Ką gaminti?..

Gavau vakar el. paštu nuorodą, kuria negaliu nepasidalinti, nes bais patiko tokia idėja... Juk kartais taip užsiciklini gaminti savo įprastus patiekalus, net nesusimąstydamas, jog iš lygiai tų pačių įprastų produktų būtų galima pagaminti ką nors visai kito... :)

Žodžiu, dalinuosi: www.seforeceptai.lt

Skanaus. ;)

Šiandien aš TOKIA

Na, žinote, aš jau tokia – jei užsikabinu už kokios idėjos, ilgai nelaukus kimbu į ją (kol nepraėjo užsidegimas) ir darau... Taip įvyko ir šį kartą, kai užkliuvau už vienos nerealiai fainos idėjos (labai rekomenduoju pasižvalgyti) Irmos Perednės blog'e – įamžinti save ir savo rankinėje esančius daiktus. Pagalvojau, kad dabar toks metas, kurį kada nors tikrai bus įdomu prisiminti... :) Taigi, čiupau fotoaparatą, štatyvą, savo rankinę ir taip vat, nieko nelaukusi griebiau jautį už ragų.

Pradžioj galvojusi iš viso to padaryti tiesiog Photoshop'inį (kitaip tariant – skaitmeninį) skrebuką, galiausiai supratau, kad greičiau bus tiesiog paimti popieriaus lapą ir viską ant smūgio sudėlioti. Tuo labiau, kad tarsi tyčia po ranka daug negalvojant atsirado reikiamos šiam skrebukui detalės. Ryte į svečius užsukusi draugė Neringa su maža gimtadienio dovanėle turbūt net neįtarė, kad tos dovanėlės įpakavimo detalės – oranžiniais motyvais marginta juostelė su popierine gėle man čia „sueis“ kaip niekad, o anyta, gimtadieniui dovanodama mano mėgstamiausias gėles – saulėgrąžas – net minties neturėjo, kad savo autoportretui pasirinksiu jų „draugiją“. Na, o visa kita šioje „greitojo skrebinimo“ eigoje per pusvalandį susidėliojo štai taip:

Nieko blatno – tiesiog viskas minimaliai agniška – salotinė popierinė juostelė (kaip gi be jos), eilinis ranka rašytas užrašas, jau minėta juostelė ir gėlės žiedas na, ir nuotraukos... :)

Kalbant apie pačią idėją pateikti save ir savoje rankinėje esančius daiktus, manau, kad ilgainiui man tikrai bus įdomu prisiminti, ką nešiojausi šiuo savo gyvenimo periodu karštomis Čikagos vasaromis. Jei konkrečiau:
– metalinė 0,5 l talpos vandens gertuvė;
– maišelis su džiovintais vaisiais ir riešutais;
– piniginė;
– užrašų knygelė;
– mobilus telefonas;
– lietuviškos, nebegaliojančios vairavimo teisės :D ;
– prieš kelet dienų iš draugės, gyvenančios Londone, gautas sveikinimo atvirukas;
– vizitų pas gydytoją kortelė;
– raktai;
– mikrografas, tušinukas ir lūpų vazelinas;
– krūva žemėlapių su maršrutais, kaip nuvykti į vieną ar kitą vietą (atskiram rankinės skyriuje gyvena).

Tiek žinių. :) Bandysim sudalyvauti konkurse... :)

Kaip ryšėti skareles ir šalius

Mama atsiuntė, labai patiko, dalinuosi... ;)

Mielas senukas Mel'as

Žinote, būna tokių žmonių, kurie tiesiog yra... nepaprastai mieli. Jie visuomet tau nusišypsos, pasiteiraus, kaip tau sekasi, paprašys, kad pasakytum ką nors savo gimtąja kalba, praskaidrins lietingą rytą ar šiaip tiesiog gerai nuteiks. Toks buvo mielas senukas Mel'as, kuris šiandien, kaip sako mūsų pastorius, „grįžo namo pas Viešpatį...“ Jam gerai, bet mums, čia likusiems, liūdna. Ką padarysi, toks gyvenimas – mums jis tęsiasi čia, žemėje, Mel'ui jis dar tik prasideda danguje...

Foto – JoAnna'os Doore

O ta proga – Chris Rice daina „Come to Jesus“
su fantastiškai šiai akimirkai tinkančiais žodžiais... Fly to Jesus and live...

Jeff'o Ascough'o fotografija

Pasidalino čia su manimi tokia nuoroda apie vieną vestuvių fotografą, pagalvojau, norisi ją išsisaugoti, o gal ir kitiems bus įdomu... Man asmeniškai labai patiko.

