2008-ieji

Tai aš vadinu Brigitos Džouns sindromu...

Kai paskutinę ar pirmą metų dieną atsisėdi, peržvelgi, kas per metus nutiko tavo gyvenime, bei iškeli sau savotiškus kitų metų uždavinius, užsiduodi sau savotišką tolimesnį kelią...
Dariau tai pernai, tad kodėl nepadarius to ir šiemet... :)

Apskritai, 2008-ieji, sakyčiau, buvo geri. Ramūs, aiškūs, stabilūs – tokie žodžiai jiems tiktų turbūt labiausiai. Padariau, žinoma, ne viską, ką norėjosi per juos padaryti, kita vertus – visko nesuplanuosi, visko nenumatysi... Telieka viltis ateičiai :)

Tačiau žvelgiant į ateinančius, norėtųsi dar daug ko išmokti, daug ką nugalėti... Turiu omenyje visa tai, kas gyvena manyje – tas žmogiškas silpnybes ir tą dievišką stiprybę... Tai tarp jų kasdien vyksta kova, kurioje nugali išmintis. Todėl ir norėtųsi jos daugiau įgauti. Idant visi sprendimai būtų apvainikuoti ne kuo kitu, bet ja.

Na o jei paprasčiau, tai...

Metų atradimu tapo tai, kas tiesiog buvo tam tikra prasme užmiršta – rankdarbiai. Tie tylūs mano gyvenimo palydovai, kurie jau nuo vaikystės, kiek save pamenu, išmokti iš mamos bei tetos, tirpdavo rankose, kurie po vasaros atostogų guldavo į stalčių, užleisdami vietą mokslams bei kitiems užsiėmimams. Tie, kurie visuomet iškišdavo nosį savaitgaliais ar laisvesnėmis akimirkomis... Juk, kaip ten bebūtų, ir pirmuosius savo gyvenime pinigus, būdama 12-kos, užsidirbau būtent per juos – Kaziuko mugėje pardavinėdama mažas, vašeliu nertas lėlytes... Pãskui jas išsibarstė siūti iš atraižų žaislai, nukeliavę į vienos tėtės projektuotos kavinės interjero vaikų kampelį, įvairūs kryželiu siuvinėti paveiksliukai, begalė siuvinėtų simegrafinių atvirukų, dėl kurių prieškalėdiniu laikotarpiu net bėgdavau iš pamokų bei, „pasislėpusi“ muzikos mokykloje, pasinerdavau į grafikos bei spalvotų siūlų karalystę, mintyse dėkodama mūsų šeimos draugui, aktoriui Rimgaudui Karveliui, kuris iš vienų gastrolių dovanų man parvežė neįtikėtiną spalvotų siūlų rinkinį...

Na o šiandien, kaip žinia, gyvenimas vėl dėliojasi taip, kad šis mano gyvenimo kampas vėl lenda į paviršių, grodamas pirmuoju smuiku mano kasdienybėje bei inspiruodamas naujas mintis, naujus gyvenimo posūkius.

Metų staigmena, jei taip galima būtų pavadinti, įvardinčiau draugystę su visai šalia, vos už pusantro kilometro gyvenančia lietuve (kas yra buvęs JAV, turbūt supras, ką tai reiškia šios šalies masteliu...). Nes draugystė – tai ne gatavas parduotuvėje perkamas produktas, tai – nesuplanuojamas ir nenuspėjamas atsitiktinumas, kurį arba išloši, arba praloši... Tai – procesas, todėl didžiąja dalimi, manau, visa tai persikels į 2009-uosius, kur bandysim ją statyti, puoselėti, brandinti. Nes, kaip pasakė A. de Sent Egziuperi, „Vienintelė vertybė žemėje yra žmogaus ryšys su žmogumi“.

Metų kelione, be abejo, taptų kelionė po JAV, kuri tikrai paliko daug įspūdžių, atvėrė kitokį šios šalies vaizdą, sulaužė nemažai stereotipų, papildė atminties foto albumą begale stulbinančių vaizdų... Į tai, greičiausiai, telpa ir metų svajonė, nes jau seniai buvo svajota pamatyti Didįjį kanjoną ir Huverio užtvanką...

Visa kita sunku įrėminti į kažkokias kategorijas. Tai greičiau mielos kasdienės smulkmenos, kurias tyliai saugai savo atmintyje, tyliai mėgaujiesi jomis, tyliai svajoji toliau, dar ir dar kartą atmindamas, kad gyvenimas tęsiasi, ir nėra nieko pastovesnio už kaitą...

Gražių visiems ir prasmingų Naujųjų 2009-ųjų metų!
Te kūnas prisipildo sveikatos, siela – grožio, dvasia – šviesos ir gyvybės...

Po dalelę...

Po žingsnelį keliauju... namo.
Į ten, iš kur kadaise išeita.
Po lašelį krenta vanduo
Į išminties taurę duotą.

Po krislelį dėliojas vaizdai.
Kūno, sielos, dvasios –
Trys gyvybės kraštai,
Susiviję į kasą...

Po dalelę dalijam kitiems
Tai, ko turim, ko trokštam.
Viskas virs praeitim,
Kai išgėrę taurę vėl trokšim...

Dovanos...

