Kelionė po JAV

Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Tai galioja, be abejo, ir atostogoms :)
Jų visada labai lauki, jos visada labai greitai praeina, bet jei praeina gerai, jos turi tendenciją tęstis tol, kol gyvi jas lydėję įspūdžiai. Tad jais ir dalinuosi. Nors visų jų nepajėgčiau su visom smulkmenom čia sutalpinti, o ir skaitančiajam tai nusibostų, visgi tikiuosi, kad tai, ką pavyko perteikti, praskaidrins jūsų kasdienybę, atvers kažką naujo ar tiesiog bus kitoks žvilgsnis į dalykus, kuriuos jau yra tekę matyti. Taigi apie viską iš pradžių...

1 diena.
Nuvažiuota 1190 km.
Dienos maršrutas:
Ilinojus, Ajova, Kanzasas.
Oro temperatūra:
nuo +22 iki +5ºC.

Išvažiavom gan sudėtingu metu – orų prognozės žadėjo nemažus vėjus, vietomis netgi tornadus. Todėl pakeliui stojom poilsio aikštelėse, kuriose buvo galima pasitikrinti orų prognozes bei sužinoti naujausią informaciją. Panašu, jog mums pasisekė, nes sudėtingo oro ciklonas slinko ratu aplink tas vietas, kuriomis važiavome, taip palikęs mus nuošalėje. Važiuoti per Ajovos (Iowa) valstiją labai patiko – greičiausiai dėl to, kad peizažas priminė Lietuvos laukus, tik ūkininkai, matosi, čia kiek lengvesnę duoną valgo. Laukai – tvarkingai aparti, gražu pažiūrėt. Na o bundanti pavasario gamta buvo tikra atgaiva sielai ir akims. Pervažiavę Ilinojaus ir Ajovos valstijas, apsistojom nedideliame Salinos miestelyje, Kanzaso valstijoje. Čia tik pernakvojome ir toliau leidomės į kelią.

2 diena.
Nuvažiuota 1150 km.
Maršrutas:
Kanzasas, Oklahoma, Teksasas,
Naujoji Meksika.
Oro temperatūra:
nuo +5 iki +15ºC.

Nuo Salinos miestelio, kuriame nakvojom, pasukome nuo greitkelio ir pasileidome „paprastu“ keliu, kuris vedė per nedidukus miestelius, užsiimančius naftos pramone bei gyvulininkyste. Pakeliui, Teksaso plynėse, rikiavosi vėjo malūnų „fermos“, retsykiais nosį gniaužė perdirbamos mėsos kvapas, o mes tuo tarpu artėjome prie savo tikslo – kalnuotosios Arizonos.

Pirmų dviejų dienų nuotraukas, kurių dauguma darytos pro automobilio langą, galima peržiūrėti čia.


3 diena.

Nuvažiuota 910 km.
Dienos maršrutas:
Naujoji Meksika, Arizona
Oro temperatūra:
nuo +5 iki +45ºC.

