Mintys

Mintys.
ateina kitaip.
Smulkmenom išsprogsta
lyg daigai.

Susikabinę rankomis
lietaus lašai,

nuojautos,
sapnai,
svajonės –
visa tai kitaip.

Neišsakytom sutemom,
laiškais neatplėštais,
šviesom neuždegtom.

Testamentu neparašytu,
pasikeitusiom rašysenos bangom.
Ir štrichais ne be tais.
Nebe salotiniais,
nebe geltonais ar baltais.

Gelsvais,
rausvais,
rusvais
su violetiniais kraštais.
Ir žodžių sąskambiais
dažniausiai –
paprastai tuščiais.

Tik tam, kad po kažkuo
kažkaip paslėpt mintis.
Nesuguldytas ir nesustatytas
pakampiais.

Skeptiškas žvilgsnis pro kiaušinio lukštą :)

Velykos.
Visų laikraščių antraštėse, interneto portaluose, per radiją ir per televiziją. Su vienodai transliuojama žinia – švęskime prisikėlimą. Dažykime ir ridenkime kiaušinius, tuos išmargintus renesanso simbolus, ir džiaukimės. Iš tiesų, sveikintinas tas noras visame kame matyti gyvenimo džiaugsmą bei atitinkamai jį priimti... Ir tai nieko nestebina nuo seno pagoniškas lietuvių tradicijas puoselėjančių lietuvių krašte.

Gal jau turėčiau nebesistebėti ir tuo, kad tas pačias tradicijas bei labai panašią žinią transliuoja ir lietuvių katalikų svetainės ar įvarių dvasininkų pasisakymai. Tiesa, čia prieš tai dar įterpiama mirtis, po kurios seka prisikėlimas. O paskui – dar keletas užliūliuojančių žodžių, kurie iš tiesų nelabai ką konkretesnio pasako, tad tai gali sieti tiek su gamta, tiek su žmogumi, tiek su bet kuo abstraktesniu, tinkančiu bet kokios pasaulėžiūros žmogui po saule.

Taip ir sukasi ratu – Kalėdos, kai kažkas gimsta, Velykos, kai kažkas miršta ir vėl prisikelia. Čia ratas ir užsiveria bei vėl ima riedėti įprasta kasdiene vaga. Taip ir neįtraukdamas į sąmonę tikrosios krikščioniškų Velykų prasmės, tos Dievo plano dalies, kuri nuo tų metų Velykų, kai Izraelio Mesijas buvo nukryžiuotas, prasidėjo.

Tiesa, kita vertus, ne per Velykas juk, kai pagalvoji, ta Kristaus aukos prasmė buvo atskleista žmonėms. Tad teoriškai reikėtų turbūt gręžtis į kitą datą, kuri skelbtų žinią, niekaip neprasikalusią pro riedančio kiaušinio lukštą per Velykas... :)

Bet kokiu atveju – su Šv. Velykom! :)

Vienas pažįstamas vaikinas va taip vat primargino :)

Išeinu, palieku tave...

Šįryt viena draugė eiliniame gmail pokalbių langelyje paklausė: „Na, kas už jūrų marių?” Aš jai atrašiau: „Tai va, žiūriu laidas apie V. Kernagį...”

Tad turbūt nesvarbu, kuriame pasaulio gale esi, ką veiki, svarbiau tai, su kuo užaugai... O mes, kaip ten bebūtų, gyvenome ir užaugome su Kernagiu. Ne asmeniškai, bet kartu ir kiekvienas labai asmeniškai. Niekada vaikystėje neklijavau savo kambaryje man patinkančių aktorių ar muzikantų plakatų, nebuvau fanė nei vieno iš jų, bet tai nereiškia, kad nebuvo tų, kurie patiko, kurie lietė širdį, kurie buvo neatsiejami nuo pirmosios meilės... Kuriuos girdėdamas žinojai, kad ne viskas yra taip, kaip iš pirmo žvilgsnio kartais gali atrodyti...