Šviesk

Seniai berašiau čia ką nors, tai nutariau brūkštelt, kad nepagalvotumėt, jog miriau ten kur nors Amerikos glūdumoj. :)

Darau keletą stambesnių darbelių, tad taip jau yra, kad pasirodyt nieko tam kartui neišeina. Tačiau sugalvojau pasidalinti tuo, kas įsipaišo tarp tų visų darbų darbelių, o konkrečiai šiuokart – vienu filmu, kuris netikėtai atsidūrė tarp tų, kuriuos tikrai norėsis pažiūrėti dar kartą. Atradom šį filmą visai atsitiktinai, tarp tokių, kaip „Bilis Eliotas“ (Billy Eliot), „Nuostabus protas“ (Beautiful Mind) ir „Aš esu Semas“ (I am Sam). 

Tai – dar viena, pagal tikrus gyvenimo faktus susukta juosta, kurios veikėjas – kaip ir prieš tai minėtuose filmuose – „kitoks“. Tai – juosta, kurioje susipina viskas – kūryba, meilė ir šeima, egoizmas ir pasiaukojimas, genialumas ir beprotystė...

Tai – Skoto Hikso (Scott Hicks) 1996 metų filmas „Šviesk“ (Shine). Nuostabus režisieriaus, prodiuserio ir kinematografo darbas, jau nekalbant apie genialų garso takelį ir fantastiškai parinktus aktorius... Likom abu su Darium nepaprastai sužavėti, o po to dar ilgai naršėm internete apie iki tol mums negirdėtą pianistą Deividą Helfgotą (David Helfgot)...

Jei kada užkliūsit už šio filmo, labai siūlau...

Uoj... :)

Na ir ką jūs pasakysit? Gaunu šiandien laišką, kuriame Auksarankė iš „Rankų darbo gyvenimo“ blog'o man perduoda „Stylish Blogger Award“ – stilingo tinklaraštininko apdovanojimą... Na ką, ačiū, ačiū, smagu :)

Nežinau, kiek tas mano tinklaraštis stilingas, bet kad „agniškas“ tai turbūt faktas. Toks jau tas mano stilius... Kartais stilingesnis, kartais visai be stiliaus... :)

Na, o dabar, kaip sakant, „už viską reikia mokėti“ :)) Už šį apdovanojimą – taip pat. Na, o mokestis susideda iš 3 punktų:
I. Turiu apie tai paskelbti savo tinklaraštyje (ką ir darau štai....)
II. Parašyti apie save 7 tikrus ir teisingus dalykus (o, tik duokite man pakalbėti...:))
III. Perduoti šį apdovanojimą 15-kai mano nuomone to vertų tinklaraščių (čia bus sunkiausioji dalis).

Na ką, tai vykdant II punktą, bandau atvirauti... Taip ekspromtu...

1. Esu labai „banguota“ (kūrybine prasme) persona, kurios gyvenime viskas juda savotiška spirale. Kai ateina kokia nors „banga“, ji mane taip pagauna, kad negaliu būti joje puse kojos. Visi kiti reikalai tuomet būna metami į šoną (nesvarbu, kad nepabaigti, už ką paskui save labai graužiu), ir aš toje „bangoje“ dingstu... Kas tai per bangos? Na, pvz., buvo pas mane čia prieš gerus metus tokia frivolite papuošalų banga... Buvo fotografinė banga... Mezgimo banga... Genealoginė banga... Skaitymo ir knisimosi po internetą, ieškant įvairių egzistencinių įdomybių, banga... Piešimo/web banga... Ir pan... Todėl žinokit, jei mane pagaunat visai ant kitos bangos, labai sunku (aišku, įmanoma, bet sunku...) iš manęs „išpešti“ kažką iš kitos temos... Geriau jau apsišarvokite kantrybe ir laukite, kol ratas apsisuks, ir aš vėl užšoksiu ant jums reikiamos bangos. O tada viskas eisis su vėjeliu... :))

2. Negaliu gyventi be 8 valandų miego. Ne-ga-liu. Jei kas atima iš manęs bent vieną valandą, būtinai turiu kuo greičiau už ją atsigriebti. Dienos metu, kitą naktį ar pan. Kitu atveju esu kaip lavonas, vaikštantis ir nuolat jaučiantis savotišką dehidrataciją, pasireiškiančią raudonomis akimis, sudžiūvusiomis lūpomis ir mintimis apie... miegą :D
Šitą gėrį greičiausiai paveldėjau iš mamos, kuri visada grįžusi iš darbo būtinai turėdavo bent valandą nusnūsti, o tada jau galėdavo kaip normalus žmogus vėl kibti į darbus.
Žodžiu, viso to pasekoje labai pavydžiu žmonėms, kurie gali miegoti mažiau.