Tai – diena, nuo kurios prasidėjo, sakyčiau, tikri įspūdžiai. Įvažiavę į Arizoną netrukus pasiekėme „Suakmenėjusio miško parką“ (Petrified Forest National Park), kuris iš karto sukėlė didžiulį susižavėjimą. Visų pirma pakerėjo violetinių raštų kalnai, kurie iš tolo atrodė tarsi supilti iš smėlio. Violetiniai, rudi, oranžiniai ir pilki atspalviai man kėlė didžiulį žavesį, kurio apstulbinta buvau visą dieną. Ir vis aikčiojau: „Eik tu saaaau....“, kas tapo visos mūsų kelionės „top'u“. Parko teritorijoje, apart tų nepaprastai gražių kalnų, kurių uolienos labai skirtingos tiek savo struktūra, tiek spalva, vietomis galima buvo rasti suakmenėjusių medžių „kaladžių“, kurios mums kėlė ir nuostabą, ir daugybę klausimų.
Oficiali „mokslinė“ versija yra tokia, kad prieš milijonus metų šiose vietose buvo miškai, o juose buvę medžiai per laiką suakmenėjo, ir štai šiandien išibarsčiusius tuos suakmenėjusių medžių fragmentus mes matome. Iš tiesų, nors sunku savo akimis patikėti, bet tie suakmenėję medžiai tikrai atrodo visai kaip medinės kaladės, tačiau priėjęs iš arčiau, pamatai, kad tai – ne mediena, o akmuo. Kažkiek panašu į titnagą, kažkiek į marmurą, žėrintį įvairiais šaltų bei šiltų atspalvių tonais. Klausimas mums kilo vienas: jei tie medžiai, tie miškai iš tiesų yra milijonų metų senumo, kas juos supjaustė panašaus ilgio kaladėmis, ir kodėl nėra išlikę nesupjaustytų likučių. Jei liko suakmenėję tokie maži fragmentai, kas atsitiko su ištisais medžių kamienais, kurie neskyla taip tiesiai, tarsi pjūklu ar kokiu kitu įrankiu būtų supjaustyti...
Kaip visada, egzistuoja daugiau versijų, iš kurių renkamės, kuriomis tikėti, o kuriomis ne. Mūsų alternatyvi versija remtųsi kitais faktais. Tais, kurie paremti ne milijonus metų siekančiomis mūsų planetos egzistavimo hipotezėmis, bet viso labo tūkstančius. Jei prieš 4000 metų planetoje buvo tvanas, o prieš tai šiose vietose gyvenę žmonės naudojo medžius kurui, būtų kaip ir logiška manyti, kad jie, nuvertę didžiulius medžius, supjaustydavo juos ir palikdavo džiūti, kad paskui galėtų naudoti kurui ar kitoms reikmėms. Tačiau užėjęs tvanas apsėmė viską taip, kaip tądien buvo, o vėliau šiose vietose siautėję ugnikalniai, veikę tą medieną įvairiausiais cheminiais bei terminiais procesais, medį pavertė neorganine medžiaga. Tokia versija mums būtų kaip ir priimtinesnė. Na o kaip ten yra iš tiesų – vienas Dievas težino ;)

Daugiau nuotraukų iš šio suakmenėjusio miško – čia.


Išvažiavę iš parko patraukėme į Arizonos pietus, kur labai jau norėjome rasti kaktusus. Kelias vedė per nuostabias miškingas kalvas, kalnus, vingiavo įspūdingais serpantinais, kirto mažus upeliukus, vertė ir toliau mus aikčioti nuo vaizdų, kol galiausiai, prisimerkusi, Dariui rodydama į vieną kalno šlaitą, paklausiau: „Klausyk, o ten kartais ne kaktusas?“ Ir ties tais mano žodžiais staiga atsivėrė kaktusais nusėti kalnų šlaitai... Vos spėjom dairytis... Pagaliau, suradę vietą, kur galėtume sustoti, laimingi lipome iš automobilio. Ir štai čia mus pasitiko... KARŠTIS!!! Nepasakysiu, kiek tiksliai būtų galėjęs rodyti termometro stulpelis, jei jis ten būtų buvęs, tačiau odą kaitra svilino kaip reikiant. Rūbai lipo prie kūno, ir norėjosi kuo greičiau vėl sėsti į automobilį bei įsijungti oro kondicionierių :) Taip ir padarėme, dar prieš tai spėję keletą nuotraukų pasidaryti. Norėjosi kuo greičiau šiaušti iš šitų tropikų...

Daugiau „kaktusinių“ nuotraukų – čia.

Traukėme toliau. Iš įvairių pasakojimų bei informacijos internete žinojau, kad Sedona – tai ta vieta, kuri savo įspūdingumu gali rungtis su Didžiuoju kanjonu. Todėl mūsų kelionės maršrute neatsitiktinai buvo ir šis „objektas“. Tai – nedidelis miestelis, net ir dabar, neturistinio sezono metu, pilnas smalsių keliautojų. Deja, jau vakarėjo, o daug kur taisomi keliai užkirto mums galimybę sustoti pakeliui bei padaryti bent keletą kokybiškesnių nuotraukų. Tad teko apsiriboti judančiais pro langą vaizdais ir besileidžiančios saulės jaukumu. Raudoniu spindinčios uolos čia sukuria tikrai įspūdingą reginį, kuriame taip norėtųsi, kad esančios civilizacijos būtų kuo mažiau. Visa tai man priminė Palangą, springstančią nuo visų, norinčių pasidalinti ankšta poilsio zona, tačiau yra kaip yra... Raudonųjų kalnų papėdėje įsikūrusios miestelio kavinukės jau skendo į vakarą, o mes ta proga siauru kalnų keliuku traukėme toliau – link Didžiojo Kanjono (Grand Canyon). Apsistoję Flagstatt miestelyje, ne ypač skaniai pavakarieniavę amerekietiškoje a la kaimo užeigoje, gerai išsimiegoję „Quallity inn“ viešbutyje, sulaukėme ketvirtosios dienos.

