Kvailas tas, kuris kvailai elgiasi...

Tokie žodžiai turėtų būti pažįstami tam, kas bent kartą matė lietuvių kilmės režisieriaus Roberto Zemeckio 1994-aisiais pastatytą filmą „Forestas Gampas“ (Forrest Gump).

Tiesą pasakius, sunkiai bepamenu filmą, kuris paskutinį kartą paliko tokį didžiulį įspūdį. Pirmiausia - savo daugiaplaniškumu. Paskui – savo asmeniškumu ir tuo savitumu, kuriame, manau, kiekvienas žmogus gali atpažinti save. Kiek mes kievienas esam „normalus“, ir kiek mums tas normalumas iš tiesų yra pliusas mūsų ir aplinkinių gyvenime?.. Kiek savo vaikystės nusinešam į tolimesnį gyvenimą?.. Kas svarbiausia yra siekiant tikslo – mūsų „normalumas“, gyvenimo atsitiktinumai ar dar kiti dalykai..? Kiek procentų savo sugebėjimų mes išnaudojam maksimaliai?.. Tokie ir panašūs klausimai sukosi galvoje, bespoksant į bėgančius filmo kadrus...

Jei neteko matyti šio filmo, rekomenduoju prie progos pasižiūrėti... Aš asmeniškai seniai norėjau šį filmą pasižiūrėti, bet taip ir neturėjau progos iki praeito savaitgalio, kai išsinuomavome pagaliau jį ir prilipę prie televizoriaus peržiūrėjom viską skersai išilgai nuo titrų iki užkulisinių garso, vaizdo efektų ir kitų detalių... Prisipažinsiu, kad paprastai žiūrėdama kokį filmą labai retai kada šalia to neveikiu dar papildomai ko nors... Tai va, šis kartas buvo iš tų išimčių, kai tiesiog negalėjau atitraukti akių nuo ekrano... Ir taip, nuo pradžių iki pabaigos – tris kartus :)

Aišku, net nekalbu apie Tom'ą Hanks'ą, kuris už pagrindinį vaidmenį šiame filme gavo „Oskarą“, bei Alan'o Silvestri muziką... :)