Kiekvienas esame patriotas. Galbūt tik skirtingai. Skirtinga kiekvienam buvo ir sausio 13-oji. Kiekvienai šeimai ji buvo kitokia. Net ir kiekvienam šeimos nariui ji atrodė kitaip...
Aš pati, tuomet 13-kametė, prisimenu ne tiek jau daug, kiek galbūt norėčiau. Pamenu keletą sausio vakarų, kai su tėte ir broliu ėjome prie Seimo – tada Aukščiausios Tarybos – rūmų, kur iš visos Lietuvos susirinkę žmonės buriavosi prie laužų, traukė dainas, siūlė vieni kitiems arbatos, užkandžių, dalinosi vienas su kitu tuo, ką tik turėjo. O ore tvyrojo žodžiais nenusakomas vienybės jausmas. Trauki kokią tikrą lietuvišką dainą su visa minia ir jautiesi toks mažas, o kartu ir toks... reikalingas. Pačios sausio 13-osios naktį aš ir mama buvome namuose. Brolis ir tėtė buvo prie AT. Naktį išgirdusios šūvius, pabudome. Įsijungėme radiją. Pamenu, stovėjome su mama prie lango į mūsų nedidelį senamiesčio kiemą – kiekviena su savomis mintimis... Buvo baisu ir neramu. Tačiau šūvių daugiau nesigirdėjo, ir mes po kiek laiko grįžome į lovas... Net nebeatsimenu, kada grįžo nuo AT brolis...
Tuo tarpu mano mama apie tuos įvykius pasakoja taip:
„Tą naktį Daliaus namie nebuvo, buvo prie Parlamento, tai kai aš per radiją išgirdau, kas darosi mieste, tai iki ryto, kol sugrįžo Dalius nemiegojau, meldžiausi ir jo laukiau. Mobiliakų tai nebuvo, nežinai kur yra, ir tiek. O kai užėmė televiziją, iš karto pasigirdo pavojaus šaukiniai iš Kauno, ten iš karto persikėlė visa tele-komanda ir jau gaudėm kiekvieną žodį, buvo labai baisu, pradėjo jau pranešinėti apie žuvusius, jų vis daugėjo. Na o paskui jų laidotuvės, skausmas, susikaupimas, tyla ir laukimas. Na o aš tiesiog dirbau, jūs mokėtės, ir taip iki rugpjūčio. O tada jau ir Maskvoje prasidėjo komunistų vertimas nuo valdžios.“
Brolis gi, būdamas tada jau beveik 17-kos, prisimena štai ką:
„... Tai buvo labai jaudinantis ir kartu įkvepiantis laikas. Aš, mano visi draugai, klasiokai, bendrai – kiekvienas, su kuriuo teko tomis dienomis bendrauti, kartu budėti prie AT, – visi jautėme... (rašant šituos žodžius man tvenkiasi ašaros ir ima virpėti visas kūnas)... jautėme tai, ko turbūt nebepajusime niekada. Žodis LIETUVA nebuvo tiesiog užrašas – visi supratome, kad viskas gali staiga pasikeisti, ir negrįžtamai. O ką tik atgimusi dar menka laisvės viltis gali būti tuoj pat sutrypta. Visi buvome VIENINGI, pasiruošę viens kitam padėti, stoti mūru už bendrą reikalą. Aišku, mes tada buvome viso labo paaugliai, vienuoliktokai, tačiau jau daug supratome, nepaisant to, kad, viena vertus, visi tie naktiniai budėjimai prie degančių laužų prie AT buvo pramoga – juk nereikėjo eiti į mokyklą; o sėdėti kartu su visokiais žmonėmis, klausytis, ką jie kalba, ir jausti tą vienybės jausmą buvo nereali atrakcija, bet, antra vertus, jautėme, kad to reikia, ir kad TAI, KO GERO, VIENINTELIS DALYKAS, kurį tuo metu galėjome padaryti vardan LAISVĖS. Labiausiai