Faktūriniai žaidimai

Befotografuodama mažąjį Augustą, iš jo tėčio iširdau klausimą, kodėl nebesirodau savo fotografinių žaidimų....

Ups... Na gi tikrai – užmiršau pasirodyti savo pažaidimus, kurie tam kartui turėjo tilpti į temą „Faktūra“. Begalvodama, ką galėčiau tokiai tema pateikti, aišku, perkračiau galvoje įvairiausių turimų audinių ir rankdarbių faktūras, bet už kažko per daug neužsikabinau, norėjosi ko nors ne taip kasdieniško... O kadangi laiko buvo duotos net visos trys savaitės, tai per daug neskubėjau...

Pirmiausia, kas atėjo į galvą, buvo pirštų antspaudai - ta gyvenimo faktūra, kurią kiekvienas nešiojamės su savimi... :)

Daugiausiai, ką pavyko iš to išlaužti:

Mano gyvenimo faktūra

Paskui bandžiau pažaisti su grubia medžiaga ir staline lempa:

Kruvinoji banga

Žvilgesys

Na, o tada, kaip žinia, išvažiavome į gamtą švęsti gimtadienių, ir mane pasiglemžė ryto rasos piešinys, kartu su vos įžiūrimais voratinklio siūlais bei vasariška žaluma...

Ryto faktūra

Tokie štai buvo faktūrinai pasižaidimai. Šios savaitės tema – „Gėlės“, bet jas, kaip visada, pasirodysiu tik pasibaigus balsavimui... ;)

Suknelių gelbėjimo metas

Jei pamenate, prieš trejus metus per vestuves dėvėjau savo bičiulės dizainerės Jūratės Morkūnaitės sukurtą megztą suknelę su „nepadoriai“ gilia iškirpte, kurią maskavom... po apačia apsivelkant kitą lygiai tokią pačią suknelę, tik nugara į priekį. :)Tiesiog tuomet nebuvo laiko galvoti apie ką kita, reikėjo „ant smūgio“ suktis iš padėties. :)

Tačiau nuo to rudens nuolat galvoje kirbėjo mintis, kad reikia kažkaip taisyti tos gilios iškirpės padėtį, nes pačios suknelės man labai mielos, norisi ir toliau jas dėvėti. Kartą kitą bandžiau tiesiog pasivilkti po apačia ką nors, tačiau žinot – pasivilkimas taip ir lieka pasivilkimu... Norėjosi kažko kito. Sukau mintį kada nors pasitelkiant frivolite techniką nusinerti kokius nėrinius ir taip ištaisyti visą reikalą, bet žinote – tas magiškas „kada nors“... Taip ir lieka kada nors... :))

Ir štai prispyrė reikalas... :) Artėja Dariaus mamos jubiliejus, ir aš pradėjau mąstyti apie tai, kuo galėčiau pasipuošti. Aišku, galvoje pirmiausiai perkračiau savo spintoje kabančius visus du variantus, bet kiekviename iš jų kažko trūko. Neliko kitos išeities, kaip tik leistis į „medžioklę“... Ištaikiusi progą užsukau į porą parduotuvių, kur tikėjausi rasti kokius nors gatavus nėrinius savo baltosios suknelės gelbėjimui, o jei nieko nerasiu, – galvojau, – tuomet bandysiu ieškoti tiesiog kitos suknelės. Besklaidant rūbų eiles ir besidairant į įvairiausių rūbų apykakles, apykaklėles, detalės detalėles, radau vieną variantą, kuris patraukė mano dėmesį. Na, žinote – toks agniškas agniškas variantas pasitaikė. :) Nebūdama tikra, kaip visgi tas nėrinys žiūrėsis prie suknelės, užsukau dar ir į kitą parduotuvę, kur savo nuostabai radau man nepaprastai patinkančią suknelę. Prigriebiau ir tą, su viltimi, kad namie įvertinusi visą situaciją, tikrai ką nors prisitaikysiu... O jei ne, pasinaudosiu populiariu amerikietišku variantu – lengva ranka grąžinsiu perkes į parduotuvę.

Ir ką jūs sau galvojat? Namie netikėtai atradau tarp savo papuošalų prie naujosios suknelės nepaprastai tinkančius aksesuarus, kas mane iš karto pradžiugino – nebesinorėjo tos suknelės nusivilkti, ir aš jau žinojau, kuo vilkėsiu per Dariaus mamos jubiliejų :)

Ir, nors baltoji suknelė tam kartui turės palaukti kitos progos, nutariau pasižiūrėti, kaip gi mano išsirinkti deriniai derėtų prie jos... Jūs nepatikėsit – nėriniai savo geometrija ir dydžiu tiko geriau, nei pati būčiau sugalvojusi... Tad suskubau nuardyti juos nuo pirktos bliuzelės, išplauti ir prisiūti prie saviškės suknelės :) Juodas megztas ažūras smagiai derėjo su juoda virvele „padalkose“, nuostabiai atliko savo iškirpės gelbėjimo funkciją ir suteikė suknelei naują charakterį. Likau nepaprastai patenkinta :)

Nors visumos ir nelabai matosi, bet...

