Čikaga

Po vakar šio miesto neįsivaizduoju be tabako dūmų kvapo (panašu, kad gatvėse visi rūko cigarus) ir be šios F. Sinatros dainos, kurią siūlau įsijungti, prieš skaitant toliau, idant pajustumėte tą pačią mano vakarykštę nuotaiką :)

Ir nors šiandien jau 21 amžius, man šis miestas vis tiek turbūt taip ir liks asociacijose su senais automobiliais ir kitais kadrais iš klasikinių filmų, nepaisant to, kad nuo to laiko daug kas pasikeitę.

O šiaip – miestas kaip miestas. „Prasivailkiojau” vakar po jį kaip turistė, čiauškėdama fotoaparatu į visas puses, kaip kur pakliuvo. Nežinau – nebedaro man įspūdžio miestai. Greičiau kas kartą nuvilia visais tais griozdiškais statiniais, triukšmu ir skubėjimu bei žmonių susvetimėjimu. Kuo toliau, tuo labiau visi supanašėja, nebelieka kuo stebėtis. Galiausiai – nuvargina. Jei kažkada žavesį kėlė 30 aukštų pastatas, tai šiandien jau be skirtumo – 30 tų aukštų ar 300. Ir forma jau retai kuri benustebins – spiralė, kūgis ar išgrynintas kubas – darosi vienas ir tas pats. Nežinau, gal todėl, kad pasąmonėje kažkur suvoki, kad prie tokio pastato atsiradimo dirbo krūvos galvų, buvo begalės stresų, nesusipratimų, rietenų tarp klientų ir užsakovų, kad statybose žuvo ne vienas ir ne du darbininkai, kad per naktis sėdėjo inžinieriai, nuvogdami nuo savo šeimų vakarus ar savaitgalius...

Gal todėl vakar smagiausia buvo prasieiti Mičigano ežero pakrante, pasėdėti parke ant suoliuko prie žolę iš po apledėjusio sniego skabančių žąsų, užsimerkti atsilošus prieš saulutę.

Va toks va nuobodus mini fotoreportažas (daugiau nuotraukų kaip visada – mano galerijoje).