Kai buvau šešerių, iš mano gyvenimo dingo „Senelis Šaltis“ – likus mėnesiui iki Kalėdų, norėdamas mane, naivią nepatiklią mergaičiukę „prablaivyti“, brolis pasišaukė į vonios kambarį, iš po vonios ištraukė išradingai mamos paslėptą kalėdinę dovaną man ir tarė: „Va, žiūrėk, matai, čia dovana tau. Rasi ją po kalėdine eglute, o mama dievagosis, kad ją atnešė Senelis Šaltis, kurio nėra“... Taip dužo vaikystės pasaka apie Senelį Šaltį, kuris po kelių metų virto „Kalėdų seneliu“... Ir nors tada buvo gaila, kad visgi nėra tokio Senelio Šalčio, tų metų dovana yra bene vienintelė, kurią taip gerai prisimenu iš savo vaikystės... Tai buvo vaikiškas vonios rinkinukas: mažas muiliukas, vaikiška dantų pasta, kvepalų buteliukas ir mažas medinis šepetys plaukams... Viskas supakuota į dėžutę su permatomu dangteliu... Tarsi dar dabar prieš akis matyčiau tą dviejų vaikų pokalbį vonios kambaryje ir tą dovaną jų rankose...

Bėgant laikui dovanos keitėsi, bet kiek jas šventėm namuose senamiestyje, jas visada lydėdavo saldainių, negliaudytų graikiškų riešutų bei mandarinų rinkinukas – neatsiejamas kalėdinis priedas, bet kurią dovaną padarydavęs šventine...


Šiandien viskas kitaip. Kiti namai, kiti žmonės, kitos ir kalėdinės dovanos. Šiandien jos įgauna kitokią prasmę... Prasmę, kurią turbūt kiekvienas suvyniojame į savitą supratimą. Man šiandien dovana – tai stebuklo simbolis. Stebuklo, kuris atsiranda tarsi iš nieko... Kaip ir Dievo dovana žmogui – tarsi iš nieko, tarsi už nieką... Stebuklo, kuris atsiranda tarsi iš atskirų dalelių, sujungtų norais, mintimis, laiku, meile ir tikėjimu... Bandžiau visus šiuo dalykus šiemet ir vėl jungti į vieną krūvą. Labai tikiuosi, kad tie, kas jas gavo (o gavo tie, kurie Kalėdų seneliui laiške apie tokias dovanas užsiminė :), kartu rado visame tame ir dalelę džiaugsmo :)

Štai tie, atsiradę iš nieko mano paskutiniai rankdarbiai, kurių negalėjau rodyti, kol jie gulėjo supakuoti po kalėdinėmis jūsų eglutėmis Lietuvoje ir Anglijoje :))

Frivolite papuošalų serija „Kalėdinė žvaigždė“
(taip patiko man jie, kad teko vos ne tiražuoti):

Frivolite papuošalas „Septyni draugystės lašai“

Frivolite papuošalas „Rožės kvapas“

Veltinukai „Žiemos uogos“

Tokie štai maži kalėdiniai stebuklai...

Sielų slenksčiai

Kai tokios dienos, kaip ši, prabėga, pagalvoji, kad į tokias galima sutalpinti tarsi visą gyvenimą. Ir net ne vieno žmogaus...

Kai ryte išvyniojusi kalėdines dovanas radau L. S. Černiauskaitės knygą „Benedikto slenksčiai“, supratau, kad esu tarsi vaikas, kuris nori ją perskaityti čia ir dabar... Tarsi tai būtų vos kelių puslapių rašinėlis, lengvai įsiliejantis į keliolikos minučių tėkmę... Kadangi šventiniai planai važiuoti pietų pas anytą buvo susiję tik su popiete, turėjau visą rytą, kad galėčiau pasinerti į knygą, kuri nuo pirmųjų eilučių įsiurbė mane į minčių sūkurį, į tą prisiminimų ir gyvenimiškų sąsajų verpetą, iš kurio kelio atgal nebėra. Ir pasileidi tada tais vos apčiuopiamais tavo-ne-tavo gyvenimo vingiais, kurie ištraukia, rodos, giliausius tavo sielos virpesius, jau tarsi seniai užmirštus, bet, pasirodo, kažkur giliai vis dar gyvus skaudžiausius tavo atodūsius... Kaip gi kitaip, jei pagrindinis knygos personažas – smuiku grojantis berniukas/paauglys, iki skausmo pažįstamomis smulkmenomis sugrąžinantis į savotiškai panašius gyvenimo slenksčius, norom nenorom primenantis apie gimtasias vietas, pažįstamus žmones, situacijas, ne kartą pats stovintis, kaip šiandien aš - Kalėdų šviesoje, sugrąžinančioje namo...

Verčiau paskutinius knygos lapus ir nenorėjau, kad istorija baigtųsi. Norėjosi, kad knyga būtų bent jau dvigubai storesnė, o tas taip pažįstamas muzikos palytėto žmogaus gyvenimas vingiuotų toliau, ištraukdamas į dienos šviesą ne tik vaikystėje senelio drožtus mums, anūkams, lankus su strėlėmis, ne tik tą būseną, kuri žodžiais nenusakoma, tik muzikos garsais sutramdoma, bet ir dar statesnius, aukštesnius sielos slenksčius, per kuriuos ne perlipama – nuo kurių krentama, pajuntant svaiginančią nesvarumo būseną, kurie tarsi bedugnės įtraukia ten, kur susiduri su Kūrėju...

- - -
Inerviu su Laura Sintija:

Sveiki sulaukę!!!

Na va, štai ir sulaukėme Kalėdų :) Tad, kaip sakoma, sveiki sulaukę!!! :) Sveiki prasibrovę pro kasdienybės rūpesčius ir dovanų gavę atodūsio valandėlę su šeima, su artimaisiais, su tais, kuriems gal ne visada taip paprasta rasti laiko bėgant kasdieniame maratone...