Daugiau ne visai ryškių nuotraukų iš Sedonos pro automobilio langą – čia.

4 diena.
Nuvažiuota 300 km
Pėsčiomis nueita apie 6 km.
Vieta: Arizona, Didysis Kanjonas.
Oro temperatūra:
nuo +5 iki +28ºC.

Iš pat ryto pasukome link Didžiojo kanjono, pasirinkę rytinį įvažiavimą į jo teritoriją. Vienas įspūdingiausių Kanjono apžvalgos taškų – Desert View apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria didingas Kanjono posūkis. Rytinė saulė švelniai nugludusi palei uolas, o egzistuojančius atstumus nuo vieno kalnagūbrio iki kito gali tik nujausti, matuodamas oro tankį... Sunku keletu žodžių aprašyti Kanjoną. Atsistojęs prie vieno ar kito jo krašto gali pamatyti vaizdą, tačiau tam, kad suprastum visą jo didybę, turi bent kažkiek pasivaikščioti po jį. Tai mes ir padarėme, pasirinkdami nedidelę atkarpėlę nuo Grandview apžvalgos taško. Įdomu tai, kad Kanjone kelionė yra kitokia nei kalnuose – čia pirmiausia turi nusileisti, o tik paskui užkilti atgal į tą kalną, nuo kurio nusileidai. Todėl nepaprastai sunku apskaičiuoti savo jėgas. Žemyn leistis lengva, nejauti nuovargio, ir atrodytų – kas čia tėra paskui pakilti aukštyn. Tačiau paėjėję valandėlę žemyn bei pasukę atgal supratom, koks išbandymas mūsų laukia, kadangi nuo pat pirmųjų žingsnių pasijautė nuovargis, karštis, norėjosi vos ne kas dešimt minučių sustoti pailsėti. Tačiau šį gabaliuką ne atsitiktinai pasirinkome trumpą, pabandymui, tad viskas baigėsi gerai. Aplankę dar keletą įspūdingesnių apžvalgos taškų suplanavom rytdieną ir nuvažiavom pasižiūrėti dokumentinio filmo apie Kanjoną bei keliones po jį upe, oru bei žeme. Nesu tikra, ar tą patį filmą buvau mačiusi prieš 14 metų, kai lankiausi JAV, tačiau ir šįkart filmas paliko didelį įspūdį. Vakarėjo. Tad vėl sėdom į automobilį ir leidomės nakvynės vietos link. Pakeliui mus pasitiko nepaprastai žvaigždėtas dangaus skliautas, ir mes neatsilaikėme sustoti pakelėje bei pasigrožėti juo. Tokio dangaus, iš tiesų, niekada nebuvau mačiusi. Visų pirma, niekada nebuvau mačiusi tokios visa apgaubiančios tamsos, kurioje žvaigždės spindėjo neįtikėtinai ryškiai, o ir jų skaičius, atrodė, buvo padvigubėjęs...
Pasiekėm Williams miestuką, kuriame apsistojome.
5 diena.

Nuvažiuota 190 km
Pėsčiomis nueita apie 20 km.
Vieta: Arizona, Didysis Kanjonas.
Oro temperatūra: nuo +5 iki +25ºC.