Kaip ir dauguma paprastų Lietuvos žmonių, nepažinojau asmeniškai Vytauto Kernagio, tačiau galiu prisiminti keletą koncertų kokiais 1991-92 m., kuriuose teko dainuoti, nesvarbu, kad pritariamouju vokalu, tačiau kuriuos vedė pats Maestro. Viena, ką prisimenu, kad tai buvo nepaprastai paprastas žmogus, šiltas, tas, kuris pasimetusioms scenoje paauglėms galėjo suteikti pasitikėjimo, pasakydamas: „Viskas bus ok” :)

Vėliau sekdavau kiekvieną jo pasirodymą tv ekrane – ar tai buvo loterijos vedimas, ar tie patys „Robinzonai”, ar koks koncertas Katedros aikštėje. Net nebuvo svarbu, ar juose jis dainavo, ar juos vesdavo – tarp eilučių vis tiek atmintyje skambėjo jo dainos, kurios, manau, ne vienam žmogui šiandien skamba širdyse, keldamos vienokius ar kitokius prisiminimus. Nes jis buvo tikras. Jis buvo paprastas – toks, kokių šiandien visi ilgisi.

Užsidėjau ta proga pasiklausyti jo dainų. Gera...

Alternatyvi istorija – tikrovė ar fantazija?

Tiems, kas skaitė D. Brown'o romaną „Da Vinčio kodas” ar bent girdėjo daugybę diskusijų ta tema, manau bus įdomu pasižiūrėti LTV 2 kanalo pernai rodytas dvi „Amžių šešėliuose” laidas, kur Lietuvos istorikai dalinasi labai įdomiais faktais tiek apie krikščionybę apskritai, tiek apie tamplierius, masonus bei, kas man pasirodė nepaprastai įdomu – apie alternatyvią istoriją – kaip ji atsiranda, kokią daro įtaką pripažintai istorijai.

Pirmoji laida šia tema – 2007 10 15 bei
Antra laida – jos tęsinys – 2007 10 22.

Čikaga

Po vakar šio miesto neįsivaizduoju be tabako dūmų kvapo (panašu, kad gatvėse visi rūko cigarus) ir be šios F. Sinatros dainos, kurią siūlau įsijungti, prieš skaitant toliau, idant pajustumėte tą pačią mano vakarykštę nuotaiką :)

Ir nors šiandien jau 21 amžius, man šis miestas vis tiek turbūt taip ir liks asociacijose su senais automobiliais ir kitais kadrais iš klasikinių filmų, nepaisant to, kad nuo to laiko daug kas pasikeitę.

O šiaip – miestas kaip miestas. „Prasivailkiojau” vakar po jį kaip turistė, čiauškėdama fotoaparatu į visas puses, kaip kur pakliuvo. Nežinau – nebedaro man įspūdžio miestai. Greičiau kas kartą nuvilia visais tais griozdiškais statiniais, triukšmu ir skubėjimu bei žmonių susvetimėjimu. Kuo toliau, tuo labiau visi supanašėja, nebelieka kuo stebėtis. Galiausiai – nuvargina. Jei kažkada žavesį kėlė 30 aukštų pastatas, tai šiandien jau be skirtumo – 30 tų aukštų ar 300. Ir forma jau retai kuri benustebins – spiralė, kūgis ar išgrynintas kubas – darosi vienas ir tas pats. Nežinau, gal todėl, kad pasąmonėje kažkur suvoki, kad prie tokio pastato atsiradimo dirbo krūvos galvų, buvo begalės stresų, nesusipratimų, rietenų tarp klientų ir užsakovų, kad statybose žuvo ne vienas ir ne du darbininkai, kad per naktis sėdėjo inžinieriai, nuvogdami nuo savo šeimų vakarus ar savaitgalius...

Gal todėl vakar smagiausia buvo prasieiti Mičigano ežero pakrante, pasėdėti parke ant suoliuko prie žolę iš po apledėjusio sniego skabančių žąsų, užsimerkti atsilošus prieš saulutę.

Va toks va nuobodus mini fotoreportažas (daugiau nuotraukų kaip visada – mano galerijoje).