Pas mus irgi štai jau Kalėdų rytas, už lango spaudžia neblogas šaltukas, bet širdyje nepaprastai šilta... Dėl to, kad, kaip vienoj dainoj dainuojama, „mes dar galim būti viens kitam geri“, dėl to, kad dar atskiriam, kas esame vienas kitam, bei rūpim vieni kitiems. Ačiū visiems, kurie turėjo laiko ir noro brūkštelėti žiupsnelį šiltų žodžių ant kalėdinio atviruko... Stovi ant palangės išsirikiavę gražuoliai ir spindi į juos sudėta šiluma... Žinau, kad kai kurie jų vis dar pakeliui, ir tai šildo ne mažiau :)


Ruošiausi vakar Kūčių vakarui, o į galvą lindo įvairūs prisiminimai iš prieš tai mano gyvenime buvusių švenčių... Apie tai, kaip...

... puošdavom tą vakarą eglutę, ant kurios kabėdavo trapūs įvairiaspalviai stikliniai „burbulai“. Nepaprastai gražūs man jie būdavo, naktimis paslaptingai mirgėdavę nuo blausios mėnulio šviesos;
... kaip mokėmės su broliu atidumo, stengdamiesi nesudaužyti jų, nors kiekvieni metai būdavo pažymėti vieno ar keleto jų dužimu – taip šukės mums laimę nešė :)

... išskleisdavome stalą – „knygą“, kurio kojas tėtė buvo patrumpinęs, idant stalo aukštis tiktų prie mūsų minkštų baldų komplekto... Ant jo guldavo baltutėlė lininė staltiesė, iš virtuvės keliaudavo tradiciniai mūsų šeimos patiekalai: kelių rūšių silkės, įvairios mišrainės, šližikai, spanguolių kisielius, aguonpienis, grūdų-aguonų skanėstas su medaus vandeniu, keptas karpis ir... visų taip laukiami karšti koldūnai su grybais...

... vėliau, kai pirmą kartą teko vienai suruošti kūčių vakarienę, nes mama buvo ne Lietuvoje, pamenu, kaip sukausi virtuvėje, bandydama atkartoti viską, ką per tuos metus sugebėjau išmokti iš jos. O kiek džiaugsmo buvo, kai tai pavyko!..

... kaip iškeliavau Kalėdoms į Londoną ir pirmą kartą jas švenčiau ne su tais, su kuriais buvau įpratusi švęsti...

... kaip švenčiau jas pernai – pirmą kartą šitaip toli nuo Lietuvos...

O šiemet jos štai vėl čia... Su savo laukimu ir... su savo stebuklais...
Pasibeldė vakar rytą į mano duris paštininkas ir pristatė siuntinį iš Lietuvos, kurį viena pažįstama išsiuntė vos... užvakar... Na taip, suprantu, kad greitasis paštas ir turi būti greitasis, bet kad tooooks jis greitas gali būti, mane tikrai pribloškė – priskyriau tai kalėdiniams stebuklams... :) Tuo labiau, kad tame siuntinyje atkeliavo dvi nuostabios knygos – autorių John ir Stacy Eldredge „Žavingoji“ bei „Laukinis širdyje“ – tiesiai iš spaustuvės, kurioje kažkada spausdinome „Draugiškų receptų“ knygelę :)
Apskritai, labai smagu gauti dovanų knygą... Todėl šiandien džiaugiuosi ir dar viena dovana – naujausia Lauros Sintijos Černiauskaitės knyga „Benedikto slenksčiai“, kurią tikrai žinau, kad perskaitysiu su malonumu, kaip ir kitus jos rašytus kūrinius.

Taigi – ačiū visiems už visas šias ir kitas smulkmenas, kurios pasiekė mano rankas :)
Ačiū, kad esate, brangieji :)

Na o ta gražia švenčių proga linkiu visiems įsiklausyti į Kalėdas, į jų prasmę, kad tiems, kurie tiki, Jėzus neliktų vien mažu, ėdžiose gulinčiu kūdikiu, bet kad atneštų į gyvenimą tai, ko ir buvo siųstas atnešti į žemę...

Gražių šventinių akimirkų!!!

Tyli naktis...

Vieną kartą, prieš kokius 15 metų, gruodžio mėnesį po Kalėdų išvažiavau švęsti Naujųjų metų į Kauną pas savo pusseserę. Tuo tarpu Vilniuje likusi naktis gražiai skendo mėnesienoje, žemę buvo nuklojęs šviežiai iškritęs sniegas. Gerokai po vidurnakčio po buto, kuriame gyvenau, langu pradėjo buriuotis keletas žmogeliukų. Kiek pasišnibždėję jie pradėjo... tyliai dainuoti „Džiaugsmingų šventų Kalėdų...“. O padainavę tyliai pradėjo šaukti: „Agne!.. Agne!.."

– Tai buvo kažkas nepaprasto, – visa tai po kelių dienų pasakodama man, tarė mama, kuri vos į kiemą atėjus grupelei mano klasiokų pabudo ir klausėsi, kas dedasi kieme...

Grįžusi į Vilnių išgirdau apie šį nutikimą ir iš savo klasiokės, kuri taip pat papasakojo, kaip jie, išėję po kalėdinio „žiburėlio“ į miestą, nutarė man padaryti staigmeną... Deja, ta staigmena tuomet pradžiugino ne mane, o mano mamą...

Šiandien, galvodama apie tai, ką norėčiau padovanoti savo dienoraščio skaitytojams Kalėdų proga, prisiminiau tą draugų dovaną, kurią jie tada norėjo padovanoti man... Tad ir aš šiandien jums dovanoju giesmę – te ji būna tuo kalėdiniu stebuklu, kuris, lydėdamas kiekvieną mus nuo pat gimimo, ima ir vieną dieną netikėtai prasiskleidžia visu savo prasmingumu ir didybe...