Visa šios dienos kelionė automobiliu – iki Kanjono ir atgal iki Williams miestuko, tapusio mūsų laikinais namais. Kanjono teritorijoje eismas automobiliais vietomis draudžiamas, o kaip alternatyva siūlomi nemokami autobusiukų reisai trimis kryptimis, į skirtingus apžvalgos taškus. Pašmirinėję gerą pusdienį Kanjono viršuje, prasiėję pėsčiomis nuo vienų apžvalgos taškų link kitų, galiausiai apie 3 val. dienos leidomės žemyn South Kaibab trąsa. Kaip manėme pradžioje – tiesiog apsižvalgyti. Su ta mintimi, kad jei čia bus gražu, rytoj išsiruošim į visos dienos žygį po Kanjoną, gal net su nakvyne kalnų papėdėje. Tačiau pradėjus leistis sunku buvo sustoti. Toks jau daiktas tas azartas – va, jau atrodo nueisim iki vieno taško ir suksimės atgal, bet priėję susižvalgom klausiamai ir leidžiamės toliau... Gražius vaizdus keitė dar gražesni, spalvų paletė iš geltonos perėjo į raudono molio, dar žemiau ji sodrėjo, deja teko apriboti savo smalsumą ir suktis atgal, kadangi turėjome grįžti atgal iki saulėlydžio. Tą momentą tik teoriškai žinojom, kad sutemus staigiai atšąla ir aklinai sutemsta... Tiesa, nuovargis jautėsi daug labiau nei vakar. Visa palaima, kad oras į vakarą vėso, ir gaivus vėjelis maloniai gaivino prakaito bei dulkių prisigėrusią odą. Per tris valandas išgėrėm beveik po du litrus vandens: troškulys čia žvėriškas... Tačiau turėjom riboti savo troškimus, kadangi kuprinėje buvusios vandens atsargos seko tiesiog akyse. Likus 15 minučių iki saulėlydžio pasiekėm viršūnę. Pakeliui dar spėjom atsipūsti bei šnektelėti su kitais keliauninkais – jauna šeimyna iš Vašingtono valstijos, kuri po kalnus keliavo su 8 mėnesių dukryte Elis ant kupros. Pagavę keletą paskutinių salėlydžio kadrų, sėdome į priešpaskutinį autobusą ir, slėpdamiesi nuo didžiulio vėjo bei staigiai atšalusio oro (kaip ir turėjo būti), judėjom automobilių stovėjimo aikštelės link, kur mūsų laukė savi ratai. Jau tamsoje grįžom į viešbutį ir kirvuku kritom miegoti...

Nuotraukos iš Kanjono – čia.

6 diena.
Nuvažiuota 860 km
Dienos maršrutas: Arizona, Nevada,
Juta, Koloradas.
Oro temperatūra:
nuo +5 iki +35ºC.

Atsikėlę iš ryto vienareikšmiškai nutarėm: Kanjono gana. Ne dėl to, kad būtų nebeįdomu, bet dėl to, kad abu pasijutome turintys „buratino sindromą“, o t.y., po vakarykščių kelionių sunkiai sugebantys sulenkti kojas per kelius, nes jaučiasi kiekvienas raumenukas, o man dar ir kelių sąnariai (kažkada neapdairiai „sudrožti“ Slovakijos kalnuose), o ir apskritai norėjosi nebedaryti jokių pašalinių staigių judesių ir kuo ramiau sėdėti :) Tam labai tinkamos mums pasirodė automobilio sėdynės :)

