Tikėjimas ar religija?

Daugelis mano artimųjų, draugų ir pažįstamų žino, kad prieš porą metų pasukau gilinimosi į Bibliją linkme. Tačiau iš galybės klausimų bei replikų supratau, kad tai, kaip jie įsivaizduoja mano gyvenimą, yra pakankamai toli nuo realybės. Dalis žmonių galbūt mano, kad įsipainiojau į kokią sektą ar religinį judėjimą, kurių Amerikoje apstu. Dalis nesupranta, kaip čia aš taip nusisukau nuo katalikų bažnyčios bei klausinėja, kuo skiriasi įvairios apeigos bažnyčioje, kurioje lankausi, klausinėja kitų religinių niuansų. Dažnai pritrūkstu žodžiu jiems tai paaiškinti, nes jei pasakyčiau, kad pas mus nėra nei apeigų, nei jokių ritualų, nei altorių, niekas neverčia atsisakyti savo turto, ar dar kaip kitaip išreikšti savo tikėjimą, kad nėra nei jokių ten sakramentų ar dar ko nors, kas jiems siejasi su religija, jie greičiausiai tik dar labiau nesuprastų ir vėl tyliai pagalvotų: „Sekta. Ne kitaip.” Juk turbūt dauguma mūsų įsivaizduojame, kad tikintis žmogus tai tas, kuris kaip minimum kas sekmadienį vaikšto į bažnyčią, vykdo ar įsivaizduoja vykdąs 10 Dievo įsakymų, padedantis visoms bobutėms pereiti per gatvę, žodžiu, visaip kaip tobulas... Tačiau visa tai – tik žmogiškos pastangos atrodyti tobulam, kai tuo tarpu visi esam drėbti iš to paties molio ir savo pastangomis absoliučiai nieko gero negalintys nuveikti Dievo garbei. Ir tai, kas tikintįjį turėtų išskirti iš netikinčiųjų, kaip jau ir pats žodis apibrėžia, turėt būti tikėjimas. Išskirtinai tik jis. Visa kita – tėra mūsų pačių sugalvotos dekoracijos, kurios Dievo akyse nieko nevertos.

Teko prieš kurį laiką ginčytis su viena artima drauge dėl žodžio „religija”. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas deda lygybės ženklą tarp religijos ir tikėjimo. Kažkokiam kitam žodyne rašoma, kad religija – tai vieno ar kito tikėjimo išpažinimas, turintis tam tikras apeigas, tradicijas ir pan., su kuo aš vienareikšmiškai nesutinku. Tikėjimas ir religija – du skirtingi poliai, niekaip negalintys išeiti vienas iš kito. Juk vienas jų – neįkainojama vertybė (teisusis gyvens tikėjimu - Hab. 2:4, Rom. 1:17, Gal. 3:11), kitas – tuštybių tuštybė, visų žmogiškų vaidų pagrindas. Ne veltui turbūt skeptikai, vos nugirdę ką diskutuojant tikėjimo kausimais, tuoj griebiasi šaukti apie Kryžiaus žygius, klausinėti, po kokia vėliava – svastikos ar kryžiaus buvo išžudyta daugiau žmonių, o paskui trina rankomis, kai apklaustųjų persvara kryžiaus nenaudai puikuojasi apklausos rezultatuose. Tačiau ar tarp tų, kurie ta vėliava prisidengė ir tarp pačio vėliavoje vaizduojamo kryžiaus (ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus), buvo kas bendro, drįsčiau labai abejoti. Tikrieji krikščionys nuo pat 1-ojo amžiaus patys buvo kankinami, persekiojami, anot būdami žudynių iniciatoriais. O kaip atskirti, kas buvo tie tikrieji, o kas ne – jau čia mūsų kiekvieno žinių ir suvokimo bei noro suvokti reikalas. Biblijoje sakoma, kad netikrus pranašus galime atskirti iš vaisių (Mt.7:16, 20). Tad atskirkime. Kas neleidžia? Tik atskyrę nepainiokime atskiros religijos bei jos atneštų vaisių apskritai su krikščionybe, apie kurią statistinis lietuvis irgi klausimas dar kiek dorai išmano.