3. Improvizacija ir inovacija – mano silpnybės. Bet kurioje srityje. Muzika, maistas, rankdarbiai... Kurią čia dieną, beimprovizuodama virtuvėje su čili troškinio receptu, masčiau apie užrašytus receptus ir pagalvojau, kad jie – tarsi harmonijos pagrindai muzikoje, tarsi įvairių technikų pagrindai mene. Kai juos perpranti, imiesi improvizacijos (žinoma, jei improvizacija – tavo stichija)...
Žodžiu, jei norite mane pakankinti, liepkite man ko nors padaryti daugiau nei 2 identiškas kopijas arba liepkite padaryti ką nors lygiai taip, kaip jau kažkieno padaryta, ir jūs pasieksite savo... Iš to išplaukia kitas „punktas“...

4. Esu principinga balta varna ir (bent jau dabar, kai užaugau) tuo didžiuojuosi. :D Negaliu pakęsti ir kiek įmanydama stengiuosi nepasiduoti bandos jausmui. Toks mano maištas. :)) Visi pakvaišę dėl J.Oliverio ar Beatos receptų? Vadinasi, tai ne man, kad ir kaip tai yra „gerai“. Visi skaito kokį nors bestselerį? Na ir tegul. Vat iš principo nepirksiu ir neskaitysiu... :)) Ant bangos – balta spalva? Na ir kas, o man gal salotinė „ant bangos“ (chi chi, kas tik nepamena tų spalvotųjų mano bangų...:) Visi užsiima dekupažu? Uoj ne, ką jūs, ačiū, aš gal palauksiu, kol jis bus nebepopuliarus, ir tada bandysiu... :)) Aišku, išimčių yra, bet tos išimtys paprastai būna susietos su tuo, kad kažkas man tikrai patinka, ir aš kažko imuosi daug anksčiau, nei sužinau, kad tai – bestseleris ar koks kitoks „top'as“.

5. Nemėgstu kalbėti telefonu darbiniais/informaciniais reikalais. Visa tai turbūt susiję su stulbinančiai trumpa mano girdimąja atmintimi. Pirmą kartą tai supratau dirbdama reklamos agentūroje. Tam, kad pakelčiau telefoną ir paskambinčiau kokiam klientui, man prireikdavo... na, plius minus pusvalandžio. Nusiteikimui. :) Rankoje visada turėdavau pieštuką ir popieriaus lapą, kad viską stenografuočiau, ką girdžiu, o ir tai nutikdavo, kad padėjusi ragelį turėdavau netrukus perskambinti ir perklausti: „Atsiprašau, kaip ten jūs sakėte?..“ Nu žiauriai netobula esu tame... :)) Kita vertus, visa tai atsveria sekantis punktas...

6. Dievinu laiškus (tiek „rankinius“, tiek elektroninius). O, čia tai suprantu! Išdėstai viską juodu ant balto, ir ramu. Nei užmirši, nei praleisi ką... Žodžiu, geriau 10 laiškų nei vienas telefoninis skambutis. Aš rimtai. Be to, rašyti laiškus nepaprastai mėgstu.

7. Na, o dabar dar kas liko, trumpai: mėgstu vienatvę, nemėgstu švęsti gimtadienių, šunis skirstau į dvi kategorijas: „nepatinka“ ir „labai nepatinka“, nemėgstu/negeriu kavos (o jei kokiu išskirtiniu atveju geriu, tai joje turi būti labai daug pieno, labai daug cukraus – na, kad kavos praktiškai nesijaustų :)), geriausi pusryčiai – praktiškai niekuomet nesusnibostanti grikių košė, darbingiausias metas – vėlus vakaras, pereinantis į naktį (nes būna sunku atsitraukti nuo ko nors, jei jau pradedi), nepaprastai mėgstu viską archyvuoti (sudėlioti į lentynėles) – gimines, nuotraukas, informaciją; nefunkcionalių daiktų aplink mane turi būti kiek įmanoma mažiau, mėgstu ryškias grynas spalvas ir spalvinius kontrastus, sunkiausias dalykas gyvenime – ką nors pradėti. Bet jei jau pradedu, tai važiuoju nesustodama... :)

Na, gal tiek tam kartui... :)

III dalis. 15 tinklaraščių... Nagi, pabandykim. Pagal abėcėlę, kad nebūtų nuskriaustų... :) 

