2008-ieji

Tai aš vadinu Brigitos Džouns sindromu...

Kai paskutinę ar pirmą metų dieną atsisėdi, peržvelgi, kas per metus nutiko tavo gyvenime, bei iškeli sau savotiškus kitų metų uždavinius, užsiduodi sau savotišką tolimesnį kelią...
Dariau tai pernai, tad kodėl nepadarius to ir šiemet... :)

Apskritai, 2008-ieji, sakyčiau, buvo geri. Ramūs, aiškūs, stabilūs – tokie žodžiai jiems tiktų turbūt labiausiai. Padariau, žinoma, ne viską, ką norėjosi per juos padaryti, kita vertus – visko nesuplanuosi, visko nenumatysi... Telieka viltis ateičiai :)

Tačiau žvelgiant į ateinančius, norėtųsi dar daug ko išmokti, daug ką nugalėti... Turiu omenyje visa tai, kas gyvena manyje – tas žmogiškas silpnybes ir tą dievišką stiprybę... Tai tarp jų kasdien vyksta kova, kurioje nugali išmintis. Todėl ir norėtųsi jos daugiau įgauti. Idant visi sprendimai būtų apvainikuoti ne kuo kitu, bet ja.

Na o jei paprasčiau, tai...

Metų atradimu tapo tai, kas tiesiog buvo tam tikra prasme užmiršta – rankdarbiai. Tie tylūs mano gyvenimo palydovai, kurie jau nuo vaikystės, kiek save pamenu, išmokti iš mamos bei tetos, tirpdavo rankose, kurie po vasaros atostogų guldavo į stalčių, užleisdami vietą mokslams bei kitiems užsiėmimams. Tie, kurie visuomet iškišdavo nosį savaitgaliais ar laisvesnėmis akimirkomis... Juk, kaip ten bebūtų, ir pirmuosius savo gyvenime pinigus, būdama 12-kos, užsidirbau būtent per juos – Kaziuko mugėje pardavinėdama mažas, vašeliu nertas lėlytes... Pãskui jas išsibarstė siūti iš atraižų žaislai, nukeliavę į vienos tėtės projektuotos kavinės interjero vaikų kampelį, įvairūs kryželiu siuvinėti paveiksliukai, begalė siuvinėtų simegrafinių atvirukų, dėl kurių prieškalėdiniu laikotarpiu net bėgdavau iš pamokų bei, „pasislėpusi“ muzikos mokykloje, pasinerdavau į grafikos bei spalvotų siūlų karalystę, mintyse dėkodama mūsų šeimos draugui, aktoriui Rimgaudui Karveliui, kuris iš vienų gastrolių dovanų man parvežė neįtikėtiną spalvotų siūlų rinkinį...

Na o šiandien, kaip žinia, gyvenimas vėl dėliojasi taip, kad šis mano gyvenimo kampas vėl lenda į paviršių, grodamas pirmuoju smuiku mano kasdienybėje bei inspiruodamas naujas mintis, naujus gyvenimo posūkius.

Metų staigmena, jei taip galima būtų pavadinti, įvardinčiau draugystę su visai šalia, vos už pusantro kilometro gyvenančia lietuve (kas yra buvęs JAV, turbūt supras, ką tai reiškia šios šalies masteliu...). Nes draugystė – tai ne gatavas parduotuvėje perkamas produktas, tai – nesuplanuojamas ir nenuspėjamas atsitiktinumas, kurį arba išloši, arba praloši... Tai – procesas, todėl didžiąja dalimi, manau, visa tai persikels į 2009-uosius, kur bandysim ją statyti, puoselėti, brandinti. Nes, kaip pasakė A. de Sent Egziuperi, „Vienintelė vertybė žemėje yra žmogaus ryšys su žmogumi“.

Metų kelione, be abejo, taptų kelionė po JAV, kuri tikrai paliko daug įspūdžių, atvėrė kitokį šios šalies vaizdą, sulaužė nemažai stereotipų, papildė atminties foto albumą begale stulbinančių vaizdų... Į tai, greičiausiai, telpa ir metų svajonė, nes jau seniai buvo svajota pamatyti Didįjį kanjoną ir Huverio užtvanką...

Visa kita sunku įrėminti į kažkokias kategorijas. Tai greičiau mielos kasdienės smulkmenos, kurias tyliai saugai savo atmintyje, tyliai mėgaujiesi jomis, tyliai svajoji toliau, dar ir dar kartą atmindamas, kad gyvenimas tęsiasi, ir nėra nieko pastovesnio už kaitą...

Gražių visiems ir prasmingų Naujųjų 2009-ųjų metų!
Te kūnas prisipildo sveikatos, siela – grožio, dvasia – šviesos ir gyvybės...