Gimtadienis, gimtadienis ateina pas visus :)

Yra žmonių, kurie mėgsta švęsti... Deja, aš nesu iš jų tarpo :) Todėl netikčiau į kompaniją krokodilui Genai, kuris gailisi, jog gimtadienis vos kartą metuose :)



Taigi – esu iš tų, kurie laukia gimtadenio tam, kad jis greičiau praeitų :)) Ypač čia, kur žinau, kad negaliu sukviesti seniai matytų draugų bei pasibūti su jais. Todėl gimtadienis čia tampa tam tikru formalumu...

Bet kokiu atveju, norėdami kažkaip paminėti šią dieną, su Darium nutarėme nuvažiuoti papietauti į „Kunigaikščių užeigą“ – lietuviškų patiekalų meką :) Fantastiškai papietavome, pasimėgavę baravykų sriuba, cepelinais bei namine gira... Mmm... skanumėlis...

Kai grįžome namo, džiaugiausi, kad štai, gimtadienis praėjo, ramu... Bet kur tau... Prigulusi popietinio pogulio, atsikėlusi išvydau anytą ir brolienę, bededančias ant stalo tortą ir šampaną bei šaukiančias: „Siurprizas!!!“...

Yra turbūt begalė žmonių, kurie labai apsidžiaugtų tokiu momentu, bet vėlgi – aš nesu iš jų :) Nemėgstu būti užklupta, nemėgstu, kai svečiai užklumpa nepasiruošusią, susivėlusią, apsimiegojusią ir šiaip visaip kaip morališkai nepasiruošusią... :D:D:D Bet kokiu atveju bandžiau nerodyti savo emocijų ir stengiausi tiesiog išraukti tai iš dienos įspūdžių - juk žinau, kad visa tai buvo daryta nuoširdžiai, norint mane pradžiuginti. Kas gi kaltas, kad aš tokia, kuriai tai nepatinka... :)

Na o prisimindama rytą, negaliu nepadėkoti daugybei savo draugų, kurie nepamiršo ir atsiuntė galybę sveikinimų pačia įvairiausia forma – telefonu, laiškais, siuntinukais, internetu ;) Turiu pripažinti, kad vienas iš labiausiai mane pradžiuginusių sveikinimų buvo draugės, gyvenančios Šveicarijoje, atsiųsta 11 metų senumo nuotrauka, kurioje aš – tarpe kitų trijų merginų, kurios 1998-ųjų vasarą atostogavome nuostabiame Kabelių kaime (Varėnos raj.). Su šiuo sveikinimu gavau nepaprastai didelį gerų emocijų bei lietuviškų prisiminimų pliūpsnį :)) Ačiū, tau A.R. už tą sveikinimą :) O dar atsiųstą salotinės spalvos voke :) Užskaičiau :D

Tai va, toks mano gimtadienis šiemet :) Spalvingas. :)

Cepelinai

Nepatikėsit, šiandien pirmą kartą savo gyvenime gaminau cepelinus... Būnant Lietuvoj, užsimanius cepelinų labai paprasta nubėgti į kokią kavinę ar „užsisakyti“ pas mamą bei sukirsti jų porciją.

Čia gi, užatlantėje, nėra viskas taip paprasta. Iki artimiausių cepelinų – apie 50 km, o ir tai nėra garantas, kad gausi taip skaniai, kaip Lietuvoje. Tad pagaliau pasiryžau: pagaminsiu cepelinus pati :)
Ir ką jūs manote? Ogi pasidariau... :) Gaila, kaip pirmam kartui negaliu pasigirti idealia prekine išvaizda (kai kurie kiek prairo beverdant), bet skonis tiek man, tiek Dariui, pasirodė tikrai dieviškas... O ir supratau, kur padariau klaidą, tad net neabejoju, jog kitą kartą išvaizda atitiks skonį :)

Taigi vaišinu: pirmieji mano gyvenime gaminti cepelinai su varške ir sviesto-grietinės padažu ;)

Pasijuokime

Tiesiog :) Patiko idėja :)

Užrašai po paveiksliukais:

• 1 eilė:

1. Kaip vartotojas tai nusakė
2. Kaip projekto vadovas tai suprato
3. Kaip analitikas tai suprojektavo
4. Kaip programuotojas tai užrašė
5. Kaip vadybininkas tai pateikė

• 2 eilė:

6. Kaip projektas buvo dokumentuotas
7. Kokie įrenginiai buvo sumontuoti
8. Už ką vartotojas užmokėjo
9. Koks pagrindas buvo padarytas
10. Ko vartotojui iš tiesų reikėjo

:)

Dveji metai Amerikoje

Lygiai du metai, kaip aš čia. Metai nuo praeitos vasaros prabėgo ypač greitai. Gal todėl, kad baigėsi savotiškas adaptacinis periodas, ir viskas kiek susistojo į savas vietas, susigulėjo mintys galvoje, kas prie ko. Be to, susipažinau su kitomis čia gyvenančiomis lietuvėmis, kas irgi pridėjo greičio kasdienybei. Ir apskritai – tiesiog pripratau. Apsipratau. Susitaikiau su kuo, kad esu čia. Išmokau, sakyčiau, visoje toje man nepatinkančioje amerikietiškoje terpėje įžvelgti tas smulkmenas, kurios nuspalvina gyvenimą :) Ir sudėti visa tai ant vienos svarstyklių lėkštės, kad nusvertų tuos trūkumus, dėl kurių kyla Lietuvos ilgesys. Manau, kad tai padaryti man pavyko. Juk, kaip ten bebūtų, gyventi reikia dabartimi :) O dabartyje visuomet yra teigiamų dalykų, kurių galbūt neturėsi ateityje :)

Tai va, tokie nedideli pamąstymai dviejų metų buvimo čia proga. :)

Simanavičių draugystės taurė

Keltiška „Quaich“ draugystės taurė pasiekė mane vakar, kaip padėka už pagalbą, ieškant Škotijoje gyvenančios Filomenos giminių Lietuvoje.
Prisipažinsiu, kad niekada nesu nieko panašaus gavus dovanų, todėl tokia štai simbolinė taurė pasirodė nepaprastai įdomus draugystės simbolis.


Kaltinė rankų darbo keltų draugystės taurė su dviejomis rankenėlėmis ar ąselėmis prieš keletą šimtmečių tapo tradiciniu svečių priėmimo bei atsisveikinimo su jais simboliu. Pradžioje gaminama iš medžio ar rago, XVII-ame šimtmetyje pradėta gaminti iš alavo ar sidabro bei tapo labai populiaria dovana, perduodama iš kartos į kartą kaip palikimas.

Tai štai, tokia taurė dabar apsigyveno ir mano namuose :)

Lie-tu-va

Nesu aš iš tų labai didelių patriotų, kurie aktyviai dalyvauja visokioje įmanomoje patriotiškoje veikloje, tačiau Lietuvos tūkstantmetis, liepos 6-oji ir dainų šventė mane priverčia pasijusti labai ypatingai, priverčia didžiuotis, kad esu lietuvė, sujudina viduje kažkokią baltijoskelišką dvasią... Ir man visai nesvarbu, kad neturi Lietuva tokio įvaizdžio kaip kokia Italija ar Prancūzija, man ji – pati pačiausia. O žmonių – kažkuo nepatenkintų, burbančių, piktų ir visaip kaip kitaip neigiamų – yra visur. Bet ar jie verti tokio dėmesio kaip tie, kurie iš tiesų verti pasididžiavimo, pagarbos, padėkos bei kitų panašių dalykų?..

Ta proga ir mes prisijungėm vakar prie visų, Tautišką giesmę visame pasaulyje giedojusių lietuvių. Ir nesvarbu, kad savo bute, kuriame apart mūsų pačių niekas to negirdėjo :) Vis tiek buvo labai smagu :)

Su tūkstantmečiu jus, brangieji tautiečiai! ;)

Nėštukė šokolade ir ne tik

Dar viena fotosesija.
Besilaukiančios pažįstamų poros, kuri man pasirodė nepaprastai fotogeniška ir romantiška...