Taigi judėjome pagal savo suplanuotą maršrutą toliau. Priešakyje mūsų laukė Huverio užtvanka (Hoover Dam). Tai – objektas, kuris taip pat nuo seno mane domino, ir apie kurį buvau mačiusi ne vieną dokumentinį filmą. Ši užtvanka yra laikoma 20 amžiaus inžineriniu stebuklu, o savo statybos mastais prilyginama netgi piramidėms. Ir iš tiesų – stebėtis čia yra kuo. Užtvankos aukštis – 221 metras, apačioje jos plotis taip pat virš 200 metrų, o visa užtvankos konstrukcija, kurią sudaro gelžbetonio monolitas, sveria 6,6 mln. tonų. Skaičiai tikrai įspūdingi. Dar įspūdingesni – vaizdai, kurių neįmanoma perteikti fotoaparatu iš tų taškų, kurie pasiekiami turistams, kadangi visa užtvanka įsispraudžia į Juodojo kanjono (Black Canyon) tarpeklį, kuriuo teka Kolorado (Colorado) upė. Užtvanka buvo statyta 1931-1936 m. – Didžiosios Amerikos depresijos metais, kai milijonai žmonių ieškojo pragyvenimo šaltinio, tad šis projektas buvo tarsi klondaikas visos šalies amerikiečiams, kurie plūdo į Amerikos vakarus išnaudoti šios atsivėrusios galimybės užsidirbti bei išmaitinti savo šeimas. Užtvankoje dirbusiems žmonėms netgi buvo pastatytas miestas, gavęs Boulderio vardą (Boulder city), kuriame nebuvo prekiaujama nei cigaretėmis, nei alkoholiu, taip pat buvo draudžiami lošimai. Žodžiu, valdžia buvo suinteresuota išlaikyti kuo didesnį darbuotojų darbingumą (daugiau apie šią užtvanką galima pasiskaityti wikipedijoje). Pati užtvanka, kuri taip pat, aišku, yra ir hidroelektrinė, buvo pirmiausiai statyta tam, kad galima būtų suvaldyti Kolorado kalnuose pavasarį tirpstantį sniegą, kuris pasileidęs Kolorado upės vaga tiesiog nušluoja žemupyje esančias gyvenvietes, kurios vėliau, karštos vasaros metu, tampa dykumų karščio bei vandens stygiaus įkaitėmis. Pastačius Huverio užtvanką, susiformavusiame Mydo ežere (Lake Mead) telpa net dviejų metų iš kalnų susirenkantis vandens kiekis, kuris užtvankos dėka palaipsniui išleidžiamas į žemupį, taip ten įsikūrusioms vietovėms užtikrinant vandens atsargas ištisus metus. Taigi – Huverio užtvanką teko pamatyti pagaliau ir savo akimis. Pati aplinka, tiesa, labai nejauki – Juodasis Kanjonas tikrai ne gražiausia pasaulio vieta. Niūrūs juodai rudi kalnai be absoliučiai jokio augaliuko, jokios gyvybės, iš pradžių atrodo tarsi šviežiai supiltų juodžemio krūvų virtinės. Tačiau taip jie atrodo tik iš toli. Priėjus arčiau pamatai, kad tas „juodžemis“ esąs kiečiausia uola... Nusipirkome bilietus, kad galėtume patekti į vidų. Buvo nepaprastai įdomu „pačiupinėti“ visa tai savomis akimis. Tuneliai, kuriais upė buvo nukreipta dar prieš statant užtvanką, elektros turbinos ir generatoriai, šauni, maketais iliustruota ekspozicija apie užtvankos statybą, daugybė fotomedžiagos iš statybų aikštelės – viskas tikrai verta dėmesio.
Tiesa, vasarą čia geriau nevažiuoti, nes jau dabar oro temperatūra siekė apie +35ºC, tad neįsivaizduoju, kas čia dedasi, kai ateina „tikra“ vasara...

Daugiau nuotraukų iš Huverio užtvankos – čia.

Palikę už nugaros Huverio užvanką, kupini įspūdžių leidomės toliau, artėdami link Las Vegaso... Neplanavom čia pasilikti nakvoti, neturėjom kažkokio per didelio noro pažvelgti iš arčiau į šio miesto naktinį gyvenimą, tačiau pravažiuoti pro šį architektūrinį chaosėlį tikrai buvo smalsu :) Tik įvažiavus į miestą iš karto pasijautė jo atmosfera: vairuotojai super nekantrūs, pikti, dauguma veidų - kažkokie įtartini, todėl užsibūti čia kažkaip nesinori. Praleisti čia šiek tiek laiko mus ginė tik tuščias skrandis. Pavyko susirasti tailandiečių užeigą, kurios aplinka atvirkščiai proporcinga maisto kokybei :) Tualetai – kitame, ganėtinai apšepusiame pastate, automobilių stovėjimo aikštelė seniai mačiusi remontą, tačiau personalas ir maistas – nuostabūs. Tikrai gardžiai papietavom, palikom šeimininkui daug arbatpinigių ir su fotoaparatu rankose leidomės riedėti toliau.
Jau vakarėjo, todėl įvažiavę į Jutos valstiją bei susiradę jaukų Cedar Ridge miestuką, jame ir apsistojome nakvynei. Užsukome vakarienės į Meksikiečių restoranėlį, sušveitėm po neblogą burritos ir pavargę, bet laimingi vėl kritom į horizontalią padėtį...

Daugiau nuotraukų pro automobilio langą iš Las Vegaso – čia.

7 diena.

Nuvažiuota 720 km
Vieta: Juta, Koloradas.
Oro temperatūra: nuo 0 iki +15ºC.