Agnužės veltinis – Nors asmeniškai nepažįstamos, bet bendravardės ir „kibernetiškai“ pažįstamos merginos tinklaraštis. Mano silpnybės veltiniui (ir ne tik) išraiška :)
Austėjos blog'as – Na kaip nesenksi to, ką daro tavo klasiokai..? :) Būtų tiesiog nepadoru...
Baby-gadget – smagios smulkmenos vaikams ir ne tik :)
Bure-bure – sentimentai veltiniui...
Digma – nesinori užmiršti interjero...
Foto pastelė – kai pasiilgstu jaukumo...
IRRI style – kūrybingos, išradingos, kruopščios merginos tinklaraštis. Virtuvė ir nuostabūs rankdarbiai. Užsukite ir patys suprasite.
Jogos mityba – stilingai apie kiek kitokį maistą...
Kokonas. Visi ten rašantys, mano galva, yra neapsakomai stilingi. O dar ir pažįstami, nuolat įkvepiantys visokioms mintims :)
Mezgyklėlė – visada užsuku pasigėrėti iniciatyva ;)
Sentimentai – pati stilingiausia fotografija. Tiesiog myliu Šarūnės stilių.
Skanus gyvenimas – paprastai bet ne prastai apie tradicinę lietuvišką virtuvę... (ten gyvena labai skanūs purūs blynai, kuriuos laaabai pamėgau...)
Vaiko kambarys – mano durys į vaikystę :)
Vilte felt – tyliai žaviuosi šiuo veltiniu...
100 dienų avantiūra Azijoje – pašėlusiai stilingos porelės tinklapis. Vienos pažįstamos atsiųsta nuoroda į jį taip užkabino, kad per vieną dieną perskaičiau visą dienoraštį nuo-iki. Nuo tada seku iš paskos, kur ten, kada ir kaip jie keliauja :)

Na va, kaip ir viskas tam kartui :)
Priminė kažkaip visas šitas reikalas mokyklos laikais gajų „perduok kitam, tik ne man“. Smaguma... :)

Melo pandemija

Skiepijotės nuo gripo? Beatodariškai tikite, kad valdantieji sluoksniai leidžia įstatymus, siekiančius apsaugoti jus ir jūsų vaikus?..

Siūlau pasižiūrėti... :) Filmas apie vakcinas, GMO, „auksinį milijardą“, žmonių „mikroschemavimą“ ir pan...

Taip pat šį filmą galite pasižiūrėti čia.

Portretas Nr. A. D.-A., jos tėtis ir kiti...

Norėjau šį įrašą įdėti per Jonines, bet taip jau gavosi, kad pražiopsojau... :/ O pražiopsojau todėl, kad eilinį kartą užsimiršusi, jog ČIA viskas kitaip, ir vėl laukiau tų ilgų šviesių vasaros vakarų, primenančių, kad va, JAU...
ČIA to nėra. Ar žiema, ar vasara, 9 valandą vakaro jau tamsu... Tai apie kokias Jonines kalbame..?
Bet kokiu atveju, apie Jonus prabiliau neatsitiktinai, mat neseniai teko daryti internetinę svetainę-darbų galeriją vienos mano bičiulės tėtei, dailininkui, kurio vardas – Jonas. :) Kai darbo įkarštyje viena draugė užklausė, kam darau svetainę, prasitarusi išgirdau komentarą: „Ooooo... pačiam Daniliauskui...“ Pasirodo, užtaikiau ant šio menininko gerbėjos. :)

Žodžiu, turiu progą pasigirti užbaigtu darbu ir tuo pačiu padėkoti Dmitrijui, kuris pakonsultavo kai kuriais techniniais kausimais ir šiaip davė naudingų patarimų... ;)

Paprastai neapsiimu kurti internetinių svetainių, nes viena – nelabai seku jų kūrimo tendencijų, antra – mano programavimo (jei taip tą procesą galima pavadinti) žinios tikrai labai ribotos. Tačiau kadangi nuo vaikystės pažinota A. net ir po šių mano „išsisukinėjimų“ norėjo, kad svetainę jos tėčiui kurčiau aš, nebeliko nieko, kaip tik sutikti. :) Tiesa pasakius, patinka man tokie nedideli kūrybiniai darbeliai. Ypač, jei to, ką aš sugebu, užtenka norimam rezultatui, kaip kad buvo ir šį kartą. Tuo labiau, kad su A. jau buvo tekę bendradarbiauti prieš keletą metų, tad buvo nesunku prognozuoti, jog darbas eisis abipusiai sklandžiai...

Kadangi ši svetainė – ne koks nors naujienų portalas, ne kasdienių plepesių vieta, norėjosi ir padaryti jį kitokį nei pastariejį, mirgantys nuo reklamų ir antraščių gausos. Norėjosi ko nors lakoniško, paprasto, tiesiog kviečiančio užsukti ir susipažinti su šio menininko darbais...