Emilytė ir Aleksiukas

Turėjau šiandien svečių. :)
Du simpatiškus mažylius – pusantrų metukų Emilytę ir jos 2,5 savaičių broliuką Aleksiuką. :) Na ir, aišku, jų mamą :)

Ir nors iš tiesų buvom planavę padaryti bent keletą mažojo piliečio nuotraukų, mano „akį“ kaip niekad traukė jo didžioji sesė :) Prieš tai, kiek kartų buvau bebandžius fotografuoti vietoje nenustygstančią gražuolę, praktiškai niekuomet ji nesidavė fotografuojama taip, kaip šiandien :) O kad jau taip atsitiko, tai išnaudojau progą :)

Emilytė

Su mylimiausiu mano namų žaislu – matrioška :)

Susikaupimas.

Auga gimnastė...

O štai ir jis – mažasis broliukas,
kuris kol kas daugiausia laiko praleidžia miegodamas :)

Mano šaldytuvas

Iki atvažiavimo į JAV niekuomet neturėjau problemų su šaldytuvu ar su jame esančiais produktais. Gyvenant Vilniuje jis iš viso pas mane būdavo pustuštis, nes dažniausiai maisto nusipirkdavau tai dienai, pakeliui iš darbo užsukdama į parduotuvę. Londone irgi – jei pirkdavau ne vienai, tai dviem, na... maksimum trims dienoms, todėl labai šauniai „tilpau“ į vieną šaldytuvo, kuriuo dalinomės trise, gyvenę tame pačiame name, lentyną. Dabar gi, kai paprastai perkam maistą vieną kartą per savaitę, pastoviai kariauju su vieta šaldytuve, o šalia to pastebėjau, kad nebe pirmą kartą erzina tai, jog prikrovus pilną šaldytuvą, po 2-3 dienų pasimiršta, ką pirkom, tad būtinai kas nors, papuolęs į šaldytuvo galą, ima ir sugenda... Baisu...

Kurį laiką niekaip neatėjo į galvą, kaip išspręst šią problemą. Įvairių daržovių, iš parduotuvės atkeliavusių celofaniniuose maišeliuose, nesinorėdavo ištraukt, kad nesuvystų ir nesudžiūtų. Bet viskas maišeliuose mane dar labiau siutino, ypač jei, kaip minėjau, sugesdavo.

Pagaliau atėjo išganinga mintis (ir kur ji buvo anksčiau?), kad daržoves galima būtų laikyti šaldytuvo apačioje esančiuose stalčiuose (gal jie tam ir skirti? :)) Prisipažinsiu, absoliučiai nepamenu, kas juose pas mus būdavo laikoma vaikystėje, todėl dabar tie stalčiai vis likdavo pustuščiai... O užkrauti ant jų esančioje lentynoje besipuikuojančiais produktais iš vis likdavo nematomi ir užmiršti...

Taigi. Ėmiausi maisto laikymo šaldytuve revoliucijos. Mečiau lauk visus celofaninius maišelius, išdidžiai ištraukiau viską į dienos šviesą ir pergrupavau: į apatinius stalčius nukeliavo visos pagrindinės daržovės (tiesa tik ilgieji burokėliai kol kas liko gulėti kaip buvę, be idėjos, kur ir kaip juos sukišti. Ir šparaginių pupelių maišas, kuris keliaus vakare ant stalo), o visa kita erdviai pasiskirstė po lentynas. Neįtikėtina, kad praktiškai visa tai, kas vos, regis, tilpo dviejose giliose lentynose, sutilpo į du kompaktiškus apatinius stalčius...



Tai va, čia taip man būna, kai trūksta kantrybė su ilgai neišspręsta problema... Sekantis objektas mano taikinyje – arbatos ir puodelių spintelė, kurioje irgi kažkaip viskas persimaišė su laiku... :)

Laivas, mes ir laikas...

Tie, kas prisimena šią mano nuotrauką, darytą 2000-ųjų vasarą Juodkrantėje,
šiandien gali ją sugretinti su ta, kurią man šiandien atsiuntė J.V.

Taip, kaip metai greit ištipsta mūsų kasdienybėje, taip ir šie, smėlio gniaužtuose įstrigę laivo griaučiai, pamažu grimzta gylyn, gylyn, tarsi primindami, kad viskas šiame gyvenime praeina, kad „ir tai praeis“...