Kitą baltą suknelę (ta, kuri per vestuves suėjo kaip gelbėtoja, vilkėta po apačia) pasilikau tokią, kokia ji ir yra, gal ir su ja ką nors ateityje sugalvosiu pasidaryti... :)

Giminės istorija. VI dalis. Kai tolima tampa artima...

Nuo tada, kai sudariau tiek mamos, tiek tėtės giminės medžius, vis tiek nerimstu... Vis mano akiratyje atsidūria tai vienokia, tai kitokia informacija, susijusi su genealogijos medžių sudarinėjimu – tai, žiūrėk, perskaitę įrašus mano dienoraštyje parašo elektroninį laišką tokie patys ar dar didesni genealogijos maniakai, tai vėl kas užlipa nat mazolio, taip ir vėl mano mintis prikaustydamas prie šių dalykų...

Žodžiu, nutiko taip, kad susigundžiau įvesti savo platų giminės medį į elektroninę sistemą. Pasižaidusi su draugės rekomenduota www.geni.com sistema, netrukus užkliuvau už dar vienos – www.myheritage.com. Pastaroji man pasirodė mielesnė, savesnė, o ir funkcijų joje man pasirodė daugiau nei pirmojoje, todėl ir toliau po truputį suvedinėjau plačią giminę, kai staiga ties viena pussesere aptikau žalią mažą apvalų ženkliuką, kuris, kaip išsiaiškinau, rodė, jog tas žmogus yra ir kitos kažkokios šeimos medyje... Primetusi, kad tai gal ir pirmasis, bet nebūtinai paskutinis toks atvejis plačiame giminės medyje, darbavausi toliau. Beliko suvesti vos kelis mamos pusės giminaičius, kai netikėtai ties mamos senele, o t.y. mano prosenele, užsidegė tas pats žalias rutuliukas. Jo čia pamatyti tikrai nesitikėjau, todėl didelės nuostabos apimta spūstelėjau ant jo, atsidurdama man visiškai nieko nesakančios pavardės lankose, o dar ir skambančios ne lietuviškai... Kurį laiką nesupratau, kas čia vyksta, todėl suskubau susisiekti su to medžio sudarytoja, kuri, pasirodo, gyvena Australijoje... Kiek panaršiusi jos medį, atsilošiau apstulbusi... Mano metų mergina, administruojanti tos giminės medį, pasirodė beesanti mano trečios eilės pusseserė, mano senelio Kazimiero pusbrolio Česlovo anūkė... Jei pamenate mano pirmąjį įrašą apie mamos giminę, jame įrašiusi buvau savo mamos žodžius: „Dar gal tu prisimeni, atvažiuodavo toks senukas iš Australijos, Česlovas Paulėnas...“

Tai štai, dabar to „senuko iš Australijos“ anūkės Lisos dėka, kuri prieš porą metų į tą pačią myheritage.com sistemą suvedė savo giminės medį, dėka, aš atradau kurį laiką nežinioje pradingusią mūsų giminės šaką... Negana to, pasirodė, kad tas „senukas iš Australijos“ tebėra gyvas, o kitų metų kovo mėnesį dar, žiūrėk, ir savo 100-tojo gimtadienio sulauks...

Sunku nusakyti būseną, kai atrandi kažką tolimo, o kartu ir artimo. Kai tavo giminėje staiga atsiranda kažkas, kas visada buvo, tik tu apie tai nežinojai... Atrodo, tarsi tau kas gerą dozę šviežio kraujo supylė, ir tu jautiesi tarsi iš naujo gimęs...

Negaliu kol kas daugiau papasakoti apie Lisą ir jos gimines, nes kaip tik šiom dienos Lisos šeima kraustosi į naujus namus, tad teks palaukt, kol aš vėl su ja galėsiu susisiekti...

Bet... kadangi jau taip užsivedžiau su giminės paieškomis ir atradimais, ta pačia proga pribrendau pagaliau žengti ir dar vieną žingsnį... Vienos LGHD narės dėka pasiryžau užsiregistruoti dar vienoje tarptautinėje sistemoje – www.anchestry.com. Kadangi ši sistema dalinai mokama, vis nesiryždavau lįsti į ją, tačiau atradusi, kad joje yra ir nemokamas bandomasis periodas, griebiau jautį už ragų. Pasinaudojusi eksportavimo-importavimo funkcija, esančia myheritage.com svetainėje, netrukus turėjau visą savo giminės medį ir šioje, jau trečioje genealogijos svetainėje... Na, o čia, kur giminės medžius talpina milijonai vartotojų, lazda turi du galus. Vienas jų – gerasis – kad yra plati paieška, kitas gi galas – ta pati plati paieška, kuri tampa per plati, norint atrasti tai, kas priklauso konkrečiai tau... Ypač, jei ieškai giminaičio pakankamai dažnu vardu ar trumpa pavarde, kurių internete milijonai... Atrinkti, kuris iš jų yra tavo giminaitis, o kuris ne, tampa tikru rebusu... Bet, kaip sakoma, už tai, kad pabandysi, niekas per galvą netrenks...