Jutos (Utah) valstija savo kraštovaizdžiu ne mažiau įspūdinga už Didįjį kanjoną... Savo nepakartojamais kalnynais, tarsi griūnančiais vienas ant kito, lekiant siaurais vingiuotais kalnų keliais pripildo kraują adrenalinu ne mažiau nei leidimasis žemyn didingojo kanjono šlaitais... Svarbiausia čia - geros automobilio padangos, kurios greitai lieka pusplikės :)

Kolorado valstija – tai vieta, kur gali tikėtis bet ko. Čia yra ir lygumų, ir kalnų, gali rasti ir karštą vasarą, ir snieguotą žiemą, kaip nutiko ir mums... Apskritai, visi rytai kelionėje buvo ganėtinai vėsūs, įšildavo (arba ne) tik įsidienojus. Niekuo neišsiskyrė ir šios dienos rytas. Tik štai bevažiuojant, automobilyje užsidegė įtartina lemputė, kurios Darius niekada nebuvo pastebėjęs degant. Išsitraukę automobilio naudojimosi instrukciją (sakoma, kad tai – rečiausiai pasaulyje skaitoma knyga :), išsiaiškinom, kad tai – siganalas, jog kažkas atsitiko automobilio išmetimo sistemai, kažkas su dujų išmetimo emisija (ar kaip ten ji vadinasi :), ir kad būtinai reikia nuvažiuoti į servisą, nes kitaip yra tikimybė sugadinti variklį... Na ką... Prasidėjo autoserviso paieškos :) Užvažiavom į vieną, kuriame pasakė, kad niekuo negali padėti, nes neturi diagnostikos įrangos. Užvažiavom į kitą, čia lyg jau ir sutarėm, kad apžiūrės, pagelbės, tačiau automechanikas, pabandęs atlikti apžiūrą, po 15 minučių grįžo ir pareiškė, kad deja, negali niekuo padėti, mat mūsų automobilis yra... per daug naujas... :) Todėl mes turime važiuoti būtent į Hondos autoservisą (mat mūsiškė buvo būtent tokios markės) ir ten ieškoti pagalbos. Na gerai, jei jau taip, tai važiuojam. Tačiau čia juk ne Lietuva, ir „artimiausias“ reiškia maždaug už kokių... 600 km :) Per daug nesukdami galvos dėl atstumų, tiesiog tęsėme kelionę. Vietoje juk nesėdėsi rankas sudėjęs... Ir turbūt ne veltui, nes keistoji lemputė ėmė ir pakeliui sau ramiai užgęso. Teliko padaryti išvadą – kažkur matomai įsipylėm per prasto kuro... Gal „susišvietė“ kas ne taip kokiam tai davikliui, matuojančiam išmetamą kurą... Kas ten žino...
Kelias per Koloradą stulbino įvariausiais vaizdais. Kalnynų strūktūra ir spalvos vėl keitė viena kitą, todėl nebuvo laiko niekam kitam, kaip tik aikčiojimui: „žiūrėk čia, o, žiūrėk, kaip čia gražu...“ ir panašiai. Taip kalnų keliukais pasiekėm nedidelį, bet jaukų miestelį, pavadinimu Greenwood Springs. Sustojome čia susidomėję tuo, kad žemėlapyje ties šiuo miestuku buvo pažymėtas atviras karštų mineralinių šaltinių baseinas. Kaip vėliau išsiaiškinome – didžiausias pasaulyje. Ale ir sekasi gi mums – vis kaip aklai vištai grūdas...
Kadangi jau vakarėjo, nusprendėm ramiai susirasti vietą nakvynei, pavakarieniauti, o ryte pasimėgauti mineralinio vandens terapija...
Miestelio pakraštyje radom jaukų nedidelį motelį bei kinietiško ir japoniško maisto restoranėlį, į kurį ir suskubom vakarienės. Japoniška misu sriuba ir saldžiarūgštė vištiena su ryžiais buvo tai, kas į skrandį nukeliavo laaaabai gardžiai :) Taip prabėgo 7-oji mūsų atostogų diena. Lauke šalo...

Nuotraukos iš šios kelionės atkarpos – čia.

8 diena.
Nuvažiuota 600 km
Vieta: Kolorado valstija.
Oro temperatūra: nuo -5 iki +10ºC.