Pamenu, tuomet, kai šiain ne taip pavyko ištrūkti iš tuomet pasiutiško darbo tempo kelioms dienoms prie jūros, su didžiuliu pasimėgavimu sėdėdavau prie šio paslaptingai įstrigusio smėlyje laivo ir žiūrėdavau, kaip jis pasitinka dūžtančias bangas. Rytą, vakarą, saulei spiginant ar smulkiam lietui dulkiant, ypač, kai aplink nebūdavo nei vieno žmogaus, gyvenimas aplink sustodavo... Mano mintys tuomet sukosi apie už kelių dienų gimusią pjesę apie gyvenimo blaškomą merginą. Apie žmones, gyvenančius „kitaip“, apie tuos, kurie sugeba ištrūkti iš savo rėmų, apie tas kitas gyvenimo alternatyvas, kurios tada sukosi mano galvoje...

Bet... Ir tai praėjo :)

Giminės istorija. V dalis. Toli toli...

Iš dalies tai eina kalba ne visai apie mano giminę. Tačiau ši istorija prikaustė mane kelioms dienoms prie kompiuterio ir tapo pakankamai sava...

Viskas prasidėjo nuo to, kai per „Facebook'ą“ (o, visagalis internete! :) mano brolį pagal pavardę susirado Škotijoje gyvenanti Filomena, kurios prosenelis – Juozas Simanavičius. Filomena, pasirodo, labai nori atrasti savo šaknis ir ieško savo giminaičių Lietuvoje. Na o brolis Filomeną nukreipė pas mane – kaip pas genealogijos maniakę :D

Pagal vietoves, minimas senuose dokumentuose, supratau, kad tai geriausiu atveju laaaabai laaaabai tolima giminaitė, o gal visai net ir ne giminaitė :)
Nes mūsų giminė nuo 18 a. gyveno Aukštaitijoje, tuo tarpu Filomenos giminė kilusi nuo Suvalkijos, nuo Plutiškių. Tačiau kažkoks Simanavičių pavardės keliamas solidarumas paskatino mane padėti tai merginai rasti bent kokį siūlo galą šioje, ne tiek jau ir daug duomenų turinčioje istorijoje.

Galite įsivaizduoti – tris dienas mudvi abi „žaidėm detektyvus“ – bandydamos atsekti sulenkintų vietovių lietuviškus pavadinimus, rasti juos žemėlapyje, susisiekti su vietiniu laikraščiu bei pasidomėti, gal galima būtų publikuoti Filomenos paieškos skelbimą...
Šiandien gi jau visai įdomiai istorija apsipynė detalėmis, nors ir negausiomis, bet bent jau kaimų, kuriuose gyveno jos močiutės broliai, pavadinimus jau žinome :) Tai – Galginų kaimas netoli Plutiškių, Marijampolės rajone.

O Filomenos prosenelių įstorija tokia:
Jos prosenelis Juozas Simanavičius, vedęs Marę Palaikytę, 1892 metais susilaukė sūnaus Kazimiero. Ne už ilgo greičiausiai Marė mirė, ir Juozas vedė Algę, kuri pagimdė Juozui dar keturis vaikus: Juozą (g. 1905), Oną (Filomenos močiutę, g. 1908 m., kaip tik nevadinamą dokumentuose – ir Simanaite, ir Simanavičiūte ir dar kaip tik kas netingi), Petrą (g. 1910 m.) ir Marę (g.1912 m.).
Vyriausiasis Kazimieras 1906 metais kartu su tėvu ir savo pamote Alge pirmą kartą atvažiavo į Škotiją uždarbiauti. Juozas, kaip ir dauguma to meto atvykėlių, dirbo anglies kasyklose. Tuo tarpu Kazimieras, važinėjęs tai į Škotiją, tai vėl atgal į Lietuvą, 1927 metais emigravo visam laikui, pasivadino Charles Smith vardu ir įkūrė kepyklą. 1927-ųjų metų dokumentuose Kazimieras pažymi, kad jo tėvai (Juozas ir Marė) jau mirę. Tikėtina, jog jo pamotė Algė, kuri, matomai, buvo daug jaunesnė už Juozą, su vaikais po sutuoktinio mirties grįžo į Lietuvą. Jos sūnūs Petras ir Juozas karts nuo karto nuvažiuodavo pas Kazimierą padėti jam darbuose. Petras mirė sulaukęs 24 metų, o Juozas vėliau taip pat emigravo į Škotiją, sukūrė ten šeimą ir ten mirė sulaukęs senatvės. Ona, nuolatos važinėjusi į Škotiją pas savo brolius, galiausiai taip pat emigravo į Škotiją, kur dabar gyvena jos anūkė Filomena. Tai greičiausiai įvyko 1932 m., nes tais metais įdėta paskutinės viza jos pase.