Portretas Nr. Ž

Turbūt vienas ankstyviausių mano gyvenimo portretų. Gan stambi pagal savo vaikišką amžių mergaitė, šviesiais, į kasas supintais plaukais ir... visada su spalvinimo knygelių šūsniu. Tas magiškas žodžių junginys: "Dėdė iš Vokietijos atsiuntė"... Daug kas jai darželyje pavydėjo. Manau, kad jų tarpe buvau ir aš. Nors... Manau, man draugai pavydėdavo ne ką mažiau nei mano tuometinei draugei :) Juk buvau ko ne vienintelė, pelniusi vokiečio dukterėčios palankumą, ir man buvo leista kartu spalvinti tas knygeles. Kruopščiai, gražiai, "neišlendant iš kraštų". Oooo... Kiek tai teikė tada džiuagsmo. :)
Apskritai be spalvinimo knygelių neįsivaizduoju savo vaikystės - visas naujai pasirodžiusias griebdavau iš knygyno, iškaulijusi iš tėtės kapeikų. O jei gaudavau visą rublį - oj džiaugsmo būdavo... tarybinės, pamenu, kainuodavo nuo 10 iki 35 kp. Tad į už kampo buvusį knygyną bėgdavau tą pačią minutę.

Tačiau darželio draugai - turbūt vienas mistiškiausių dalykų - tų draugų težinai vos vardus - jokių pavardžių, jokių gyvenamųjų vietų, jokių telefono numerių ar dar kokių siūlo galų. Vienintelis kodinis pavadinimas, sąsaja, per kurią dar kažką labai norint būtų galima atsekti - tai darželio Nr. 48. Dabar, kiek žinau, pavadintas Krivūlės lopšelio-darželio vardu.

Gera buvo darželyje. Būtų nepaprastai įdomu sužinoti, ką dabar veikia tie, iš grupės nuotraukos žvelgiantys žmogeliukai...

Mes – tada ir dabar :)

Vienoj fotografų svetainėj aptikau nuorodą į įdomų fotografo Bobby Neel Adams projektą, kuriame autorius ima vaikystės ar jaunystės nuotrauką, atkartoja ją po kelių dešimtmečių ir sudeda į vieną. Pagalvojau, įdomu pažiūrėti per šią prizmę ir į save :) Į nuotraukų kokybę prašom nekreipti dėmesio – visa tai daryta prie menko kambario apšvietimo vėlai vakare, su paprasta kompiuterio kamerike.
Beje, tokią pačią pozą nutaikyti, žinokit, nėra taip jau lengva... :) Taikai taikai, bet tai kur čia pataikysi – galvos proporcijos lyginant su vaikyste nerealiai pasikeitę :)

Aš: tarp šių nuotraukų – 24 metų skirtumas (1984-2008)

Praėjus 4 metams – 1988-2008 m.


O štai čia Darius: prabėgus 30 metų (1978-2008)

1980-2008 m. metamorfozės... Svarbiausia – taip pat susišukuoti
bei nutaisyti pionierišką miną :)

Darius – 1987-2008 m. Kažkas pasikeitė? :))

Beje, dar įdomesnis man pasirodė kitas panašus šio meniniko projektas. Tačiau tokio atkartoti šį kartą nesiėmėm :)

Portretas Nr. L.D.

Žmogus, kurio pirmiausiai prisimenu juoką. Ataidintį iš toli. Kupiną džiaugsmo ir seniai išgyvento liūdesio. Juoką, kuris savyje talpina vaikišką neteisybę, bičių dūzgimą ir degančias akis. Juoką, kuris primena apie kitokią nei mano, vaikystę, labai vasariškas spalvas ir kvapus.
Bičių pieva ir bitininko dumplės visuomet liks kaip simbolis, kuris primins tą juoką, primins išgertus arbatos puodelius ir geltoną spalvą, kuri tuo metu jam buvo mėgstamiausia...

Dar prieš keletą dienų galvojau, kad nutrūko ryšys su šiuo mielu žmogučiu. Nebeturėjau nei telefono numerio, nei elektroninio pašto adreso, nei namų adreso - visa tai pasimetė taip netikėtai, kaip ir kažkada prasidėjo ir ta pažintis. Tačiau mūsų mintys - tikrai galingas ginklas. Daug galvojau, kaip norėčiau vėl susitikti ar bent kokį žodelį išgirsti. Ir šiandien vėl galiu džiūgauti, gavusi laišką iš kito žemės pusrutulio bei vėl žinoti, kad ten kažkas nepakartojamai šypsosi...

Portetas Nr. A.J.