Gražių jums visiems Kūčių!

Sijonas

Čia, kaip sakoma, iš serijos „pasidaryk pats“... Turbūt pats paprasčiausias modelis, kokį tik galima sugalvoti :) Tai va, ir sugalvojau, kad jau siūlų nuo suknelės buvo likę...

Kasdienai sueis :) O tam kartui turbūt jau paskutinis dirbinys, ką tam kartui dariau sau, nes po Kalėdų laukia rimti darbai – viena suknelė pagal užsakymą ir keletas papuošalų :)

Gruodžio 21-oji arba Šilta-šalta

Taip taip, gruodžio 21-oji, o tai reiškia, kad lygiai prieš metus šiame mano dienorašyje atsirado pirmasis įrašas :) Tada, tiesa, buvo už lango rūkas, o šiandien pas mus už lango – didžiulė pūga ir -21°C. Br... Tiek gerai, kad saulutė smagiai lepina, kiek sušvelnindama tą šalčio efektą :)
Tada irgi ruošėmės šventėms, dar tik ruošėmės kepti šližikus, na o šiandien šližikai jau gatavi – kol aš ne visai produktyviai vakar vargau su vilna, Darius iškepė šio turto. O šiandien, kad namie būtų šilčiau (o ir šiaip dėl to, kad Darius užsimanė ko nors toookio...), orkaitėje jau kepa kokosiniai sausainiai. Man, kaip užaugusiai tokioje šeimoje, kur orkaitė be šližikų kepimo buvo naudojama vos keletą kartų per metus kepti kokiai mėsai, orkaitė atvažiavus į JAV tapo labai geru atradimu. :) Kas galėjo pagalvoti, kad ji bus taip dažnai mano naudojama kasdienybėje :)

Tai va, tokiose šaltose-šiltose mintyse šiandien ir tęsiu draugystę su savo dienoraščiu bei su jumis, nematomais mano minčių skaitytojais :)

P.S. Vaišinu :) Šviežutėliai šiltutėliai :)

Jei kas norėtumėte tokių pasigaminti, štai toks paprastas receptukas,
kurį pavadinome „Dariaus rafaeliai“ (:

0,5-1 stiklinės cukraus (priklausomai nuo to, kaip saldžiai mėgstate)
2 stiklinės kokoso drožlių
4 kiaušinių baltymai
1 šaukstelis vanilino cukraus (jei turite)
Keletas migdolų riešutų (čia irgi jei turite)

Kiaušinių baltymus išplakti su cukrumi, sudėti kokoso drožles, viską sumaišyti.
Įkaitinti orkaitę iki 190°C. Rankomis suformuoti sausainukus, į vidurį įdedant po Migdolo riešutą – apvalesni bus minkštesni, plokštesni – traškesni.
Jei turite popierinių formelių pyragaičiams, galite dėti į jas, bus tikrai karališkas variantas...
Kepti 15-20 min., kol pradės skrusti :)

Skanaus!

Pagrokime

Sakykite, ką norite, bet tokio dalyko tai dar nebuvau mačiusi... :)
Jums trūksta namuose vietose, bet norite retsykiais pagroti pianinu?
O gal vaikai nuolat kaulyja, kad nupirktumėte pianiną? :)
Štai jums variantas - taip vadinamas Roll up piano - susivyniojantis pianinas :)

Aišku, skambesys ne visai natūralus, bet idėja, vis tik, manau,
tikrai verta dėmesio... :)

Rodomės dovanas...

Na va, pasiekė mano kalėdinės dovanos Lietuvą, ir brolis panoro pasirodyti, kaip šalikas atrodo ant jo :)
Tikiuosi sulaukti ir mažesniojo modeliuko kadre, taigi tikėkimės, kad netrukus galima bus papildyti šį post'ą dar viena nuotrauka :)

Kas gali būti geriau...

Kas gali būti geriau, nei siuntinys prieš Kalėdas iš Lietuvos? Tik siuntinys prieš Kalėdas iš Lietuvos, kurį atsiuntė mama :)

Ir kas galėjo pagalvoti, kad mamos virtos uogienės šaukštas, kurį šiandien pusryčiams įsidėjau į košę, bus skanesnis už amerikietišką medų, o džiovintų baravykų kvapas bus toks... kvepiantis Kalėdomis :)
Apie lietuviškus šokoladinius saldainius tai net neklauskit, nes jų jau vakar nebeliko. Taip pat ir mamos darže užauginti česnakai – vakar keliavo į troškinį, skleisdami savo lietuvišką aromatą (patikėkit, amerikietiški česnakai jiems prilygsta nebent tik tuo, kad turi tą patį pavadinimą)...

Ech, gerai yra gauti tokias skanias, lietuviškas dovanas, kurių dalelę pasilikom dar ir pačioms Kalėdoms :)

Kas per daug, tas...

... sakinį pabaigti galite kas kaip norite, pagal savo sugedimo laipsnį :)

O tuo tarpu štai kokią iliustraciją radau,
kuri man pagal nuotaiką dabar labai į temą :D

Pasipuoškime

Na ką, kaip ir plius minus toks metas, kai galima po truputį puoštis namus... Tiesa, anksčiau visuomet būdavo taip, kad eglutę namuose puošdavom TIK kūčių vakarą, abu su broliu, kol mama virtuvėj baigdavo ruošti kūčių vakarienę. Tačiau kadangi aš jau seniai ir bepuošiau visą eglutę, kurią pakeitė įvairios vienokios ar kitokios kompozicijos iš eglišakių, tai nebe taip ir svarbu pasidarė, kada konkrečiai tai daryti...