Jauniausioji Onos sesuo Marė – berods vienintelė, kuri taip ir nebuvo atvykusi į Škotiją pas brolius ir Oną. Panašu, kad ji gimė Lietuvoje. Visko gali būti, kad Algei besilaukiant Marės, mirė Juozas, ir ji su vaikais grįžo į Lietuvą. Tokią prielaidą leidžia daryti tas faktas, kad apie Onos seserį Marę nėra jokių įrašų Škotijos dokumentų archyvuose. Ona pamena, kad Marė rašydavo laiškus savo broliams ir sesei Onai iš Lietuvos.

Deja, Ona Simanavičiūtė-Marcinkevičienė (vėliau pakeitusi Škotijoje pavardę į Mitchell) mirė, kai jos dukrai – Filomenos mamai – tebuvo 12 metų. Jos tėvas vedė kitą moterį, kuri sunaikino daugybę Simanavičių šeimos relikvijų, dokumentų ir nuotraukų... Čia istorija ir nutrūksta, o Filomena tikisi atrasti Lietuvoje bent kažkokias užuominas apie savo močiutės Onos seserį Marę, jos šeimą bei palikuonis, jei tokių yra...

Ir, kaip sakant, beveik, kaip kad laikraštyje būtų parašyta, jei kas viena ausim ką nors esate girdėjęs apie Mariampolėje gyvenančius/gyvenusius Simanavičių giminės žmones, būtume dėkingi, jei atsilieptumėte :))

Na ir pabaigai – keletas nuotraukų...
Broliai ir seserys: Petras, Juozas, Ona ir Marė.

Ši atsiųsta Onai iš Lietuvos. Joje Marė su vaikais.

Marė su vyru ir (greičiausiai) jų pirmagimiu:

Galima būtų paklausti, o prie ko gi čia aš?.. :) Tai va, aš irgi savęs to paties klausiu. Tiesiog traukia mane tokie dalykai ir tokios istorijos tarsi magnetas... O kai įtraukia, pasijuntu tikrai beveik kaip giminaitė. Ir netgi ne tokia jau tolima... :)

P.S. pabandėm įdėti į Mariampolės laikraštį skelbimą, bet niekas, deja, neatsiliepė... :(

Galerija

Nelabai ką naujo pastaruoju metu nuveikiau, ką galėčiau parodyti. Tačiau bent jau tai, kas sena, susitvarkiau... Nors tiesa, tai nutiko labai spontaniškai, mat atradau internete automatinių svetainių kūrimo šablonus, na o jau kai nutariau juos išbandyti, tai nebebuvo kelio atgal...

Taip, bežiūrinėdama tų svetainių kūrimo galimybes, sukroviau savo nuotraukas ir darbus.
Tad, jei kada norėsite užsukti pasižvalgyti, visada prašom:

Mano nuotraukos:

Mano rankdarbiai:

Yann Arthus-Bertrand. Namai.

Home. Taip vadinasi žymaus prancūzų fotomenininko Yann Arthus-Bertrand'o filmas, į kurį nuorodą atsiuntė vienas pažįstamas.