Visiems gerai žinomas posakis: „Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti”. Prieš kelioliką metų lietuviška spauda mirgėte mirgėjo visokiais baisiais straipsniais apie į religiją pasinešusius jaunuolius, kurie atsisakę mokslų bei viso kito gerbūvio, apie nieką daugiau nekalbėjo, tik apie Dievą. Galiausiai tai tapo siejama su „Tikėjimo žodžio” bažnyčia, paskiausiai tapusia vos ne bendriniu žodžiu apibūdinant bet kokią netradicinę Lietuvoje pasirodžiusiąją tikėjimo išraišką. Nesvarbu, kiek apie tai išmanai, kiek neišmanai, viskam buvo prilipdoma ta etiketė, kuri reiškė „Nesiartinti. Aukšta įtampa. Pavojinga gyvybei”. Taškas. Tokie jau mes lietuviai – bijom visko, apie ką nežinom. Negali kaltinti, kai pats esi toks. Bet pakantumo ir tolerancijos būtų neprošal kiekvienam iš mūsų išmokti.

Patiko man sykį perskaityta laikraštyje frazė apie tai, kad daugiau nei kas antras lietuvis nei dienos negali nugyventi neperskaitęs laikraštyje dienos horoskopo ar kartą į mėnesį/pusmetį/metus nenuėjęs pas burėją, kokį astrologą, besidomintis kokia karmos diagnostika, o galiausiai, jei tuo nesidomi, tai vis tiek yra susikūręs kokią nors savą „religiją” – krepšinį, muziką, futbolą ir pan... Pagaliau – bent pašto ženklus kolekcionuoja, o gal pasidaro stabą iš kompiuterio ir garbina jį daugiau nei bet ką... Ir tai laikoma normalu. Tačiau tik paminėk vieną kartą žodį Jėzus, ir tave tuoj apšauks fanatiku. Pirmųjų nuoširdžiai gaila, kai matai, kaip jie be būtinos horoskopo „dozės” jau nebemoka gyventi, tapę kitų pasipelnymo marionetėmis. Na o į antruosius pasižiūrėjus iš šalies, kyla klausimas, ar jie ne dažniau galėtų būti pavadinti fanatikais, kai pvz. po kokių futbolo rungtynių matai neaišku ko motyvuojamus sirgalius, išeinančius po vienos ar kitos komandos vėliava, aršiai nusiteikusius kitos stovyklos atžvilgiu. Tik įdomu, ar tie, kurie eina po tos komandos vėliava, tikrai vykdo tai, ką ta vėliava ženklina...

Ne paslaptis, kad visas pasaulis ritasis žemyn – nuo tobulo Rojaus, iš kurio buvo išvaryti Adomas su Ieva dėl savo nepaklusnumo, link Ugnies ežero, į kurį bus įmesta dauguma žmonių sielų po galutinio Teismo, atmetusių Kelią, Tiesą ir Gyvenimą. Aišku, yra daugybė žmonių, teigiančių atvirkščiai – kad pasaulis juda tobulėjimo link. Kad kuo toliau, tuo labiau žmonija žengia į priekį. Tačiau kaip marionetės užvaldyti pinigų, garbės, godumo, kuo toliau tuo labiau tampa civilizacijos vergais. Civilizacijos, kuri pati prieš save kas dieną pakyla „kryžiaus žygiui”... Nafta, Valdžia, Aš – žodžiai, praktiškai pakeitę Meilės, Vilties ir Tikėjimo trejetuką.

Kiekvienam savo.
Tačiau aš renkuosi tiesiog tikėjimą. Tikėjimą tuo, kas parašyta Dievo. Tuo, kas išlaisvina iš bet kokios religijos. Mąstyme ir suvokime. Kaip ir Jėzus pasakė: „Ir jūs žinosite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn. 8:32).

Didžiausia žmogui duota Dievo dovana – pasirinkimo laisvė. O pasirinkimas, kaip žinia, turi du kelius – priimti arba atmesti, kas vienu ar kitu metu yra siūloma. Aš renkuosi Dievo nustatytą tvarką, kuri man atrodo daug logiškesnė ir priimtinesnė nei žmogaus bandymai padaryti pasaulį ar savo gyvenimą „tobulą”. Renkuosi ne religiją, kuri yra sugalvota to paties žmogaus ir ne daugiau. Bet Dievo malonę, kuri po Kristaus aukos už kiekvieno iš mūsų nuodėmes, dovanai duodama kiekvienam, kuris tiki. Atmetant bet kokio įstatymo vergovę.

Kaip rašoma: „...kodėl, tarsi gyvendami pasaulyje, jūs esate pavaldūs įsakams (neliesk, neragauk, neimk, kurie visi dingsta vartojant) pagal žmonių įsakymus ir mokslus? Šitie dalykai iš tikrųjų atrodo išmintingi noro garbinime ir nusižeminime, ir kūno varginime; neteikia jokios garbės kūno patenkinimui.”„Nes jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje.” (Kol. 2:21-23, Rom. 6:14)