Rytas, kaip ir buvo planuota iš vakaro, žadėjo intrigą – karšto mineralinio vandens baseiną po atviru dangumi, kurį netrukus ir išbandėme... Nors baseine gali būti kad ir visą dieną, mes apsiribojome dviem valandom, kadangi atostogos mūsų – ne guminės, o kiekviena para teturi tas pačias 24 valandas... Prieš 7 metus jau teko kartą išbandyti panašų baseiną Slovakijoje, tačiau šis savo dydžiu bei mineralų gausa negalėjo lygintis su anuo, slovakiškuoju. Vandenyje, kuris iš uolų ištrykšta 50ºC, yra apie 20 skirtingų mineralų, tarp kurių – Natris, Kalis, Boras, Litis, Magnis, Manganas, Kalcis, Geležis, Silicis, Fluoridas, Cinkas ir kt... Prieš patekdamas į baseiną vanduo netgi turi būti atvėsintas... Prisidūkom ir prisiplaukiojom baseine iki soties... O ir terapiniame 40ºC karščio baseine prisisėdėjom kiek norėjosi. Lauke sniguriavo, retkarčiais pro debesis pasirodydavo saulutė, aplink stūksojo kalnai, žodžiu, viskas ko reikia egzotikai ;) Išlipusi iš baseino jaučiausi tarsi naujai gimusi: nei kojų raumenų, nei sąnarių skausmo, kuris vis dar kamavo po pasivaikščiojimų Kanjone, nebesijautė – lyg ranka nuėmė. Žodžiu, krykštavom su Darium kaip kūdikiai ir dalinomės įspūdžiais, lėkdami toliau vingiuotais priekalnių keliukais link vieno iš žinomiausių Kolorado turistinių vietų, slidinėtojų rojaus – Aspeno. Iš tos laimės net nepastebėjome informacinių ženklų, kad kelias, kuriuo važiuojame, už šiokio tokio gabaliuko yra uždarytas... Sniego griūtis. Cha-cha-cha :) Bet kokiu atveju, patį Aspeną pamatėm, tačiau teko gręžtis atgal ir rinktis kitą kelią. Taip praradom apie pusantros valandos bei veltui nuvažiavome apie 150 km. Bent tada mums atrodė, kad veltui. Nes važiuodami toliau greitkeliu pamatėme informacinius skydus, rėkiančius, kad prieš mus, maždaug už 200 km, yra įvykusi didžiulė avarija kalnų tunelyje, todėl vairuotojai raginami rinktis alternatyvius kelius apvažiavimui. Paskaičiavę „primetėm“, kad jei ne tas mūsų neapdairumas dėl uždaryto kelio bei tarsi veltui sugaištas laikas, žiūrėk dar būtume įstrigę tunelyje, kur ir įvyko ta avarija... Taigi dar kartą pasitvirtino tai, kad „nėra to blogo, kas neišeitų į gera...“. O štai keliukas, kurį dabar teko rinktis apvažiavimui, buvo ne-re-a-lus... Kalnai skendo sniego debesyse, debesys leidosi ant kelio, viskas žėrėjo skaisčioje saulėje, ir visame tame mes nardėm lėkdami siaurais kalnų serpantinais...
Denverį – Kolorado valstijos sostinę – pasiekėme jau sutemus. Čia apsistojome fantastiškame viešbutyje, kuris, nors ir vienas iš pigesnių šioje kelionėje, turėjo kambaryje netgi sukūrinę vonią. Žinoma, sulįsti į ją mes tikrai neatsisakėm :). O sulindę pastebėjome, kad esame nerealiai įdegę saulėje. Še tau kad nori – kas galėjo pagalvoti, kad atvirame baseine, kritant sniegui, galima įdengti... Taigi tąvakar buvome panašūs į du raudonus vėžius. Faktas, kad jau rytojaus dieną mano nosis pradėjo luptis :) Bet gal išgyvensim kaip nors. Tuo labiau, kad ryte mūsų laukė kelionės kulminacija – drugelių paviljonas...

Nuotraukos iš kelionės per Kolorado valstiją – čia.

9 diena.
Nuvažiuota 1090 km
Dienos maršrutas: Koloradas,
Nebraska, Ajova.
Oro temperatūra:
nuo +10 iki +20ºC.

