Belaukiant pavasario

Žinau, kad Lietuvoj jau kvepia pavasariu. Pas mus, deja, dar ne...
Už lango – vis dar -14°C ir krūvos sniego. Bet nieko, ateis pavasaris ir į mūsų kiemą :)

O tuo tarpu labai gera tiesiog pasimėgauti tuo žiemos miegu, apsnūdusiomis mintimis...
Daug visko per šią žiemą prigalvojau. Daugiausiai – apie žmones. Daugiau ar mažiau pažįstamus, daugiau ar mažiau tolimus. Apie kiekvieną iš susidūrimų su jais. Mąsčiau apie tai, ką sugebėjau jiems duoti, ko nesugebėjau, ką sugebėjau iš jų pati pasiimti, o ko ne. Dėl kurių liūdėjau, o dėl kurių džiaugiausi, dėl kurių apgailestavau, kuriems pavydėjau baltu pavydu ar buvau jų didžiausių gyvenimo potyrių dalininkė.

Supratau viena – daug žmonių buvo ir tebėra mano gyvenime. Su kai kuriais organiškai suaugta, kiti taip ir liko tarsi apsibrėžę savisaugos ratą. Nežinau, iš kur tas noras išlaikyti kuo daugiau tų ryšių, laikas nuo laiko pakurstyti juos – gal tik taip jaučiamės saugūs?.. Atidavę kiekvienam dalelę savęs visuomet norim stebėti, kaip tos atiduotos dalelės saveikauja su įgimtais savitumais. Kiekvienas esame tarsi medis, į kurį vieni kitiems priskiepyjame daugybę šakų ir laukiam pavasario, su viltimi pamatyti tas įskiepytas šakas prigijusias ir leidžiančias žalius lapus, kraunančias žiedus ir duodančias vaisių... Nes visa tai – taip sava...