Anglų kalba filmas (1,5 val.) – čia
Rusų kalba – čia
Lietuvių kalba – čia

Trumpas filmo pristatymas tiems, kurie neturės laiko pažiūrėti jo viso:



Bet pradėkime nuo paties Y.Arthus-Bertrand'o, su kurio fotografija susipažinau daugiau nei atsitiktinai :)

Pirmą kartą po visą pasaulį keliaujančią jo parodą po atviru dangumi „Žemė iš viršaus“ aptikau 2002-ųjų vasarą Budapešte. Važiavom pro šį miestą kartu su „Palėpe“. Judėjom tąsyk iš Rumunijos atgal į Lietuvą, o iki autobuso pajudėjimo buvo belikę 15 minučių. Nuėjau išmesti kažkokios tai šiukšlės, prieš įsėsdama į autobusą, kai staiga pamačiau gretimame parke didžiulius stendus. Nubėgusi prie jų išvydau neregėto grožio ir įspūdingo dydžio nuotraukas, kuriose puikavosi vaizdai iš viso pasaulio, daryti iš paukščio skrydžio. Supratau, kad per keliolika minučių parodos apžiūrėti nespėsiu, todėl ieškojau bent autoriau vado, kad galėčiau vėliau susirasti daugiau informacijos apie jį internete. O vardas pasirodė ne iš lengvųjų, todėl eidama atgal link autobuso lyg burtažodį kartojau: Yann-Arthus-Bertrand, labai nenorėdama užmiršti nei vienos raidės. Autobuse suskubau šį vardą užsirašyti, tad grįžus namo jau po keleto dienų lindėjau internete ir sklaidžiau šio autoriaus puslapius virtualioje erdvėje...

Kitąmet, 2003-ųjų vasarą vėl su „Palėpe“ kirtome Europą autobusu, šįkart važiuodami Olimpijos (Graikija) link. Pirmasis ilgasis autobuso sustojimas poilsiui nusimatė Krokuvoje, vėlai vakare, iki paryčių. Su kolegomis sukom galvas, ką reikės veikti Krokuvoje vidury nakties, todėl kai išlipus iš autobusto pamačiau reklaminį skydą su Y.Arthus-Bertrand'o parodos reklama, nepaprastai nudžiugau. Tai vėlgi buvo paroda po atviru dangumi „Žemė iš viršaus“, atidaryta lankytojams ištisą parą. Stendai su didžiulėmis nuotraukomis puikavosi jaukiame parke, gerai apšviesti ryškių lempų. Nreikia turbūt ir sakyti, kur dauguma mūsų praleido tą naktį. Išstudijavau tuomet visas išeksponuotas nuotraukas, kiekvieną po jomis buvusį užrašą...

Dar kitais metais paroda atkeliavo jau ir į Vilnių. Ten irgi nuėjau, bet jau daugiau vedina sentimentų. Paskui dovanų gavau albumą su šio autoriaus nuotraukomis, kurios tuo metu labai išpopuliarėjo tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Manau, kad ir mūsų Marius Jovaiša, išleidęs „Neregėtą Lietuvą“, idėją savo albumui pasiėmė būtent iš šio prancūzų menininko...

Dabar gi iš pažįstamo gavau nuorodą į Y.Arthus-Bertrand'o filmą, kuriame taip pat panaudota nemažai jo darbų bei filmuotos medžiagos.

Dviprasmių minčių sukelia tokie filmai. Nepaisant to, kad nesutinku su kai kuriais ten pateikiamais gyvūnijos ir augalijos egzistavimo faktais, visa kita tikrai daro įspūdį. Todėl norėtųsi tikėti, kad tokie filmai gali padaryti įtaką tiems dviems procentams turtingųjų, kurie valdo pasaulį ir pristabdyti tai, kas vyksta... Norėtųsi tikėti, kad dar ne viskas prarasta. Tik klausimas, ar tokie filmai iš tiesų pasiekia tų turtingųjų ausis, o jei ir pasiekia, ar tai dar turi galios pakeisti jų godumo laipsnį bei to pasekoje atsiradusią ištisą įvykių laviną...

Bet kokiu atveju, filmas savo estetine išraiška tikrai nuostabus ir vertas žiūrėjimo. Net ir tuo atveju, jei laiko atgal pasukti nebeįmanoma... Gero žiūrėjimo :)

Apginsime?..