Taigi. Darius užvakar atvežė iš miško dvi vešlias eglišakes, iš kurių, principu „kuo paprasčiau, tuo geriau“, pabandžiau namie paskleisti eglės ir artėjančių Kalėdų kvapą :) Tam kartui padariau taip, na o keletą papildomų papuošimų iki Kalėdų dar, manau, padarysiu bei galėsiu juos padovanoti netikėtai užklydusiems svečiams (jei tokių bus :)

Kompozicija ant valgomojo stalo
(viduryje – stiklinė žvakidė ant kojelės)

Mūsų „eglutė“, prie kurios pradėsim apgyvendinti
iš Lietuvos atkeliavusias ir dar bekeliaujančias dovanėles :)
Kompocizija, kuri pakeliui bus papildyta dar keletu aksesuarų :)


Kaip turbūt pastebėjote, panaudojau praeitą savaitę ekspromtu padarytas
veltines snaigutes (juk sakiau, kad sugalvosiu, kur jas panaudoti :)
bei jau du temari kamuoliukus :)
Antrasis gavosi labiau „į temą“, labiau toks, kokį įsivaizdavau –
mažutėlis gražutėlis, vos 2.5 cm dydžio :)


Beje, jei dar nesugalvojot, kaip puošite savo namus, o standartiniai „parduotuviniai“ žaisliukai atsibodę, man asmeniškai labai patiko štai tokios papuošimų idėjos:

Temari

Apie šią japonų meno rūšį sužinojau prieš porą savaičių. Štai šiek tiek informacijos, kurią radau internete – gal kam bus įdomu...

TEMARI – gerai žinomas pasaulyje tarp rankdarbių mėgėjų. Taip vadinami tradiciniai japoniški išsiuvinėti rutuliai, kurių pradinė paskirtis buvo vaikų žaisliukai. VIII amžiuje iš Kinijos į Japoniną buvo atvežtas žaidimas kemari (kojų rutulys). Pradžioje padarytas iš elnio odos, rutulys nebuvo įmantrių raštų, o šį žaidimą žaisdavo tik aukštuomenė. Vėliau, išpopuliarėjus žaidimui, jie įgavo daugiau raštų, jais žongliruodavo gatvės artistai. Taip iš „kojų rutulio“ jis tapo „rankų rutuliu“ – kamuoliu ir tapo mėgstamiausiu mergaičių iš turtingų šeimų žaidimu. Taip atsirado tų kamuolių įmantri puošyba siuvinėjimu – aristokratų užsiėmimų, meno kūriniu. Vykdavo gražiausio temari varžybos, jie buvo brangi ir solidi dovana, temari turėjo net savo specialius pavadinimus.

XIX a., atsiradus didesnėms siūlų ir tekstilės gamybos apimtims ir technologijoms, šis rankų darbo žaislas tapo prieinamas platesnei visuomenei. Kiekvienas regionas turėjo tik jam būdingus temari raštus.

XXa. pradžioje keletas straipsnių apie temari anglų kalba išpopuliarino juos visame pasaulyje.
Tradicinis temari gaminamas iš senų kimono, maišelio su ryžiais, kartais iš medinio rutuliuko.


Tai va, taip jau nutiko, kad sugalvojau išbandyti tai ir aš :) Na, gal pirmas blynas gavosi ir ne visai toks, kokio norėjau, bet bent jau pabandžiau :) Užsiėmimas ne veltui aristoratiškas, nes laiką tai, žinokit, ryja nerealiai... :) Bet kokiu atveju, vieną kalėdinį papuošimą jau turiu :)

Suknelė

Na va, pabaigiau dar vieną darbelį :) Šįkart tai – prieš porą savaičių pradėta megzti suknelė... Būčiau gal ir anksčiau ją pabaigus, bet, kaip žinia, reikėjo prieš tai su dovanom susisukti... Bet kadangi mezgėsi greičiau, nei tikėjausi, tai šį šeštadienį į vieną prieškalėdinį renginį ir žingsniuosiu sau su naująja suknele :)

Žodžiu, nėra čia ką daug rašyti, tegaliu pasakyti, kad idėja gimė labai staigiai, o kai jau gimė, tai nepatingėjau nueiti 4 km iki parduotuvės (na ir dar tiek atgal :) siūlų nusipirkti. Nežinau, kodėl išsirinkau būtent žalius – tiesiog lentynoje ta spalva labai jau viliojančiai atrodė :) Visa kita tiesiog eigoje dėliojosi, kol gavosi, kas gavosi, todėl neprašykit jokių schemų, nes jų elementariai nėra :)

Sunaudojau beveik 1 kg siūlų, viso mezgiau apie 40 valandų. Ir štai jums – dalinuosi šiokios tokios fotosesijos rezultatais :) Truputį šviesos į vakarą pas mus čia stigo, tai atsiprašau, kad ne per ryškiausios tos nuotraukos, kada prie progos gal tobulesnes įmesiu :) O tam kartui - smalsumui nugalėti va tokie ekspromtiniai vaizdeliai... :)

1 variantas – „Žalia klasika“

Keletas detalių iš arčiau:

2 variantas – „Tos mėlynos akys...“ :)
(Tiesiog auskarai ir pakabukas –
tik top kaip mano mėlynos akys su juodu vyzdžiu vidury :)


3 variantas – „Iš baltos praeities“

Žiemos ekspromtas

Žiemos vėl pasaką seku –
Išėjom kartą mes į pūgą kasti sniego.
Apsuko snaigės galvą tau ratu,
Na o mane vilioja eiti miego...