Begalvodama, kokį motyvą pasirinkti šiai svetainei, iš pradžių niekaip negalėjau atsiplėšti nuo drobės tekstūros, kuri dominavo pirminiuose pasiūlymuose, nuo tapybiškų potėpių, kol galiausiai, betvarkydama man pateiktas darbų nuotraukas, atkreipiau dėmesį į molbertą, ant kurio buvo fotografuotos kai kurios drobės... Tai buvo tai, ko man reikėjo :) Juk neišeksponuoti darbai, sudėti vienas už kito menininkų dirbtuvėse, taip ir lieka tiesiog darbai, tylios pelytės, apie kurias niekas nežino... Tuo tarpu, vos tik paveikslai išeksponuojami parodose, pakabinami ar pastatomi ant molbertų, jie pradeda kalbėti... Žodžiu, man molberto idėja patiko, o tam pritarė ir A., tad jos ir ėmiausi. Na, o kai tik idėja išsigrynino, viskas natūraliai susistatė į savo vietas, ir štai... Galite apsilankyti. :)

www.daniliauskas.lt

Ši svetainė buvo A. dovana jos tėčiui jubiliejaus proga. Nuostabi dovanos idėja, tiesa? Vis tik menininkų vaikai išradingi... :)

Kas kartą, darydama kokį darbą konkrečiai kuriam nors žmogui, nemažai apie jį galvoju. Gal todėl ir smagu tokius darbus daryti, nes jų dėka tarsi prisilieti prie tų žmonių ir jų šeimų gyvenimų. Vakystės prisiminimai staiga vėl nuskraidina į Pylimo gatvės butą nepaprastai aukštomis lubomis su bendra virtuve, kuriame gyveno dvi šeimos – mano suolo draugės L., bei A. Rodos, atgyja kiekviena medinė to namo laiptų pakopa, stiklinis stogas, per kurį prasibraudavo lietaus lašai, krisdavę ant šachmatinių juodai baltų pirmo aukšto plytelių, didelės dviverės medinės durys, bendras koridorius su veidrodžiu ir baltu telefono aparatu prie jo... Už dešinėje esančių durų gyveno A. šeima, su kurios nariais, dažnai besilankydama pas klasiokę L., natūraliai susipažinau. Barzdotas, kaip ir mano, tėtis, tyli, retai mano akiratyje atsidurdavusi mama, nuo kaktos plaukus išdidžiai bebraukiantis vyresnis A. brolis, mažoji visur belakstanti sesutė (beje, apie kurią buvau visai pamiršusi kurį laiką...) ir pati A. Likusios vienos tuose namuose, mes, trys mergičkos, visokių ciūdų prisigalvodavome... Visokias bezdžiones ant pas juos tarpduryje esančio ilgo skersinio mėgdžiodavome... :))) Smagu buvo... Pavienės vaikystės nuotrupos, ilgainiui pasimetusios tarp mokyklos baigimo ir universitetinių dienų... Tačiau panašu, jog tie ryšiai, kurie žmones susieja vaikystėje, dažnai tampa labai saviti ir jaukūs. Todėl kai po daugybės metų sulaukiau A. skambučio su prašymu padėti jiems įsirengiant butą naujai statomame name, tai buvo labai smagus seno bičiulystės siūlo ištraukimas į dienos šviesą... :)

Smagu, kad einame per gyvenimus tarsi atskirai, bet tuo pačiu it susiviję iš plonų gijelių į vieną didelę virvę, kurioje karts nuo karto iš naujo susiliečiam vieni su kitais...

Spalvoti pieštukai...

Paklauskit, kokią silpnybę turiu nuo vaikystės, ir neapsiriksite: spalvos ir viskas, kas susiję su jomis :) O ypač – spalvoti pieštukai...

Taip, kaip vaikykstėje svaigau dėl kiekvieno spalvoto pieštuko, nepatikėsite – taip svaigstu ir iki šiol... Žinote, kas tame vieninteliame lagamine, į kurį galėjau sutalpinti visą savo gyvenimą, važiuodama į JAV, būtinai turėjo tilpti? Spalvoti pieštukai... Taip, tie patys, kuriuos, išaugusi iš „vaikiškų“ pieštukų, įsigijau prieš 11 metų savo bakalaurinio išpildymui. Ir nors nuo to laiko jau praėjo nemažai metų, tie pieštukai vis dar su manimi. Negana  to, kas kartą varvinu seilę į visokias pastelių, pieštukų bei kreidučių lentynas parduotuvėje, tarsi ketindama jas visas įsigyti... Tiesa, vieną rinkinį pastelių neseniai įsigijau – vis galvojame su Dariumi pavažiuoti kur kokių neilgų atostogėlių, o į jas pasiimti piešimo sąsiuvinį bei šiuos spalvotus draugus ir, prisiminus studentavimo laikus, atsisėdus kokiame mažame miestelyje ar kokių kalnų papėdėje, duoti rankai pasilepinti tos akimirkos grožiu...

Visa ta rašau pavarvinusi seiles į italės dizainerės Marijos Kristinos Beluči (Maria Cristina Bellucci) darbus, kurie padaryti iš... spalvotų pieštukų :)

Daugiau jos darbų galite rasti www.klimt02.net galerijoje.

Sentimentai Prancūzijai...

