Kiek siekia gailestis?

Keista per vieną dieną susidurti su trimis gailesčio išraiškomis: gailesčio sau, gailesčio dėl kito ir gailesčio, kuris sutalpina abi puses.
Štai viena pažįstama lieja gailestį sau, kita tuo tarpu ieško paguodos dėl gailesčio sau ir savo dar negimusiam kūdikiui – šiam „du viename” kūnui, kurį staiga išduoda prieš keletą metų „amžinąją meilę džiaugme ir varge” prisiekęs vyras, tuo tarpu trečio žmogaus veidas, jam įėjus pro duris, spinduliuoja netalpinamu liūdesiu svetimam – bejėgiam žmogui, kuriam nėra jėgų padėti...

Gerai, jei gali pirmajai iš jų parašyti paguodos laišką ir padėti žengti bent mažą žingsnelį išsikapstymui iš savigraužos. Parašyti keletą žodžių nėra sunku. Kad ir kas dieną.

Antras atvejis tuo tarpu, reikalauja atidesnio atsakymo ir apipintas daug dviprasmiškesnių pamąstymų bei didesnės išminties. Ar gali išgelbėti kažką keletu žodžių? O jei jie – ne tokie, kokie turėtų būti? Taip ir rankioji – tarsi sunkius akmenis, dėdamas juos į vientįsus sakinius, frazes, pastraipas, tikėdamasis, kad jie kažkam taps pamatu, ant kurio pasilipėjus atsiras jėgų žengti toliau.

Abi situacijos šį rytą sukosi mano galvoje. Viena persipynusi su kita, viena šviežesnė už kitą. Tačiau trečioji situacija mane išmušė iš vėžių.

Įsivaizduok jog esi 26-erių metų moteris, turinti nuostabią šeimą, tris atžalas, jaukų namą, darbą ir visa kita, ko reikia, kad džiaugtumeis laime. Staiga tavo vyras suserga nepagydoma liga, ir štai dar 26-eri metai prabėga – vyras guli lovoje, nes nei viena jo galūnė nebefunkcionuoja. Nes beveik visi vidiniai organai, kiek tik įmanoma, pašalinti, iš įvairių vietų išvesti įvairaus storio kateteriai, jis maitinamas daugiausiai per šiaudelį, iš plaučių pastoviai reikia pašalinti susikaupusį vandenį, jau nekalbant apie tokio žmogaus prausimą, mankštą, masažą, kad toks žmogus dar galėtų šypsotis. Balso jis neturi, ir tai, ką sako, gali suprasti vien iš judančių lūpų. Tačiau ši šeima, jie abu – ir jis, ir jo žmona, šypsosi. Nors pastaroji – pajuodusiais nuo nuovargio paakiais, nebepamenanti, kada paskutinį kartą skyrė laiko sau. Ji tiesiog nebyliai rūpinasi savo išrinktuoju, su kuriuo apsisprendė kas benutiktų, eiti gyvenimo keliu iki pabaigos...

Su šiais dviem mano anyta praleido šiandien dieną. Galvojo galėsianti jiems padėti, bet grįžusi persimainiusi veidu, prisipažino:
– Aš negaliu, man per daug sunku. Negaliu dirbti tokio darbo. Aš neturiu tiek jėgų, kad galėčiau kilnoti tą dviejų metrų ūgio vyrą iš patalo į kėdę, paskui atgal, paskui vėl, ir taip keletą kartų per dieną. Man gerai, aš galiu rinktis, nes tai – darbas. Vienas, arba kitas. Bet ta moteris – ji neturi pasirinkimo. Ir ji dar turi jėgų šypsotis. Negaliu, kaip gaila tos moters! Juk ji – mūsų kaimynė. Bet... aš negaliu jai padėti – aš paprasčiausiai neturiu tiek jėgų...

Ar įsivaizduojame save tokioj situacijoj? Manau, neįmanoma įsivaizduoti nei vienos iš situacijų iki tiek, kiek jas jaučia tie, kurie jose gyvena. Su jomis keliasi ir užmiega...

Skirtingi mes. Vieni bėgame pabūgę, kad kitas žmogus neišpildo vieno ar kito mūsų egoistiško poreikio, kiti liekame šalia, kas benutiktų, kaip sunku bebūtų, kaip neįmanoma tai atrodytų...

Tokios situacijos mane priverčia susimąstyti – kokiai kategorija priklausau aš? Vienai? Kitai? Ar tiesiog nei vienai, nes niekada su tuo padoriai nesusidūriau?.. Ir kaip toli eitų mano gailestis, susidūrus akis į akį su juo, o ne tik stebint, kas vyksta už kaimyno tvoros...