Tarptautinė vaikų gynimo diena... Tokia visada man labai keistai skambanti, nes vis norisi ją ne vaikų gynimo, bet vaikų gimimo diena vadinti... Gal todėl, kad niekada nesigilinau, nuo ko tie vaikai tą dieną turi būti ginami... Paskaičiau spaudoj, kad pasirodo gi – nuo smurto... A, gerai, žinosim...

Tik va, ta smurto sąvoka man kažkaip šiais laikais daug labiau išsiplėtusi, nes vos pradedu galvoti, kaip pasaulis smurtauja plačiąja prasme prieš ateinančią kartą, darosi baisu... Tuo labiau, kad kaip tyčia užkliuvau už straipsnių ta pačia tema.

O tema – GMO – genetiškai modifikuoti organizmai... Ar apginsime ateinančią kartą nuo savaiminio susinaikinimo?..

Straipsniai:
Genetiškai modifikuoti organizmai Lietuvoje pasklido tyliai
Pasaulis vaduojasi nuo GMO

Ir užsigardžiavimui – filmukas: „Genetinė bomba“. I dalis, II dalis, III dalis

Portretas Nr. Mano brolis

Neįsivaizduočiau savo gyvenimo be savo brolio... :) Buvau iš tų mažesnių sesučių, kurias broliui visada būdavo sakoma saugot, kaip vyresniam broliui, bet vietoj to jis labai sėkmingai mane erzindavo, ko pasekoje būdavo, kad gerokai pasipešdavom :) Tačiau vis tiek buvom neišskiriami... Gal todėl labai daug prisiminimų yra iš to meto, kai gyvenom kartu ir saugojom vienas kito paslaptis...

Pamenu, turėjo brolis tokį keistą polinkį – valgyti cukrų :)) Kadangi dieną mama to daryti neleisdavo, tai brolis eidavo valgyti cukraus naktį... O aš prašydavau, kad neitų, nes man vienai būdavo baisu pasilikti... Kartą taip stipriai prašiau, taip stipriai į jo pižamą įsikibau, kad ta net suplyšo... :) Bet mama vis tiek buvo už mudu protingesnė ir žymėdavo cukraus lygį cukrinėje, taip atsekdama, kas vyksta naktimis su tais saldžiais milteliais... :)

Paskui mes atradome, kaip galima naktį pamatyti žvaigždes.. :D Ogi daužai stipriai galvą į pagalvę, kol pradeda akyse mirgėti tokios „žvaigždutės“ :)) Nuo to laiko, panašu, abu esame „trenkti“... :)

Buvo laikas, kai, užsidarę visam savaitgaliui tamsiame kambarėlyje, ryškindavome nuotraukas, o paskui džiovindavome jas prilipinę prie vonios plytelių, buvo laikas, kai kaip išprotėję be šalmų važinėjomės jo mopedu, kartu šaudydavome iš lankų pas senelį Utenoje... Daug visko iš tiesų buvo.. :))

Buvo ir taip, kad man atitekdavo viskas, kas likdavo nuo brolio: rūbai, žaislai, dviratis... O mokykloje visi mokytojai netrukdavo paklausti, ar nesu kartais tokio Daliaus sesuo... Taip, taip, ta pati... Galiausiai tai tiek įgavo pagreitį, kad net studijuoti nuėjau to paties, kaip ir brolis... Tada mokytojų rolę perėmė dėstytojai, reikšmingai nutęsdavę: „Aaaa.... tai būsi jo sesutė....“

Užkrėtė jis mane architektūra, kai pirmuose kursuose darydavo maketus, o aš, tuomet paskutinių klasių moksleivė, jam padėdavau. Patiko. Labai patiko tuos maketus man daryt. Taip kad neliko paskui kitos išeities, kaip kad eiti ten pat... Ir tai ne pabaiga... Paskui ir dirbti teko toje pačioje srityje, kaip brolis – reklamoje.
Žodžiu, brolis visaip kaip buvo (ir praktiškai tebėra) tas, kuris pramina vienokius ar kitokius kelius mano gyvenime :)

O šiaip, kai pagalvoji, esame tokie skirtingi... Su skirtingais pasauliais, su skirtingais temperamentais, su skirtingais gyvenimo prioritetais... O finale vis tiek – esame brolis ir sesuo... Vieno kumščio pirštai.
Ir sunku būtų dabar įsivaizduoti kitaip... :)

Na o šiandien rašau apie tai, nes kaip tik jo gimtadienis ;)
Su tavo švente, brolau!!! ;)

Gėlytė :)

Tęsiant nertų gėlyčių, kuriomis buvau ne per seniausiai užsikrėtusi, temą, štai dar vienas nedidukas papuošaliukas...