įstrigo būtent naktis iš 12-osios į 13-ąją. Jau porą vakarų buvome su draugais sėdėję prie laužų, tačiau namo grįždavome vis tiek, o ta naktį, nebepamenu, turbūt jau buvo pasklidusi informacija ar gandai, jog šiąnakt bus puolamas ir TV bokštas, ir AT. Pamenu, kad nusprendėme tą naktį pasilikti. Sėdėjome, gėrėme arbatą prie laužo, kai staiga į aikštę prie AT atvažiavo pulkelis žmonių nuo bokšto, kur prieš kokį pusvalandį jau buvo įvykusi tragedija su visomis aukomis... Keli žmonės buvo nubrozdintais veidais, kažkuriam iš ausų bėgo kraujas, visi jie buvo paklaikę ir sakė, kad ten į juos šaudė ir traiškė tankais... Sakė, kad tuoj ir prie AT atvažiuos... Neslėpsiu, tą akimirką buvo labai baisu. Juolab, kad ne už ilgo pro atvirą AT langą į minią kreipėsi pats V. Landsbergis ir paragino žmones skirstytis, jei ir prie AT pasirodytų tankai, nes „tautai reikia liudininkų, o ne aukų”. Tada reikėjo staigiai apsispręsti, ką daryti: ar apsisukti ir eiti namo, ar likti. Nusprendėme taip: liekame, tačiau jei viskas pakryps skerdynių link, vis tik skirstysimės... Po to sekė ilgas ir labai nerimąstingas laukimas... Visų veiduose matėsi įtampa, nors visi stengėsi tvardytis... Pamažu išaušo rytas, taip niekas ir neatvažiavo... Nieks AT nepuolė. Pasklido informacija, kad karinė jėga nebus naudojama, ir AT šturmo nebus. Su tokiomis žiniomis parėjome namo... Tokie ryškiausi atsiminimai apie tuos įvykius.
Ir dar – Vienybė ir Susitelkimas nebuvo vien žodžiai... Tomis dienomis bet kokios pagalbos galėjai kreiptis į bet kurį, iš bet kurio Lietuvos kampelio prie AT atvykusį žmogų – nesvarbu, ar prašymas būtų pavaišinti cigarete ar arbata (buvo tikrai šaltas sausis – tai pamenu labai gerai), ar dar kokių bėdų turėtum – kiekvienas buvo pasiruošęs išklausyti ir padėti, kuo tik gãli – tuo įsitikinome sėdėdami tas kelias dienas prie laužų AT aikštėje. Atvažiuodavo paprasti žmonės iš rajonų, prisikrovę savo apgailėtinus „Žiguliukus“ maisto (duonos, lašinių, konservų) ir šiltų drabužių, prieidavo ir sakydavo: „Broliai, jei kam šalta, ar jei kas alkanas, ateikite, turim maisto ir drabužių, jei tik reikia – sakykite.” Taip tikrai buvo, ir to nepamiršiu niekada.
Gaila, kad tokia vienybė ir susitelkimas mūsų tautoje sutinkami tik kritiškomis akimirkomis ir didžiuose pavojuose... Jei noras bent išklausyti tautietį mums būtų nesvetimas visada, tikrai tikiu, kad galėtume tapti didžia valstybe...“
Tokios mano brolio mintys, po kurių nebeturiu ką pridurti...
Gaila, kad mano tėtis nesinaudoja internetu ir negalėjo operatyviai papildyti savo mintimis šio mano įrašo, nes jis, tikiu, galėtų papasakoti apie tai dar kitu rakursu...
P.S. Nuotraukoje – mano brolis tuo metu, kai 1988-aisiais prasidėjo visa „kovos už laisvę“ banga... Tą pačių siūtą medvilninę trispalvę gerai pamenu ir iki šiol :) Kiek daug visame tame buvo idėjos... Ech...
Pranešimai
%2B-%2BCopy.JPG)
