. . .

Kai skleidžias rytmečio tamsoj subrendęs lašas,
Pakimbantis ore nuo savo svorio,
Kai saulė kyla siekdama zenito,
Užgimsta tavyje didybė rojaus.

Ką rytas duoda: tuštumą ar minią?
O ką vidurdienis: ar pabaigą, ar pradžią?
Ką nusakyti nori vakarinės mintys,
Kai žvakės dagtis prašo užtarimo?

Nėra dienoj nei vieno dygsnio,
Kuris į praeitį nenusigręžtų,
Nėra minty nei vieno žingsnio,
Kuris suskubtų išsipildyt neužgimęs.

Eini kasdien miegot suvijęs siūlą,
Sapnus kuriuo surišt kas rytą nori.
Lengvai pabyra jie tarsi grūdai aguonos,
Ant balto sniego tako, vedančio į širdį...