Eiliuoti žaidimai

Kaip įprasta, einame su „Besimokančiais fotografuoti“ per abėcėlę toliau. Šį kartą – tema iš E raidės – „Eilės”. Tad teko pasikuisti atmintyje tarp visokių per gyvenimą skaitytų/girdėtų/rašytų eilėraščių bei pabandyti tai iliustruoti.

Pirma buvo kilusi mintis pasiimti fragmentą iš saviškio, rašyto 2002 metais:

mano kojos – mano stalas.
mano pirštai – ryšys su pasauliu.
mano lūpos – ištroškusi taurė –
į ją liejas gyvenimo upės...

Mat pagalvojau, jog jis gerai iliustruotų manąją ilgesingai emigrantišką būseną, nuolat sėdinčią prie kompiuterio ir baksnojančią kalvišais – tais klusniais pagalbininkais, bendraujant su pasauliu. Tačiau supratusi, kad be žmogaus tokiam kadre nelabai išsisukčiau, palikau šį eilėraštį ramybėje.

Tada prisiminiau kitą saviškį fragmentą:

Kai skleidžias rytmečio tamsoj subrendęs lašas,
Pakimbantis ore nuo savo svorio,
Kai saulė kyla siekdama zenito,
Užgimsta tavyje didybė rojaus...

Deja, ir šiam ketureiliui nesubrandinau iki galo jokios vaizdinės išraiškos...

Galiausiai pasiėmiau Kosto Smorigino dainos „Užtrauktukas“ fragmentą ir smagiai pasižaidusi su Dariaus džinsų užtrauktuku, „nušoviau“ štai tokią užtrauktukišką šypseną :)

Pabudęs nuo lempos šviesos
Linksmai išsižios užtrauktukas
ir meiliai nusišypsos
Mažais geležiniais dantukais...

Nors kabinėjosi ten vertintojai prie originalumo ir kompozicijos, vis tiek likau patenkinta atsidūrusi 5-toje vietoje iš 14. :)