Mano taikinyje šį kartą buvo jau kuris laikas galvoje besisukantys trys mano senelio broliai, tarpukaryje emigravę į JAV. Galvojau, būtų labai apmaudu būnant JAV praleisti progą bent pabandyti užgriebti kokį siūlo galą, vedantį į šią, toje pačioje JAV pradingusią giminės šaką...Buvau ne kartą bandžiusi atrasti vis minėtą senelio sūnėną Kęstutį, mano tėtės pusbrolį, iš kurio laiškų tėtė žinojo, kad Povilas Amerikoje su savo žmona susilaukė dešimties vaikų. Kęstutis buvo vienas iš jų. Tačiau iki šiol nebuvo pavykę apie Kęstutį atrasti nei vieno konkretaus įrašo jokiose duomenų bazėse... Nebuvau tikrai, ar šį kartą laimė nusišypsos labiau...

Vieną po kito pradėjau įvedinėti tėtės pusbrolių vardus. Povilas, Aleksandras, Feliksas. Turiu pripažinti, kad man pasisekė, jog šie vardai tarptautiniai, todėl nesunku buvo nuspėti, kad Povilas galėjo pavirsti į Paul, Aleksandras – į Alexander, o Feliksas – į Felix... Nes atsekti, kuo pavirto Aleksandro sūnus Vytautas, neturiu žalio supratimo...

Tuo tarpu dabar reikėjo išsiaiškinti, į ką Amerikoje galėjo pavirsti lietuviška Simanavičių pavardė. Žinojau, kad turėjo būti kažkas panašaus į Simon(d)s. Tačiau kaip ji galėjo būti rašoma? Ar taip, kaip ir girdisi, ar kaip nors kitaip? Pvz, su dviem m?.. Ėmiau įvedinėti įvairiausius variantus....

Felikso ir Aleksandro gimimo datas žinojau dienos tikslumu, todėl pradėjau nuo jų. Nepatikėsite, bet netrukus aptikau tarpukario natūralizacijos įrašus, iš kurių sužinojau, kaip rašoma ta jų pavardė. Ogi tikrai – tiesiog Simonds :)

Mano akiratyje atsidūrė štai tokie du dokumentai:

Aišku, labai nustebau, kad Felikso gimimo vieta yra įrašyta kaip Rusija, tačiau vardo, pavardės ir gimimo datos tikslumas mane įtikina, kad tai – tikrai tėtės pusbrolis. Tuo labiau, kad prirašytas antras felikso vardas – Leonardas – tai jo tėčio, mano prosenelio vardas... bet kokiu atveju, dėl to Rusijos dar reikės paklausti tėtės...

Žinodama tikslią pavardę, ėmiausi tolimesnių paieškų. Ir štai tarp krūvos kitų, paieškos aptiktų nuorašų, aptikau vieną dokumentą, kuris prikaustė mano dėmesį... Jame buvo įrašyta 9 asmenų šeima: šeimos galva Paul (Povilas), jo žmona Ellen (Elena), abu gimę Lietuvoje, ir septyni tuo metu jų turėti vaikai, gimę Masačiusetse ir Konektikute (kažkodėl šios dvi valstijos man atrodo susiję su jais, vėlgi reikės kamantinėti tėtį, kur gyveno Kčstutis, kai tėtėis su juo susirašinėjo): Walter, Albert, Kasty (!), Ruth, Leonard, William ir Mildred. Pagaliau sužinojau ir tai, į ką pavirto Kęstutis – į Kasty.

 Spauskite ant paveikslėlio, kad pasididintų.

Nežinau, ar galiu pasikliauti šiuo dokumentu 100 procentu, bet neabejotinai nuo jo atsispyrusi bandysiu ieškoti šių žmonių palikuonių ir aiškintis, ar tikrai šie žmonės, įrašyti registracijos lape, yra mūsų giminaičiai. Тurint omenyje, kad Kasty nėra angliškas vardas, o jei toks ir būtų, tai greičiausiai būtų Casty, o ne Kasty, viltis atrasti dar ką nors naudingo, užsidegė dar ryškiau...

Įvedusi dabar jau Kasty Simonds į paieškos sistemą bei žinodama, kad jis gimė apie 1919 metus, radau vienintelį mano paieškos kriterijus atitinkantį įrašą, kuriuo jei tikėti, Kasty gimė 1918 rugsėjo 16 dieną, o mirė 1983 metų gruodžio 28 – reikės pasitikslinti, bet manau, jog maždaug apie tą laiką nutrūko tėtės susirašinėjimas su Kasty...