Drugelių paviljoną virtualiame Google Earth žemėlapyje radau visiškai atsitiktinai. Užsirašiau tik adresą ir darbo valandas. Todėl nelabai žinojom, ko tikėtis. Labiausiai tikėtina versija buvo ta, kad rasime džiovintų drugelių kolekciją kokiame mažame privačiame namuke. Todėl tai, ką išvydome, pranoko visus mūsų lūkesčius. Užimantis beveik 3 tūkstančius kvadratinių metrų, įkurtas 1995 metais, paviljonas talpina tiek įvairiausias edukacinio tipo ekspozicijas su vabalais, vorais bei panašiais mažais gyviais, tiek didžiulį šiltnamį (taip jį pavadinkim), kuriame sukurtos tropikų sąlygos beveik tūkstančiui dviems šimtams drugelių. Jų čia skraido tikrai didžiulis būrys. Įėjus atsiduri tarsi animaciniame filme, kur pro šalį prasklendžia didžiulis mėlynas drugys, o tu nuseki jį išplėstomis akimis bei susižavėjimo atodūsiu: vaaaau... Aplink žydinčių augalų žiedynus buriuojasi spiečiai mažesnių drugelių, o juos visus – didelius ir mažus – gaudo apstulbinti viso to grožio turistai, vienas per kitą pleškėdami fotoaparatais. Iš tiesų nufotografuoti drugelį nėra taip jau paprasta. Šis mažas, nuostabus sutvėrimas turi dar nuostabesnę savybę judėti. Kai kurių drugelių taip ir nepavyko nufotografuoti tik todėl, kad jie paprasčiausiai visą laiką plakė savo sparneliais, nenutūpdami nei akimirkai. Buvo ir tokių, kurie atvirkščiai – tupėjo ištisom valandom ant to paties lapo, ir kas kartą praeidama pro šalį vėl neatsispirdavau nusukti į jį fotoobjektyvo. Kaip ten bebūtų, tačiau akis paganėm kaip reikalas. Iš tiesų nuostabūs, nepakartojami sutvėrimai...
Tai buvo paskutinė mūsų atostogų lankytina vieta, kuri įspūdžiais nenusileido nei vienam prieš tai aplankytam objektui...
Kiek ilgokai užsibuvę drugelių paviljone vėl sėdome į automobilį bei pasileidome namų link. Ilgai neradę kur apsistoti (kadangi vakarėjant pakelės tamsoj skendėjo tik pavieniai nejaukūs maži miesteliai) nuriedėjom netrumpą kelią, kol pasiekėm Ajovos valstijos viduryje esantį Des Moines miestą. Artėjo vidurnaktis, ir netruko drugelius gaudyti jau sapnuose...

Drugeliai nuotraukose skraido čia.
10 diena.
Nuvažiuota 640 km
(viso kelionėje nuriedėjom 7750 km)
Dienos maršrutas: Ajova, Ilinojus.
Oro temperatūra: nuo +10 iki +20ºC.

Paskutinė kelionės diena. O ir kelias nebetolimas. Viską, ką norėjom, aplankėm, tad ir namo jau traukė... Anksti pradėję dieną, po pietų jau buvome Čikagoje. Pasinaudoję proga, kad turim visą laisvą popietę prieš naujos savaitės pradžią, nutarėm nusiplauti bei susitvarkyti automobilį. Žinotumėt, kaip jis buvo aplipęs įvairaus plauko musytėmis, vabzdžiais ir dar nežinia kuo... :) Jau nekalbu apie saloną, kurį siurbėm, valėm nuo kalnų dulkių, nuo įvarių užkandžiavimo pėdsakų – na, kaip ir po kiekvienos ilgesnės kelionės :) Tiesa, po pasivažinėjimo kalnų keliukais aišku viena – priekines automobilio padangas reikės keisti – liko visiškai plikos :) Bet įspūdžių kaina daug didesnė – jų iš nieko nenupirksi, jų niekur neišsinuomuosi. Nes jie – nepakartojami...

Beje, visa mūsų kelionė, kaip gal jau pastebėjote, buvo akcentuota į JAV gamtą. Tačiau jei jums įdomi kita JAV pusė – jos miestai, sistema ir kt., manau, labai vertas dėmesio dizainerio ir keliautojo A. Lebedevo tinklalapis, kuriame jis kaip tik dalinasi įspūdžiais iš kelionės po JAV. Siūlau užsukti bei peržiūrėti visas 6 fotoreportažo su komentarais dalis iš tos kelionės.