Pradėkime nuo pradžių... 2 dalis.

Ką gi – eime toliau. Dar viena dalis vertimo iš R. A. Laidlow pamąstymų ir, be abejo, mano komentarai iš savos varpinės...
- - - - - - -

Dievo apsireiškimas

Dievas egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar tiki žmogus Juo, ar ne. Dauguma žmonių netiki Dievu ne todėl, kad protu neįmanoma tuo tikėti, bet greičiau todėl, kad tikėjimas Dievu verčia jį jaustis asmeniu, turėsiančiu atsiskaityti prieš Dievą. Dauguma žmonių nelinkę to daryti. Dauguma tų, kurie randa prieglobstį ateizmo ar agnosticizmo teorijose, jaučiasi saugiai pasislėpę nuo nepermaldaujamos realybės, jog žmogus yra atsakingas prieš Dievą. Ir dažniausiai po tradiciniu „aš negaliu tikėti” slepiasi „aš nenoriu tikėti”.

(Pagal R. A. Laidlaw. Bus daugiau)
- - - - - - -

Pripažinsiu, kad šie keli sakiniai mane pribloškė. Greičiausiai dėl to, kad apie tai niekada nebuvau pagalvojusi. Kita vertus, šioje vietoje galvoje skambėjo vėlgi iš spektaklio atėjusi frazė: „Religija... visa ko šaknys – religija...” (P. Shaffer, „Equus”). Sutikčiau su visu tuo 200 procentų... Nes esu įsitikinusi, kad religija (plačiąja prasme) su savo įbruktais stereotipais, apverčia labai daug ką aukštyn kojom, priversdama paprastą žmogų sutapatinti ją su tikėjimu (irgi plačiąja prasme). Gal kiek kartojuosi, bet greičiausiai visa tai – dėl to paties temos „religija ar tikėjimas” aktualumo, kažkur giliai įstrigusio mano mintyse. Turbūt dėl to, kad ir pati beveik visus 30 metų taip galvojau, ir matomai dabar reikia laiko pačiai patikėti, kad diena tai nėra naktis, o naktis – tai ne diena...

Apie atsiskaitomybę prieš Dievą iš tiesų niekada nebuvau pagalvojusi, bet labiau įsigilinusi pagaunu save, kad taip, iš tiesų taip yra... Ir nesvarbu, kaip tu tai pavadinsi – atsiskaitomybe prieš Dievą ar savo sąžinę (kuri ir yra Dievo mums įdėta), ji egzistuoja...
Pagrindinė problema vis gi manau yra ne toje atsiskaitomybėje, bet tame, kaip ta atsiskaitomybė šiandien yra suvokiama. Nesu tikra, bet įsivaizduoju, jog dauguma tai sieja su 10 Dievo įsakymų, kurių kiekvienas stengiasi laikytis, o neįvykdęs bet kurio iš jų (tarkim, kad ir „nesakyk netiesos”), jaučia vadinamą „sąžinės graužimą” – vieni didesnį, kiti – mažesnį. Kas tas sąžinės graužimas? Ar ne ta pati atsiskaitomybės našta? Našta, kuri ilgainiui kaupiasi. Katalikai ją nusimeta eidami išpažinties pas kunigą, kiti – ignoruoja tai, apsiginklavę mintimi, kad jokio Dievo nėra. Nes, jei Dievo nėra, reiškia ir tas sąžinės graužimas – kiekvieno asmeninis reikalas... Panašu, kad tai – vieninteliai du šios problemos supratimo variantai. Bent jau tik šituos du aš asmeniškai žinojau, kol nepradėjau kapstytis giliau.

Tas kapstymasis giliau nubloškė, kaip ir reikėjo tikėtis, 6000 metų į praeitį. Nors dauguma žmonių nelinkę paraidžiui tikėti tuo, kas rašoma Biblijoje, ir bando tai priimti vien tik kaip alegorinį literatūros kūrinį, aš visgi būčiau linkusi viską priimti tiesiogiai, turėdama tam tikrų argumentų, bet dabar – ne apie juos. Taigi po truputį pradėjusi dėlioti padrikų faktų „puzlą”, galiausiai radau tą atsakymą, kuris sugriovė visus mano prieš tai turėtus stereotipus. Mat pradėjusi nuo pirmosios nuodėmės, nuo kurios visa šita gėrio-blogio košė prasidėjo, atkapsčiau ir tai, kad iki tol, kol Mozei nebuvo duotas įstatymas, niekam ta nuodėmė per daug ir nerūpėjo. Kitaip tariant – buvo kiekvieno asmeninis reikalas. Ir tik per tuos 10 duotų įstatymų atėjo supratimas, kas yra nuodėmė (ji buvo įvardinta), bei tai, kas manau, yra pagrindinis dalykas – tai, kad nei vienas žmogus nėra pajėgus to įstatymo laikytis. Dėl tos pačios labai paprastos priežasties – jis tėra žmogus. Ir Jėzus, atėjęs į žemę, įvykdydamas tą įstatymą, parodė, jog vien Dievas yra pajėgus tai įvykdyti. Na o įvykdęs tai ir miręs ant kryžiaus už visas pasaulio žmonių nuodėmes, paskelbė taip vadinamą sutaikymo žinią, t.y. tai, kad ne tie 10 Dievo įsakymų išgelbėja žmogų, bet tikėjimas, kuris ir sutaiko šiandien eilinį nusidėjėlį su Dievu, taip panaikindamas tą nuodėmės (kurią žmogus daugiau ar mažiau vis tiek linkęs daryti dėl savo nuodėmingos prigimties) naštą...

Tačiau vieno aš vis tik nesuprantu. Kodėl dauguma krikščionybės išpažinėjų dėl nesuvokiamų man priežasčių yra tarsi sustoję laike, kuris buvo prieš 2000 metų. Kodėl nusistovėjo keista įstatymo doktrina, skelbianti viską, kas vyko iki Kristaus mirties, visiškai tarsi ignoruodama tai, kas vyko po to.
Absoliučiai tarsi užsimerkdami į pagrindinį dalyką – į žmogaus išteisinimą tikėjimu. Tikėjimu, kad Kristus buvo ta išpirka už visas nuodėmes, ir kad niekas apart tikėjimo tuo faktu žmogaus neišteisina... Vietoj viso to žmonėms yra brukamas neįvykdomų religinių taisyklių rinkinys, versčiant juos tikėti tuo kaip grynu pinigu... Šitai man iš tiesų šiandien yra nesuvokiama.

Nepaisant to nesuvokimo, šiandien man kaip niekada aiškiau, kodėl po fraze „negaliu tikėti” slepiasi frazė „nenoriu tikėti” – be abejo, kam norisi įsivelti į nereikalingų taisyklių painiavą, vykdyti tam tikrus „protingų žmonių” sugalvotus ritualus, kurie, neva, jei juos vykdysi, užtikrins tau amžinąjį gyvenimą... O šalia to – neduos absoliučiai jokos naudos. Todėl puikiai suprantu ne vieną pažįstamą, kuris bėga nuo viso to kaip nuo didžiausio košmaro. Nes aš bėgčiau lygiai taip pat, būdama jų vietoje...

Ir savu laiku bėgau. Iki tol, kol suvokiau, kas įvyko prieš tuos 6000 metų bei kas iš tiesų įvyko prieš 2000 metų. Gal tik dėl to šiandien esu laisva...