Atradau ir kitų Kasty brolių gimimo bei mirties datas, todėl jei jos pasiteisins, bus galima atnaujinti giminės medį, papildant klaustukais užpildytus obuoliukus širdį šildančia informacija...

Liūdniausia, aišku, tai, kad taip ir neradau jokių įrašų, bylojančių apie bent kurio iš šių žmonių tolimesnius palikuonis. Atrastas įrašas apie Kasty žmoną Idamae irgi baigiasi jos mirtimi... Todėl iš tiesų smagu, kad atradau kažkokį siūlo galą, turėdama bent užuominą, kokie galėjo būti tėtės pusbrolių vardai, tačiau liūdna tai, kad tas siūlo galas ir baigiasi ten, kur prasidėjęs... Belieka tikėtis, kad tas genealoginis medis, kuris nugulė elektroninėje sistemoje, vieną dieną užklius kokiam tolimam mūsų giminaičiui, gyvenančiam Amerikoje ir beieškančiam savo šaknų Lietuvoje... O gal bandysiu parayšit laiškus adresais, kurie nurodyti kaip paskutinieji, kur tie asmenys gyveno - gal taip pavyks užčiuopti kokią naują gyslą, kad tai, kas dabar vis dar tolima ir neatrasta, vėl taptų sava ir artima...

Dvigubas gimtadienis yra GERAI....

emanykite, kad per visus darbus likau neatšventusi gimtadienio... Atšvęsti tai atšventėm, tik va, po to vėl visokie darbai (ir ne tik) užgriuvo, kad tik dabar atgavau kvapą, idant prisėsčiau ir parašyčiau, kaip gi viskas praėjo... :)

Kaip žinia, Dariaus jubiliejaus (buvusio prieš porą gerų savaičių) proga nutarėm suorganizuoti ką nors tokio, kas būtų ne visai kasdieniška. O kadangi Darius nemėgsta jokių ten balių-festivalių, sugalvojom „ištempti“ jį ten, kur jam patiktų... Ir tai šiuo atveju buvo už 600 km ošiantys „lietuviški“ Viskonsino miškai su lietuviškai žuvingais ežerais...

Šiaip ne taip atlikę sunkiausią dalį - namuko tokiose vietose paiešką, laukėm rezervuoto sevaitgalio, kuris kaip tyčia sutapo ir su maniškiu gimtadieniu... Žodžiu, kaip suprantate, šovėm vienu šūviu du zuikius... O kai jau šovėm, tai taip smagiai, kad va, visą savaitę sunku atsigauti, kaip buvo GERAI... :)))

Viskonsino šiaurė tokia jau yra, kad iki skausmo primena Lietuvą. Lydekos ežere (jų Darius pagavo visas tris), grybų koks neblogas puskibiris (daugumoj  kazlėkai), gaivus ežero vandenėlis (į kurį net nemoku pasakyti, koks malonumas po keturių metų pertraukos buvo pasinerti) – viskas buvo tarsi perkelta vienas prie vieno iš Lietuvos čia... Uodai – ir tie – mus (ypač mane) labai mylėjo, prisiminimui palikdami ant mano menko kūnelio virš 60 įkandimų prisiminimui... :) Bet net ir jie nesugebėjo atimti to gerumo, kuris tvyrojo visą savaitgalį.... O kur dar Dariaus tortas, kurį jis, man dirbant iki paskutinės minutės prieš išvažiuojant, meistriškai sukurpė... Mmmmm skanumėlis... Per tokį skanumą net pamiršti žmogus, kad reikėtų kartkartėmis kokias tai kalorijas paskaičiuoti padorumo dėlei... :)

Žodžiu, kaip suprantate, sudėtinga žodžiais viską sklandžiai aprašyti, nes įspūdžiai tikrai neapsakomi... :)

Todėl iš karto metu pundelį nuotraukų, jos gal kiek aiškiau jums nupieš visą situaciją :)
Tiesa, labai nemuškit už skirtingas spalvas - bandžiau susidraugauti su fotojuostų skaneriu, kurį gavau gimtadieniui dovanų, bet kažkaip dar ne itin gerai įvaldžiau skanavimo procesą, tai teko pasikankinti kiek... :)

Mūsų namukas ir valtelės...

Pirmasis laimikis - lydekaitė, kuri rytojaus dieną drauge su kita mažute lydekaite 

tapo mūsų šventiniais pietumis :)

Žvejai :)

Sekmadienį išmušė šašlykų valanda

Kol berniukai metė paskutines meškeres, mes nutarėm pasifotografuoti... :)

Berniukai grįžę prisijungė prie mūsų... ir visi meiliai fotografavomės :))

Na, o visą skaitmeninį reportažą galite peržiūrėti čia...

Daugiafunkciniai baldai

Nuo tada, kai pirmame studijų kurse teko daryti pirmąjį projektą, pavadinimu „Studento būstas-studija“, kreizėju dėl erdvę taupančių daugiafunkcinių baldų (transformerių)... Pamenu, kad tada į savo projektą norėjau sukišti kiek įmanoma daugiau tokių baldų, kad minimali erdvė nebūtų užgrūsta ir perkrauta, o tuo pačiu ir turėtų daug galimybių...

Todėl kai prememan tinklaraštyje šiandien išvydau klipuką apie tokius baldus, tiesiog išsilydžiau... :)

Tai - italų Clei bei ispanų Sellex kompanijų baldai, kurių atstovai JAV– kompanija Resource furniture. Labai norėjau surasti, kokios plius minus tų baldų kainos, bet panašu, kad jos taip užslaptintos, jogtaip paprastai dar ir nesužinosi... O būtų įdomu... :)

Būna ir taip...

Būna gi, pasirodo, kad iš didelio rašto išeini iš krašto...

Fotografavau, vadinasi, besilaukiančią draugę vakar. Tiesiog, ekspromtu, be jokio pasiruošimo. Turėjau savo juostinuką, radom šalia bažnyčios pievą, ir per keletą minučių prasisukom – išpleškinau juostelę...

Visa apsipatenkinus, kad smagiai ten mes ant tos pievos tokią mini fotosesiją apturėjom, važiuodama namo džiūgavau, jau įsivaizduodama, kokių smagių nuotraukyčių turės draugė. Ypač iš paskutiniųjų kadrų. Su tokiomis mintimis galvoje, nutariau išimti juostą iš fotoaparato. Paspaudžiau vis dar užsisvajojusi fotoaparato atidarymo mygtuką, atidarau, žiūriu, ir nesuprantu, ką matau. Nes matau nesusivyniojusią juostą... Na aišku, kur ji tau bus susivyniojusi, jei aš jos neatsukau (specialiai esu užsidėjusi neautomatinį juostos atsukimą, kad nebūtų įkyraus zyzimo ne laiku ir ne vietoj, jei ką rimtesnio fotografuoji). Aišku, greitai užvėriau fotoaparato dureles, siaubingai nusivylusi savimi... Štai ką reiškia retai fotografuoti juosta ir užmiršti visas juostinio fotoaparato subtilybes... Aišku, mintyse jau palaidojau savo juostą, kuri, garantas, kad apsišvietė.

Pradėjau kurpti planus, kaip čia nuvažiavus pas tą draugę vakarop ir ją perfotografavus, na bet vis tiek juostą nuvežiau ryškinti... Kaip sakoma, viltis – durnių motina, kuri savo vaikų nepalieka... :)
Po geros valandos, nuvažiavusi atsiimti juostos, išsitraukiau ją iš dėklo, kuriame ją man davė fotoseviso darbuotojai, nusiteikusi išvysti nieko daugiau, kaip tik vieną ilgą juodą dėmę. Tačiau mano didžiai nuostabai praktiškai visa juostelė (aišku, išskyrus keletą paskutinių gražiausių kadrų), buvo sveikut sveikutėlė, net neįtartum, kad ragavusi atidarytų fotoaparato durelių saulėtą dieną... Žinokit, stebuklas, ne kitaip... :))

Ir nors kadrų iš tiesų tikėjausi geresnių (kokybės prasme, nes nelikau patenkinta savo pasirinktu ryškumo lauko gyliu), vis tiek džiūgavau visą dieną tarsi mažas vaikas... :)

Ta proga rodausi keletą vaizdelių :)

Kas įdomiausia, tai jei fotografuoji su juosta, paprastai gerų kadrų yra daug daugiau nei fotografuojant skaitmena... Žavi mane šis fenomenas... Matomai, daug atsakingiau spaudi kas kartą mygtuką, vietoj to, kad pleškintum tiesiog bet ką, nesvarbu, ar gausis, ar ne... :)

Eiliuoti žaidimai

Kaip įprasta, einame su „Besimokančiais fotografuoti“ per abėcėlę toliau. Šį kartą – tema iš E raidės – „Eilės”. Tad teko pasikuisti atmintyje tarp visokių per gyvenimą skaitytų/girdėtų/rašytų eilėraščių bei pabandyti tai iliustruoti.

Pirma buvo kilusi mintis pasiimti fragmentą iš saviškio, rašyto 2002 metais:

mano kojos – mano stalas.
mano pirštai – ryšys su pasauliu.
mano lūpos – ištroškusi taurė –
į ją liejas gyvenimo upės...