Nežinau, ar labai apetitiškos IRRI nuotraukos, ar vis į paviršių iškylantys sentimentai mano mylimiausiai šaliai Prancūzijai, privertė mane griebtis... gaminti prancūzišką saldėsį – Cannelés Bordelais :)

Tai – jau visas ketvirtasis saldus „patiekalas“, atkeliavęs į mano gyvenimo meniu :D Pirmasis buvo morkų pyragas, kurio receptą gavau iš savo krikšto mamos, antrasis buvo sausos tešlos obuolių pyragas, kurį pasufleravo draugė, trečiasis buvo per Kalėdas keptas aguonų vyniotinis, ir štai dabar šis – Bordo regiono saldėsis... Man, kaip ne itin didelei pyragų ir kepinių mėgėjai, ir tiek per akis :)

Prisipažinsiu, kad iš aprašymo tikėjausi kiek kitokio skonio, o jei tiksliau – konsistencijos, nors juk iš tešlos galėjau įtarti, kad kažkas čia bus kitaip :))) Todėl kai perpjoviau pirmąjį pyragėlį – taip jį pavadinkime – tik iš smalsumo ryžausi jo atsikąsti... Konsistencija pasirodė panaši į pudingo, o pudingų, kaip žinia, nei aš, nei Darius, nesame mėgėjai... Tačiau nosį glostantis ypatingai viliojantis aromatas privertė paragauti šio įdomaus kulinarinio šedevro :)

Vis tik įtariu, kad kažką dariau ne taip... Arba neatitaikiau orkaitės temperatūros (sumauti farenheitai), arba miltų kiekio (kadangi matavau ne gramais, o plius minus mililitrais), nes bekepdami šie pyragaičiai per vidurį gerokai įdubo... Ir nors vidurys dar kunkuliavo verdančiu skysčiu, išorė ir prabėgusios 60 minučių šaukte šaukė, kad pats laikas traukti visą šį rinkinuką lauk...

Tiesa, turi prisipažinti dar ir tai, kad pirmą kartą dėl kažkokio patiekalo važiavau į parduotuvę pirkti konkrečiai jam reikalingų ingridientų... Kadangi, pasekusi IRRI patarimu, nenorėjau iškepti šių pyragaičių be romo, tai lėkiau į parduotuvę tiek jo, tiek vanilės ir, be abejo, kepimo formos ieškoti :) Ką radau, tą radau, kaip mokėjau, taip padariau :)) Darius sako, kad dabar turiu išneršti visą internetą ir surasti receptus, kuriuose naudojamas romas :D Nes kitaip tai teks visą likusį butelį mest lauk, o ir šių pudingėlių savikaina gausis labai didelė :D Blogai, kai niekas namuose negeria... Pasigailėjau tik vieno – kad nepaskaičiusi IRRI įrašo iki galo (o gal peskaičiusi jį per anksi?) nepamačiau, kad šiuos saldėsius būtų galima daryti su kokosiniu Malibu romu... Tai tas bent skanus, per laiką susinaudotų...

Žodžiu, pristatau, kas gavosi. Jei neturite nieko prieš pudingus, labai siūlau pabandyti pasigaminti ir jums. Nes gaminimo procedūra paprastesnė nei paprasta, o skonis tikrai kablingas – net nepaisant tos pudingo konsistencijos :)) Kadangi viršus pasirodė fotogeniškesnis, nei apačia, tai vaizdelis gavosi štai toks:

Einu sukirsiu, jums leidus, dar vieną ;)
P. S. Po antro pyragėlio mano skrandis pasakė stop... Gero – po truputį...  :)

Trafaretai

Turiu prisipažinti, kad nedažnai būnu užburta kieno nors darbų taip, kad išnaršyčiau viską, ką tik galima rasti internete po to žmogaus parašu. Šį kartą taip nutiko, kad „užsikabliavau“ už IRRI darbų, į kuriuos ir anksčiau dirstelėdavau, bet atidžiau nesigilinau. Tačiau kai pamačiau, jog ši mergina stulbinančiai margina audinius savo pačios rankomis, nebeiškenčiau... :)

Kadangi namuose neturiu nei specialių trafaretinių ir net jokių tekstilinių dažų, neturiu tam kartui specialių tam skirtų teptukų ar volelių, o ir plėvelę trafaretui pasidaryti teko nugriebti tokią, kokią galėjau rasti namuose, nelabai tam pritaikytą; visgi... Neiškenčiau ir aš nepabandžiusi :) Užkrėtė – ne kitaip :)

Kadangi esu iš tų, kurie nemėgsta funkcijos neturinčių daiktų, teko sugalvoti kažką, ko man reikėtų :) Prisiminus prieš tai mano buvusį įrašą, sugalvojau, kad visai neblogai būtų pasisiūti maišelį Mėnulio puodeliui, nes „parduotuvinis“ man nepatiko nei savo spalva, nei pasiuvimo kokybe, nei abejotina besipukuojančia virvele...