Šešėlių ir lempučių duete
Naktis sau ieško guoliui vietos.
O mes, linguodami tarsi pingvinai Arktyje,
Nakties šviesoj namolio traukiame iš lėto...

Rakiname sugrubusiomis rankomis duris.
Vilnonėm kojinėm apsiaunam.
Pasiūlom viens kitam pyrago su jazminų arbata
Ir taip, apsikabinę pasaką, užmiegam...

Pasiguoskime :)

Visada galvojau, kad turiu tik vieną problemą – per ilgas kojas ir rankas, kai reikia susirasti ką nors rūbų parduotuvėje, ypač kalbant apie kelnes (pastaroji tema labai skaudi net ir renkantis iš to, ką randu čia, JAV).

Šiandien gi, grodama smuiku supratau, kad turiu prie viso šito dar ir per ilgą kaklą.
Tai nutiko tuomet, kai pastebėjau, jog mano smuiko tiltelis (tas daiktas, kuris tvirtinasi ant smuiko ir remiasi į petį) baigia visai susibaigti, nes visuomet pakeltas maksimaliai aukštai vis tiek man yra truputį per žemas, ir dėl susidarančios įstrįžos jėgos (ar kaip čia tiksliau pasakyti), baigia galutinai išsiklaipyti... Padariusi tokį atradimą, lindau į internetą pasidairyti, kas ta tema dedasi po saule. Ir ką jūs manote, atradau bendraminčių... Tokių, kurie irgi dėl savo kaklo ilgio nesėkmingai bando vis rasti tinkamo sau aukščio tiltelį... Tai va, bandysiu prie progos ir aš spręsti šią problemą, kol galutinai neperkrypau :) Ir kol tiltelis galutinai nesubyrėjo :)

O ta proga belieka pasiguosti, kad koks ilgas tas kaklas bebūtų,
vis ne taip blogai, kaip šioje iliustracijoje :)

Foto šaltinis

. . .

Tu pėdas paliki man ant sniego –
Nors ištirps, ir nebeliks žymės,
Visuomet už lango krintant snaigėms
Mano širdį tyliai jos palies...

Prisipildys dėkingumo taurė,
Meilė tavo vėl sparnus išties.
Atgimusi dvasia pakils į aukštį
Ir su tavim vienybėj susilies...

Neliks dienos, neliks nakties, tik tirštas rūkas.
Riba išnyks tarp dabarties ir ateities...
Toks laikinas šis mano kasdienybės rūbas –
Viltim susiūtas, padabintas pažadais...

Neliks ir nieko, kas nepasakyta.
Nauja daina iš lūpų išsilies.
Dainuosiu ją ir aš – paberdama ant sniego
Naujas pėdas, kurias kadaise man tu dovanų nešei...

Kvailas tas, kuris kvailai elgiasi...

Tokie žodžiai turėtų būti pažįstami tam, kas bent kartą matė lietuvių kilmės režisieriaus Roberto Zemeckio 1994-aisiais pastatytą filmą „Forestas Gampas“ (Forrest Gump).

Tiesą pasakius, sunkiai bepamenu filmą, kuris paskutinį kartą paliko tokį didžiulį įspūdį. Pirmiausia - savo daugiaplaniškumu. Paskui – savo asmeniškumu ir tuo savitumu, kuriame, manau, kiekvienas žmogus gali atpažinti save. Kiek mes kievienas esam „normalus“, ir kiek mums tas normalumas iš tiesų yra pliusas mūsų ir aplinkinių gyvenime?.. Kiek savo vaikystės nusinešam į tolimesnį gyvenimą?.. Kas svarbiausia yra siekiant tikslo – mūsų „normalumas“, gyvenimo atsitiktinumai ar dar kiti dalykai..? Kiek procentų savo sugebėjimų mes išnaudojam maksimaliai?.. Tokie ir panašūs klausimai sukosi galvoje, bespoksant į bėgančius filmo kadrus...

Jei neteko matyti šio filmo, rekomenduoju prie progos pasižiūrėti... Aš asmeniškai seniai norėjau šį filmą pasižiūrėti, bet taip ir neturėjau progos iki praeito savaitgalio, kai išsinuomavome pagaliau jį ir prilipę prie televizoriaus peržiūrėjom viską skersai išilgai nuo titrų iki užkulisinių garso, vaizdo efektų ir kitų detalių... Prisipažinsiu, kad paprastai žiūrėdama kokį filmą labai retai kada šalia to neveikiu dar papildomai ko nors... Tai va, šis kartas buvo iš tų išimčių, kai tiesiog negalėjau atitraukti akių nuo ekrano... Ir taip, nuo pradžių iki pabaigos – tris kartus :)

Aišku, net nekalbu apie Tom'ą Hanks'ą, kuris už pagrindinį vaidmenį šiame filme gavo „Oskarą“, bei Alan'o Silvestri muziką... :)

Artėja...

Panašu, kad artėja toks laikas, kai užsimanysiu pasipuošti Kalėdoms namus. Jau jaučiu, kaip viena kita idėja kažkur ten giliai kutena mano jau ir taip niežtinčias rankas, o tai reiškia, kad Darius vėl juoksis :D
Na kaip tu žmogus nesijuoksi, kai vieną dieną imuosi frivolite nėrimo, kitą dieną mezgimo (suknelę gi žieminę mezgu), trečią dieną – scrapbooking'o (nes visada yra nuotraukų, kurias reikia sutvarkyti), o va vakar visai netikėtai užsiminusi Dariui apie vėlimą, pagalvojau, jog niekur nesidėsiu neprisilietusi ir prie šio reikalo... Ta proga netgi išsitraukiau savo firminį Danijoj veltą šaliką (taip, taip, aš jį vis dar turiu ir net vakar išploviau) ir pademonstravau Dariui, kaip vyksta tas vilnos vėlimo procesas... O kad demonstravimas nenueitų šuniui ant uodegos, prisidariau va tokių a la snaigučių... O kam dabar lengva..?