Tai - veidas žmogaus, kurį paprastai matau besišypsantį. Veidas, kurio nemačiau liūdno. Turbūt reikėtų daugiau nei pusės metų, kad jį tokį būčiau galėjusi išvysti. Jei kas paklaustų, kas tai per žmogus, aš atsakyčiau: „Jis šoka. Ir gali tai daryti ilgai, be sustojimo. Jis moka nustebinti. Mėgsta blynus su ledais ir braškių uogiene.”
O tyliai sau prisiminčiau dar daugiau – netikėtą pirmąjį susidūrimą akis į akį, ilgus nuvažiuotus kilometrus, šviežias braškes, rudens lapų nubarstytus Druskininkų takus, mažas, o kartu ir nepaprastai dideles akimirkas ieškant lemtingų gyvenimo sprendimų...

Smilkstantys portretai

Būdama kitame pasaulio pusrutulyje, dažnai pagaunu save galvojančią apie savo gyvenime sutiktus žmones: pažįstamus, draugus, gimines ar vos keletą kartų matytus gyvenimo pakeleivius...
Mintys apie visus tuos žmones nuolat smilksta palengva mano mintyse tartum įbesti į stovelį smilkalai, kurie savo kvapu džiugina, primena įvairius gyvenimo momentus, kutena nosį, kviečia į vieną ar kitą kelionę prisiminimų bėgiais, kužda įvairias mielas smulkmenas arba tiesiog nepamirštamai juokiasi :)
Tai bus portretinės užuominos, mažos mįslės, žongliravimas kvapais, vaizdais bei garsų likučiais, kurie tarsi nepaliečiami laiko riboženkliai sėdi giliai įsitaisę atminties kertėse, nenorėdami per daug išlįsti į šviesą bei būti iki galo atpažinti...

Belaukiant pavasario

Žinau, kad Lietuvoj jau kvepia pavasariu. Pas mus, deja, dar ne...
Už lango – vis dar -14°C ir krūvos sniego. Bet nieko, ateis pavasaris ir į mūsų kiemą :)

O tuo tarpu labai gera tiesiog pasimėgauti tuo žiemos miegu, apsnūdusiomis mintimis...
Daug visko per šią žiemą prigalvojau. Daugiausiai – apie žmones. Daugiau ar mažiau pažįstamus, daugiau ar mažiau tolimus. Apie kiekvieną iš susidūrimų su jais. Mąsčiau apie tai, ką sugebėjau jiems duoti, ko nesugebėjau, ką sugebėjau iš jų pati pasiimti, o ko ne. Dėl kurių liūdėjau, o dėl kurių džiaugiausi, dėl kurių apgailestavau, kuriems pavydėjau baltu pavydu ar buvau jų didžiausių gyvenimo potyrių dalininkė.

Supratau viena – daug žmonių buvo ir tebėra mano gyvenime. Su kai kuriais organiškai suaugta, kiti taip ir liko tarsi apsibrėžę savisaugos ratą. Nežinau, iš kur tas noras išlaikyti kuo daugiau tų ryšių, laikas nuo laiko pakurstyti juos – gal tik taip jaučiamės saugūs?.. Atidavę kiekvienam dalelę savęs visuomet norim stebėti, kaip tos atiduotos dalelės saveikauja su įgimtais savitumais. Kiekvienas esame tarsi medis, į kurį vieni kitiems priskiepyjame daugybę šakų ir laukiam pavasario, su viltimi pamatyti tas įskiepytas šakas prigijusias ir leidžiančias žalius lapus, kraunančias žiedus ir duodančias vaisių... Nes visa tai – taip sava...

Kažkas kažkur

Kažkas kažkur
gerumą išbrauks iš savo sąrašo vertybių.

Kažkas telefonu širdį suspaus...
vietoj pavasario žiemą įgrūs šalia kitų šunybių.

Vėl pasibels už akimirkos
kitas – drąsus pareiškimas.

Balsas nepažįstamosios dainoj suskambės
kaip kadaise sutiktas piligrimas.

Kovoj stovės iki galo
Balta ir juoda. Abu su priemaišom pilko.

Net ir gryniausioj tiesoj
Įsipašys neatrinkti nuo pelų grūdai ir trapumas laiko.

Meilės matavimas

Kiek pavėluotai Valentino nuotaikos atsibudo.
Bet, auksinė tiesa – geriau vėliau nei niekada :)
. . . . . . .

