2009 m. vasario 24 d., antradienis

Giminės istorija. I dalis - mamos pusė

Prieš kiek laiko perskaičiusi straipsnį apie tai, kad Lietuvos vaikai nebežino net savo senelių ir dėdžių vardų, nustebau. Suprantu, kad gali žinoti apie senelius nedaug, bet kad net vardų gali nežinoti, tai tikrai buvo gan keista...

Ta proga perkračiau savo atmintį ir supratau, kad ir aš nežinau apie savo senelius tiek, kiek, galbūt norėčiau. Mat taip jau nutiko, kad vieno senelio jau net nebuvo man gimus, viena močiutė mirė, kai man buvo vos dveji, dar kita močiutė mirė man sulaukus penkerių, o ir ją temačiau gulinčią patale... Natūralu, kad daugiausiai žinojau apie savo senelį (mirusį prieš 10 metų), su kuriuo teko bendrauti, pas kurį teko vasaromis su pusbroliais atostogauti, tačiau ir tos žinios tesiekė daugiausiai tas vasaras bei keletą padrikų nuotrupų iš praeities, apie kurias savu laiku net nelabai ir galima buvo šnekėti...

Visa tai perkračiusi savo galvoje, paprašiau mamos, kad ji papasakotų ką nors daugiau... Pasakojo ji man telefonu, bet aš su tokia savo girdimąja atmintimi neatpasakosiu, žinoma, visko, ką ji pasakojo, tai skubu rašyti bent tai, ką užfiksavau...

Kai mano seneliui Kazimierui Vilūnui buvo vos dvidešimt treji, su savo žmona, mano močiute Milda, jie, kaip ir dauguma tuometinės šviesuomenės, vieną naktį buvo išvežti į Sibirą. Buvo 1948-ieji – vieni paskutiniųjų trėmimų, todėl viskas buvo daug humaniškiau, lyginant su pirmaisiais trėmimais. Nepasant to, kareiviai atėjo naktį, per penkioliką minučių liepė susikrauti reikalingiausius daktus ir išvedė iš namų. Atvykę į Irkutsko sritį, jie buvo sutikti vietinių, apgyvendinti mediniame name, jiems buvo duota žemės. Seneliai, būdami darbštūs žmonės, greitai prasigyveno svetimame krašte. Po metų gimė mano mama. Dar po dviejų metų gimė antroji jų dukra, po kitų dviejų – dar viena. Seneliai laikė žąsis, vištas, keletą kiaulių, karvę. Kai vietiniai didžiavosi neva labai didele 30 kg pjaunama kiaule, mano seneliai tik juokėsi, pjaudami šimtakilograminę augintinę :) Ką jau kalbėti apie vietinių nuostabą, kai močiutė prikimšo dešrų, pridarė kumpių, vyniotinių... Vietinės moteriškės tik skėsčiojo rankomis, besistebėdamos, kad visa tai galima padaryti... namuose :) Senelis irgi buvo ne pėsčias, todėl greitai gavo darbą vietinėje lentpjūvėje. Kai buvo paskelbta, kad tremtiniai gali grįžti į Lietuvą, seneliai buvo susitaupę tiek, kad galėjo nusipirkti Lietuvoje namą ir grįžti, ką ir padarė su Lietuvoje buvusių giminių pagalba. Tuo tarpu vietiniai, sužinoję, kad seneliai išvažiuoja atgal į tėvynę, niekaip negalėjo suprasti to, kad taip gerai įsikūrus gali imti, mesti viską ir važiuoti ten, kur nieko neturi, kur viską turėsi pradėti nuo nulio. Stebėdamiesi jie sakė, kad taip gali pasielgti tik tas, kuris Tėvynę turi savo širdyje...
Kai grįžo į Lietuvą, senelių šeima apsigyveno Utenoje, ten, kur mes vėliau daug vasarų praleidome. Jau grįžus į Lietuvą gimė ir ketvirtoji jų dukra – mano krikšto mama.
Tačiau ir grįžus nebuvo viskas taip paprasta. Tarybinei valdžiai nuolat kliuvo faktas, kad tai – tremtinių šeima. Dėl to fakto mama vos įstojo į institutą. Tuomet jai buvo iškelta sąlyga: jei išlaikai visus egzminus vien penketais (aukščiausiais tuo metu balais), tada priimam. Jei ne, deja... Mama įvykdė iškeltą sąlygą ir įstojo studijuoti medicinos.
(Nuotraukoje – mano senelis Kazimieras)