Neklauskit, ką su jom darysiu, bet ką nors tikrai laikui atėjus sugalvosiu :)

Kaip gimsta idėjos

Būna taip, kad vienu ir tuo pačiu metu žmonės pradeda klausinėti tų pačių klausimų... Atrodytų, tarsi susitarę... :) Taigi taip nutiko, kad pastarosiomis dienomis daug kas manęs klausinėjo apie... idėjas. Apie tai, iš kur jų gaunu, kaip sugalvoju, ar pati sugalvoju, ir panašiai. Aišku, stebėtis gal ir nereikėtų, nes tai paprasčiausiai susiję su paskutiniais mano rankdarbiais, tačiau tai ir vėl mane sugrąžino į vieną dieną, kuri atvėrė man akis į idėjų atradimų pasaulį... :)


Buvau antrame kurse, kai projektavimą mums dėstė savo isteriškumu ir piktumu pagarsėjęs dėstytojas A.Š. Jau pirmame kurse buvome gąsdinami vyresnių kolegų, kad tai – antro kurso siaubas baubas, dėl kurio kai kurie neišlaiko įtampos ir meta ar bent laikinai atideda mokslus (kaip ir nutiko kitai mūsų grupei, jau spėjusiai pereiti tą „pragarą“, ko pasekoje keletas kursiokų iškrito iš žaidimo). Įdomu tai, kad tam dėstytojui į komandą (projektavimą paprastai dėsto du arba trys dėstytojai) buvo parinktas dėstytojas E.S., dėl savo švelnaus būdo vadinamas „urbanistikos katedros moterimi“ – tarsi atsvara piktajam A.Š. Ir štai vieną kartą, kai nuožmiajam dėstytojui visi studentai tą dieną pasirodė esantys „debilais“, „tinginiais“ ir pan., jis tiek susinervino, kad trenkdamas durimis išėjo iš auditorijos, prieš tai spėjęs pasakyti: „Tik kopijuot ir temokat. Jūs ką, idėjų nesugebat susirasti?“...

Auditorijoje kuriam laikui įsiviešpatavo tyla. Nei švelnusis dėstytojas E.S., nei kuris iš mūsų nedrįso pratarti nei žodžio, o daugumos galvoje įkyriai zyzė: „idėjos... idėjos...“. Mat taip dažnai kartojamas, šis žodis tapo beveik keiksmažodžiu, kurio niekas padoriai taip ir nesuprato. Kur jų reikia ieškoti bei kaip tai padaryti, buvo didžiausia mįslė. Nes iki tol iš tiesų, daugiausiai, ką sugebėdavo dauguma iš mūsų, tai geriausiu atveju ką nors nusikopijuoti iš architektūros meistrų bei plius minus kai ką pataisius pristatyti kaip savo darbą, ką dėstytojai laaabai greitai užuosdavo, leisdami suprasti, kad jie irgi varto tuos žurnalus, kuriuos vartome mes, tų idėjų „ieškodami“... O jei bandydavom ką nors padaryti savo, iš karto buvo lengva ranka nubraukiama bei pasakoma: nėra idėjos, skysta, blogai, bla bla bla, bla bla bla...

Netikėtai iš auditorijos galo pasigirdo nedrąsus vieno kursioko balsas: „O tai kaip tų idėjų reikia ieškoti..?“ E.S. nusišypsojo ir paklausė: „O jūs ką, nežinote?“. „Neeee...“ – sutartinai kaip avių banda atsiliepėme visi iki vieno. Dėstytojas kiek suglumęs atsistojo ir, pasakęs, kad tuojau sugrįš, išėjo iš auditorijos. Visai netrukus jis grįžo nešinas dviem pusėtino storio architektūriniais žurnalais, kurie buvo seniai mūsų perversti ir įvardinti kaip ne itin įdomūs, mat juose neįžvelgėm nieko naudingo. Tuo labiau, kad jis neturėjo nieko bendro su tuo metu mūsų projektuotais motelių kompleksais...

– Žiūrėkit, – tarė E.S., atversdamas pirmąjį pasitaikiusį žurnalo puslapį mums, kaip vapsvoms prie medaus susispietusiems apie dėstytojo stalą. – Matote šį planą?..
– Na, taip... ir..? – kiek nepatikliai stebėjom švelnųjį dėstytoją, nelabai tikėdami, kad jis ką nors gero čia mums pasakys... Tuo tarpu jis pradėjo mūsų klausinėti, kas mums vienoje ar kitoje iliustracijoje, nuotraukoje ar schemoje užkliūna. Tiek teigiama, tiek neigiama prasme. Vardinom, kas kam pasirodė įdomu – tai koks ant sienos esančio lango rėmas, tai, žiūrėk, kokia įdomi proporcija kliuvo už akies, spalvų dermė, galiausiai, kokia nors įdomi kreivė intrigavo bei skatino tyrinėti tai, kas iš primo žvilgsnio atrodė visai neįdomu ir gal net nuobodu... Be to, juk tai – tik mažos detalės, todėl ir toliau sunku buvo suprasti, kuo visa tai siejasi su idėjų dideliems kompleksams paieška...

– Tai va, – galiausiai, tarsi artėdamas prie apibendrinimo, tarė dėstytojas. – Matote, jums visiems kažkas patinka arba nepatinka, tiesa? Jūs norite, kad jūsų projekte būtų viskas, kas jums patiktų? Tai imkite ir susirinkite tas visas idėjas, kurias čia pamatėte, kurios jums patiko, į krūvą, bei pastatykite iš viso to SAVO kūrinį...

Ta akimirka savo paprastumu buvo geneali. Sakyčiau, apvertusi labai daug ką mano gyvenimo suvokime, kuriame iki tol idėjų paieškos siejosi su aklu kopijavimu, vadinant tai „radau idėją“... Nes idėja – tai ne visuma, kurią norisi nukopijuoti, bet SIŪLAS, ant kurio tarsi žemuoges suneri savo pasaulėžiūrą, savo skonį, savo išmonę, ir iš tų „žemuogių“ sukuri tai, ko niekas, tik tu, tegali sukurti kaip individualus ir nepakartojamas, vienintelis šios planetos gyventojas :)

Tais metais iš mūsų grupės neiškrito nei vienas studentas. Ir aš tikiu, kad taip atsitiko būtent dėstytojo E.S. dėka. Per dvi savaites iš savo projekto, kurį prieš tai lengva ranka kaip netinkamą vis nubraukinėjo nuožmusis A.Š., padariau geriausio balo vertą projektą. Ne, ne todėl, kad buvau pirmūnė ir stropiai mokiausi. Todėl, kad mano projektas turėjo idėją. Paprastą, kaip trys kapeikos. Tai buvo kažkur žurnale pastebėta kreivės ir ovalo kombinacija. Tiesiog – nubrėžta pieštuku, lyg tarp kitko, tarsi kas būtų tai nubraižęs sėdėdamas su telefono rageliu rankoje, iš neturėjimo ką veikti... Tačiau man patiko tas kontrastas, kurį sudarė uždaras ratas ir į niekur skriejanti kreivė atvirais galais. Tai užfiksavusi jau, žiūrėk, audžiau mintį, kad mūsų gyvenimas sukasi ratu, o į tą ratą kažkas neišvengiamai „įvažiuoja ir išvažiuoja“... Lygiai kaip ir motelio, kurį projektavau, gyvenime – motelis ir jo administraciniai pastatai „stovi vietoje“, bet palei vangią kreivę „juda“ atokiau esantys namukai, kuriuose vos ne kas parą „įvažiuoja ir išvažiuoja“ nauji ir seni gyventojai... Idėja, kuri pradžioje tarsi sniego gniūžtė, buvusi labai mažytė, apsilipdė pakeliui surinktu sniegu, ir tapo didžiule, išbaigta visuma – didžiuliu projektu, prie kurio paskutinėmis dienomis ir naktimis teko dirbti be miego beveik iki haliucinacijų. Tačiau idėjos atradimo diaugsmas teikė didžiulę palaimą, ir taip reikalingų tuo metu jėgų... Be to, neretas turbūt žino, kad tas kreivės ir ovalo motyvas tapo tarsi mano vizitine kortele kituose darbuose, kas įgavo charakteristiką „agniška“ :)

Tai buvo tik vienas pavyzdys, bet ir šiandien visuomet prisimenu tą paskaitą ir tą dviejų, taip skirtingų dėstytojų indėlį į idėjos, kaip konkretaus, apčiuopiamo dalyko, atradimą. Į jos suvokimą. Stebiuosi, kad darydama šiandien papuošalus, aš lygiai taip pat ieškau „idėjų“. Vartau panašius, kitų darytus darbus, iš kurių atsirenku kartais vos vieną mažytį gabalėlį, tinkantį mano užmačiai, vienai ar kitai draugei, kuriai bus skirtas papuošalas, ir iš to vieno gabalėlio, iš to 1 milimetro gimsta kūrinys. Kūrinys iš kurio, niekada nežinai, kažkas kitas gal pasiims kokią idėją... :)

Karikatūros - Herlufo Bidstrupo

Tvarkingai – žiema...

Sveiki sulaukę kalendorinės žiemos... :)

Nežinau, kaip pas jus ten Lietuvoj, bet pas mus čia ji apsireiškė labai tvarkingai: iš vakaro pradėjo drėbti šlapdribą, o ryte, dar prieš 7 val., mane pažadino jau užmirštas sniego mašinų triukšmas... Uoj kaip tokiais momentais norisi atsikelti ir paleisit pro langą kokį kiaušinį...

Joms baigus darbą, dar nutariau numigti posmelį, o kai atsikėliau, žiūriu pro langą ir negaliu patikėti – apie 20 cm sniego per naktį privaryta...

Chi chi, sakiau Dariui, kad greičiau keistų kalnuose nudrožtas padangas į naujas... :) Paslidinės dabar...

Mezginiai

Na va, baigėsi savaitgalis, pabaigiau ir mezginius, skirtus broliui, bei savo krikštasūniui (brolio sūnui) Adomui :) Kad nenumirtų iš nekantrumo belaukdami, galvoju, pasirodysiu :)

Labiausiai visi aplinkiniai (Darius, anyta ir svainė) užpavydėjo Daliui megzto šaliko :) Tiesą pasakius, pati tokį mielai nusimegzčiau, bet kad jau vieną turiu...

Tai va, jūsų visų dėmesiui: juodas šalikas Daliui ir radonas šalikas (toks pat kaip juodas, tik spalvos atvirkščiai) bei nykštuko kepurė Adomui :)