Neįsivaizduočiau savo gyvenimo be savo brolio... :) Buvau iš tų mažesnių sesučių, kurias broliui visada būdavo sakoma saugot, kaip vyresniam broliui, bet vietoj to jis labai sėkmingai mane erzindavo, ko pasekoje būdavo, kad gerokai pasipešdavom :) Tačiau vis tiek buvom neišskiriami... Gal todėl labai daug prisiminimų yra iš to meto, kai gyvenom kartu ir saugojom vienas kito paslaptis...
Pamenu, turėjo brolis tokį keistą polinkį – valgyti cukrų :)) Kadangi dieną mama to daryti neleisdavo, tai brolis eidavo valgyti cukraus naktį... O aš prašydavau, kad neitų, nes man vienai būdavo baisu pasilikti... Kartą taip stipriai prašiau, taip stipriai į jo pižamą įsikibau, kad ta net suplyšo... :) Bet mama vis tiek buvo už mudu protingesnė ir žymėdavo cukraus lygį cukrinėje, taip atsekdama, kas vyksta naktimis su tais saldžiais milteliais... :)
Paskui mes atradome, kaip galima naktį pamatyti žvaigždes.. :D Ogi daužai stipriai galvą į pagalvę, kol pradeda akyse mirgėti tokios „žvaigždutės“ :)) Nuo to laiko, panašu, abu esame „trenkti“... :)
Buvo laikas, kai, užsidarę visam savaitgaliui tamsiame kambarėlyje, ryškindavome nuotraukas, o paskui džiovindavome jas prilipinę prie vonios plytelių, buvo laikas, kai kaip išprotėję be šalmų važinėjomės jo mopedu, kartu šaudydavome iš lankų pas senelį Utenoje... Daug visko iš tiesų buvo.. :))
Buvo ir taip, kad man atitekdavo viskas, kas likdavo nuo brolio: rūbai, žaislai, dviratis... O mokykloje visi mokytojai netrukdavo paklausti, ar nesu kartais tokio Daliaus sesuo... Taip, taip, ta pati... Galiausiai tai tiek įgavo pagreitį, kad net studijuoti nuėjau to paties, kaip ir brolis... Tada mokytojų rolę perėmė dėstytojai, reikšmingai nutęsdavę: „Aaaa.... tai būsi jo sesutė....“
Užkrėtė jis mane architektūra, kai pirmuose kursuose darydavo maketus, o aš, tuomet paskutinių klasių moksleivė, jam padėdavau. Patiko. Labai patiko tuos maketus man daryt. Taip kad neliko paskui kitos išeities, kaip kad eiti ten pat... Ir tai ne pabaiga... Paskui ir dirbti teko toje pačioje srityje, kaip brolis – reklamoje.
Žodžiu, brolis visaip kaip buvo (ir praktiškai tebėra) tas, kuris pramina vienokius ar kitokius kelius mano gyvenime :)
O šiaip, kai pagalvoji, esame tokie skirtingi... Su skirtingais pasauliais, su skirtingais temperamentais, su skirtingais gyvenimo prioritetais... O finale vis tiek – esame brolis ir sesuo... Vieno kumščio pirštai.
Ir sunku būtų dabar įsivaizduoti kitaip... :)
Na o šiandien rašau apie tai, nes kaip tik jo gimtadienis ;)
Su tavo švente, brolau!!! ;)
Pranešimai
%2B-%2BCopy.JPG)
3 komentarai:
Ačiū tau sese už gražius žodžius:) jo, viena vertus mes labai skirtingi, bet kai pagalvoji, turime daug ir panašumo, abu savotiški menininkai, savotiškai trenkti, abu nepavykę „architektai“ - galima vardinti ilgai, tačiau noriu pasakyti štai ką - aš savo guvenimo irgi neįsivaizduoju be taves, be to, topaties kumščio piršto kaip tu rašai. Ačiū kad buvai ir esi mano nuostabioji mažoji sesutė kurią vaikystėje buvo labai smagu erzinti ir kurią aš labai labai myliu. Dažnai atsimenu mamos kartą man pasakytus žodžius, nepamenu tik kokia proga jie buvo pasakyti, bet skambėjo maždaug šitaip: mylėk ir rupinkis savo sesute, ateis laikas kai mūsų (tėvų) nebebus, ir ji bus tas vienintelis tau artimiausias žmogus kuris tau dar liks. Pasistenk nepykdyti jos o mylėk ją, nes jei nuo tavęs nusigręs tavo sesuo, liksi vienas kaip pirštas.
Va va - atsimenu dabar kiek esu tau visokių šunybiu vaikystėje prikrėtęs, et bet vaikai visada vienodi - žiūriu dabar į savuosius kaip jie pešasi ir matau kad niekas niekada šioj žemėij nesikeičia, banaliai tas pats:)))) tik kiti varikliai, kiti valstybių pavadinimai, kitokie etalonai, tačiau amžinosios vertybės tos pačios.
Ačiū tau sese:)
Tai jau taip... Vieno kumščio pirštai... :)
O erzinti tai jo, labai mėgai :))) Bet praeina laikas, pasimiršta tie dalykai, lieka viskas tiesiog vaikystės išdaigomis ir tiek... :)
kai pamaciau nuotrauka, pagalvojau, kad cia ne dalius, o photoshopinta agne...
su gimtadieniu !
Rašyti komentarą