Mat pagalvojau, jog jis gerai iliustruotų manąją ilgesingai emigrantišką būseną, nuolat sėdinčią prie kompiuterio ir baksnojančią kalvišais – tais klusniais pagalbininkais, bendraujant su pasauliu. Tačiau supratusi, kad be žmogaus tokiam kadre nelabai išsisukčiau, palikau šį eilėraštį ramybėje.

Tada prisiminiau kitą saviškį fragmentą:

Kai skleidžias rytmečio tamsoj subrendęs lašas,
Pakimbantis ore nuo savo svorio,
Kai saulė kyla siekdama zenito,
Užgimsta tavyje didybė rojaus...

Deja, ir šiam ketureiliui nesubrandinau iki galo jokios vaizdinės išraiškos...

Galiausiai pasiėmiau Kosto Smorigino dainos „Užtrauktukas“ fragmentą ir smagiai pasižaidusi su Dariaus džinsų užtrauktuku, „nušoviau“ štai tokią užtrauktukišką šypseną :)

Pabudęs nuo lempos šviesos
Linksmai išsižios užtrauktukas
ir meiliai nusišypsos
Mažais geležiniais dantukais...

Nors kabinėjosi ten vertintojai prie originalumo ir kompozicijos, vis tiek likau patenkinta atsidūrusi 5-toje vietoje iš 14. :)

Trys metai Amerikoje

Liepos vidurys ypatingas dar ir tuo, kad jam atėjus suskaičiuoju metus, praleistus Amerikoje. Tai va, brangieji, jau trys metai kaip aš čia. Susitaikiusi su gyvenimu tokiu, koks jis yra, džiaugdamasi tuo, ką turiu (o turiu labai daug), vis dar ilgėdamasi (kuo toliau, tuo labiau) Lietuvos, tikėdamasi, kad čia prabuvau jau šiek tiek daugiau, nei liko prabūti :) Aišku, gyvenimo keliai nežinomi, planai kintami (nes nėra nieko pastovesnio už kaitą), bet bent gaires kažkokias juk reikia nusibėžti, ar ne? :)

Tai štai taip ir gyvename :) Kaip vienam buvusiam bendradarbiui parašiau – ramiai. Besimėgaujant kasdienybe, vis dar vakarais stebint kitokį, nei įprasta Lietuvoje, dangaus skliautą... Pamatytumėt, kaip nuostabiai virš horizonto prieš porą savaičių spindėjo Venera, kartu su Regulu – Liūto žvaigždyno ryškiausia žvaigžde – ir Marsu bei Saturnu išsitiesę į vieną liniją... Grožis neapsakomas...

Na, o ant žemės nusileidus, džiaugiuosi, kad šiemet vėl mane prisiminė kolegos iš Londono, kad kuo toliau, tuo daugiau atrandu „virtualių“ draugų, bendraminčių, su kuriais jau knieti susitikti grįžus į LT, taip pat džiūgauju iš naujo atrastomis senomis pažintimis, kurios tarsi iš stalčiaus ištraukti seni, ilgai kolekcionuoti atvirukai, sužavi iš naujo...

Dariaus gimtadienis. Karšta...

Liepos viduryje pas mus karšta... Tiek lauke, kur šiomis dienomis viešpatauja +30-33ºC, tiek namuose, kur visu pajėgumu sukasi progos progelės bei jas lydinčios smulkmenos. Ką jau kalbėti apie darbus iš Londono, kurie, tarsi nujausdami darbines nuotaikas, irgi užklupo būtent šią savaitę. Viso to pasekoje, vietoj to, kad ramiai prisėsčiau prie jubiliejinės dovanos Dariui, turėjau viltis, kad savaitės viduryje rasiu kokią nors properšą ir... kaip nors „prasisuksiu“... Tačiau taip jau nutinka, kad vis tiek viskas lieka paskutinei minutei, kurią, tarsi prasikaltęs studentas, bandai atsirevanšuoti...

Žodžiu, kaip suprantate, kol aš taikiausi rasti dovanai laiko, išaušo Dariaus gimtadienio rytas... Dienotvarkėje rikiavosi morkų pyrago, arbūzinės-braškinės želė bei dovanos darymas, jau nekalbu apie minėtus Londono darbus... Na, bet su želė ir pyragu greitai susitvarkiau, finale pasiekusi paprastą, bet skanų rezultatą:

Tuomet galėjau lengviau atipūsti ir imtis dovanos. O kokia gi dovana be įdėto rankų darbo?.. Nors realiai dovanos turinį Darius buvo jau kuris laikas išsirinkęs, ir jis jau kelios savaitės atekliavęs iš Lietuvos gulėjo namuose, aš vis nerimau, nes norėjau padaryti tam turiniui pakuotę, o jei kalbėti konkrečiau, tas turinys buvo knyga, kuriai norėjau padaryti dėžutę-dėklą, jau kuris laikas nusižiūrėjusi visokiausių grožių ne kartą minėtoje IRRI svetainėje. Vis knietėjo pabandyti medžiaga aptraukti kokią dėžutę ar ką nors panašaus, tačiau vis neturėjau progos. O dabar tam buvo puiki galimybė. Tiesa, šiek tiek sumelavau, kad šio daikčiuko darymą pasilikau paskutinei dienai, nes kai kuriuos paruošiamuosius darbus buvau pasidariusi keletą dienų prieš. Tai buvo dėžutei reikalingo kartono pasiruošimas, suklijuojant jį dvigubą, kad su laiku neišsilenktų į kurią nors pusę, ir, žinoma, monogramos sugalvojimas, kurią norėjau dėti ant knygos dėklo viršelio. Tiesa, pastarosios eskizas, nupieštas ryškiu raudonu flomasteriuku ant popieriaus skiautės, vos neišdavė vieną dieną manęs, netikėtai iš pastalės nukritęs Dariui prieš pat nosį, bet, kaip paskui Darius išsidavė, pagalvojo tiesiog, kad čia viena iš mano paišalynių ir tiek... :) Žodžiu, dieną prieš išsipjausčiau štai tokį trafaretuką,...

...kurio dėka nesunkiai „užkepiau“ monogramą ant pernai dovanų gauto lino (ačiū Jurgitai :), pasidžiaugusi, kad su trafaretais dirbu ne pirmą kartą ir jau turiu bent šiek tiek minimalios patirties... Todėl iš tiesų monograma gavosi net geriau, nei tikėjausi:

Kai žiūrinėdavau IRRI darbus, vis pavydėdavau to linijų „aštrumo“, kurį štai pagaliau pavyko išgauti ir man... Uf... smaguma... :))

Taigi sukurpusi štai tokią dėžutę,...

...kurios kraštines sugalvojau suleisti kaip užtrauktuko dantis (ar kaip čia išsireiškus...), idant tvirčiau laikytųsi ir nemanytų skėstis ilgainiui, stojau akistaton prieš sudėtingiausią dalį: visa tai reikėjo apklijuoti linu... Kadangi laiko per daug neturėjau, tai teko viską daryti ekspromtu, nieko nematuojant: monogramą uždėjau tiesiog iš akies „primetus“, kiek medžiagos reikės dėžutei apvilkti, kur bus monogramos atžvilgiu dėžutės vidurys ir... pradėjusi klijuoti nuo vidurio, tiesiog ėjau aplink. Ir žinot, turiu pasakyti, kad visai pasiteisino :))) Darbas ėjosi lengviau, nei pati galėjau įsivaizduoti... Finale, užklijavusi dekoratyvinę juostelę, viso sugaišusi ne tiek daug laiko, kiek tikėjausi, turėjau štai tokį rezultatą:

Kaip pirmam kartui, likau pati savimi patenkinta, ką jau kalbėti apie Darių, kuriam ši mano dovana buvo ne tik staigmena, bet ir tikrai labai patiko...

Pakvietimai – paprastai ir greitai

Kaip žinia, „padavė” čia pas mus jubiliejų visokių, tai gavau užsakymą padaryti į vieną jų pakvietimus. Ilgai nelaukus ir negalvojus, nulėkiau į parduotuvę popieriaus, kaspino ir sukurpiau va tokius – paprastai ir greitai... :)

Užuolaidos...

Žinote tą jausmą, kai norisi kam nors ką nors padovanoti? Tai va, tokio jausmo užklupta, pasisiūliau draugei pagelbėti įsirenginėjant vaikų kambarį. Kadangi draugės vyras toks irgi „prie meno“, tai teko pasukti galvą, kur galėčiau įsiterpti į kūrybinį procesą ne tik patarimais, bet ir konkrečiais darbais. Kai paklausiau, kokias užuolaidas jei planuoja kabinti kambaryje, sulaukiau tik skėsčiojimo rankomis, kuriuo aš ir pasinaudojau, sugalvojusi, kad būtų labai smagu jiems tas užuolaidas pasiūti. Tuo labiau, kad ta mano draugė yra gyvenusi keletą metų Kampučijoje, iš kur turėjo prisivežusi visokių įdomių medžiagų, tik ir laukiančių, kad jos galėtų būti kur nors panaudotos...

Žodžiu, užuolaidos idėja labai tiko, ir aš ėmiausi pasiūlymų. Nebuvo tai labai lengva užduotis, kadangi draugės vyras norėjo ko nors stambiais raštais, o draugė atvirkščiai - ko nors lakoniško, nes kambario sienos ir taip jau buvo išmargintos visokiais džiunglių motyvais - bambukais, didžiuliais lapais ir įvairiais ornamentiniais inkliuzais. Žodžiu, teko sukti galvą, kaip įtikti jiems abiems, o kad rizika nebūtų per didelė, iš anksto paeskizavau keletą vairiantų, kurie buvo tokie: a) saulėlydis,  b) ant sienų esančių lapų motyvų pasikartojimas, c) žuvėdros, d) langas su gėle.