Pamatuoki meilę – širdimi.
Gelme, kuri sudūžta ties briauna.
Kai atsibudęs rytą išeini
Įtūžusia širdim, dvasia pikta.

Tu išmatuoki meilę – kai diena
Iš rankų slysta, o šypsotis reikia,
Kai meilės banko sąskaita tuščia,
Kai šiaudo griebtis nori vandenyne.

Matuoki nebe tuo matu, kuriuo kadais
Vaikai žaislus dalinosi smėlynėj.
Širdim plika – kur siela ir dvasia
Atsiskiria, ir matosi kiaurymė.

O išmatavęs, rankom apkabink
Tą žodį, ties kuriuo tiesas atpynei
Giliai įkvėpk – juk meilė – dovana,
Kuria ne tik kitus, bet ir save matuot gali gyvenimo žvaigždyne...

Varveklis

Tai va, išėjom vakar pabraidyt po sniegą :) Ir radom varveklį. Tiksliau – du. Meiliai valentinkės proga susiglaudusius į krūvą :) Tai va, parsinešėm vaikystę prisiminę ir apgyvendinom parai šaldymo kameroje. Vos įtalpinom... Nes didžiojo ilgis – apie 60 cm.
Vaikystėje, pamenu, parsinešdavom namo ir „kepdavom” keptuvėje, žiūrėdami išplėtę akis, kaip tie tirpsta... Tai va, šiandien maniškis laimikis „kepė” po fotosesijos prieš saulutę :) „Iškepė” per 5 valandas. Toks jau varveklių gyvenimas – suvarvėti, sušalti ir vėl išvarvėti :)

Nebylus ekspromtas

kas išgirstų mane,
jeigu žodžiais kitais
tartų mano širdis..?
nebyliais skiemenim

sukrutėtų tik lūpos
ir vėl – nebyliais...
mintimis pakuždėdamos
tam, kas ateis.

saulės tik spinduliais
eis ir centrą suras.
pakeliui gal numirs,
gal ir vėl prisikels.

patikės arba ne
tais tyliais vakarais
nebylia mintimi
vėl į rytą išeis.

Kiek siekia gailestis?

Keista per vieną dieną susidurti su trimis gailesčio išraiškomis: gailesčio sau, gailesčio dėl kito ir gailesčio, kuris sutalpina abi puses.
Štai viena pažįstama lieja gailestį sau, kita tuo tarpu ieško paguodos dėl gailesčio sau ir savo dar negimusiam kūdikiui – šiam „du viename” kūnui, kurį staiga išduoda prieš keletą metų „amžinąją meilę džiaugme ir varge” prisiekęs vyras, tuo tarpu trečio žmogaus veidas, jam įėjus pro duris, spinduliuoja netalpinamu liūdesiu svetimam – bejėgiam žmogui, kuriam nėra jėgų padėti...

Gerai, jei gali pirmajai iš jų parašyti paguodos laišką ir padėti žengti bent mažą žingsnelį išsikapstymui iš savigraužos. Parašyti keletą žodžių nėra sunku. Kad ir kas dieną.

Antras atvejis tuo tarpu, reikalauja atidesnio atsakymo ir apipintas daug dviprasmiškesnių pamąstymų bei didesnės išminties. Ar gali išgelbėti kažką keletu žodžių? O jei jie – ne tokie, kokie turėtų būti? Taip ir rankioji – tarsi sunkius akmenis, dėdamas juos į vientįsus sakinius, frazes, pastraipas, tikėdamasis, kad jie kažkam taps pamatu, ant kurio pasilipėjus atsiras jėgų žengti toliau.

Abi situacijos šį rytą sukosi mano galvoje. Viena persipynusi su kita, viena šviežesnė už kitą. Tačiau trečioji situacija mane išmušė iš vėžių.