Paskui mamos užklausiau apie vieną tokį seneliuką Igną – pamenu, pasiimdavo senelis mus su broliu kartu pas jį į sodybą. Atvažiuodavome, o ten – ramu, pievose žiogai čirpia, varlės šokuoja (labai mėgom jas ten gaudyti), sukrypusios trobelės durys mediniu pagaliuku užkabintos, kad vėjas jų neblaškytų, o pats Ignas kažkur – tekdavo paieškoti... Užklausiau mamos, kas tas Ignas...

Ta proga mama papasakojo štai ką:
„Tas Ignas, kuris gyveno Kušnieriūnų kaime, o paskui persikėlė į Uteną, – mano mamos tikras pusbrolis. Jo tėtis ir mano mamos mama, ta mano močiutė, Paulėnaitė, kuri gyveno Peterburge, buvo jo sesuo. Dar gal tu prisimeni, atvažiuodavo toks senukas iš Australijos, Česlovas Paulėnas. Tai jis to Igno brolis. Jis du kartus buvo Lietuvoje. Jo gyvenimo istorija labai įdomi: jis buvo laisvos Lietuvos karininkas, ir kai Lietuvą užėmė rusai, jis, kad jo nesušaudytų, pasitraukė į Australiją. Turiu jo dovanotą skarelę su koala, termometrą su kengūra, kuris stovėjo ant židinio, pakabuką su gražiu mėlynuoju opalu. Dar jie turėjo labai gražią sesutę Onutę, kuri buvo netekėjusi, susirgo labai sunkia liga – išsėtine skleroze, daug metų gulėjo ant patalo, kai mirė visi jos labai gailėjo. Ignas irgi buvo senbernis. Jie visi buvo labai gražūs ir labai mieli, bet labai jau kuklūs, tokie sarmatlyvi žmonės, nekomunikabilūs, kaip dabar pasakytų.“

Paskui dar prisiminiau tokią mamos giminaitę Oną Bernotienę, apie kurią užklausta mama parašė:

„O ta Bernotų Onutė tai irgi mano mamos puseserė. Onutės vyras Juozas Bernotas jau miręs, sirgo skrandžio vėžiu gal prieš kokius 11 m. Jie mano krikšto tėvai. Onutė dar gyva. (Praėjus keletui dienų po šio mamos parašyto sakinio, Onutė mirė...) Jie vaikų neturėjo, tai labai gyveno tik sau. Dažnai eidavo abu į restoraną papietauti, mėgo labai visokius balius, kompanijas, gražiai rengdavosi, eidavo pasivaikščioti, kas tais laikais ir dar tokioj Utenoj būdavo visiems labai keista. Ir dabar Onutė pasisuka plaukučius, nors jai jau virš 80 m., pasipuošia ir ateina pas Dalytę (mano mamos sesuo) pagerti kavutės su brendžiuku... Ji turi savo namą mieste, tai susirado labai gerą šeimą, jiems užrašė namą su ta sąlyga, kad ją iki mirties globos. Jai pasisekė – jie ją labai myli ir globoja.“