Iš visų turėtų kampučietiškų medžiagų išsirinkau spalviškai labiausiai derėjusią mėlyną dryžuotą medžiagą, kurią pabandžiau, kaip matote, įkomponuoti į visus tuos variantus.

Dabar sunkiausia buvo išsirinkti, nes visi variantai jiems labai patiko. :) Finale išsirinkom du „lyderius“ – saulėlydį ir žuvėdras. Kadangi užuolaidos turėjo atlikti savo paskirtį – užtemdyti kambarį, tai nubalsavome už saulėlydį, ir aš, nieko nelaukdama, ėmiausi darbo, iš medžiagų krūvos išsitraukusi dar ir aukso spalvos šalį, kuris turėjo man pasitarnauti kaip saulė ir jos atspindžiai vandenyje... :)

Keletas vaizdelių iš „siuvimo cecho“

Sudėtingiausia dalis – sugalvoti, kaip paslėpti užuolaidą laikančius žiedus – 

buvo išspręsta va taip vat...

Pakabinus užuolaidą žiedai sulindo pro tarpus vidun :)

Turiu pasakyti, kad siuvimas užtruko ilgiau, nei tikėjausi. Vis tik su dideliais masteliai nenuskubėsi.... Čia tau ne kokie Muko batukai, su kuriais gali susisukti per valandą, nieko nepastriguojant ir neardant... :)
Na bet, finale viską užbaigiau, išlyginau ir nuvežiau vakar draugams, kurie šį mano kūrinį sutiko labai šiltai ir džiaugsmingai :) Ar gali būti didesnis atlygis? :)

Tiesa, kadangi žuvėdrų idėja draugams irgi labai patiko, tai sugalvojau papildomai pasiūti porą žuvėdrų, kurias galima pakabinti bet kur, kaip kad ir matosi nuotraukoj :) Štai toks, dar ne iki galo išsikabėjęs vaizdelis iš vakar dienos :)

Gimtadienių maratonas

Na ką, atėjus liepos mėnesiui, mūsų „parapijoje“ skelbiama gimtadienių maratono pradžia... Šį savaitgalį mano moša (Dariaus sesuo) atšventė saviškį, po poros savaičių nusimato Dariaus jubiliejus, dar po poros - eilinis maniškis, tada po trijų savaičių anytos jubiliejus ir dar po trijų savaičių Dariaus sūnėno pirmasis jubiliejus, po kurio iki kitų metų liepos mėnesio vėl bus ramu... :) Taigi, giliai įkvepiam ir bandom atlaikyti... :))

Trumpas reportažas iš pirmosios estafetės „dalies“ ;)

Veriame šašlykus...

Kepame šašlykus :)

Laukiame šašlykų...

Žiūrim, ar dar neiškepė šašlykai...

Batutas – mažųjų džiaugmas

Batutas – kitų „mažųjų“ džiaugmas :)

Depresiniai žaidimai

Na ką, mokomės fotografuoti toliau... Sunki buvo šį kartą tema. „Depresija“ vadinosi... :O

Kažkaip sunkiai man su tokiom depresinėm temom. Tikrai kad gali pačiam depresiją įvaryti :) Na bet... Yra kaip yra... :)

Pabandžiusi sugalvoti, su kuo man asocijuojasi depresija, pirmiausiai kažkaip užsikabinau už tuštumos jausmo. Prisiminiau vienos merginos pasakojimą apie jos išgyventą depresiją, kai jai nesinorėjo nieko, tik būti absoliučiai vienai. Būti dienų dienas namuose niekuo nesirūpinant, niekur neinant, su niekuo nebendraujant. O dar taip pasitaikė, kad viena šiek tiek pažįstama moteris bandė pasitraukti iš šio pasaulio praeitą savaitę... Taip gimė mintis tokiai va nuotraukai: „Išeinu, palieku, nepyk...“, kur nieko daugiau nėra, tik tu vienas, tačiau nenori rodyti veido, nes jis greičiausiai „ne formoje“... Tarsi atėjęs prie kažkieno lovos atsisveikinti, kol tas kažkas miega ir negali tavęs sustabdyti.

Paskui pradėjau mąstyti apie depresiją, kiek suprantu, paprastai lydintį liūdesį. Kadangi aš pati, jei tik užeina liūdesys, dažnai griebiuosi smuiko (arba klepo, jei tik yra tokia galimybė), tai traukiau iš futliaro smuiką ir pradėjau žaisti su juo (čia, aišku, neapsiėjau be Dariaus pagalbos:)

Tokie štai pabandymai gavosi:

O čia pabaigai bandžiau dar kažką sumąstyti, bet kažkaip irgi nieko gero
nepavyko „išlaužti“ :)

Daugiau nieko nesugalvojau... Na tikrai depresija su tokia tema... :)