kalbomis yra Turmeric arba Curcuma.
Tai – vadinamasis šafrano pakaitalas, kartais net vadinamas indiškuoju šafranu.
Beje, aš asmeniškai į šią sriubą dedu tik ciberžolę, kario nededu,
čia jau kaip kam pagal skonį :)

•
Šioje vietoje duoklę atiduokime avienai.

Paprasta, sveika, skanu, nors laiko prireiks daugiau,
nei prieš tai pasiūlytoms sriuboms...
Na, preliuminariai bent 1,5 val. reikės. O gal ir daugiau,
priklausomai nuo avienos rūšies.


•
Na o šita sriuba verta išsamesnio pristatymo.
Vos perskaitę pavadinimą nesuraukite nosies, jei nemėgstate svogūnų,
o dar tokia forma, kokia jie paprastai plaukioja sriuboje.
Nes ši sriuba – NE TOKIA :)
Prisipažinsiu, jog paragavusi šios sriubos nustebau,
kad svogūnas gali būti toks... karališkas :)
Tiesa, sriuba nerekomenduojama vaikams...
Šalutinis poveikis – lengvas apsvaigimas nuo vyno, esančio jos sudėtyje :)
Tikrai siūlau paragauti.
Ypač, jei su kokia draugų kompanija sugalvojote kartu ruošti pietus...

Tiek tam kartui apie sriubas :)
Skanaus!

Pakalbėkime apie... avis :)

Pagalvojau, kad vardindama pernai metų atradimus, praleidau vieną dalyką. Tai – avys :) na ir visa, kas susiję su jomis. Na taip, tiesa, jau būdama Danijoje atradau, koks gėris yra jų vilna bei iš jos daryti mažesni ar didesni dalykėliai, kaip gerai yra vilnonės kelnės slidinėjant ir šlampant nuo sniego, tačiau visa tai, ką atradau pernai, papildė mano sąmonę dar keliais „aviškais“ produktais.

Visų pirma tai – pati aviena... Vaikystėje šis „delikatesas“ tikrai nebuvo vienas iš skaniausių dalykų... Mamos kartą išvirta avienos sriuba, švelniai pasakius, man dvokė, na, o avienos plovas praslįsdavo į skrandį tik gardaus kaimynės adžerbaidžaneitės recepto, kurį paveldėjo mano mama, dėka. O ir šiaip man kaip tuo metu absoliučiai mėsos nemėgėjai, tai apskritai nebuvo dalykai, verti dėmesio..

Tačiau laikai keičiasi. Ypač, kai iš pseudo vegetarės tampi mėsėde ir staiga atrandi naują – mėsos – pasaulį...

Pirmą dieną, kai atvažiavau į JAV, buvau sutikta šventine vakariene, kurios meniu buvo... orkaitėje keptas avienos kumpis... Tai išgirdusi nebuvau labai sužavėta, nes atmintyje vis dar šmėžavo vaikystės prisiminimai apie šį produktą. Tačiau tuokart kepsnys taip skaniai kvepėjo, kad žado netekusi mėgauvausi juo, užmiršdama bet kokias prieš tai buvusias asociacijas :) Nuo tada vienas mėgstamiausių mūsų patiekalų yra orkaitėje kepta aviena. Plius dar atradome avienos kepenėles, kurias pamarinavus su šviežiomis mėtomis bei česnakais ir apkepus jas keptuvėje, gaunasi tikrai neeilinis patiekalas... Dar vienas atradimas iš serijos „nauja – tai užmiršta sena“, buvo avienos sriuba iš... na iš kur gi daugiau, jei ne iš „Draugiškų receptų“ knygelės :)

Galiausiai priėjome prie to, kad šiandien užmatėm parduotuvėje avies sūrio. Pabandymui nusipirkę nedidelį gabalėlį, vos paragavę jo namie, pasigailėjome, kad nenusipirkome daugiau... ech, skanumėlis... Įsišnekėję apie visus tuos gėrius, kuriais žmogų aprūpina nuolankiausias planetos padarėlis – avis, vos patys neužsimanėme kokios avelės :)) Tačiau prisiminėme, kad neturime balkono, tad tam kartui susilaikysime :))

Tai va, toks tad pernai metų didis atradimas su šleifu, besivilkusiu nuo pat vaikystės :)

Na o į tą temą radau ir įdomų puslapiuką apie vieną avis auginančią Lietuvos kompaniją, pavadinimu „Ėriukas“ :) Gal užsimanysite ko nors skanaus ir jūs :)

Iliustracijos - Sigutės Ach.

Gruodžio 21-oji arba Šilta-šalta

Taip taip, gruodžio 21-oji, o tai reiškia, kad lygiai prieš metus šiame mano dienorašyje atsirado pirmasis įrašas :) Tada, tiesa, buvo už lango rūkas, o šiandien pas mus už lango – didžiulė pūga ir -21°C. Br... Tiek gerai, kad saulutė smagiai lepina, kiek sušvelnindama tą šalčio efektą :)
Tada irgi ruošėmės šventėms, dar tik ruošėmės kepti šližikus, na o šiandien šližikai jau gatavi – kol aš ne visai produktyviai vakar vargau su vilna, Darius iškepė šio turto. O šiandien, kad namie būtų šilčiau (o ir šiaip dėl to, kad Darius užsimanė ko nors toookio...), orkaitėje jau kepa kokosiniai sausainiai. Man, kaip užaugusiai tokioje šeimoje, kur orkaitė be šližikų kepimo buvo naudojama vos keletą kartų per metus kepti kokiai mėsai, orkaitė atvažiavus į JAV tapo labai geru atradimu. :) Kas galėjo pagalvoti, kad ji bus taip dažnai mano naudojama kasdienybėje :)

Tai va, tokiose šaltose-šiltose mintyse šiandien ir tęsiu draugystę su savo dienoraščiu bei su jumis, nematomais mano minčių skaitytojais :)

P.S. Vaišinu :) Šviežutėliai šiltutėliai :)

Jei kas norėtumėte tokių pasigaminti, štai toks paprastas receptukas,
kurį pavadinome „Dariaus rafaeliai“ (:

0,5-1 stiklinės cukraus (priklausomai nuo to, kaip saldžiai mėgstate)
2 stiklinės kokoso drožlių
4 kiaušinių baltymai
1 šaukstelis vanilino cukraus (jei turite)
Keletas migdolų riešutų (čia irgi jei turite)

Kiaušinių baltymus išplakti su cukrumi, sudėti kokoso drožles, viską sumaišyti.
Įkaitinti orkaitę iki 190°C. Rankomis suformuoti sausainukus, į vidurį įdedant po Migdolo riešutą – apvalesni bus minkštesni, plokštesni – traškesni.
Jei turite popierinių formelių pyragaičiams, galite dėti į jas, bus tikrai karališkas variantas...
Kepti 15-20 min., kol pradės skrusti :)

Skanaus!