Dar mama parašė apie prosenelius:
„O tavo proseneliai, mano mamos tėvai, tai Apolonoja ir Napaleonas Kalyčiai. Jie gyveno Klovinių kaime, Utenos raj. Mano močiutė buvo labai graži, gyveno caro laikais Peterburge, nežinau, kaip ji ten atsidūrė, nepamenu, o senelis tai visais laikais buvo kaimo seniūnas, žodžiu didelis ponas, turėjo žemės ir šiaip buvo labai apsiskaitęs, protingas, žodžiu kaimo šviesuolis. Mano tėtis net su juo dažnai tardavosi vienu ar kitu klausimu, jam būdavo labai svarbi jo nuomonė.
Mano tėtės tėvai, mano seneliai iš tėtės pusės, tavo kiti proseneliai, gyveno Mockėnų kaime. To savo senelio aš visai nežinau, nes jis mirė San Paulo mieste, kai mano tėtė dar buvo mažas vaikas. Jis važiavo į Braziliją anais laikais laimės ieškoti. Kaip išvyko, taip nuo tos dienos niekas apie jį nieko nežinojo, matyt ar žuvo kasyklose, ar šiaip mirė. Jo mama viena užaugino vaikus. O tėčio mama, mano senelė nugyveno ilgą amžių, nuseno pas kitą sūnų ir mirė jau sena, mes visi buvom jos laidotuvėse, jūs jau abu buvot gimę.“

Po visų šių įrašų sužinojau, kad mano pusseserė, studijuojanti medicinoje, yra surinkusi nemažai informacijos apie mamos pusės giminę, turi genealoginę schemą. Ta proga perėmiau ją ir nutariau papildyti. Nežinau, kaip sėkmingai pavyks surinkti informaciją, bet tikiuosi, kad kažkiek duomenų pavyks atkapstyti...

Na o iš pusseserės surinktos informacijos man labai patiko vienas faktas: absoliučiai visi keturių kartų giminaičiai yra mėlynakiai :) Tai va iš kur mano tos žyyydros žyyydros akys :)

10 komentarai:

kolbute rašė...

Nuostabus pasakojimas. Gal pameni, aš prieš keletą metų irgi, būdama "užu balos" pradėjau prašyti savo tėtį, kuris savo vaikystės ir jaunystės metus praleido tremtyje, rašyti memuarus - atsiminimus. Likau sužavėta jo literatūriu pasakojimu ir tuo pat metu nemažai sužinojau apie savo giminę iš tėtės pusės. Labai svarbu "pagauti" tą laiką, kai dar praeitis nepaskendo kasdienybės rūpesčiuose...

agnė rašė...

Aha, pamenu :)
O rašydama pagalvojau - kažkada galbūt ir mes savo vaikams pasakosim apie savo tėvus, jų brolius ir seseris, apie savo senelius, o jie klausysis akis išpūtę... :)

Dalius Simanavicius rašė...

stipru... susigraudinau.

agnė rašė...

Nesigraudink ;) Geriau susisiek su Valdu ir sužinok jo Vyto ir Rasos vaikų skaičių ir vardus :)

Dalius Simanavicius rašė...

tai Valdui jau issiunciau, iskarto kai tik gavau is taves. Tu šaunuole. Mano akys irgi melynos!

agnė rašė...

Tai ir negali būti kitokios, kaip tik mėlynos :) Rudo geno iš niekur nėra įsimaišę :)

Donatas rašė...

Puikus pasakojimas Agne, prisiminimai sugniaužė širdį...o apie tėtės tėvus siunčiu tau į el-paštą ;)

seta rašė...

Labai puikūs aprašymai. Čia prisiminiau vieną labai patogų įrankį geneologinėms schemoms: www.geni.com. Gali pasikviesti visus schemos dalyvius, kas tik naudojasi internetu, o tuomet jie gali prisidėti rinkdami prisiminimus. Na ir dar keletas smulkmenėlių, kaip priminimai apie gimtadienius ir kt., jei giminėje turėtumėt užuomaršų (bet gal čia tik mano problema ;))

agnė rašė...

Ačiū, Seta :)

Audronė rašė...

Šaunuolė Agnė !

Gražiai rašai ir gerai, kad rašai, bei domiesi savo protėvių genealogija.

Apie tau žinos ir Tavo vaikai...

O dėl kilmės liudijimų, Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija išduoda liudijimus nebūtinai kilmingiems, o tiems, kurie yra išsinagrinėję savo genealogiją. O Tu, kiek žinau, visa tai turi.
Daugiau paskaityti galima čia: