Kai ryte išvyniojusi kalėdines dovanas radau L. S. Černiauskaitės knygą „Benedikto slenksčiai“, supratau, kad esu tarsi vaikas, kuris nori ją perskaityti čia ir dabar... Tarsi tai būtų vos kelių puslapių rašinėlis, lengvai įsiliejantis į keliolikos minučių tėkmę... Kadangi šventiniai planai važiuoti pietų pas anytą buvo susiję tik su popiete, turėjau visą rytą, kad galėčiau pasinerti į knygą, kuri nuo pirmųjų eilučių įsiurbė mane į minčių sūkurį, į tą prisiminimų ir gyvenimiškų sąsajų verpetą, iš kurio kelio atgal nebėra. Ir pasileidi tada tais vos apčiuopiamais tavo-ne-tavo gyvenimo vingiais, kurie ištraukia, rodos, giliausius tavo sielos virpesius, jau tarsi seniai užmirštus, bet, pasirodo, kažkur giliai vis dar gyvus skaudžiausius tavo atodūsius... Kaip gi kitaip, jei pagrindinis knygos personažas – smuiku grojantis berniukas/paauglys, iki skausmo pažįstamomis smulkmenomis sugrąžinantis į savotiškai panašius gyvenimo slenksčius, norom nenorom primenantis apie gimtasias vietas, pažįstamus žmones, situacijas, ne kartą pats stovintis, kaip šiandien aš - Kalėdų šviesoje, sugrąžinančioje namo...
Verčiau paskutinius knygos lapus ir nenorėjau, kad istorija baigtųsi. Norėjosi, kad knyga būtų bent jau dvigubai storesnė, o tas taip pažįstamas muzikos palytėto žmogaus gyvenimas vingiuotų toliau, ištraukdamas į dienos šviesą ne tik vaikystėje senelio drožtus mums, anūkams, lankus su strėlėmis, ne tik tą būseną, kuri žodžiais nenusakoma, tik muzikos garsais sutramdoma, bet ir dar statesnius, aukštesnius sielos slenksčius, per kuriuos ne perlipama – nuo kurių krentama, pajuntant svaiginančią nesvarumo būseną, kurie tarsi bedugnės įtraukia ten, kur susiduri su Kūrėju...
- - -
Inerviu su Laura Sintija:
Inerviu su Laura Sintija:
Pranešimai
%2B-%2BCopy.JPG)
0 komentarai:
Rašyti komentarą