Taigi, čiupau lietuviško lino, akrilinių dažų ir pasidariau štai tokį asmeninį maišelį :) Aišku, juostelės baltos nesugebėjau rasti, tai laikinai pabus su juoda ;)

Tarp mūsų, mergaičių...

– O tempora, o mores! – pasakytų turbūt mūsų prosenelės, pamačiusios Mooncup'ą, Lietuvoje dar vadinamą Mėnulio puodelu.

Apie tokį dalyką sužinojau prieš keletą metų, visai atsitiktinai užtikusį jį tarp daugkartinių higienos priemonių vienoje iš internetinių parduotuvių. Praėjus kiek laiko apie jį man užsiminė viena draugė, bet ir tuomet neatkreipiau į jį didesnio dėmesio, nors ir buvo minčių prie progos jį įsigyti. Prieš porą mėnesių apie tai prakalbo dar viena mano draugė, ir aš sugalvojau pasinaudoti proga išbandyti šį daiktą, kuris yra užkariavęs daugelio moterų visame pasaulyje simpatijas. Tuo labiau, kad internetas mirgėjo daugybe kalėdinių akcijų, tad galėjau šį daiktą nusipirkti tikrai pigiai.

Kadangi praktiškai neįmanoma, kad koks nors daiktas patiktų absoliučiai visiems, taip ir su šiuo Mėnulio puodeliu – atsiliepimų internete galima rasti labai įvairių. Tačiau aišku viena – abejingų nėra: arba labai patinka ir negrįžtų prie jokios kitos higieninės priemonės, arba labai nepatinka (kaip paaiškėjo – daugiausiai dėl išankstinio nusistatymo). Kiek teko skaityti komentarų, konservatyvesnių lietuvaičių tarpe daugiau skeptikų, tačiau anglakalbių tarpe iš viso beveik neradau neigiamų atsiliepimų apie šį produktą, kurį giria tiek anglės, tiek amerikietės, tiek australės, tiek skandinavijos moterys. Tai kuo aš prastesnė? :)

Žodžiu, prisiskaičiusi visko, ko tik netingiu, pasiryžau išbandyti Mėnulio puodelį ir aš. Turiu prisipažinti, kad pirmas bandymas buvo tikrai nevykęs, privertęs mane gerokai prasikankinti, ir maniau, kad tikrai mesiu lauk šią „silikoninę čerką“, kaip išsireiškė kažkuri internautė :) Tačiau gavusi keletą patarimų iš draugės, o ir paskatinta daugybės kitų nepažįstamų interneto bičiulių, kurių atsiliepimuose dažnai būdavo pabrėžiama, kad reikia prie šio produkto priprasti, o tam reikia bent trijų mėnesių, bandžiau dar kartą. Tiesa, kaip ir dauguma kitų moterų, turiu pripažinti, kad su šiuo Mėnulio puodeliu jautiesi tikrai nepaprastai patogiai. Vienintelis dalykas, ką reikia įveikti, tai įsidėjimo ir išsiėmimo procedūra. Čia gi į naudą prisiminti posakį, jog „sunku pratybose, lengva mūšyje“ – pasiryžau laukti antro bandymų „rato“.

Ir žinote, turiu pasakyti, kad praktiškai jaučiuosi nugalėtoja :) Tiesa, aš nebūčiau aš, jei nebūčiau sugalvojusi to puodelio pasitobulinti, pritaisydama jam virvelę, kad nebebijočiau, jog puodelis skradžiai prasmegs kažkur manyje ir negalėsiu jo rasti bei išsiimti, ir tai, turiu pasakyti, labai pasiteisino. Daugiausiai – psichologine prasme :) Tikiuosi, kad dar po vieno kito bandymų rato man nebereikės ir tos virvelės... :)

Beje, įdomu tai, kad dėl šio produkto ilgaamžiškumo internete galima rasti labai skirtingos informacijos. Matomai, kiekvienas gamintojas (Divacup, Instead, Lunette, Miacup ir kt.) nurodo skirtingai, na, o tas, kurį turiu, rekomenduotinas naudoti iki 10 metų... Neblogai, ar ne?

Kalbant apie tokius dalykus, kiekviena, matomai, renkamės skirtingai. Vienos – iš ekologinės pusės, kitos – iš finansinės, dar kitos – dėl patogumo. Aš galiu pasakyti, kad man visi šie trys kriterijai su Mėnulio puodeliu labai pasiteisino... Gaila tik, kad šis daiktas Lietuvoje nėra toks pigus, kaip čia, Amerikoje, kur jis kainuoja tiek, kiek kainuotų higienos priemonės, reikalingos 5-6 mėnesiams...