Įsivaizduok jog esi 26-erių metų moteris, turinti nuostabią šeimą, tris atžalas, jaukų namą, darbą ir visa kita, ko reikia, kad džiaugtumeis laime. Staiga tavo vyras suserga nepagydoma liga, ir štai dar 26-eri metai prabėga – vyras guli lovoje, nes nei viena jo galūnė nebefunkcionuoja. Nes beveik visi vidiniai organai, kiek tik įmanoma, pašalinti, iš įvairių vietų išvesti įvairaus storio kateteriai, jis maitinamas daugiausiai per šiaudelį, iš plaučių pastoviai reikia pašalinti susikaupusį vandenį, jau nekalbant apie tokio žmogaus prausimą, mankštą, masažą, kad toks žmogus dar galėtų šypsotis. Balso jis neturi, ir tai, ką sako, gali suprasti vien iš judančių lūpų. Tačiau ši šeima, jie abu – ir jis, ir jo žmona, šypsosi. Nors pastaroji – pajuodusiais nuo nuovargio paakiais, nebepamenanti, kada paskutinį kartą skyrė laiko sau. Ji tiesiog nebyliai rūpinasi savo išrinktuoju, su kuriuo apsisprendė kas benutiktų, eiti gyvenimo keliu iki pabaigos...

Su šiais dviem mano anyta praleido šiandien dieną. Galvojo galėsianti jiems padėti, bet grįžusi persimainiusi veidu, prisipažino:
– Aš negaliu, man per daug sunku. Negaliu dirbti tokio darbo. Aš neturiu tiek jėgų, kad galėčiau kilnoti tą dviejų metrų ūgio vyrą iš patalo į kėdę, paskui atgal, paskui vėl, ir taip keletą kartų per dieną. Man gerai, aš galiu rinktis, nes tai – darbas. Vienas, arba kitas. Bet ta moteris – ji neturi pasirinkimo. Ir ji dar turi jėgų šypsotis. Negaliu, kaip gaila tos moters! Juk ji – mūsų kaimynė. Bet... aš negaliu jai padėti – aš paprasčiausiai neturiu tiek jėgų...

Ar įsivaizduojame save tokioj situacijoj? Manau, neįmanoma įsivaizduoti nei vienos iš situacijų iki tiek, kiek jas jaučia tie, kurie jose gyvena. Su jomis keliasi ir užmiega...

Skirtingi mes. Vieni bėgame pabūgę, kad kitas žmogus neišpildo vieno ar kito mūsų egoistiško poreikio, kiti liekame šalia, kas benutiktų, kaip sunku bebūtų, kaip neįmanoma tai atrodytų...

Tokios situacijos mane priverčia susimąstyti – kokiai kategorija priklausau aš? Vienai? Kitai? Ar tiesiog nei vienai, nes niekada su tuo padoriai nesusidūriau?.. Ir kaip toli eitų mano gailestis, susidūrus akis į akį su juo, o ne tik stebint, kas vyksta už kaimyno tvoros...

Genijai

AR gali kas pasakyt, kur prasideda tokių vaikų talentas?..
Kiekvieną kartą man žabtai atsiveria, išgirdus taip grojant...

Pavardės

Kad jau pradejom, tai užbaikim :)
Is to paties geneologinio medžio „ištraukiau” ir pavardes, su kuriomis to medžio šakos susigiminiavo :)
Negali žinoti - gal su kai kuriais iš jūsų esame giminės? :)

Bačiulis, Byla, Bublys, Čeikauskas, Čereška, Dagys, Daunoravičius, Gildutis, Kairys, Kalytis, Kaulakis, Kundrotas, Liaudanskis, Laurinavičius, Legeckas, Mackevičius, Motiejūnas, Pacevičius, Petrauskas, Sviderskas, Šablinskas, Šimonis, Šinkūnas, Šlekys, Šukys, Trinkūnas, Vaikšnys, Venckus, Vilūnas, Zelenkauskas, Zulonas.

Vardai

Ne paslaptis, kad pastaruoju metu su drauge Jurgita kalbam daug apie vaikus bei dar daugiau – apie vardus. Toks jau etapas, nors kol kas dar tik planavimo stadijoje :)
Ta proga išsitraukiau Simanavičių giminės geneologinį medį bei pabandžiau pažiūrėti, kokių vardų mūsų giminėj būta. Ir nors ne visos šakos yra užbaigtos, nes duomenys, ypač senesni, yra nusimetę, bendras vaizdas gan įdomus :) Datas, tiesa, suapvalinau, kad lengviau skaičiuot būtų.

Pradėkime nuo 1790 metų, nuo mano pro-pro-prosenelio kartos:
Dominykas ir jo žmona Viktorija.

