Fotografavau, vadinasi, besilaukiančią draugę vakar. Tiesiog, ekspromtu, be jokio pasiruošimo. Turėjau savo juostinuką, radom šalia bažnyčios pievą, ir per keletą minučių prasisukom – išpleškinau juostelę...
Visa apsipatenkinus, kad smagiai ten mes ant tos pievos tokią mini fotosesiją apturėjom, važiuodama namo džiūgavau, jau įsivaizduodama, kokių smagių nuotraukyčių turės draugė. Ypač iš paskutiniųjų kadrų. Su tokiomis mintimis galvoje, nutariau išimti juostą iš fotoaparato. Paspaudžiau vis dar užsisvajojusi fotoaparato atidarymo mygtuką, atidarau, žiūriu, ir nesuprantu, ką matau. Nes matau nesusivyniojusią juostą... Na aišku, kur ji tau bus susivyniojusi, jei aš jos neatsukau (specialiai esu užsidėjusi neautomatinį juostos atsukimą, kad nebūtų įkyraus zyzimo ne laiku ir ne vietoj, jei ką rimtesnio fotografuoji). Aišku, greitai užvėriau fotoaparato dureles, siaubingai nusivylusi savimi... Štai ką reiškia retai fotografuoti juosta ir užmiršti visas juostinio fotoaparato subtilybes... Aišku, mintyse jau palaidojau savo juostą, kuri, garantas, kad apsišvietė.
Pradėjau kurpti planus, kaip čia nuvažiavus pas tą draugę vakarop ir ją perfotografavus, na bet vis tiek juostą nuvežiau ryškinti... Kaip sakoma, viltis – durnių motina, kuri savo vaikų nepalieka... :)
Po geros valandos, nuvažiavusi atsiimti juostos, išsitraukiau ją iš dėklo, kuriame ją man davė fotoseviso darbuotojai, nusiteikusi išvysti nieko daugiau, kaip tik vieną ilgą juodą dėmę. Tačiau mano didžiai nuostabai praktiškai visa juostelė (aišku, išskyrus keletą paskutinių gražiausių kadrų), buvo sveikut sveikutėlė, net neįtartum, kad ragavusi atidarytų fotoaparato durelių saulėtą dieną... Žinokit, stebuklas, ne kitaip... :))
Ir nors kadrų iš tiesų tikėjausi geresnių (kokybės prasme, nes nelikau patenkinta savo pasirinktu ryškumo lauko gyliu), vis tiek džiūgavau visą dieną tarsi mažas vaikas... :)
Ta proga rodausi keletą vaizdelių :)
Kas įdomiausia, tai jei fotografuoji su juosta, paprastai gerų kadrų yra daug daugiau nei fotografuojant skaitmena... Žavi mane šis fenomenas... Matomai, daug atsakingiau spaudi kas kartą mygtuką, vietoj to, kad pleškintum tiesiog bet ką, nesvarbu, ar gausis, ar ne... :)
Pranešimai
%2B-%2BCopy.JPG)
5 komentarai:
jo:))) ...aš visai turbut nebemokečiau su juosta dirbti:) o vaikysteje juk viska - net ir juostas tamsoje i ryškinimo bakeli sugebėdavome idėti ir gerai išryškinti, tiesiog žiūrint i laikrodi ir skaičiuojant minutes ir sekundes... ir ryškalus tam tikru budu i tam tikra kieki vandens tam tikros temperaturos... kai dabar pagalvoji - palyginus su šiuolaikine skaitmenine forografija - tikras mokslas. Na bet kita vertus mums tais laikais ir pirmieji kompai buvo kaip mažų mažiausiai mokslinis darbas... viskas yra salyginis dalykas:)
Daliau, dabar tik su skaneriuku reikės susidraugauti, nes įtariu, kad grybo pripjoviau beskanuodama...
Bet labai smagu su juosta fotkinti, kaip ten bebūtų...
Labai grazu. Man antra - labai labai :)
O jo juosta primena , kad turim galva ant peciu:) O ne pleskinam be nuovokos:)) As irgi pasimaunu kartais:)
O jo, ir šiaip ne taip paprasta su ta juosta, va dabar su skaneriu susidraugaut reikia, nes kol kas dar labai grybauju tiek su kokybe, tiek su spalvom... :)))
Rašyti komentarą