Išeinu, palieku tave...

Šįryt viena draugė eiliniame gmail pokalbių langelyje paklausė: „Na, kas už jūrų marių?” Aš jai atrašiau: „Tai va, žiūriu laidas apie V. Kernagį...”

Tad turbūt nesvarbu, kuriame pasaulio gale esi, ką veiki, svarbiau tai, su kuo užaugai... O mes, kaip ten bebūtų, gyvenome ir užaugome su Kernagiu. Ne asmeniškai, bet kartu ir kiekvienas labai asmeniškai. Niekada vaikystėje neklijavau savo kambaryje man patinkančių aktorių ar muzikantų plakatų, nebuvau fanė nei vieno iš jų, bet tai nereiškia, kad nebuvo tų, kurie patiko, kurie lietė širdį, kurie buvo neatsiejami nuo pirmosios meilės... Kuriuos girdėdamas žinojai, kad ne viskas yra taip, kaip iš pirmo žvilgsnio kartais gali atrodyti...

Kaip ir dauguma paprastų Lietuvos žmonių, nepažinojau asmeniškai Vytauto Kernagio, tačiau galiu prisiminti keletą koncertų kokiais 1991-92 m., kuriuose teko dainuoti, nesvarbu, kad pritariamouju vokalu, tačiau kuriuos vedė pats Maestro. Viena, ką prisimenu, kad tai buvo nepaprastai paprastas žmogus, šiltas, tas, kuris pasimetusioms scenoje paauglėms galėjo suteikti pasitikėjimo, pasakydamas: „Viskas bus ok” :)

Vėliau sekdavau kiekvieną jo pasirodymą tv ekrane – ar tai buvo loterijos vedimas, ar tie patys „Robinzonai”, ar koks koncertas Katedros aikštėje. Net nebuvo svarbu, ar juose jis dainavo, ar juos vesdavo – tarp eilučių vis tiek atmintyje skambėjo jo dainos, kurios, manau, ne vienam žmogui šiandien skamba širdyse, keldamos vienokius ar kitokius prisiminimus. Nes jis buvo tikras. Jis buvo paprastas – toks, kokių šiandien visi ilgisi.

Užsidėjau ta proga pasiklausyti jo dainų. Gera...