Pradedant 1820 m. – mano pro-prosenelio karta:
Antanas ir jo žmona Anelė, Konstancija, Tomas, Dominykas, Juozas, Julija-Monika, Salomėja, Jurgis.

Toliau – 1850 m. – prosenelio karta:
Barbora-Teresė, Leonardas ir jo žmona Eleonora, Karolis, Jonas, Petras, dvynės Petronėlė ir Uršulė, Amelija.

Pradedant 1880 m. – mano senelio karta:
Ona, Marcelė, Juozas, Jonas-Leonas, Povilas, Justinas, Julijona, Apolinaras ir jo žmona Marijona, Feliksas, Aleksandras, Marijona.

1920 m. – mano tėtės karta, įskaitant ir pusbrolius:
Apalys, Petras, Julia, Aleksis, Alina, Valentinas, Žybartas-Jokimas ir jo žmona Rita (suprask, mano tėvai), Julijonas-Algirdas, Vytautas, Mamertas.

1960 m. – mano ir mano pusbrolių karta:
Genutė, Jonas, Vydas, Vyda, Rima, Aldona, Dalius ir jo žmona Rūta, Agnė (suprask, aš), Daiva, Ina, Rūta

1990 m. jaunoji karta:
Eglė, Vytautas, Gustė, Adomas-Kazimieras (pavardės paveldėtojas), Tomas, Mantas, Viktorija, Miglė.

Taigi, prisimelavau, galvodama, kad mūsų giminėj nebuvo ten visokių Jonų, Petrų ar Juozų... O va, kad nori – pasirodo, buvo. Ir net po du... :)) Bet tai buvo seniai...

Taigi, jei sudėliojus pagal abėcėlę, vaizdelis toks:
Adomas, Agnė, Aldona, Aleksandras, Aleksis, Algirdas, Alina, Amelija, Anelė, Antanas, Apalys, Apolinaras; Barbora; Daiva, Dalius, Dominykas (2); Eglė, Eleonora; Feliksas; Gustė; Ina; Jokimas, Jonas (2), Julia, Julija, Julijona, Julijonas, Juozas (2), Jurgis, Justinas; Karolis, Kazimieras, Konstancija; Leonas, Leonardas; Mamertas, Mantas, Marcelė, Marijona (2), Miglė, Monika; Ona; Petras (2), Petronėlė, Povilas; Rima, Rita, Rūta; Salomėja; Teresė, Tomas (2); Uršulė; Valentinas, Vyda, Vydas, Vytautas (2), Viktorija (2); Žybartas.

Beje, jei įtrauktume dar ir sutuoktinių bei jų tėvų vardus, esančius tame pačiame geneologiniame medyje, kolekciją papildytų tokie vardai:
Agota, Albina, Algimantas, Anastazija, Angelė, Darata, Darijus, Darius, Emilė, Gediminas, Genutė, Gintautas, Gracija, Ignas, Irena, Janina, Kazimieras, Konstancija, Milda, Motiejus, Ona, Rimvydas, Romualdas, Stanislovas, Vaidotas ir Zigmantas.

Tai va, toks kontekstas. O kaip vadinsim savuosius, kai juos turėsim, laikas parodys :)

Sapnai

Labai mėgstu sapnuoti. O tu?
Kažkada tai man buvo tarsi antrasis gyvenimas, kurį, sudalytą į serijas, užmerktomis akimis kartais stebėdavau keletą naktų. Kartais tie sapnai kartodavosi savaitėmis, ir sunku būdavo ištrūkti iš jų.

Sapnai kyla nuo daugybės rūpesčių – taip rašoma. Ir iš tiesų, kai atsisuku atgal, matau, kad tuo laiku, kai galva būdavo užimta daugybe reikalų, sapnai liedavosi kaip iš pypkės. Dabar gi sapnuoju daug mažiau. Ir daug rečiau – ką gi, gyvenimas gerėja... :)

Tačiau šiąnakt vėl sapnavau. Apie žmonijos dalies išnykimą. Nenuostabu, mat pastaruoju metu daug apie tai galvoju. Net mąstau, kad įdomu būtų kurią dieną surašyti, ką norėčiau pasakyti vienam ar kitam žmogui, jei manęs staiga imtų ir neliktų, kaip tame sapne. Tačiau rankos kol kas nesiekia – panašu, jog sąrašas susidarytų ilgas :)