Žodžiu, aš išbandžiau. O jūs? :)

P. S. Daugiau apie tai: Wikipedijoje, Youtube, Privalumai ir trūkumai.

Visko buvo gyvenime, bet kad taip... :)

Kaip rusiškai išsireiškė viena iš siužete kalbėjusių moterų, Всякого бывало в жизни, ну такого... :)

Pasižiūrėkite patys :)

Mėgstate kavą?..

Nors negeriu kavos, tačiau toks štai dalykėlis užkliuvo už akių: nešiojamas kavos aparatas...

Žavu, tiesa? Ir ko tik žmonės neprigalvoja... :)

Pradžia...

Na ką, mielieji, sveiki atvykę į 2010-uosius :) Tikiuosi, kad sutikote juos džiaugsmingai, su naujomis svajonėmis ir siekiais :)

Mes tradiciškai sutikome Naujuosius bažnyčioje, kartu su kitais bendruomenės nariais. Kadangi tai tradiciškai buvo „suneštinis“ vakarėlis, iš mano namų į jį keliavo „Draugiškų receptų“ dalyvės Audronės avokado salotos. Turiu pasakyti, kad šios salotos labai greitai dingo iš dubens... :) Tokių vakarėlių metu iš tiesų smagiausia yra ragauti visus tuos patiekalus, nes čia gali rasti patiekalų iš įvairiausių pasaulio virtuvių: indų, rumunų, italų, lenkų, bulgarų ir, žinoma, lietuvių bei amerikiečių :)
Po skanios vakarienės paprastai įlendame į įvairius stalo žaidimus, kurie man, kaip lietuvei, ne visuomet būna „įkandami“ dėl labai specifinių amerikietiškų juose esančių užduočių, reikalaujančių žinoti daugybę amerikietiškos kultūros subtilybių... Tačiau nepaisant to, visuomet smagu pamatyti tuos skirtumus ir sužinoti kažką naujo. Na, o vakarui įsisiūbavus, kaip ir kasmet, einame į didžiąją auditoriją žiūrėti „metų filmo“. Šiemet tokiu tapo režisieriaus Rich Christiano 2002 metais pastatytas filmas „Time changer“ („Laikmečio keitėjas“). Turėčiau pasakyti, kad tai – vienas geriausių krikščioniškų filmų, kuriuos man yra tekę matyti. Mano manymu, filmas labai taikliai įvardija priežastis, dėl kurių vos per VIENĄ šimtą metų radikaliai pasikeitė visuomenė, šeima, vertybės, prieš tai atlaikiusios ne vieną tūkstantmetį; be to, filmas atskleidžia tikrąjį daugumos šiandieninių bažnyčių veidą bei jų prioritetus. Todėl jei tokios temos jums įdomios, siūlau pasižiūrėti.



Na, o po filmo labai greitai atėjo ir vidurnaktis... :)

Dar greičiau išaušo pirmasis metų rytas :)) Metų pradžia...
Nors šiaip tai per daug nesureikšminu šios pirmosios metų dienos ir nekeliu sau kažkokių ypatingų uždavinių ateinantiems metams... Tiesa, pasvajoju, kad gerai būtų prispirti prie sienos savo valią ir pagaliau pradėti daugiau judėti, pvz., rytais bėgioti ar užsiimti kokia panašia sportine veikla, nes besėdint prie kompiuterio per dienas, vargšas kūnelis greitai apkerpėja :) Na, o visa kita priklausys nuo aplinkybių, per kurias lipsim, ropšimės ar kaip kitaip įveikinėsime ;)

Taigi, brangieji, gražių jums metų, tebūna jie atradimų ir džiaugsmo kupini ;)

Domino

Mėgstate domino?.. :)

Žiūrėdama tokius reportažus paprastai įsivaizduoju, kiek laiko ir kantrybės reikėjo visa tai sugalvoti bei sustatyti :)

Triukai...

Rusai turi tokį labai gerą išsireiškimą: Ловкость рук и ни какого обмана... (pirštų miklumas ir jokios apgaulės). Ir iš tiesų, žmonės, sugebantys apgauti tave vien nukreipdami kažkur kitur tavo dėmesį, man visuomet kelia didžiulį susižavėjimą :) O ypač, jei pats turi galimybę tą triuką stebėti iš labai arti, n kartų... Atrodo, valandų valandas gali stebėti tą triuką, o vis tiek neperprasi, kaip jis padarytas...

Ir nors šiame reportaže viskas yra daug papraščiau nei pirštų miklumas ar kokia magija, siūlau pasitikrinti savo pastabumą :)))

Išgeriate?..

Artėjant šventėms, kai kam gali būti visai vertinga pasižiūrėti (rusų k.).

Ko turėtume bijoti? Kiaulių gripo ar apsaugos nuo jo?..

Na, ir dar vienas reportažėlis apie kiaulių gripą. Nebijokime, žmonės ;)