Šį kartą jis skirtas Austėjos dukrelei Gertrūdai. :)

Atskirai šio daiktelio nefotografavau, bet štai, turiu dabar nuotrauką kartu su visu modeliuku :)

Tikiuosi, per savo krikštynas mažoji atrodys puikiai :) O ir ant suknelės ar krikšto žvakės galės prisisegti dar ir kitą gėlytę, esančią komplekte su šia :)

Foto – Austėjos

Jis paklausė: Kodėl tu sustojai?
Atsakiau, kad krypties nerandu –

Tylią naktį nei vėjo, nei šuoro...
Tamsią naktį žvaigždės nematau...

Į pėdas statant kojas dėlioti
Jis man patarė. Aš paklausiau.

Po mažytį, nematomą colį
Žemę visą skersai apėjau...

Nėštukių metas

Artėja vasara, ir visos, tarsi susitarę, pradeda lįsti į dienos šviesą nėštukės...

Vieną vakar „nušoviau“, pora dar laukia eilėje, kol ateis jų metas...

Karšta...

Panašu, kad pas mus atėjo vasara... Dieną termometras rodė visus apvalius 30°C, ko pasekoje aš, pasiėmusi pluoštą skaitalo ir atsisėdusi ant sofos, beskaitydama ėmiau ir... užmigau...
Atsibudau su tuo pačiu skaitalu rankose, su kojomis, užkeltomis ant savo mėgstamo taip vadinamo gimnastikos kamuolio, niekaip nesuprasdama, kaip tos mano kojos nenuriedėjo nuo mano apvaliojo bičiulio :)

Dabar gi, 9 valandą vakaro, jau „atvėso“ - termometras rodo „tik“ 25°C...
O aš galvoju: „Jei dabar taip, tai kas bus vasarą?“...

Reklama per tv

Visada buvau iš tų, kurie įsidėmi pačią reklamą (jei ji įdomi), o ne produktą, kurį ta reklama pristato :) Aišku, jei per 30 sekundžių produkto pavadinimas pakartojamas 5 kartus (kas visada daugiau ar mažiau siutina), tai nori nenori įsidėmėsi tą pavadinimą, bet tada jau nebenorėsi net pažiūrėti parduotuvėje į to produkto pusę :)

Šiandien, bežiūrėdami savo vienintelę šiuo metu sekamą laidą per tv – „American Idol“, įsikalbėjom su Darium apie tai, kad turbūt nei vienas nesame nusipirkę nei vieno produkto, reklamuojamo per tv, o gerai pasiknisus po atmintį turbūt išeitų, kad taip pat yra ir su kitais kanalais transliuojama reklama. Žodžiu, esame totaliai ne reklamos aukos. Tačiau reklamą su vienokiu ar kitokiu „cinkeliu“ abu mėgstame.

Ir, taip jau sutapo, kad šiuo metu per tv rodo vieną iš mus smagiai nuteikiančių reklamų (:



Kita gi, kurią prisiminėm iš vasaros, yra ši:



Na o likusios visos reklamos (gal išskyrus keletą išimčių, kurias šią minutę tiesiog esu užmetus kažkur atmintyje), transliuojamos per JAV tv, prisipažinsiu, yra tokios, per kurias norisi išjungti garsą ir atsitraukti nuo tv...

P.S. Uoj, kaip gi galėjau užmiršti dar vieną reklamą, nuo turios ir kilo mintis vakar padaryti šį įrašą :)))
Nepatikėsit, tai - Coca-Cola reklama, savo stilistika primenanti „minuscule“ filmukų seriją :)